Kristina jam tikrai nenusileis ir savo miegamąjį perkels į kiemo
pusę. O tas kambarys, kurio langai išeina į kaimo gatvę ir kur yra
šuns būda, bus svečių.
„Kokie svečiai, jeigu miega? Tegul švenčia“, - pokštavo populiari
aktorė Kristina KAZLAUSKAITĖ. Pagaliau ji įgyvendino vaikystės svajonę
- nusipirko namą.
„Kai pamačiau tą namą, supratau, kad jo ieškojau pusę gyvenimo, -
prisipažino 54 metų aktorė. - Juk matai daugybę visokių namų. Ir
staiga išvysti tokį, kokį ir įsivaizdavai. Net jeigu ir būčiau
planavusi namą statyti, jis būtų panašus į šį. Dabar žinau - likimas
mane tiesiog vedė prie jo“.
Savo svajonių namą aktorė rado netoli Vilniaus, prie Žaliųjų ežerų.
Tai - kanadietiško stiliaus vienaaukštis. Įkurtuvių pokylio Kristina
dar nesuruošė.
„Laukiu vasaros. Aplinkui namą staliukus išdėliosiu ir tokį festivalį
surengsiu, kad Jėzus Marija. Tegul džiaugiasi visi mano draugai. Aš
viena džiaugtis nemoku“, - nenustygo vietoje.
Apie namą Kristina svajojo, fantazavo nuo mokyklos laikų. Daugumos
draugių tėvai turėjo nuosavą namą. Kai mergaitė ateidavo pas jas į
svečius, jai labai patikdavo, kad yra savas kiemas, o vaikai turi
atskirus kambarius antrajame aukšte. Jau tada Kristina nusprendė -
jeigu galės, būtinai įsigis mažą namelį su kiemu.
Pagaliau tai įvyko. Mažas Kristinos namelis - klasikinio stiliaus,
jokių modernybių jame nėra. Per visą namo plotį įrengta svetainė, kurią
apšviečia saulė ir rytą, ir vakare. Svetainė su virtuve - bendroje
erdvėje. Taip pat yra du miegamieji, du vonios kambariai ir nedidelis
darbo kabinetas.
Namų palanges aktorė apstatė gėlių vazonais bei suvenyrais. Svetainės
viduryje pastatė minkštuosius smėlio spalvos baldus su daugybe
pagalvėlių, o pakraščiuose išrikiavo etažeres su knygomis. Prie šių
baldų priderino stalelį žemomis kojomis iš parduotuvės „Jysk“, kad
draugės net aikčiojo: „Ir iš kur jį gavai?“
„Kai užeina priepuolis, perku krūvą daiktų iš karto. Iš parduotuvės
grįžtu su pilna automobilio bagažine. Sau dabar nieko neperku, tiktai
namams. Net dirbtinių gėlių nupirkau, nors jų niekada nemėgau. Bet,
pamaniau, kol pražys tikros, bus gerai ir dirbtinės. Aš negaliu be
gėlių. Anksčiau teatre gaudavau, o dabar - ne. Iš vienos parduotuvės,
iš „Jysk“, beveik viską ir perku. „Jysk“ - iš žodžio „iskatj“ (rus.
ieškoti). Tai ten ir ieškau“, - pokštavo Kristina.
Moteris tiesiog skraidė po namus ir pasakojo, kur ką įsigijo. Ąžuolinį
virtuvės stalą ištraukiamu stalviršiu - užsienietiškų sendaikčių
parduotuvėje Anykščiuose, kėdes prie jo atsivežė iš Kauno, iš mamos.
Žalią stalą su marmuriniu stalviršiu atsitempė iš Druskininkų sendaikčių
parduotuvės, o kitą, žalią, tik mažesnį, - iš „Ermitažo“ (parduotuvė
Vilniuje. - Red. past.).
„Tas man labai patiko. Rankomis pieštas, kaina nedidelė. Reikia būti
kvailai, kad nepirktum, - dėstė aktorė. - O vazų ten kaip žiebiau,
tai iš karto tris“.
Ne viena smulkmena, puošianti K.Kazlauskaitės namus, turi savo istoriją.
