Lietuvis gydytojas: JAV mus gerbia, o Lietuvoje kala prie kryžiaus

Norint tapti visateisiu praktikuojančiu gydytoju Amerikoje, kelias užsieniečiui, ypač iš Rytų Europos, yra vienas sudėtingiausių, tačiau jį sėkmingai nuėję ir pripažinimo anapus Atlanto sulaukę lietuviai nelinkę gręžiotis atgal. Lietuvos medicinos srityje klestinti biurokratija, įtarūs ir pikti pacientai, prastos darbo sąlygos ir žemi atlyginimai, jų pačių teigimu, verčia daug ilgiau galvoti, prieš atsakant į klausimą, ar verta grįžti į Lietuvą.

34 metų Dalius Kedainis, šiuo metu dirbantis vidaus ligų gydytoju Lake Saint Louis mieste Misūrio valstijoje kaip tik ir atstovauja šiai naujai ir kol kas negausiai Jungtines Valstijas antrąja tėvyne pasirinkusių lietuvių kartai. Mokslus baigęs Lietuvoje, D.Kedainis su metais jaunesne žmona Rasa, taip pat medike, iš pradžių į JAV atvyko 1996 m. tik ,,pasidairyti” ir aplankyti giminių.

Pirmasis vizitas į JAV Kedainiams paliko gilų įspūdį. ,,Maloniai nustebino medicinos naujovės, jų prieinamumas visiems ligoniams, beveik nevaržoma laisvė verstis medicina taip, kaip medikas nori. Gydytojai gali užsakyti tiek laboratorinių ir rentgenologinių tyrimų, kiek reikia išsamiai ligonį ištirti. Paskui, nebijodamas baudų, gydytojas gali išrašyti vaistus savo nuožiūra – be jokių kvotų, apribojimų”, – pirmąją pažintį su Amerikos medicina prisiminė D.Kedainis.

Viešnagės metu mokslus bebaigiančiam gydytojui į atmintį įsirėžė vieno JAV sutikto patyrusio mediko žodžiai, esą medicina yra ne šiaip profesija, bet tikras menas. Tai ir gyvenimo būdas, ir aistra, kuriai Amerikoje galima laisvai atsiduoti, nebijant, iš ko rytoj valgysi duoną.

Po kelionės į JAV atgal į Lietuvą grįžę sutuoktiniai ir vėl turėjo pasinerti į liūdną Lietuvos medicinos realybę. D.Kedainio teigimu, gydytojai nuolat turėdavo bijoti ,,Sodros” biurokratų, paisyti receptinių vaistų kvotų, atsižvelgti į kompensuojamųjų medikamentų sąrašus.

Tuo metu Lietuvoje pagreitį buvo įgavusi medicinos reforma. Mediko įsitikinimu, ši reforma iš esmės neveikė. ,,Gydytojo atlyginimas siekė du valytojos ar vieno sargo atlyginimus. Man ir žmonai studijuojant, mūsų medicinos mokykla net tris kartus keitė savo pavadinimą: įstojau į Kauno medicinos institutą, kuris vėliau pakeitė vardą į Kauno medicinos akademiją. Likus trims mėnesiams iki mano studijų pabaigos, aukštoji mokykla ir vėl buvo pervadinta – šįkart Kauno medicinos universitetu”, – su ironija medicinos reformos vaisius vardijo šiuo metu JAV dirbantis gydytojas.

Baigę studijas Lietuvoje, Kedainiai antrą kartą išvyko į JAV. Šįkart, gydytojo žodžiais tariant, „siekti savo amerikietiškosios svajonės”. Iš pradžių abiems buvo sunku. Medicinos praktika iškart verstis negalėjo nė vienas – reikėjo gauti gydytojo licenciją ir baigti rezidentūrą.

D.Kedainio vertinimu, jam prireikė kelerių metų, kol pakankamai perprato amerikietiškąją medicinos mokslų sistemą. Čia viskas paremta testais, į kurių klausimus reikia atsakyti žaibiškai, jiems tyčia duodama nepakankamai laiko. Neretai egzaminai užtrunka visą dieną – 8-9 valandas.

