Didžioji Larisos trejybė: palydovė, pribuvėja ir rūbininkė

Tai Vilniaus mažojo teatro aktorė Larisa KALPOKAITĖ patyrė pastaruoju metu pakviesta vaidinti net trijose užsienio režisierių juostose - vokiečių televizijos veiksmo filme „Ugnies šuolis“, italų bei prancūzų keturių dalių televizijos filme „Karas ir taika“ ir ispanų bei vokiečių kriminaliniame trileryje „Transsibiro traukinys“. Visi šie filmai buvo kuriami mūsų šalyje, o 49 metų lietuvių aktorė vaidino drauge su pasaulinio garso žvaigždėmis.

Dirbdama kartu su užsienio aktoriais, Larisa suprato, kad yra nė kiek ne prastesnė už juos. Tik gyvena mažoje šalyje, kurioje nėra didelės rinkos aktoriams. Nėra ir gerai išvystytos aktorių reklamos, todėl lietuvių nekviečia filmuotis, pavyzdžiui, į Italiją ar Jungtines Amerikos Valstijas. „Man pasisekė - vienas po kito Lietuvoje buvo sukami trys filmai, o jų kūrėjams reikėjo tokio amžiaus, tipažo, temperamento ir tokios išvaizdos, kaip aš, aktorės. Šį kartą didžiausias mano pagalbininkas filmavimo aikštelėje buvo mano temperamentas. Savęs neslopinau. Dariau taip, kaip supratau, kaip mane vedė mano prigimtis ir diktavo patirtis. Ir puikiausiai įtikau užsienio režisieriams. Jie leido man improvizuoti“, - džiaugėsi Vilniaus mažojo teatro aktorė.

Visus tris vaidmenis L.Kalpokaitė gavo po pirmųjų bandymų.

Ryškus grimas, raudonos lūpos, suvelti plaukai, o priekinis dantis - patamsintas. Išvydę tokią Larisą, „Transsibiro traukinyje“ vaidinančią traukinio palydovę Svetlaną, visi filmo kūrėjai netverdavo juoku.

Amerikiečių režisieriaus Brado Andersono filme Larisos herojei reikėjo kalbėti ir labai bjauriai keiktis rusiškai. „Atsikeikiau su kaupu. Net pati nežinojau, kad iš manęs gali lietis toks purvas“, - neslėpė Larisa.

Aktorei pritarė ir filmavimo metu kupė buvę lietuviai apšvietėjai:„Aha, kai moteris šitaip keikiasi, net nejauku pasidaro“. Besikeikdama L.Kalpokaitė per stipriai klyktelėjo ir „užkabino“ balso klostes. Po to tris dienas negalėjo kalbėti - gydėsi.

Trileryje pasakojama, kaip iš Kinijos į Maskvą Transsibiro traukiniu keliauja amerikiečių Roy pora, kurios kelyje pasipainioja narkotikų prekeiviai. Smagi kelionė pavirsta į kraują stingdančias žudynes.

Amerikiečių bei jų pakeleivių poras persekioja rusų milicijos pareigūnas Grinko bei jo parankinis. Traukinio palydovė Svetlana, kurios vaidmenį sukūrė L.Kalpokaitė, labai budri, akylai saugo tvarką savo vagone.

Pagrindinė L.Kalpokaitės partnerė „Transsibiro traukinyje“ - Niujorke gyvenanti jauna britų aktorė Emily Mortimer, suvaidinusi Jessie Roy. Kai filmuojant vieną sceną Jessie išbėga į tambūrą, atidaro duris ir bando išmesti narkotikus, Svetlanai pasirodo, kad ji nori nusižudyti. Tuomet tambūre prasideda moterų grumtynės. „Besigrumdamos su Emily pargriuvome be jokios režisūros. Juk filme turi būti žiema, speigai - Sibiras. Lietuvių kino dailininkai taip ištepė tambūrą vašku, kad jis iš tiesų atrodė visas apšarmojęs, o grindys buvo slidžios kaip ledas. Aš griuvau ant grindų, britų aktorė - ant manęs. Rimtai nesusižalojome, atsipirkome tik mėlynėmis“, - prisimena Larisa.