Vieni suvenyrai pirkti per gastroles Maskvoje, kiti - kelionėse po
Europą, o graikiška vazelė atkeliavo iš Kretos salos. Kelias medines
vazas Kristina įsigijo indėnų dirbinių mugėje Kolumbijoje, kai su draugu
ten buvo nuvykusi į dainininko Jurgio Didžiulio senelės Lietuvos garbės
konsulės Laimos Grigaliūnas de Didžiulis auksines vestuves.
„Manęs klausia: kodėl tu tiek visko prisistačiusi? Bet tie daiktai
man vis ką nors primena. Beveik visi turi savo istoriją“, - sakė
aktorė.
Kristina nenustygdama rodė: „Štai bliaunantis asiliukas su dviem
pintinėmis ant pečių. Jį man sūnus parvežė iš Santorino salos. Pintinę
malkoms atnešė draugė, per Naujuosius metus draugai padovanojo labai
gražią grojančią dėžutę. O šitas daikčiukas (aktorė mostelėjo ranka į
skarabėjų - senovės egiptiečių mėšlinį vabalą) brangiai kainavo, bet
man labai patiko. Matyt, jis turėjo ateiti į mano namus“.
Nors namas apstatytas baldais ir viskas sutvarkyta, nenuorama Kristina
sakė, kad pusę baldų perstumdys į kitas vietas. Neseniai aktorė įsigijo
kompiuterį, kuris jai „viską sugadino“, nes viename kambaryje turės
įrengti darbo kabinetą. Ten jau pastatyta stalinė lempa bei toršeras su
didžiuliais iš vytelių pintais gaubtais. Tai - anapilin išėjusio kino
režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus daiktai. Po tomis lempomis jis
parašė ne vieną kino scenarijų.
„Aš labai mėgstu pintus daiktus. Mane draugai net „krepšininke“
vadindavo, nes be pintinės iš mugių, parodų ar kelionių negrįždavau.
Man viskas patikdavo, kas pinta. Kažkada ir pintus baldus svajojau
turėti. Po V.Žalakevičiaus mirties jo žmona pasiteiravo, ar norėčiau tų
lempų. Tai aišku, kad norėčiau. Toks atminimas!“ - tik išpūtė akis
Kristina.
K.Kazlauskaitės miegamajame - baltos spalvos baldai.
„Ramiai, - sustabdė Kristina. - Šituos baldus buvę namo šeimininkai
paliko - aš juos tik paveldėjau. Užtat labai laukiu, kada atsigulsiu į
savo lovą“.
Miegamajame ant komodos Kristina išdėliojo daugybę įvairių papuošalų
dėžučių. Mažytę, su veidrodėliu, aktorė parsivežė iš Olandijos, kai
lankė ten nutekėjusią savo draugę, kitą - iš Kolumbijos.
Akis užkliuvo už musės, tupinčios ant palangės. Nieko sau musė - sulig
drambliu.
„Tai mano draugo amerikiečio jau mirusios mamytės atminimas. Metalinė
musė - tai peleninė, kurią galima atidaryti ir uždaryti, - musės
paskirtį mikliai pademonstravo Kristina. - Su jo mamyte mudvi puikiai
sutarėme“.
„Ar to aukšto vyro? Pamiršau jo vardą“, - provokavau aktorę, kad
išsiduotų.
„Visa Lietuva žino, kad jis - Algirdas, kad lėktuvais skraido, -
neieškojo kišenėje žodžių Kristina, kalbėdama apie buvusį širdies
draugą. - Taip, kaip anksčiau, nebedraugaujame. Bet ir nesipykstame,
susiskambiname“.
K.Kazlauskaitės namo pirkimo istorija - tragikomiška. Ji netikėtai
prasidėjo vienoje baldų parodoje prieš dvejus metus. Kristina ten
pamatė jau minėtus minkštuosius svetainės baldus su pagalvėlėmis, ant
kurių pavaizduotos palmės. Aktorei jie taip patiko, kad nedelsdama
puolė pirkti. „Bet kur aš juos dėsiu? - šmėstelėjo mintis. - Namas
tai dar nenupirktas“.