Nors D.Kedainis savo lietuviškosios Almos Mater nepeikia, tačiau pripažino, kad tėvynėje įgijo maždaug tik du trečdalius reikiamų žinių, kurios leistų tvirtai jaustis tarp kitų būsimųjų Amerikos medikų. Pasak jo, JAV medicinos mokyklose daug daugiau dėmesio skiriama biochemijai, fiziologijai, molekulinei biologijai. Šių žinių spragas sutuoktiniai užpildė studijuodami savarankiškai.

Nepaisant kalbos barjero bei skirtingos medicinos sistemos, sutuoktiniai sėkmingai išlaikė licencijos egzaminus ir ėmėsi ieškoti vietos rezidentūroje. Pasak gydytojo, intensyvios savarankiškos studijos gerokai išvargino, nors jis teigė išmokęs labai daug vertingų dalykų. Kaip tik dėl to, mediko teigimu, norėjosi šias naujas žinias pritaikyti praktiškai. Kadangi jauną gydytoją domino tyrimai astmos gydymo srityje, jis iš pradžių pasirinko dirbti laboratorijoje.

D.Kedainis intensyviai siekė vietos prestižinio Northwesterno universiteto klinikose Čikagoje. Jis teigė nenorėjęs dirbti paprastu laborantu. Atkaklios pastangos netruko duoti vaisių. Gydytojas iš Lietuvos gavo vardinę JAV Nacionalinio sveikatos instituto stipendiją ir buvo paskirtas moksliniu asistentu universiteto laboratorijoje.

Vadovaudamas vienam laboratorijos padaliniui, D.Kedainis gavo ypač viliojantį pasiūlymą – apmokėtas studijas prestižiniame universitete ir galimybę siekti mokslų daktaro laipsnio. Tuo pat metu gydytojui pasitaikė proga dirbti vidaus ligų rezidentūroje Michael Reese ligoninėje Čikagoje. ,,Po ilgų dvejonių pasirinkau medicinos rezidentūrą, – prisiminė sunkaus pasirinkimo laikus medikas. – Tvirtai tikėjau ir iki šiol tikiu, kad dirbti gydytoju – tikrasis mano pašaukimas, tikroji aistra ir teisingai pasirinktas gyvenimo kelias”.

Pakliūti į rezidentūrą, ypač norimoje ligoninėje, Amerikoje toli gražu nėra lengva. Vis dėlto talentingai gydytojų šeimai pasisekė – Micahel Reese ligoninė, tais metais gavusi per 2000 prašymų, į savo programą priėmė vos 25 rezidentus. Paskelbus rezultatus paaiškėjo, kad tarp šių laimingųjų buvo ir abu Kedainiai.

Po tokios griežtos atrankos nestebina tai, jo iš rezidentų reikalaujama labai daug. Visų pirma – dirbti 80 valandų per savaitę, be atostogų ir pertraukų, trejus metus. Tačiau darbo stilius JAV visai kitoks nei Lietuvoje. ,,Amerikos medicinoje man patinka tai, kad čia praktikuojama klinikiniais tyrimais paremta medicina, – rezidentūros metus prisiminė gydytojas. – Tai reiškia, kad konkrečios ligos gydyme buvo atlikti intensyvūs ir objektyvūs tyrimai, kurių rezultatais tikima ir jais grindžiama medicinos praktika. Mažą dalį medicinos praktikos JAV sudaro ,,pabandykime vaistą Z, pažiūrėsime, kas bus ” ir didžiąją dalį sudaro ,,klinikiniai tyrimai parodė, kad X ligos gydymui efektyviausia vaistu kombinacija A+B”, tad tuos vaistus mes ir bandysime”, – neslėpdamas JAV rezidentūros subtilybėmis žavėjosi pašnekovas.

