Stiprių moterų nežavi kuklios suknelės

Anksčiau ji dažniau lankydavosi uždaruose pobūviuose, o sykį, atvykusi į viešą renginį su perregima suknele, tuoj buvo apakinta fotoaparatų blyksčių, bet nesutriko: „Žinau, kad žmonių dėmesį traukia mano figūrą išryškinantys drabužiai, bet neketinu to drovėtis“.

32 metų klaipėdietė aktorė Eglė JACKAITĖ jau senokai priprato prie smalsių žvilgsnių ir į ją nukreiptų fotoobjektyvų: po lengvomis suknelėmis ji drįsta nesegėti liemenėlės, vilkėti permatomus ar aptemptus drabužius.

O bendrovės „Via Fashion“ direktorės 31 metų Gytės BĖKŠTIENĖS vyras, jei galėtų, kartais mielai žmoną įvyniotų į juodą maršką. Jam patiktų, jei seksualiai apsirengusi Gytė vaikščiotų tik namie. Vakarėlyje jis šnabžda žmonai į ausį: „Kad žinotum, kiek žvilgsnių dabar susmigę į tavo nuogą nugarą“. Gytei tai tik pakelia nuotaiką.

Veržlumas puikiai apibūdina tiek Svetlanos PRONINOS veiksmus, tiek charakterį. Jai nereikia nutylėti savo amžiaus: šiemet 47-ąjį gimtadienį švęsiančią Svetlaną kolegos teisininkai jau seniai pažįsta kaip stiprią, savimi pasitikinčią ir dėmesio nestokojančią moterį, primenančią seksualias Susannos Kubelkos knygų herojes.

„Iki šiol dažniausiai lankydavausi tik uždaruose advokatų pobūviuose, - prisipažino S.Pronina. - Bet sykį priėmiau Belgijos ambasadoriaus kvietimą atvykti į viešą renginį - šventę ambasadoje. Apsivilkau šiek tiek perregimą suknelę. Tuoj išvydau į save nukreiptas fotografų blykstes, netrukus ėmė kalbinti žurnalistai. Nesutrikau: žinau, kad žmonių dėmesį labiausiai traukia mano drąsa ir figūrą išryškinantys drabužiai, bet neketinu to drovėtis“.

Vilniuje augusi azerbaidžaniečio ir lenkės dukra niekada nebuvo pilka pelytė. Ilgakojė garbanota brunetė išsiskyrė iš kitų dar studijuodama Vilniaus universiteto Teisės fakultete: sovietinė deficitų sistema neprivertė jos stovėti universalinių parduotuvių eilėse ir dėvėti tuos pačius drabužius, kaip dauguma to meto moterų. Ją gelbėjo siuvėja - vaikystės draugė Valentina.

„Sunkiausia užduotis būdavo gauti originalesnių audinių - prireikus net užuolaidas sukarpydavome. O įdomių modelių prisigalvodavau pati“, - prisimena Svetlana. Smalsuolės gatvėje ją tvarstydavo už rankų ir klausinėdavo, kur ji pirko vieną ar kitą rūbą.

Sykį gatvėje užkalbinusi moteris ne tik pagyrė drabužį, bet ir pakvietė dirbti į Vilniaus modelių namus. „Vaikštinėjau ant podiumo, fotografavausi, - šyptelėjo S.Pronina. - Man tai buvo įdomu. Tačiau kai mano nuotraukos pasirodė „Bangos“ žurnale, darbe buvau pakviesta pasikalbėti. „Atmink, tu - juristė, o ne manekenė“, - išgirdau. Tuo mano modelio karjera ir baigėsi“.

Pas siuvėją ji nuolat lankosi ir dabar. Kasdieninių drabužių įsigyja užsienio ir Lietuvos parduotuvėse, tiesa, jaunimo skyriuose: jaunatviškos sielos moteris ir rengiasi jaunatviškai, ignoruodama nuobodžius ilgus sijonus bei solidžias palaidines, įprastą juodą spalvą mielai iškeisdama į rožinę ir raudoną.

„Džinsus perku tik tokius, kurie nusagstyti blizgučiais ar suplėšyti, švarką - su fantastiška apykakle ar iškirpte. Tikiuosi nesulaukti tų laikų, kai man norėsis slėpti kojas ar krūtinę“, - šyptelėjo.

Tačiau mados ji aklai neseka - renkasi tik tai, kas patinka. O vakarines sukneles siūdinasi ne tik todėl, kad nepakęstų pobūvyje sutikti kitą tokiu pačiu drabužiu vilkinčią moterį.

