Pietų Amerikos gyventojai G.G.Marquezą vadina Gabo. Antradienį jam sukanka 80 metų. Tačiau šiemet rašytojas turės ir daugiau progų švęsti, nes septynetas - magiškas skaičius. 2007 metais sukanka 60 metų, kai buvo išspausdintas pirmasis jo kūrinys. Prieš 40 metų rašytojas užkopė į literatūros Olimpą su romanu „Šimtas metų vienatvės“, o prieš 25 metus G.G.Marquezas gavo Nobelio literatūros premiją. Sukakčių metai.
Anot jį pažįstančių žmonių, Gabo yra tikras slapukas ir gana uždaras žmogus. Jis vengia dėmesio, nors pats daugiau negu dvidešimt metų pradirbo Kolumbijos, Meksikos, Argentinos spaudoje. Žurnalisto darbas jį užliejo gausiu informacijos srautu. Todėl gauti interviu iš rašytojo beveik neįmanoma.
Praėjusio amžiaus viduryje G.G.Marquezui teko rašyti reportažus ir revoliucijos karštinės apimtų Pietų Amerikos miestų ir miestelių, domėtis paprastų žmonių gyvenimu ir politika. Jo gyvenimą sekantys kritikai teigia, kad praėjusio amžiaus viduryje G.G.Marquezas, kaip ir daugelis to meto Pietų Amerikos intelektualų, „sirgo“ revoliucija. Jis iki šiol palaiko ryšius su Kubos lyderiu Fideliu Castro.
Revoliucijos liepsnoms įsismarkavus, rašytojas persikėlė į Europą. Gyveno Paryžiuje, Barselonoje, tačiau galiausiai vėl grįžo į gimtąsias vietas ir dabar dažniausiai būna tai Kolumbijoje, tai Meksikoje, tai JAV. Niekaip literatūros garsenybės nepagaunantys žurnalistai dėl to jau XX amžiaus pabaigoje G.G.Marquezą praminė tiesiog „Amerikos žmogumi“.
Užsienio spaudos duomenimis, savo jubiliejų literatūros magas tikriausiai minės Meksikoje. Kolumbijoje ta proga organizuojama daugybė renginių. Gimtajame Kartagenos miestelyje atidaromas filmų festivalis, vyks tarptautinis ispanų kalbos kongresas.
Tačiau pats Gabo tyli. Paskutinis jo romanas pasirodė 2004 metais. G.G.Marquezas nusprendė padaryti „kūrybinę pertraukėlę“.
„Aš paprasčiausiai lioviausi rašęs. 2005-ieji buvo pirmieji metai mano gyvenime, per kuriuos aš neparašiau nė vienos eilutės“, - pernai ispanų laikraščiui „La Vanguardia“ prisipažino magiškojo realizmo atstovas. Tačiau rašytojas nepasakė, kiek laiko jo kūrybinė pertraukėlė tęsis.
G.G.Marquezas tada atskleidė, kad įkvėpimas grįžta, bet, kaip tikras prietarų žinovas, kolumbietis tikino, kad yra ženklų, kurie keliam jam abejonių.
„Mano patirtis - didžiulė. Aš be vargo galėčiau parašyti romaną, tačiau žmonės iškart pastebės, kad jame nėra įdėta širdies“, - tuomet tvirtino rašytojas, kuris per savo gyvenimą įveikė didesnius sunkumus negu kūrybinė krizė.
Gydytojai 1999 metais G.G.Marquezui diagnozavo vėžį ir teigė, kad liko gyventi tik vieni metai. Tačiau tvirtas rašytojo charakteris ir valios pastangos įveikė ligą. Vėžys tik paskatino G.G.Marquezą dar labiau dirbti, rašyti savo biografiją.
2004 metais, būdamas 77-erių, jis išleido liūdesiu ir ironija persmelktą romaną „Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“. Kritikai jos neskubėjo liaupsinti, tačiau knyga buvo viena perkamiausių pasaulyje.
Nors po romano pasirodymo G.G.Marquezas pareiškė, kad nustojo rašyti, tačiau artimi jo draugai tikina, jog rašytojas baigia rašyti antrą memuarų dalį iš trijų suplanuotų. Pirmoji dalis, kuri išleista 2002 metais, vadinosi „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“.
579 puslapių knygoje ispanų kalba rašytojas grįžta į savo vaikystę ir jaunystę, pasakoja pirmuosius žurnalistinio darbo įspūdžius.
Vis dėlto kad ir ką G.G.Marquezas pasakytų ar parašytų, literatūros mėgėjai jo darbą lygins su garsiausiu romanu - „Šimtas metų vienatvės“. Pasaulyje parduota daugiau kaip 400 milijonų knygos egzempliorių. Romanas tapo G.G.Marquezo kūrybos etalonu.
1967 metais išleistas „Šimtas metų vienatvės“ šlovę pelnė ne tik G.G.Marquezui. Kūrinio spindesys apšvietė visą Pietų Amerikos literatūrą, patraukė pasaulio leidyklų dėmesį, padėjo iškilti ir rasti skaitytojų kitiems šio regiono autoriams.