Kita vertus, jis neneigė, kad nuolat pasitaiko atvejų, kai reikalingi greiti ir nuo konkrečios situacijos priklausantys sprendimai, kuriems padaryti reikia daug žinių bei patirties: ,,Tuomet jau prasideda medicinos menas, kuris mane nuoširdžiai žavi”.

Pasiryžkite popierizmui

Sekdama sėkmingą D.Kedainio karjeros istoriją JAV, neištvėriau nepasiteiravusi – kodėl taip atsitinka, kad nemažai iš Lietuvos į Ameriką atvykusių gydytojų nesiryžta dirbti pagal savo profesiją. Niekam ne paslaptis, kad esama medikų, kurie, išlošę ,,žalias kortas”, JAV ilgus metus dirba visiškai nekvalifikuotus darbus.

Sėkmingai praktikuojančiam gydytojui tokį kolegų nusižeminimą suprasti sunku. Jo įsitikinimu, lietuviškas mediko diplomas užjūryje toli gražu nėra bevertis. Pasak D.Kedainio, lietuviams gydytojams atviri keliai į universitetus, mokslo tyrimo laboratorijas. Blogiausiu atveju, iš Lietuvos atvykęs daktaras gali nesunkiai įsidarbinti farmacijos kompanijose.

D.Kedainis ragino už Atlanto vykti pasiryžusius kolegas nebijoti sunkių studijų : ,,Jos sunkokos, pasiruošti reikia nemažai laiko, tačiau tai visuomet atsiperka, – įsitikinęs gydytojas. – Šiuo metu jaučiuosi turįs pasaulinio lygio medicininį išsilavinimą, esu kompetentingas, galiu konkuruoti su Amerikos universitetų absolventais”.

Kita vertus, medicinos studijas Amerikoje krimsti nutarusius studentus iš Lietuvos D.Kedainis įspėja : „Jei nuspręsite studijuoti, pasiruoškite sunkiai ir atkakliai kovai, neviltį keliančiam popierizmui ir sunkioms rezidentūros paieškoms”.

Kai D.Kedainis baigė rezidentūrą, šeima apsigyveno Saint Louis. Jaunas medikas tapo mieste gerai žinomo ir gerbiamo mediko dr. Weikart klinikos dalininku. 18 metų toje pačioje klinikoje dirbantis amerikietis naujų pacientų nebepriiminėja, tad visi nauji ligoniai atitenka lietuviui.

Sėkmingai medikės karjeros užsienyje siekia ir D.Kedainio žmona Rasa. Ji šiuo metu atlieka tretinę rezidentūrą Washingtono universitete – vienoje garsiausių mokslo institucijų nefrologijos srityje. Moteris netrukus ruošiasi pradėti privačią inkstų ligų praktiką.

Paprašytas palyginti pacientus Lietuvoje ir JAV, D.Kedainis nubrėžė ryškią takoskyrą tarp dviejų šalių medicinos sistemų bei žmonių požiūrio į sveikatą. Gydytojas pabrėžė, jog remiantis sociologinių apklausų duomenimis, amerikiečiams sveikata yra svarbiausias dalykas jų gyvenime; po to eina šeima, o galiausiai – visa kita. Tuo tarpu pagal panašias Lietuvoje rengtas apklausas, sveikata lietuviams tėra 5-6 vietoje.

Dėl to amerikiečiai kruopščiai tikrinasi sveikatą, bent kartą per metus pacientams atliekami nuodugnūs bendros sveikatos būklės tyrmai. Tokiu būdu pavojingos ligos aptinkamos daug anksčiau.

Kita vertus, lietuvio gydytoju pastebėjimu, amerikiečiai pacientai daug labiau pasitiki savo daktarais ir labiau vertina jų darbą. ,,Amerikoje gydytojo profesija tebėra viena labiausiai gerbiamų”, – neslėpė pasididžiavimo D.Kedainis.