„Dažnai pavartau žurnalus su pokylių fotografijomis, žiūriu, kuo vilki viešnios. Ir beveik niekada nerandu suknelės, kuri man labai patiktų, - konstatuoja advokatė. - Vienai pagilinčiau iškirptę, kitai prakirpčiau skeltuką, trečią papuoščiau kito audinio detalėmis. Idėjų turiu tiek, kad mano siuvėja nespėja visų nuginčyti“.

Pirmasis vyras, su kuriuo S.Pronina santuokoje nugyveno 18 metų ir užaugino dukras Evanželiną bei Simoną, vertino žmonos sugebėjimą atrodyti žaviai ir patraukliai. Pora išsiskyrė be pykčio: tiesiog pritrūko meilės ir aistros, o be aistros Svetlana suprato neišgyvensianti.

Netrukus po skyrybų ji manė pagaliau sutikusi didžiąją gyvenimo meilę. Vyras, su kuriuo susipažino atostogaudama Egipte, gyveno Lenkijoje. „Jis - išmintingas, pasiturintis, gražus. Beveik tobulas, - atsiduso. - Bet mus išskyrė didelis atstumas ir beprotiškas jo pavydas“.

Susiruošusi kur nors išeiti, Svetlana mylimajam SMS žinute privalėdavo nupasakoti, ką ji vilki. Atsakyme sulaukdavo liaupsių, pritrenkiančių komplimentų, bet kartu ir priekaištų, kad su aprašytąja suknele rodosi ne jam vienam. Tai pernelyg varžė moters laisvę.

Buvusi meilė virto knygos siužetu - S.Pronina išleido pirmąjį savo kūrinį „Myliu tave už tai, kad esi“, paskirdama jį tik vienam žmogui. „Dabar mano širdis laisva“, - nusišypsojo ji, nors neneigė turinti gerokai jaunesnį draugą, neleidžiantį pajusti vienatvės.

Draugas jos išvaizdą vadina tobula ir palankiai vertina moters pomėgį puoštis. „Nė vienas vyras negali man nurodinėti, ką daryti ir ko ne. Aš nepriklausoma, daugeliui - ir nepasiekiama, save visuomet išlaikiau pati ir niekam nedaviau ataskaitų. Panorėjusi galiu sau leisti įsigyti audinių kailinius, o prabangią vakarinę suknelę apsivilkti tik vieną kartą. Lygiai taip pat galiu sau leisti pobūvyje apsinuoginti tiek, kiek pati noriu“, - tvirtai kalbėjo Svetlana.

Moteris, bičiulių vadinama Whitney Houston, Tina Turner ar Sophia Loren, už dailią figūrą dėkoja tik prigimčiai, nes pati labai nesistengia išsaugoti kūno linijų. Sporto ji nemėgsta, dietų - tuo labiau.

„Likau alkana, - pasiguodžia restorane suvalgiusi salotų su lašiša. - Teks namie pasiieškoti ko nors saldaus“.

Neseniai atlikusi maisto netoleravimo testą, sužinojo negalinti vartoti nei saldumynų, nei alkoholio. „Tai negi dabar atsisakysiu gabalėlio pyrago ar vyno taurės? - juokėsi. - Darbe patiriu daug streso, tad bent savaitgaliais noriu atsipalaiduoti“.

Įtarinėjantiems, kad ji tobulina savo veidą pas plastikos chirurgus, Svetlana atkirto kol kas esanti natūrali. O toliau - kaip bus, taip bus: jei kūnas ims nebetikti jaunai sielai, tikrai į juos kreipsis.

„Veidas žmogui turi rūpėti ne mažiau už automobilį: jei jį blizgini ir taisai, malonėk pasirūpinti ir veidu, - pacitavo artistą Borisą Moisejevą. - Vengti plastinių operacijų dabar nemadinga. Man svarbu būti gražiai, svarbus žmonių dėmesys. Į mane atsigręžia ir vyrai, ir moterys, ir tai puiku: kam šioje žemėje reikalingas žmogus, į kurį niekas nežiūri? Nebijau sakyti, kad myliu save: tik mylintis save žmogus gali tikėtis meilės iš kitų“.

32 metų klaipėdietei aktorei Eglei JACKAITEI įprasta rengtis taip, kad aplinkiniai būtinai užmestų akį. Seksualių suknelių Eglė turi ne vieną ir ne dvi. Spintoje jos ilgai nedulka - jauna moteris randa nemažai progų jomis pasipuošti. Ir nereikia tuo stebėtis, mat suknelės jai - ne tik šventinis, bet ir darbo drabužis.

