Aistra lėlėms nugalėjo potraukį žmonai

Šios poros gyvenimo istorija galėtų tapti mokomąja tema psichologijos bei seksologijos studentams, o menininko sapnai yra verti rimto psichoanalitikų dėmesio. Tačiau sveikata nesiskundžiantis vyriškis niekada nesilankė pas jokius gydytojus, o jo drožiniai kol kas neužkariavo parodų salių ir nepaskatino menotyrininkų tyrimo.

Gilioje provincijoje gyvenusio ir vos septynias klases baigusio B.Zięteko likimas galėjo susiklostyti kitaip, jei tėvai būtų paskatinę vystyti paveldėtus įvairiapusiškus meninius gabumus. Natų nesimokęs jaunuolis išmoko penkiais muzikos instrumentais atkartoti bet kokią nugirstą melodiją, o drobėje nutapytas jo kopijas jau senai yra sunku atskirti nuo didžiųjų meistrų paveikslų.

Tiesa, pastaruoju metu muziejininkai pradėjo domėtis B.Zięteko išdrožtomis lėlėmis, nes jos per liaudies menininkų parodas sukelia vis didesnį ažiotažą. Tačiau menininkas sutinka parduoti tik miniatiūrines lėles, mat didžiosios esą sapnuose išgavo iš jo pažadą visada būti kartu.

B.Ziętekas iki šiol tebesigraužia dėl to, jog prieš dešimtmetį pardavė kažkokiam kolekcionieriui tris skulptūras, kartu ir mylimiausią lėlę Barborą. Drožėjo teigimu, jam tada labai trūko pinigų, o atsibeldęs kolekcionierius pasiūlė sumokėti negirdėtai brangiai, ir jis sutiko.

Barborą skulptorius laikė labiausiai pavykusiu kūriniu ir prie jos buvo neišpasakytai prisirišęs. Pašaliniai žmonės tuomet net neįtarė, jog drožėjas savo didžiosioms lėlėms suteikia vardus ir su jomis paslapčia kalbasi.

B.Ziętekas išsidavė, jog, praėjus kelioms dienoms po sandėrio, pajuto tokią neviltį, jog pasiryžo atpirkti Barborą, tačiau minėto kolekcionieriaus nepavyko surasti. Nuo to laiko menininko širdis nepaliauja liūdėti, nes parduotoji lėlė esą jį nuolat lanko sapnuose ir priekaištauja dėl išdavystės, o drožėjas visada atsibunda su ašaromis akyse ir iki pat ryto nebeužsimerkia.

Nuo Varšuvos iki Bžežnicos kaimelio, kur gyvena B.Ziętekas, tenka važiuoti net penkis šimtus kilometrų. Anksčiau Vokietijai priklausęs Silezijos regionas gerokai skiriasi nuo kitų Lenkijos žemių ir net mažiausiame kaimelyje čia pamatysi vien mūrinius namus, o sodybos atrodo gerokai tvarkingesnės ir turtingesnės.

Į akis krinta ir klimato skirtumai. Kai meteorologai praneša, jog Vilniuje termometras rodo apie nulį, o Varšuvoje vos keturis laipsnius šilumos, Silezijoje tuo metu jau žydi žibuoklės ir snieguolės, ima žaliuoti pievos.

Bžežnicoje kaimiečiai soduose tvarko vynuogienojus ir geni riešutmedžius, kurių vaisius kažkodėl vadina itališkais, o ne kaip lietuviai - graikiniais riešutais. Soduose besidarbuojančių paklausus, kur gyvena B.Ziętekas, visi tarsi sutartinai pamoko: kilk į kalvos viršūnę ir ieškok namo su paveikslais ištapytu garažu.

Į kalvos viršūnę veda vienintelė gatvelė, tad pasiklysti neįmanoma. Menininko sodybą su kitomis sumaišyti irgi sunku - ją puošia spalvingai išpaišyta tvora ir kaimynų išgirtas garažas, ant kurio puikuojasi ryto aušroje bėganti mergina ir arklys.

