Kad tinkamai parinkti akmenys gali
pagerinti sveikatą, nuotaiką, nuraminti žmogų bei palengvinti asmenines
bėdas. Labiausiai tuo tiki ir akmenis perka moterys.
Visos draugės pastebėjo, kad pastaruoju metu mano charakteris ėmė
blogėti. Pykstu dėl menkniekių, įžeidinėju žmones vien už tai, kad jie
ne laiku pasipainiojo po kojomis. Esu pikta ir surūgusi. Visai ne kas
- net pavasarėjančios dienos nepadeda. Draugės ėmė mane gydyti.
Vienas iš jų siūlomų būdų sukėlė smalsumą. Nors kiti žmonės Vilniuje,
Klaipėdoje ar provincijose tuo būdu jau seniai bando susigrąžinti
sveikatą ir laimę, įveikti sielvartą ar gelbėtis nuo kitokių negandų, aš
jo iki šiol nebuvau išbandžiusi. Tai - tikėjimas akmenų galia.
Bičiulė atnešė man nediduką drobinį maišelį. Iš jo išslydo rusvas
glotnus nelabai švarių atspalvių akmuo.
„Ar tu nori paimti jį į ranką?“ - pasiteiravo draugė.
„Ką paimti į ranką? Šitą maišelį?“
Maišelis tikrai buvo dailus - raštuoto lininio audinio.
„Ne maišelį, o karneolį! - pyktelėjo draugė. - Neapsimesk kvaiša!“
Karneolis - atneštasis akmuo. Tačiau mineralogija manęs niekada
nedomino - nei pakelių akmenys, nei upelių rieduliai, nei Druskininkų
šaltiniuose ištirpusios druskos. Kantrybės! Duok man, Viešpatie,
kantrybės išklausyti paistalus apie dar vieną panacėjos rūšį nuo visų
gyvenimo negandų! Neišklausysiu - prarasiu paskutinę ištikimą draugę!
Sužinojau, kad karneolis turėtų suteikti man gyvenimo džiaugsmo ir
išmokyti lengvabūdiškiau reaguoti į žmones, kurie be sąžinės graužimo
doroja mano laiką. Klausinėja absurdiškų dalykų. Garsiai rėkia į
mobilųjį telefoną už pusmetrio nuo manęs. Pasakoja savo vaikų ligų
istorijas. Dalijasi sriubų receptais ir dar drįsta juos siūlyti man!
Tarsi kada nors gyvenime savo noru būčiau virusi sriubą!
Prisiverčiau ištiesti ranką ir apžiūrėti siūlomą akmenį. Tiesą
pasakius, jis man visai nepatiko: ypač drumzlina jo spalva, primenanti
nešvarios sūkuriuojančios upės tėkmę.
Draugė buvo nuovoki. Ji žvilgtelėjo į mano veido išraišką,
krenkštelėjo ir ištiesė kitą akmenuką. Šis buvo rožinis, irgi glotnus.
Šiek tiek priminė „Jūros akmenėlius“ - spalvotą dražė su dažytu
cukraus glajumi ir razina viduryje, mano vaikystės saldainį. Tuoj pat
pamaniau, kad akmenėlio glotnumas ir blizgesys labiau tiktų kokiai
buduaro damai, o ne man, neišlendančiai iš džinsų. Nuleidau akis.
„Žvilgtelėk į šį juodą akmenį - oniksas! Gal šitas tau labiau tiktų?“
- vargo su manimi draugė.
„Tiktų prie drabužių?“ - pasitikslinau.
„Ne prie drabužių, neišmanėle, - akmuo turi traukti širdį!“ - kiek
susierzinusi mestelėjo draugė.
Įkvėpiau oro, kad palaikyčiau liežuvį už dantų, ir taikiai priėmiau
dovanas - rusvąjį murziną akmenį ir tą juodąjį, oniksą. Atrodė panašus
į spalvotą stiklą. Nesipriešindama paėmiau net vėrinį iš akmenų, kurių
margumas man labiau priminė daržovių mišrainę su morkomis ir žirneliais
negu karolius, kuriuos norėčiau matyti tabaluojant po kaklu.
Bet draugė patarė kurį laiką palaikyti juos ant naktinio stalelio netoli
lovos - gal imsiu ir netikėtai pajusiu, kokio akmens mano gyvenimui iš
tiesų trūksta.