Buvo paskutinė parodos diena, neparduotus baldus verslininkai jau
pakavo. Kristina dar apibėgo parodą - gal už ko nors užklius akis.
Bet daugiau jai niekas nepatiko - kiti baldai buvo labai modernūs, o
tokių ji nemėgsta.
„Grįžtu atgal - ogi ant mano sofos sėdi toks vyras. „Atsiprašau, bet
aš tuos baldus perku“, - pasakiau jam. O jis: „Ir man jie patinka. O
jūs jau sumokėjote?“ - prisiminė Kristina atsitikimą parodoje.
„Imu sofą ir dar tas kėdes, ir padėklą, ir lempą“, - vardijo aktorė.
„O gal aš imsiu. Gal aš daugiau sumokėsiu“, - nenusileido vyras.
Kristinos jis paklausė, ar ši turi, kur juos statyti, - tai dideli
baldai, jiems reikia daug vietos.
„Neturiu, bet aš namą pirksiu“, - atkirto moteris.
„O aš namus statau, - Danielio vardu prisistatė vyras. - Atvažiuokite
pažiūrėti, gal jums mano kotedžai patiks“. Kristinai jis įteikė savo
vizitinę kortelę.
Po kelių dienų aktorė sumąstė, kad reikia toliau tęsti namo paieškas.
Tad kodėl nepaskambinus Danieliui? Ir paskambino: „Bet man svarbiausia
- vieta. Jeigu tie kotedžai mieste - nereikia. Man turi būti
peizažas už lango, turiu matyti dangų, pušelę“.
Vyras ją nuvežė prie savo kotedžų, bet Kristinai jie pasirodė per dideli
- net per tris aukštus. Suklijuoti vienas prie kito, atsidarei langą
ir kaimynui „labas rytas“ turi sakyti.
Po kurio laiko prie Žaliųjų ežerų gyvenantys pažįstami Kristinai
pranešė, jog parduoda savo namą: „Jei nori, imk“. Ji nuvažiavo
apžiūrėti - nemažas, dviejų aukštų, ypač patiko svetainė ir židinys.
Kristina paprašė Danieliaus, jog dar kartą ten nuvažiuotų drauge.
„Pabarškinsiu į sieną, ir viskas aišku, kokios plytos ir kaip namas
pastatytas. O tu ką nors supranti apie statybas? Juk nieko
nesupranti“, - kalbėjo Danielius.
„Gali žiūrėti nežiūrėjęs, mes jau rankomis sudaužę“, - džiūgavo
Kristina.
Tą dieną, kai juodu ruošėsi vykti prie Žaliųjų ežerų, Kristina iš ryto
gavo atsakymą - namo nebeparduoda, persigalvojo. Tačiau juodu vis tiek
ten nuvažiavo. Esą Danielius pamatys, ko ji maždaug nori, padės
ieškoti.
„Kai mudu, apžiūrėję namą, išėjome lauk, aš pradėjau verkti. Supratau,
kad paieškos prasideda iš naujo, - pasakojo Kristina. - Netoli gyvena
mano geri draugai.
„Vežk mane pas juos, man reikia išsibliauti“, - prašiau Danieliaus. O
jie pasakė: „Ot gerai, kad nepirkai to namo. Kam tau toks didelis -
brangu išlaikyti, be to, jį jau remontuoti reikia. Tau reikia
mažesnio“.
Kristinai beverkiant, Danielius staiga susigriebė - netoliese gyvena jo
draugas, kuris yra minėjęs, kad nori parduoti savo namą. Tas -
mažesnis, vienaaukštis, gal jai tiks.
„Ir vėl važiavome žiūrėti, o aš - visa apsiverkusi. Į mašiną įšoko ir
mano draugės vyras - esą kai pati išsirinksiu, tai bus nei šis, nei
tas. Vyrai mane suėmė į savo rankas.
Tik privažiavome prie tvoros, ir pirmoji mintis - aha, tvora, aš jau
atskirta nuo visų. Bet kai įėjau į vidų, kai pamačiau židinį, spalvas,
kuriomis namo vidus išdažytas, man viskas patiko, net žado netekau.