„Nemėgstu įkinkyto arklio vaizdo, - piešinį ant garažo sienos pakomentavo B.Ziętekas. - Arklys man yra veržimosi į laisvę simbolis. O ta mergina šalia arklio liudija dar didesnę vertybę - jaunystę“.

Tris brolius bei vieną seserį turintis B.Ziętekas vienintelis šeimoje piešia ir muzikuoja. Tėvai tokių gabumų neturėjo, nors mamos brolis grodavo armonika vestuvėse.

B.Zięteko tėvai neturėjo pinigų žaislams, tad parduotuvėje pamatytus jis ėmė pats drožti. Kai kurie gavosi visai neblogi, tad panašius padaryti ėmė prašyti ir broliai, kaimynų vaikai.

Vėliau paauglys ryžosi atnaujinti namuose kabančius religinius piešinius. Tokiomis kopijomis susižavėjęs kunigas paprašė restauruoti kelis bažnyčioje kabančius paveikslus. Dar vėliau kunigas paprašė, jog savamokslis vaikinas bažnyčiai nutapytų ir originalių paveikslų.

Kariuomenėje B.Ziętekui ginklų paslapčių beveik neteko mokytis, nes vadai apkrovė meniniais darbais. Teko piešti įvairius skelbimus, šūkius, puošti stendus, tapyti karininkų portretus.

Tuo tarpu paprasti kareivėliai B.Zięteką apspito su prašymais nutapyti jų merginų portretus, ir vaikinas buvo priverstas gilintis į moterų pasaulį. Atnešę gimtinėje paliktos sužadėtinės ar šiaip mylimosios nuotrauką, kareivėliai dailininko prašydavo užaštrinti jiems patinkančius merginos bruožus ir atskleisdavo subtilias įsimilėjėlių bendravimo paslaptis.

Mylimųjų portretus nupaišyti prašiusieji kareivėliai neįtarė, jog dailininkas slapta darosi vieną kopiją ir sau. B.Ziętekas iki tol nebuvo bendravęs su mergina, ir draugų pasakojimai apie intymaus gyvenimo žavesį sužadino jame norą pažinti moterį, o tie portretai turėjo pasitarnauti susikuriant savo idealą.

B.Ziętekas fantazijose susikūrė idealią geidžiamą moterį - aukštą, šviesiaplaukę, krūtiningą, siauro liemens, plačių lūpų, drėgno ir ilgesingo žvilgsnio. Tačiau realybė buvo negailestinga, ir B.Ziętekui daug metų po kariuomenės nepavyko įgyti jokios draugės.

Žemą, liesą ir vaikiško veido vyrą merginos manė esant paaugliu ir nenorėjo su juo nei šokti, nei eiti į pasimatymus. Kai broliai ir draugai gyrėsi meilės nuotykiais bei kūrė šeimas, B.Ziętekas beveik kas vakarą vaikščiojo į kiną, kur, stebėdamas populiarias aktores, toliau mintyse tobulino savo idealią moterį.

Tuo metu vaikinas įsigijo ir fotoaparatą, su kuriuo ėmė fotografuoti kaimynų vestuves, laidotuves, krikštynas, o jam patikusių merginų atvaizdus atskirai pasididindavo.

Vis nesutikdamas savo išsvajotosios, B.Ziętekas su pasišlykštėjimu reagavo į žinią, jog, nesutardami su sutuoktiniais, alkoholiu ėmė piktanaudžiauti bei meilužių susirado jo broliai ir sesuo.

Priekaištaudamas savo artimiesiems, menininkas prisiekė, jog liks ištikimas visą gyvenimą tai moteriai, su kuria pirmąja lytiškai suartės.

Ši priesaika galbūt labiausiai ir komplikavo tolesnį menininko gyvenimą. Deginamas seksualinės aistros, jis per vieną balių neatsispyrė gretimame kaime gyvenusios Agnieszkos gundymui, ir, tęsėdamas seną priesaiką, pasipiršo jai, nors širdies gilumoje jautė dideles abejones.

Draugai ir kaimynai nuo pat pradžių šaipėsi, jog jaunatviško vyriškio apkūni žmona labiau primena motiną, ir santuokai ilgaamžiškumo nepranašavo. Juolab jog pora vaikų nesusilaukė, ir netrukus paaiškėjo vaidingas iki šimto kilogramų priaugusios žmonos charakteris.