Palaukiau dvi dienas - jokio akmens nei po kaklu, nei ant piršto, nei
arčiau širdies ilgėtis nepradėjau. Dovanotieji akmenys gulėjo ant mano
darbo stalo. Tačiau nesu iš žmonių, kurie neigia kokius nors reiškinius
vien todėl, kad apie juos nieko neišmano.
Atsiverčiau internetą ir ėmiau tikrinti savo draugės išmanymą.
Prisiskaičiau tikrų stebuklų. Štai vienas: „Praktinės arba taikomosios
astrologijos paskirtis - dirbti su maginiais talismanais ir mineralais,
kurių tikslas - švelninti, raminti, gesinti negatyvias gimimo horoskopo
įtakas“. Aha. Skaitau toliau ir deduosi galvon.
„Dėl blogai parinkto akmens asmuo tampa agresyvesnis ir nervingesnis,
emocingesnis. Gali išnirti tokių reakcijų, kokių net nesapnavai. Todėl
rinktis akmenis pagal vakarietišką Zodiako ženklų horoskopą - ajajai
kaip negerai!..“
Dar labiau mane pralinksmino frazė: „Akmenys nemėgsta prievartos,
apgaulės, pykčio“. Tai maždaug tas pats, jei pasakyčiau, kad prievartos
nemėgsta parko suolelis arba aptriušęs troleibusas.
Netveriu noru cituoti toliau: „Širdis - geriausias patarėjas!
Puikiausias būdas, kai žmogus be niekieno pagalbos pats išsirenka
akmenis“.
Tikrai viską mėgstu daryti ir spręsti pati! Bet kita frazė vos neišmušė
iš teisingų vėžių, į kurias ką tik buvau įstatyta: „Akli žingsniai
okultizmo sferoje anksčiau ar vėliau gali sukelti pavojingų padarinių“.
Taip ir maniau. Dabar esu tik irzli ir surūgusi, o neapdairiai
išsirinkusi ir prie jautriausios vietos priglaudusi netinkamą akmenį
dar, ko gero, imsiu spjaudyti ant žmonių gatvėje arba rėkti ant
vaistininkių. Sykį ir be jokio akmens esu taip pasielgusi.
Įsijungiau kitą internetinį puslapį apie astrologiją. Kuo toliau, tuo
geriau! Parašyta, kad Indijos astromineralogijos mokslas kelia daugybę
sąlygų tikintiems akmenų galia. Akmenys atgyja tiktai tiems, kurie
paiso ritualų.
O sąlygos tokios: pirkti akmenį ne mažesnį nei dviejų-penkių karatų!
Turbūt - kad būtų brangiau. Uždėti akmenį ant kūno reikia
tam tikromis dienomis ir valandomis: Veneros akmenį - penktadienį,
Jupiterio - ketvirtadienį.
Akmuo turi liesti kūną. Niekas neturi būti jo nešiojęs! Dėl atsargumo
jį reikėtų nuplauti skaidraus vandens srovėje.
Paskutinė sąlyga mane galutinai nokautavo: ritualo metu turiu atsisukti
į Rytus, akmenį padėti ant 60 ir 60 centimetrų altoriaus, uždegti
neporinį skaičių neraudonų ir nejuodų žvakių bei smilkyti atitinkamų
planetų smilkalus!
Tai, gerbiamieji, tikrai ne mano jėgoms. Per sudėtingi reikalavimai
vidutinių gabumų ir proto žmones paralyžiuoja. Priklausau kaip tik
šiam Lietuvos gyventojų sluoksniui.
Lioviausi skaitinėti paistalus ir nudrožiau tiesiai į Astromineralogijos
centrą vienoje iš Vilniaus centrinių gatvių pusrūsių. Akmenų grožis,
dydis ir spalvos stiklinėse vitrinose, atviruose krepšiuose ir pintinėse
bei dėželėse užbūrė.
Simpatingas jaunas vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo, vardu Rimvydas,
leido man visus į akį kritusius akmenis kilnoti, čiupinėti, liesti,
žiūrinėti prieš šviesą. Vieną buvau sumaniusi net palaižyti, bet
pašalinio žmogaus akivaizdoje nesiryžau. Praleidusi Astromineralogijos
centre apie valandą, įsidrąsinau klausinėti.