„Kitoms moterims reikia daugybės verslo kostiumėlių ir švarkų, o man reikia suknių“, - sakė aktorė, dažnai kviečiama vesti renginius ar būti svočia įžymybių vestuvėse.

Pagrindinė taisyklė, kurios tuomet Eglė laikosi, - neužgožti nuotakos. O smulkių taisyklių yra ir daugiau. Ji siekia būti įsimintina, bet subtili: „Nemėgstu paskęsti drabužyje - aš turiu likti aš. Nėra ką ir slėpti: kūno formomis kol kas nesiskundžiu, antsvoris negresia - atvirkščiai, norėtųsi priaugti keletą kilogramų“.

Vis dėlto laikai, kai ji drabužiais išryškindavo visą kūną, jau baigėsi: dabar ypač pabrėžia tai, kas gražiausia. O kas gražiausia?

„Užpakaliukas, - šyptelėjo pagalvojusi. - Liemuo. Ir kojos. Mano krūtinė nedidelė, todėl jos neryškinu - bet jei, pavyzdžiui, užsisegu labai trumpą sijoną, niekas į krūtinę ir nebežiūri, visų akys krypsta į kojas“. Tačiau toks dėmesys dailios šviesiaplaukės neglumina.

Nei pirmasis vyras, nei vėliau sutikti mylimieji Eglės varžyti nebandė: juk būtent tokią - moterišką, atvirą, pasitikinčią savimi - ją ir pamilo.

Dabartinis amerikietis draugas, vyresnis už aktorę 14 metų, žino, kad jaunatviškas grožis tęsiasi neamžinai, todėl netgi skatina ją to grožio neslėpti - po lengvomis suknelėmis nesegėti liemenėlės, vilkėti perregimus ar aptemptus drabužius.

Užsienyje ir pati moteris jaučiasi kur kas drąsiau. Ten atmosfera laisvesnė, žmonės mažiau kompleksuoti, be to, niekas jos nepažįsta: „Kurortuose amerikietės, gerokai patobulintos silikono, plekšnoja man per petį: „Egle, don't change“ (liet. „Egle, nesikeisk“). Kol kas iš tiesų neketinu keistis. Nemanau, kad esu gražuolė, bet tobulumo man ir nereikia - gerai jaučiuosi tokia, kokia esu“.

Suknelių jai dovanoja ir draugas, ir geros bičiulės, žinančios jos skonį. Paradoksas, bet vieną įspūdingiausių savo suknelių Eglė įsigijo Palangos paplūdimyje.

Besimėgaudama saulės voniomis, susidomėjo čia pat ant smėlio surengtu turgeliu, kuriame močiutės pardavinėjo apatinį trikotažą, nėrinius ir panašius daiktelius.

„Tarp pigių smulkmenų pastebėjau didelį juodų nėrinių gumulą, - prisimena E.Jackaitė. - Ištraukusi negalėjau patikėti savo akimis - tai buvo puiki rankomis nerta suknelė, primenanti voratinklį.

Pasimatavusi ją ant nuogo kūno, tapau panaši į undinę. Suknelė kainavo apie 150 litų, palyginti su kitomis paplūdimio prekėmis - daug, bet nedvejojau ir labai tuo džiaugiuosi. Tiesa, Lietuvoje retai ją apsivelku - nenoriu pernelyg šokiruoti. Bet, pavyzdžiui, Milano operos teatre „La Scala“ ją vilkėjau be jokios baimės ir sulaukiau tik komplimentų“.

„Keliolika“, - tokį skaičių įvardija 31 metų bendrovės „Via Fashion“ direktorė Gytė BĖKŠTIENĖ, pabandžiusi suskaičiuoti turimas vakarines sukneles. Nemažai?

Bet visos reikalingos: drauge su vyru Romualdu, kompanijos „Ergolain“ vadovu ir „Rotary“ klubo nariu, moteris dažnai lankosi pobūviuose, kuriuose reikia vakarinės aprangos. Be to, ji nesigina turinti moterišką silpnybę kaskart atrodyti vis naujai: įsimintiną prašmatnią suknelę geriausia vilkėti tik vieną kartą, tiesa?

Mada ir stiliaus paieškos Gytę gundė nuo vaikystės. Mamos aprengta džinsiniu sarafanu su raudonu kiškučiu, reikalaudavo ir raudonų pėdkelnių, vėliau susidomėjo mezgimu ir drabužių puošimu įvairiomis detalėmis.