„Palauk, - drausminau save. - Pirmiausia kainos pasiteirauk, ir
baigsis visos fantazijos“, - pasakojo Kristina.
Šeimininkai aprodė namą: čia du vonios kambariai, čia garažas
dviem mašinoms, čia ąžuolinis židinys.
Kai šeimininkas pasakė namo kainą, Kristina antrą kartą neteko žado -
ji buvo daug mažesnė, nei moteris tikėjosi išgirsti.
„Kažkas įvyko, tikrai kažkas įvyko. Dar kartą įsitikinau, kad mano
gyvenime daugiausia viskas vyksta be mano valios. Kad ir ką darau,
bėgu, skubu, man niekas nesiseka. O kai paleidžiu vadžias, tarsi
atsiduodu Dievo valiai, tai paima ir paduoda ką nors ant lėkštutės“, -
dėstė K.Kazlauskaitė. Namo šeimininkui ji iš karto pasakė: „Perku“.
Mama Kristiną pjovė - esą kam jai vienai to namo reikia? Tuo tarpu
Kristina mano, kad jei Dievas davė galimybę, ji įsigijo tai, apie ką
svajojo, o svarbiausia - turės namą kam palikti.
„Nors ką po savęs paliksiu, ar ne? Mano darbas - neapčiuopiamas, tam
kartui. Kas matė spektaklius - matė, o kas nematė - nematė. Nors aš
to nesureikšminu“, - neslėpė aktorė.
Nežinia, kaip ir kur jos sūnui Gasparui tvarkysis gyvenimas, bet jis
visada žinos, kad į tuos namus gali pareiti. Dabar 25 metų Gasparas su
drauge gyvena atskirai.
K.Kazlauskaitė nė nebandė slėpti, kad namai jai - viskas, gyvenimo
pagrindas. Ji visada norėjo gražios šeimos, gražių namų, trijų vaikų.
Bet, kaip sakoma, ko žmogus labiausiai nori, to negauni arba gauni
pavėluotai.
Namus aktorė apstato, kaip nori, ir baldus perstumdo taip, kaip jai
atrodo geriausia. „Visą gyvenimą kam nors priklausiau - režisieriams,
scenaristams, dailininkams, tėtėms, mamoms. Užkniso! Dabar noriu
daryti tai, ką noriu“, - rėžė Kristina.
Šeštadienį ir sekmadienį ji turbūt tik ir tūno savo svajonių name -
miega iki pietų, o paskui lepinasi vonioje? Bet Kristina prašo jos
nejuokinti su voniomis. Nei ji lepinasi, nei ką. Visą šeštadienį po
namus gali pravaikščioti su naktiniais baltiniais bei chalatu ir žiūrėti
televizorių. Nėra didesnės laimės, jeigu kurią dieną niekur nereikia
važiuoti.
Poilsio dieną Kristina net tingi eiti į parduotuvę pirkti valgyti vien
dėl to, jog žino, kad visi į ją spoksos. Paprasčiausiai ji tingi
pasitempti - tada norisi atsipalaiduoti. Tačiau apšepusi į krautuvę
neįeisi. „Todėl verčiau išsiverdu bulvių arba makaronų. Viskas! Man
poilsio diena būna tada, kai manęs niekas nemato“, - neslėpė populiari
aktorė.
K.Kazlauskaitė - tikrai nesėslus žmogus. Ji pakeitė apie 12-13 būstų.
„Aš dėkinga savo dėdei iš Amerikos. Piniginius pirmųjų butų pagrindus,
kai vieną parduodi, o kitą perki, man padėjo jis. Jeigu ne dėdė
Gasparas, mano tėvelio brolis, tai aš po šiai dienai, ko gero, kukuočiau
vieno kambario bute Lazdynuose“, - prisipažino Kristina.
Iš Lazdynų aktorė nusikraustė į Senamiestį, Šiaulių gatvę. Prieš kelis
mėnesius per televizorių Kristina išgirdo, kad Šiaulių gatvėje sugriuvo
namas. Įdomu kuris, pagalvojo, ir prisiminė, kad aplinkui buvo
suskilinėjusių namų.