Anglių kasykloje dirbęs B.Ziętekas santuokoje nemetė pomėgio laisvalaikiu fotografuoti, tapyti bei drožinėti. Nelaiminga santuoka tarsi galutinai sužlugdė viltis priglausti idealią moterį, ir po eilinio barnio su žmona vyriškis nusprendė savo svajones perkelti į medį.

Iki tol drožinėjęs 20-40 centimetrų aukščio žmonių figūras, B.Ziętekas ryžosi sukurti natūralių matmenų moterį. Su primityviais instrumentais vyriškis vargo beveik metus, kol iš medžio rąsto išskaptavo norimą figūrą, kurią vėliau šlifavo, dažė, lakavo, rengė.

Pirmąjai lėlei Ewai šiek tiek pritrūko grakštumo, žaismingumo, tačiau dauguma iš keturiolikos kitų stebina perteikiama gracija ir tikroviškumu. Per Kalėdas po namus pas tikinčiuosius vaikščiojantis vietinis kunigas net apsigavo: pirmą kartą pamatęs puošnią lėlę, nusilenkė ir garsiai pasisveikino su nematyta dama.

Panašiai kalbindamas lėles apsigavo ne vienas žmogus, nes skulptūrų autorius mėgsta kartais jas susodinti sode po medžiais su knygomis rankose, suburti prie degančio laužo ar suguldyti degintis saulėje.

Skulptorius teigia, jog žmona jį iš miegamojo išvarė prieš 24 metus, rugsėjo tryliktą dieną, penktadienį. Vyriškis teigia nesantis prietaringas, bet tą datą įsiminė.

Konfliktas esą su žmona užsimezgė jau vidurdienį, kai ši netikėtai para anksčiau grįžo iš viešnagės pas gimines. Žmona įsiuto pamačiusi, jog vyras lėles išnešiojo po visus kambarius, visiškai „patikėdamas“ joms namų šeimininkės vaidmenį.

Viena lėlė stovėjo svetainėje su įjungtu dulkių siurbliu, kitos tariamai plovė indus, ruošė pietus, skalbė, lygino rūbus, valė dulkes, skaitė laikraštį, sėdėjo prie televizoriaus, o gražiausia gulėjo šeimyninėje lovoje. Pastarasis vaizdas užgavo žmonos ambicijas, ir ji pagrąsė sudaužyti medines „beždžiones“, jei šios skubiai nebus suneštos į sandėliuką.

Toks grąsinimas įžeidė skulptorių, mat jis su žmona anksčiau buvo susitaręs, kad už tai, jog negers, nerūkys ir bus šiai ištikimas, galės nekliudomai fotografuoti, paišyti ir drožinėti kitas moteris. Po ilgo apsižodžiavimo pora vakare jau ruošėsi kartu eiti gulti, kai vyras staiga pastebėjo nupirktą naują stalinį laikrodį.

Kadangi laikrodis garsiai tiksėjo, skulptorius paprašė jį išnešti į kitą kambarį, mat toks garsas esą neleistų jam išsimiegoti. Prasčiau prigirdinti žmona pareiškė, jog ji apie tokį laikrodį senai svajojo ir, jei vyrui šis nepatinka, gali išsinešdinti miegoti pas savo medines panas.

Vyras taip ir padarė: persikraustė miegoti į kitą kambarį ir susinešė ten iš sandėliuko skulptūras. Žmona po to esą aštuonis metus nuolat ateidavo į jo guolį meilės žaidimų, tačiau grįžti atgal į bendrą lovą vyras taip ir nesutiko.

„Toks aš jau esu - pažadų vėjais nemėtantis, - pareiškė skulptorius. - Įgyvendinau sprendimą pasidaryti moterį iš medžio, tęsėjau įsipareigojimą apsivesti su pamylėta mergina, nepažeidžiau priesaikos būti ištikimam, nekeisiu ir sprendimo miegoti atskirai „.