Garsaus režisieriaus Woody Aleno filme „Lemiamas taškas“ vaidinusi E.Mortimer lietuvių aktorei nepasirodė išpuikusi, greičiau - labai maloni. „Kai mudvi supažindino, kalbėjomės angliškai. Paskui Emily pareiškė, jog moka rusiškai, tad perėjome prie rusų kalbos. Kadangi bandymų metu ji girdėjo, kaip aš keikiuosi, neištvėrė nepasigyrusi: „Aš irgi moku keiktis“. Ir su šypsena veide ištarė kelis rusiškus keiksmažodžius“, - juokėsi Larisa. „Transsibiro traukinys“, kurį kūrė tarptautinė komanda, nestokoja pasaulinių žvaigždžių. Pati ryškiausia - britų aktorius seras Benas Kingsley, už pagrindinį vaidmenį filme „Gandis“ pelnęs „Oskaro“ bei Auksinio gaublio apdovanojimus.

Kai E.Mortimer nusprendė jam pristatyti Larisą, tuo metu garsenybė, ką tik atvykęs į filmavimo aikštelę, poilsio kambaryje valgė kiaušinienę. Larisa pasigyrė mačiusi „Gandį“ ir kitus filmus, kuriuose jis vaidino, o B.Kingsley pradėjo kalbėti apie orą, gyvenimą, darbą. „Pastaruoju metu - ir dirbant minėtuose filmuose, ir per gastroles - Maskvoje teko susidurti su daugybe užsienio kino žvaigždžių. Kuo žmogus daugiau dirba, kuo jis yra ryškesnė žvaigždė, tuo kuklesnis, - įsitikino L.Kalpokaitė. - Filmavimo aikštelėje jis nesiplaiksto, neriečia nosies, tik sėdi susikaupęs ir laukia, kada reikės išeiti.

Kiekvienas aktorius filmavimo aikštelėje turėjo savo vagonėlį, kuriame ilsėdavosi ir kaupdavosi vaidmeniui, tačiau ten svečių nekviesdavo. Susitikti su jais galėdavai tik poilsio kambaryje. Emily, su kuria Larisa artimiau susipažino, pristatė lietuvę ir amerikiečių aktoriui Woody Harrelsonui („Visuomenė prieš Larį Flintą“), vokiečiui Thomui Kretschmannui („Pianistas“, „Nebijokite: popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimas“), ispanui Eduardui Noriegai („Che Guevara“). „Apie mane Emily jiems tiek pasakojo - kur ir ką esu vaidinusi, jog filmuojuosi lietuviškame televizijos seriale, dainuoju rusiškus romansus, kad aš net išsižiojau. Pasijutau tikra žvaigždė“, - juokėsi L.Kalpokaitė.

Ir iš tiesų - kai L.Kalpokaitė suvaidindavo kurią nors „Transsibiro traukinio“ sceną, visa trupė - režisierius, operatoriai, aktoriai - šaukdavo: „Super!“

Filmuodamasi „Transsibiro traukinyje“, L.Kalpokaitė patyrė, kokia kartais gali būti aktoriaus darbo kaina. Nors šiame filme ji dirbo tik tris dienas, tuo metu mirė jos vyro, taip pat Vilniaus mažojo teatro aktoriaus, Jono Braškio motina. Būtent tą dieną, kai laidojo anytą, Larisa turėjo filmuotis. Tik dvi valandas ji galėjo pabūti prie karsto.

Aktorė prašė, kad jos scenų filmavimą nukeltų į kitą dieną. Ispanai visaip dėliojo tvarkaraštį, tačiau niekaip negalėjo visko suderinti su pagrindinių vaidmenų atlikėjais. Šie turėjo nusifilmuoti ir išvykti iš Lietuvos. Filmavimo grupė pareiškė lietuvių aktorei užuojautą, tačiau darbo grafiko nepakeitė.

Kai Larisa atėjo į italų bei prancūzų televizijos filmo pagal Levo Tolstojaus romaną „Karas ir taika“ aktorių peržiūrą, režisieriaus Roberto Dornhelmo buvo paprašyta suvaidinti pribuvėją.

Režisierius aktorės pirmiausia paklausė, ar ji yra gimdžiusi, ar turi vaikų, ar jos vyras dalyvavo gimdyme. Larisa jam išdėstė, kad tuomet, kai ji gimdė, Lietuvoje vyrams nebuvo įprasta dalyvauti gimdyme. „Gerai, suvaidinkite gimdymo priėmimo sceną“, - paprašė režisierius. „O kas gimdys?“ - paklausė Larisa.