„Lietuviai pacientai dažnai savo gydytojus niekina, menkina jų žinias ir patirtį. Jiems vis rodosi, kad gydytojai dirba vien tik tam, kad savo kišenes pripildytų ir kad pacientai jiems menkai terūpi. Jie iš savo gydytojų reikalauja labai daug: nežmoniškų darbo valandų, sutikti su ubagiškomis algomis ir dar kala juos prie kryžiaus – priėmei Hipokrato priesaiką, dabar aukokis dėl mūsų”, – tęsė savo pastebėjimus Amerikoje dirbantis lietuvis gydytojas.

D.Kedainis įsitikinęs, kad Lietuvoje taip pat galioja laisvos rinkos dėsniai, nors ne visi tai įsisąmonina: kiek mokėsi, tiek ir gausi. Gydytojo vertinimu, sunku tikėtis teigiamų pokyčių medicinos srityje, kol maža šalis vis rūpinasi, kaip daugiau lėšų skirti krašto apsaugai, o ne sveikatos gerinimo reikmėms.

,,Žinoma, Lietuvos kariūnams geriau pažvanginti ginklais, pasipuikuoti prieš kitas NATO nares savo karine parengtimi ir apsirengus brangiomis milinėmis pamarširuoti Prezidentūros kieme, kai tuo tarpu kaimuose nuo paprasčiausių infekcinių ligų miršta vaikai, o provincijose diabetu sergančių ligonių gydymas yra apgailėtinos būklės”, – negailėjo kritikos Lietuvos sveikatos politikai D.Kedainis.

Prisimindamas JAV praleistus dešimt metų, gydytojas teigia, kad adaptacija Amerikoje nebuvo labai sunki. Tiek jis, tiek Rasa su laiku įveikė kalbos barjerą. 2000 m. gimus dukrai Emilijai Kristinai, sutuoktiniai jaučiasi svetimoje šalyje dar giliau įleidę šaknis.

Medikas kategoriškai nesutiko su kai kurių JAV lietuvių tvirtinimu, neva JAV mokyklos yra prastesnės nei Lietuvos, o šioje šalyje auginti vaikus – daug sunkiau. Rūpestingo tėčio teigimu, Amerikoje vaikus auginantiems tėvams daug lengviau tiek finansiškai, tiek morališkai. Čia esanti daug geresnė atmosfera ir patiems vaikams. D.Kedainis sakė drąsiai galįs tvirtinti, kad vaikai JAV labiau vertinami, jiems daug daugiau galimybių lavintis, plėsti akiratį. ,,Smagu matyti, kiek mūsų vaikas sužino, išmoksta. Čia mūsų dukters vaikystė – džiugi ir nerūpestinga, ir mes dėl to esame labai laimingi”, – patirtimi auginant dukrą Amerikoje dalinosi lietuvis gydytojas.

D.Kedainis tvirtino, kad Amerikoje niekada nesusidūrė su diskriminacija – priešingai, dėl savo europietiškų šaknų visuomet teigė jautęsis kitoks, originalus ir visuomet didžiavęsis savo lietuviškumu. Kedainių šeima aktyviai dalyvauja nedidelės Sent Luiso lietuvių bendruomenės gyvenime, lanko lietuvišką bažnyčią, bendradarbiauja su JAV lietuvių spauda.

Pokalbio pabaigoje grįžome prie temos, ar verta karjerą Amerikoje padariusiam profesionalui grįžti į Lietuvą. Pradėjęs nuo standartinio ,,niekada nesakyk niekada“, pašnekovas pateikė tiesų atsakymą: ,,Profesijos požiūriu, mes niekada negalėtume grįžti į Lietuvą. Ne tik dėl to, kad būtų neprotinga mesti tai, ką pasiekėme sunkiu savo darbu. Lietuvoje viską reikėtų pradėti iš naujo. Kas mūsų ten laukia? Darbas dviem etatais už keturis minimalius atlyginimus? Kiek man žinoma, Lietuva net nepripažintų mūsų JAV pabaigtų rezidentūrų”, – su nuoskauda kalbėjo emigravęs medikas.