Sustorėjusi ir vos bepavaikštanti žmona nesugeba siaurais laiptais užlipti į palėpę antrame namo aukšte, todėl nematė slaptojo skulptoriaus miegamojo. Pirmame aukšte įrengtą oficialų menininko miegamąjį puošia religiniai paveikslai ir aprengtų moterų paveikslai bei skulptūros.

Tuo tarpu kamaraitėje lėlės ne tik stovi šalia kūrėjo lovos, bet ir joje guli bei kabo ant lubų. Sienas čia puošia ne religiniai, bet apsinuoginusių merginų piešiniai bei nuotraukos, nors ir be erotinių vulgarybių.

Nuogybės puošia net rūbų spintos išorines bei vidines duris, veidrodį, langą, laiptinę. „Apnuogintas jaunos ir sportiškos merginos kūnas man iki šiol lieka grožio idealu, - tvirtino 75 metų skulptorius. - Kai sutikęs anksčiau fotografuotas ar pieštas moteris pamatau, kaip jų kūnus subjaurojo laikas, vis labiau suprantu, jog tikrąjį grožį sugeba išsaugoti vien menas, ir todėl savo sukurtus modelius vis labiau įsimyliu“.

Dailininkas tvirtino, jog kamaraitėje jis nemiega, tačiau kartais prigula dienos metu pasvajoti.

„Jeigu dievas jums pasiūlytų gyvenimą pradėti iš naujo ir pažadėtų įkvėpti gyvybę lėlėms, ar su kuria nors iš jų norėtumėte sukurti šeimą?“

„Kodėl ne, jos man labai patinka. Bet turbūt nežinočiau kurią išsirinkti, o su visomis kartu gyventi būtų nuodėmė, nes tai daugpatystė. Nuodėmė turbūt yra net šitaip mąstyti, nes lėlės yra žmogaus kūrinys, o mes esame dievo vaikai, tad turime rinktis tik iš gyvųjų ir būti ištikimi“.

„O jeigu bendras gyvenimas abu daro nelaimingus, ar yra prasmė kankintis?“

„Privaloma, nes reiškia toks buvo skirtas likimas. Galbūt klusnumu užsitarnausime, jog savo idealą sutiksime po mirties. Katalikybė nepripažįsta reinkarancijos, bet aš neatmetu galimybės, jog galbūt ateityje atgimsime dar kartą ir tada būsiu užsitarnavęs pažinti išsvajotą moterį“.

„Tačiau ar galimai reinkarancijai nepakenks nuodėmė, jog menininkas savo kūriniams skiria daugiau šilumos, nei gyvenimo partnerei?“

Į pastarąjį klausimą skulptorius nebeatsakė, o vien gūžtelėjo pečiais, ir pradėjo groti melancholišką melodiją su lūpine armonikėle. Vėliau dar grojo akordeonu, elektriniais vargonais, fleita.

Per pertraukėles lyg teisindamasis aiškino, jog meno kūriniai reikalauja ne mažiau dėmesio ir kantrybės, nei gyvi žmonės. Jog lėlės tikrumoje išaukia didžiules vidines kančias ir abejones dėl tobulumo. Jog kartais jų pretenzijos darosi ne mažiau slegiančios, nei politikuoti mėgstančios žmonos daužymas kumščiu į stalą. Jog turbūt visos moterys turi sudėtingą charakterį, yra pavydžios ir mėgsta gundyti.

Skulptorius išsidavė, jog kartą jam buvo kilusi mintis lėles sudeginti, nes šių elgesys per sapną esą peržengė padorumo ribas. Tačiau nuo tokios minties vyriškį atkalbėjo kunigas, pareiškęs, jog jeigu drožėjas lieka ištikimas žmonai realiame gyvenime, visa kita yra vien kūrybinės menininko kančios.

Visgi paliekant skulptoriaus namus ir leidžiantis pavasarėjančio kaimelio papėdėn neapleido mintis, kad minėtoje sodyboje laimingiausios yra medinės lėlės, o jų autoriaus bei negaluojančios ir liguistai pavydžios jo žmonos akyse nepaslepiamai įsirėžė liūdesys.