„Žinote, ko manęs dažniausiai klausia pirkėjos?“ - pats kalbą pradėjo
pardavėjas.
„Ir ko gi?“
„Ar aš tikiu akmenų galia“.
„Ar tikite?“
„Visada joms atsakau: „Netikiu!“ - taikiai šyptelėjo Rimvydas.
Iš karto pajutau jam simpatiją. Ėmiau krizenti tarsi kas būtų pakutenęs
kaip tik tą pado vietą, kur niežti. Pasijutau sutikusi bendramintį,
kuris suvokia, kas yra grožis ir komercija, bet paistalais netiki.
Liovusis džiūgauti, atsiminiau, jog noriu paklausti, kodėl pats
pardavinėja akmenis, jeigu jų galia netiki.
„Dėl labai paprastos priežasties. Ar jūs tikite aspirinu arba
čiobreliais? Niekas garsiai neteigia: „Tikiu liepžiedžiais!“ Bet juk
geriate, kai susergate, nes aišku, kaip dukart du, kad aspirinas,
čiobreliai ir liepžiedžiai padeda“, - ramiai paaiškino Rimvydas.
Atvipo žandikaulis. Mane „išdūrė“ mano pačios priemonėmis. Tikiesi
vieno, o sulauki visai kitokio atsakymo, nes šiek tiek apsimetei
klausinėdama. Toliau žaidimas vyko garbingai. Aš prisipažinau, kad esu
nepatikli ir skeptiška žmogysta, kuri viską gyvenime tikrina, užuot
tikėjusi nuoširdžiu patarimu. Kad ir geriausios draugės.
Tada padarėme eksperimentą. Rimvydas pasiūlė man pasinaudoti
Astromineralogijos centro paslauga ir užsisakyti asmeninį horoskopą
pagal gimimo metus, dieną, valandą ir vietovę. Sakė, būtų aiškiau,
kokie akmenys galėtų išgydyti mano bjaurų charakterį.
Bet man pasirodė per brangu - net 265 litai. Atsisakiau. Rimvydas
paaiškino, kad akmenį rinktis galiu intuityviai, kaip ir siūlė kai kurie
interneto aiškintojai.
„Gali rinktis ne tą, kuris labiausia patinka. Pradėk nuo to, į kurį
negali žiūrėti! Kuris net purto pagalvojus, jog teks prisiliesti!“
Šitoks žaidimas - kaip tik man. „Šis vyriškis - puikus psichologas“,
- pamaniau. Apėjau salę ir išsirinkau žaibiškai. Labiausiai mane
atstūmė juodas kaip smala kiaušinio formos gagatas iš Mongolijos.
Niūrus akmuo!
„Kodėl jis mane taip nemaloniai nuteikė?“ - atsargiai pasiteiravau.
„Kartais gagatas suaktyvina į pasąmonę nugramzdintą nemalonią patirtį.
Šį akmenį iš tiesų renkasi nedaug žmonių“, - paaiškino konsultantas.
Nutilau. Vikriai apėjau salę ir čiupau tuos, kurie traukė kaip
magnetas. Intuityviai. Lygiai taip, kaip patarinėjo mano draugė ir
pirmą sykį gyvenime sutiktas Rimvydas. Kaip manote, ką pasigriebiau?
Ogi rožinį kvarcą, rausvą kaip glajus, tik ne glotnų, o gruoblėtą. Dar
jūros spalvos chrizoprazą bei tigro akmenį.
„Šiuos akmenis renkasi žmonės, kurie nemoka mylėti. Jie tik analizuoja.
Jiems trūksta harmonijos tarp proto ir širdies. Protas yra alkanas
monstras: kad ir kiek jį penėsi nauja informacija, jis vis tiek abejos.
Už išmintį ir meilę atsakinga širdis“, - paaiškino naujasis pažįstamas.
Pasakė lygiai tą patį, ką seniai teigia mano draugės ir kiti nevidonai.
O Rimvydas mato mane pirmą sykį gyvenime. Gal man tą vyruką iš
Astromineralogijos centro intuityviai įsimylėti? Juk tada tikrai
sužinočiau, ar akmenų iš viso pasaulio galia - tikra. Nedrįsau jam to
sakyti.
Už tai, kad pirkau tris akmenis, padarė nuolaidą. Būčiau turėjusi
mokėti 45 litus, bet pardavė už 35 litus kartu su gražiais lininiais
maišeliais.