„Po kelių dienų, kai buvau kelionėje, vedžiau renginį, man paskambino
sūnus: „Mam, sveikinu su antruoju gimimu. Ar girdėjai, kad Šiaulių
gatvėje namas sugriuvo?“ - „Girdėjau. O kuris?“ - „Tavo, mam. Su
visu miegamuoju ir virtuve būtum nugarmėjusi žemyn“.
Jausmas buvo nekoks - praėjęs gyvenimas sugriuvo, subyrėjo į šipulius,
kad net trūksta žodžių“, - sakė K.Kazlauskaitė.
Gyvenimas Šiaulių gatvėje buvo vertas dailininko teptuko. Gatvelė -
trijų metrų pločio, vien kaimynų langai priešais, tad Kristina ten
tiesiog duso, jai trūko saulės. Kavinių lankytojai naktį gatve
traukdavo dainuodami. Kristina netgi girdėdavo, kaip moterys kaukši
kulniukais.
Šalia - Jaunimo teatras, kolegos nepraeidavo pro šalį neužsukę. Todėl
ji net durų nerakindavo. Būdavo, gatvėje taip ir skamba: „Krista!“
Pirmame aukšte buvo skalbinių priėmimo punktas. Kai 6 valandą ryto
atvažiuodavo sunkvežimis, įjungęs atbulinę pavarą, kai vyrai
triukšmingai atidarydavo langines ir, keikdamiesi paskutiniais žodžiais,
pradėdavo mėtyti skalbinių ryšulius, Kristina tuoj pabusdavo.
Jei tik neišsimiegodavo kelias naktis, užpuldavo baisi nemiga, kartą
buvo net ligoninėje atsidūrusi. Šiaulių gatvėje Kristinai dažnai
nepavykdavo užmigti.
Ten pragyvenusi ketverius metus, K.Kazlauskaitė išsikraustė į Antakalnį
- įsikūrė ant kalvos, nuosavo namo antrajame aukšte.
Kai to buto savininkai - senukų pora - pasakė kainą, Kristinai ji buvo
per didelė, ir moteris nuleido rankas.
„Ir ką jūs manote, po gero mėnesio jie patys paskambino - nepaprastai
nuostabūs žmonės - ir pasakė: „Kristina, mes norime, kad tu čia
gyventum. Mums ne tas pats, kas gyvens“.
O aš jau buvau tą vietą apverkusi - man taip ten prilipo širdis“, -
prisimena aktorė.
Ten buvo ramu kaip kaime. Kai Kristina atsikraustė, kažkas dar laikė
ožką, ir ši rytais mekendavo. Moteris turėjo pusmėnulio formos balkoną
ir net šiltnamį.
„Mano balkonas buvo iškilęs virš visų namų, iš jo mačiau labai gražų
vaizdą. Man patikdavo sėdėti balkone, gerti kavą ir iš aukštai žiūrėti
į žydinčius sodus“, - pasakojo aktorė.
Tame balkone ji tiesiog gyveno - į jį eidavo ir eidavo. Aplinkui buvo
matyti Sapiegų rūmai, sodai, pušynai, visu gražumu atsiskleisdavo metų
laikai. O kai ateidavo ruduo ir pradėdavo geltonuoti medžiai, ji
tiesiog išprotėdavo - balkone sėdėdavo su kavos puodeliu lyg sargybinis
poste.
Antakalnyje Kristina pragyveno 1O metų. Nors populiarumo jai niekada
nestigo, kaip tik tada ją tiesiog užgriuvo šlovės našta. „Gyvenimas
pasidarė toks, kad norėjosi slapstytis, - prisipažino K.Kazlauskaitė.
- Vis labiau norėjosi savo erdvės, savo kiemo, ramybės“.
Ir Kristina pradėjo ieškoti namo. Įsigijusi jį lyg tvirtovę, žinoma
aktorė vienu šūviu nušovė du kiškius - įgyvendino didžiausią savo
svajonę ir pasislėpė nuo gerbėjų dėmesio.