Režisierius parodė į Lietuvos kino studijos aktorių atrankos padalinio vadovą Andrių: „Gal jis?“ „Ne, Andrius man netinka. Gal jūs man padėsite?“ - nesutriko Larisa ir kreipėsi į šalia režisieriaus stovinčią simpatišką kokių 30 metų moterį. Ši prisistatė Lizos vardu. „Liza atsisėdo į kėdę visai nesistengdama vaidinti gimdyvės. Taigi turėjau vaidinti ir už ją, ir už save. Aš jos prašiau kvėpuoti, rodžiau, kaip tai daryti. Staiga ji šast ir užmerkė akis. Jėzau, pamaniau, taigi ji miršta. Ir pradėjau delnais jai talžyti žandus.

Režisierius pradėjo juoktis: „Stop, stop“. Juoku plyšo ir operatorius su Andriumi. O Liza atsisuko į režisierių ir linktelėjo galva - ok. Jai taip gerai apskaldžiau žandus, kad tą pačią dieną gavau pribuvėjos vaidmenį“, - juokėsi Larisa.

Kai kitą dieną L.Kalpokaitė atvyko filmuotis, ji buvo aprengta rusišku XIX amžiaus pradžios sarafanu. Po juo dar prikišo stormenų - Larisa tapo kaip šieno kupeta. Pribuvėja turi būti stipri ir didelė.

Filme kunigaikščio Andrejaus Bolkonskio žmona Liza kaime, jų dvare, pagimdo sūnų ir nuo stipraus kraujoplūdžio miršta. Ši scena buvo filmuojama Verkių rūmuose Vilniuje. Susikaupusi L.Kalpokaitė stengėsi prisiminti savo gimdymo eigą.

Po pirmosios repeticijos režisierius priėjo prie jos ir pradėjo klausinėti: „Larisa, kai jūs gimdyvei padėjote galvą ant pilvo, suprantu, kad klausėtės, ar plaka kūdikio širdis. O ką jūs darėte, kai pakišote ranką po antklode?“ „Patikrinau, kiek atsivėrė gimda“. „O ar reikia tai daryti?“ - nusistebėjo režisierius. „Žinoma. Gimda turi atsiverti per keturis pirštus“, - paaiškino aktorė.

Tada režisierius leido jai vaidinti, kaip ji nori, keitė tik filmavimo rakursus. Larisa patyrė, kad šis režisierius labai mėgsta improvizacijas. Gimdyvei pagal scenarijų ji angliškai turėjo sakyti tik vieną žodį „kvėpuok“. O Larisa jai pradėjo šnekėti: „Kvėpuok, mano brangioji. Pasistenk, viskas bus gerai. Aš tau padėsiu“. Režisierius nė karto jos nepertraukė. „Toks jausmas lyg pati pagimdžiau - buvau visa šlapia nuo prakaito. Kunigaikščio žmoną vaidino labai graži jauna aktorė. Tuo momentu, kai„gimė“ vaikas, ji taip šaižiai klyktelėjo, kad man per kūną nuėjo šiurpuliai. Bet baisiausia buvo, kai į rankas turėjau paimti tik ką„gimusį“ kūdikį. Aš jau pamiršau, kaip tokius lėliukus reikia laikyti“, - prisipažino 22 metų sūnų turinti aktorė.

Pagal scenarijų ką tik gimęs vaikas turi klykti, o į filmavimo aikštelę atneštas kokių penkių mėnesių dičkis tylėjo ir dairėsi į visas puses - jam buvo įdomu, kiek čia žmonių, šviesų. „O man jo buvo gaila, kad nesušaltų. Savo vaiko niekada nebūčiau nešusi į filmavimo aikštelę - ten visada traukia baisūs skersvėjai“, - atviravo L.Kalpokaitė.

Kai kūdikis pagaliau pradėjo klykti, buvo pora tokių puikių dublių, kad A.Bolkonskį vaidinantis aktorius apsiraudojo. Pirmiausia pribuvėja kūdikį paduoda jam. Tada į kambarį įeina jo tėvas - senasis Bolkonskis, kurį vaidino garsus britų aktorius Malcolmas McDowellas („Prisukamas apelsinas“, „Kaligula“, „Caro žudikas“). Pribuvėja jam duoda į rankas naujagimį, tačiau jis tik pasižiūri į jį ir išeina lauk. „Prieš 20 metų žiūrėdama „Kaligulą“ net negalėjau pagalvoti, kad ateityje man teks su su Kaligulos vaidmens atlikėju M.McDowellu kartu vaidinti sceną“, - sakė L.Kalpokaitė.