Vos išėjusi pro duris, gruoblėtąjį rožinį kvarcą įsikišau už liemenėlės.
Kad būtų arčiau širdies. Kol grįžau į redakciją, aštrus kampas
skaudžiai nubraižė širdies čakrą.
„Kentėk, nuodėmingoji!“ - tvirtinau pati sau. Bet ne todėl, jog
būčiau troškusi įrodyti, jog akmens nešiojimas liemenėlėje - visiška
nesąmonė.
Rožinis kvarcas dūrė, bet ir kaitino širdies plotą, maloniai persigėręs
mano pačios šiluma. Negalėjau šio pojūčio priskirti vien primestai
įtaigai. Kai iš vakaro užmiršau rožinį akmenį ant vonios krašto,
pabudau ketvirtą ryto stumiama nenugalimo noro susirasti jį ir suspausti
kairėje rankoje.
Rytą žadintuvas užklupo mane giliai miegančią su delne įsispaudusiu
rožiniu kvarcu. Pabudau nepaprastai gerai pailsėjusi ir itin rami. Net
pasakiau komplimentą vyrui.
Noras nešiotis prie kūno rožinį akmenį truko šešias dienas. Septintąją
neatsargiai pasilenkiau, ir akmuo išsprūdęs perskilo. Še tau, boba, ir
devintinės - mylėti nebeišmoksiu. Dvi netaisyklingas atplaišas
pasidėjau ant lentynos. Akiai buvo malonios.
Ėmiausi tigro akmens, kuris turėjo garantuoti man stabilumą,
pusiausvyrą bei saugoti nuo pašalinės negeros akies ir svetimos įtakos.
„Kur jau čia man bepadarysi tą įtaką, kai net pati savo patarimų
neklausau, kai nenoriu!“- pamaniau prieš įtaisydama į liemenėlę kitą
akmenį. Gal ir saujoje būčiau mielai nešiojusis, bet juk nepatogu.
Akmuo pasizulino į mano drungną kūną keturias dienas. Neįvyko nieko
bloga, bet ir nieko ypatingai gera. Gal ir nebuvau tokia pikta ir ūmi,
kaip visada, bet nepasakyčiau, kad žvelgiau į pasaulį pro kitokius
akinius.
Jūros spalvos chrizoprazą taip ir palikau gulėti ant stalo. Gražus,
tikrai gražus. It vieno žmogaus akys. Bet tos akys ir anksčiau buvo
man gražios, kai apie akmenis neturėjau žalio supratimo.
Kiek nuvilta, kad nesu taip greitai pasiduodanti svetimai įtakai, kaip
kartais slapta trokščiau, atsiminiau vieną klientę iš Astromineralogijos
centro. Ji užėjo ten tada, kai aš jau norėjau išeiti. Išsirinko du
didelius oranžinės spalvos akmenis su išskaptuotomis įdubomis. Galėjo
tikti didelėms žvakėms įstatyti. Moteris atrodė išsilavinusi, apie
40-ies, kiek pavargusio veido.
„Ką su jais veiksite?“ - pasiteiravau.
„Tai pernelyg asmeniška. Nenorėčiau pasakoti“, - nusisuko nuo manęs
pirkėja ir paprašė Rimvydo dar vieno akmens, kurio pavadinimo
nenugirdau. Atsisveikinau nedaug ką pešusi.
Kartais, kai dėl blogo charakterio vėl užsinoriu ką nors apšaukti, imu
galvoti, kad eksperimentą derėtų tęsti.
O gal susipažinti su kaimynais, kurie gyvena gretimame name ir neturi
užuolaidų? Kartais naktimis žiūrėdama pro savo buto langą matau, kaip
jie ant grindų sustato kažkokius daiktus su iš jų kyšančiomis žvakėmis.
Tikriausiai atlieka kokį nors ritualą.
Jeigu šie kaimynai pasirodytų itin gero charakterio, gal man su jais
bandyti pakeisti savo charakterį?
O gal grįžti į Astromineralogijos centrą ir prisipirkti didesnių akmenų?
Kokių 15 karatų. Brangesnių. Su įdubomis. Skalaučiau juos krištolinių
upelių srovėje. Tikėčiau jų galia kaip aspirinu. Ir gal tuomet
padėtų?