Šiauliuose baigusi mokyklą su sustiprintu anglų kalbos mokymu, vos devyniolikos pati tapo mokytoja ir mokykloje dirbo 11 metų. Jeigu rimtai paisytų visų jai suteiktų titulų, išties turėtų kuo didžiuotis: vaikų sprendimu ji laimėdavo kone visus stilingiausių ir gražiausių mokytojų konkursus.

„Nebuvau tipiška tamsta mokytoja, - šyptelėjo 1,77 metro ūgio moteris, turinti modelio figūrą. - Neįdomių kostiumėlių turėjau vos keletą, o visi kiti drabužiai buvo kuo nors įspūdingi: mėgau trumpas sukneles ir sijonus, ryškias spalvas, tamprius audinius, puošnias detales. Kai visi aplink dėvėdavo pilkus paltus, aš pasisiūdindavau ryškiai geltoną. Gal ir stulbindavau koleges, gal kam nors atrodydavau pernelyg įžūli, bet tokia jau esu“.

Pažintį su trejais metais vyresniu antruoju vyru Romu iš dalies lėmė būtent įspūdingi drabužiai.

„Ėjau į paskaitas, ir gatvėje jis mane užkalbino. „Sekioju tau iš paskos jau dvejus metus“, - prisipažino. Kai dabar prisimenu, ką vilkėdama nuėjau į mūsų pirmąjį pasimatymą, plaukai piestu stojasi: aptempta permatoma palaidinukė, begėdiškai trumpas sijonėlis. Bet jis nesipiktino“.

Dabar G.Bėkštienė yra šiek tiek kuklesnė, subtilesnė nei anksčiau. „Mane pakeitė ilgi studijų metai - baigiau anglų kalbos bakalauro, vadybos bakalauro ir magistro studijas. Truputį pakeitė ir miestas - po to, kai iš Šiaulių atsikraustėme į Vilnių, netrukus pastebėjau, jog renkuosi santūresnes spalvas ir linijas, labiau paisau audinio kokybės. Bet labiausiai pakeitė amžius, - svarsto moteris. - Vis dėlto man jau 31-eri“.

Tačiau pabrėžti savo grakštų moteriškumą Gytė vis dar nevengia. Ji nuolat sportuoja, turi valios laikytis dietų, tad slėpti gerą rezultatą būtų gaila.

Atvykusi į Vilnių, ji pusmetį dirbo pardavimo vadove „Nijolės“ kailių salone. „Dirbdama mokykloje, jaučiausi kiek suvaržyta, o štai „Nijolėje“ galėjau rengtis, ką tik noriu. Tai buvo mano sužydėjimo metas“, - nusišypsojo.

Įgijusi vertingos patirties, G.Bėkštienė ryžosi pati įkurti bendrovę ir prestižinėje sostinės gatvėje atidaryti itališkų drabužių bei avalynės saloną.

Italijoje rinkdamasi gaminius iš naujausių kolekcijų, ji nesilaikė prekybininkams įprastų taisyklių: „Verslininkai paprastai renkasi tai, kas Lietuvoje, jų nuomone, turės paklausą. O aš rinkausi tai, kas patinka man pačiai. Negalėčiau žmogui siūlyti drabužio, kuris man negražus“.

Įsigyjanti naują drabužį bent kartą per savaitę ir savo garderobą dažniausiai atnaujinanti užsienyje Gytė vakarines sukneles vis dėlto siūdinasi Lietuvoje. Jos mėgstamiausia dizainerė - Dalia Lamauskienė.

Per kelerius bendradarbiavimo metus abi moterys puikiai išmoko suprasti viena kitą. Apnuoginta nugara, paryškinta krūtinė, viena kita puošnesnė detalė, atidengtos dailios kojos - visa tai nuostatos, dėl kurių abi vienbalsiai sutaria.

Nereikia nė sakyti, kad komplimentų ji sulaukia nuolat. Tiesa, sulaukia ir nusiskundimų - iš savo vyro. Jei galėtų, kartais jis mielai žmoną įvyniotų į juodą maršką.

„Vieni vyrai džiaugiasi, kai jų moterys demonstruoja savo figūros pranašumus. Kiti labiau linkę jas paslėpti nuo svetimų akių. Maniškis priklauso antrajam tipui“, - neabejojo G.Bėkštienė.

Kai pora susiruošia į vakarėlį, vyras tikina: „Man labai patiktų, jei taip apsirengusi vaikščiotum tik namie“.

Vakarėlyje jis šnabžda žmonai į ausį: „Kad žinotum, kiek žvilgsnių dabar susmigę į tavo nuogą nugarą“.

Gytei tai tik pakelia nuotaiką.