Gimdymo scena buvo nufilmuota per vieną dieną - 12 valandų. Baigus darbą, išeinančią iš filmavimo aikštelės L.Kalpokaitę užkalbino kambarines vaidinusios merginos iš masuotės. Išvydusios, kad mirė jų šeimininkė, jos turėjo verkti. „Mes nesuprantame, kaip jūs iš karto ėmėte ir apsiverkėte. Mes niekaip negalėjome pravirkti“, - tarė viena jų. „Aš scenoje jau tiek kartų esu verkusi, kad man jau viskas paprasta. Kai tu teatre paverksi tiek, kiek aš, ir tau viskas bus paprasta“, - atsakė Larisa. „Tai jūs aktorė? - nustebo mergina. - O mes manėme, kad jūs akušerė iš gimdymo namų, nes taip gerai viską darėte“. „Karas ir taika“ tapo vienu brangiausių 2006 metų Europos filmų, kurio kūrimas atsiėjo 26 milijonus eurų.

Trečiame užsieniečių pastaruoju metu Lietuvoje kurtame filme - vokiečių televizijos veiksmo juostoje „Ugnies šuolis“ - L.Kalpokaitei teko televizijos bokšto rūbininkės vaidmuo.

Į šio filmo atranką buvo pakviesta nemažai lietuvių - ir profesionalių aktorių, ir savanorių masinėms scenoms. Šio filmo veiksmas vyksta tik vieną parą. Televizijos bokšto viršuje, restorane, kyla gaisras, iš kurio žmonės visokiais būdais stengiasi išsigelbėti. „Niekada nebuvau mačiusi tiek daug ugnies. Buvau sužavėta ir vokiečių, ir lietuvių pirotechnikų darbu. O mūsų kaskadininkai tiesiog apstulbino. Pavyzdžiui, reikėjo nufilmuoti bėgantį degantį žmogų. Jis buvo nufilmuotas per pirmą dublį, nes tai - pavojingas triukas. Paskui degė kiti kaskadininkai - kam koja, kam sprandas. Degančių žmonių buvo apstu“, - pasakojo Larisa.

Kai liftas su žmonėmis nukrinta žemyn, viršuje esantiems aišku, jog jie nuo žemės jau atskirti ugnies. Visi puola gesinti gaisro. Kai tai nepavyksta, lyg šiaudo griebiasi vežimėlio, kuriuo televizijos bokšto fasadu važinėja langų valytojai. Rūbininkė, kurią vaidina L.Kalpokaitė, bijo lipti į vežimėlį, nes šis kabo aukštybėse. „Į vežimėlį lipau net 16 kartų pučiant stipriam vėjui. Šios scenos buvo filmuojamos Kino studijoje, o vėjas sukeltas specialiais aparatais. Kai filmavo 12 ar 13 dublį, net pyktelėjau - tai koks nors techninis defektas, tai jie filmavimo rakursą sumano pakeisti. Ir kiekvieną kartą pučiant stipriam vėjui turi vaidinti, kad labai bijai gaisro, aukščio, pulti į isteriją su ašaromis akyse“, - pasakojo L.Kalpokaitė.

Seriale filmavosi nemažai vokiečių aktorių, kurie iš pradžių į lietuvius žiūrėjo iš aukšto: „Mes esą žvaigždės, o jūs - antrarūšiai“. Tačiau, baigiantis filmavimui, jų nuomonė pasikeitė, nes įsitikino, kad lietuvių aktoriai - aukšto profesinio lygio.

Larisai šis 13 dienų trukęs filmavimasis fiziškai bei emociškai buvo sunkiausias. Jai, kaip ir daugumai kolegų, iš televizijos bokšto baro reikėjo tampyti penkių litrų talpos vandens indus ir gesinti gaisrą.

Filmavimo aikštelėje visą laiką žlegsėjo purvas, tvyrojo dūmai, dulkės, ugnis, buvo daug emocijų. Aktorių rankos visą laiką šlapios. Dekoracijos buvo impregnuotos, o nuo karščio ir vandens impregnantas pradėjo tirpti ir lipti prie rankų. Iš pradžių aktoriai nesuprato, kodėl jiems dega delnai. Medicinos slaugytoja perspėjo, kad po kiekvieno dublio būtina plauti rankas. „Ugnies šuolis“ visai filmavimo grupei buvo kietas riešutas. Pradedant režisieriumi Raineriu Matsutani ir baigiant apšvietėjais - visi nuo sunkaus darbo buvo pajuodę. Pabaigoje filmo kūrėjai, išskyrus aktorius, burną jau dengdavo respiratoriais. O aktoriai dūmų prisiuostė į valias.