Apie tokį aštuoniolikmetės pripažinimą jau dabar daug kas galėtų tik pasvajoti. Bet Alina Orlova sako, kad jai nereikia išskirtinio dėmesio. Ji šiandien pasinėrusi į kūrybą, savo artimiausius planus, nežiūri televizoriaus, o į savo koncertus dažniausiai važiuoja tranzuodama.
Savo piešiniuose ir dainose atrodo niekada neatsisveikinsianti su vaikyste. Nors muzikos mokyklą baigė su pagyrimu, tačiau mama tvirtina, kad ji dukrą atsimena ne dainuojančią, o lipdančią gamtoje iš čia pat išsikasto molio.
Šiemet Alina baigia gimnaziją bei ketverius metus trukusias dailės studijas Visagino kūrybos namuose. Jau vieną parodą eksponavusios merginos planuose – grafikos studijos Dailės akademijoje.
Aštuoniolikmetė turi sukūrusi 15 dainų, kurias atlieka pritardama pianinu. Dainos „Mėnulyje“, „Nesvarbu“, „Ramuma“, „Vasaris“ ir kitos jau sulaukė pripažinimo.
Alina nemano, kad piešimas skatina kurti muziką ir atvirkščiai: „Gal abu kūrybos procesai išplaukia iš vieno manojo šaltinio. Gal todėl ir dainos, ir piešiniai yra panašūs“.
Alinos paslaptis – jos pavardė. Iš tikro ji - Alina Orlovskaja, tačiau pavardę pakeitė, kad skambėtų trumpiau: „Juk Salomėja Neris ir Maironis - irgi pseudonimai“. Apie savo išorę raudonplaukė mergina vengia kalbėti. Ji nelaiko savęs fotogeniška, neturi auskarų, tatuiruotės. Tačiau su pasididžiavimu kūrėja šneka apie savo natūralius garbanotus rausvus plaukus. Ji mano, kad tokių žmonių yra nedaug ir jie yra savito charakterio.
Alina su pasibaisėjimu šneka apie lietuvišką estradą: „Ta muzika, kurią mes matome per televiziją ir girdime per radiją - liūdnas vaizdas. Tačiau džiugu, kad yra ir alternatyvių grupių, tokių kaip „Pieno lazeriai“. Šiandienos estrados negalima įvardinti, kaip kažkieno „skonio reikalas“. Man pikta ant tų dainininkų vadybininkų. Kaip jie gali, pvz., tokį Minedą, taip eksploatuoti. Bet, žinoma, jie tokiu būdu užsidirba pinigus ir iš dalies nieko blogo nedaro, tačiau blogai daro tie, kurie tai priima. Nes kol bus tokia paklausa, tol bus visiškas „briedas“.
Be Vilniaus, Alina jau koncertavo Palangoje, Kretingoje, Utenoje, Marijampolėje, Kaune. Į koncertus mergina važiuoja traukiniais, autobusais arba tranzuoja. Planuoja išleisti du savo dainų albumus.
Alina norėtų išvykti pasimokyti svetur: „Nepritariu tiems, kurie išvyksta ir negrįžta, tačiau jeigu yra galimybė, reikia pamatyti pasaulį susidurti su kitomis kultūromis”. Alinos motina – rusė, tėtis – lenkas, ji – tarsi lietuvė: “Lietuva visada bus ta šalis, kur tu būsi savas, nes išvykusi svetur, kad ir ištekėjusi, būsi laikoma svetima“.
Ar nejaučia diskomforto mokydamasi lietuviškoje mokykloje? „Manęs nediskriminuoja, tačiau kitaip vertina, ne taip džiugiai žiūri į mane, o kaip - į mažumą. Esu susitaikiusi su tuo, kad mane Lietuvoje vertins kaip rusę, nors rusiškai šneku su akcentu“, - sako mergina.