Po ilgų svarstymų ir nemigo naktų, po kankinančių dvejonių ir abejonių
poeto Vaidoto DAUNIO našlė Raimonda DAUNIENĖ ryžosi viešai pasakyti:
jos vyro mirtis nebuvo atsitiktinė: „Mistiška Vaidoto žūtis nėra vien
tik žūtis.
Kai kas galėjo siekti, kad su juo būtų susidorota. Kai kam
jis galėjo būti kliūtis, ir šie, pasitaikius progai, jį pašalino iš šio
gyvenimo. Žmonės tada tik pečiais gūžčiojo - koks keistas nelaimingas
atsitikimas, o prokuratūra Vaidoto žūties tyrimo taip ir neatliko“.
Liepos 29 dieną sukaks 12 metų nuo V.Daunio žūties per oro balionų
šventę Vilniaus Vingio parke. Meno ir kultūros leidinių „Krantai“,
„Regnum“ bei atnaujintos „Naujosios Romuvos“ redaktoriui, fondo „Regnum“
įkūrėjui ir vadovui tuomet buvo 37-eri.
Jis nebuvo bohemos žmogus, nevartojo alkoholio, bet jo gyvenime, šalia
kūrybos aukštumų, sukosi skolų karuselė - Vaidotas skolino pinigus ir
pats skolindavosi. Į „Krantus“ jis investuodavo ir savo, ir skolintų
pinigų, už savo pinigus leido almanachą „Regnum“, knygas. „Nežinau visų
plonybių, bet jam buvo labai sunku“, - sakė R.Daunienė. Tuo metu, kai
vyras įtemptai dirbo, jo žmona augino penkis mažamečius vaikus.
..............................
Vaidotas ją paliko tikrai sunkioje padėtyje. „Ką aš patyriau, viena
likusi su penkiais vaikais, kai mažiausiajai, Kotrynai Ugnei, buvo tik
penki mėnesiai? Daugumos Lietuvos žmonių paramą, užuojautą ir
geradarystę. Tačiau labai nusivyliau tais, kurie buvo arti Vaidoto,
daugelis jų mane nuskriaudė“, - praėjus keliolikai metų po vyro žūties,
prisipažino 54 metų R.Daunienė.
Po vyro mirties Raimondos pečius užgulė sunki užduotis - baigti įrengti
namą ir ant kojų pastatyti vaikus - sūnų ir keturias dukteris.
Našlė susiėmė ir įgyvendino vyro pradėtą darbą - įrengė namą. Jo
statybas nuo pradžių lydėjo pinigų trūkumas, skolos, už jas augančios
palūkanos.
Į šią karuselę buvo įsisukę keli vyriškiai, kuriuos V.Daunys laikė savo
draugais. Vienam jų poetas buvo paskolinęs dalį gautos paskolos.
Patikėjo šio žodžiais, kad nuo į kažkokį verslą įsuktos pinigų sumos
kris geri procentai. Tačiau draugu V.Daunio laikytas vyras po jo
žūties našlės akyse nepasirodė nei su skolintais pinigais, nei su už
juos gautais procentais.
Didžiulių Raimondos pastangų ir jai pagelbėjusių žmonių dėka dviejų
aukštų su mansarda šeimos namas iškilo sostinės Žvėryno rajone gražioje
vietoje. Tačiau dėl įvairių peripetijų našlė su jau gerokai paaugusiais
vaikais jame apsigyveno tik prieš dvejus su puse metų.
„Visa, kas įrengta namo viduje, padaryta mano. Paėmusi didžiulę
paskolą, padariau tai, ką sugebėjau. Kol įrengiau namą, perėjau
golgotą“, - neslėpė poeto našlė.
Daunių namo statybas gaubia neįtikėtinos istorijos.
Sklypą Žvėryno rajone V.Daunys gavo apie 1992 metus. Tada sutuoktiniai
jau turėjo tris vaikus, todėl galvojo apie didesnį būstą. Ir Vaidotui,
ir Raimondai norėjosi didesnės erdvės. Sklypą V.Daunys pasidalijo su
dviem kolegomis rašytojais, kurie taip pat turėjo po tris vaikus.
Neilgai trukus ten iškilo kotedžą primenantis trijų šeimų gyvenamasis
namas.
„Čia Vaidoto būta, mąstyta, godota. Kiek jis čia vaikščiojo, kiek
svajojo. Jam ta vieta labai prilipo prie širdies. Jau viską jis buvo
suplanavęs: kur įsirengs savo darbo kabinetą, biblioteką, o kur -
vaikams po atskirą kambarį“, - pasakojo R.Daunienė.
Už Vilniuje parduoto dviejų kambarių buto pinigus buvo pastatyta
„dėžutė“, uždengtas stogas. Paskui kurį laiką statybos nejudėjo į
priekį - trūko pinigų. Iš Kaune įsikūrusio statybomis užsiimančio
„SAF“ koncerno 1994 metų gegužę V.Daunys gavo 60 tūkstančių JAV dolerių
paskolą. Tų pinigų, manė, pakaks namui įrengti ir dar liks leidybai.
Tačiau prie patiklaus poeto prisistatė draugai su prašymais paskolinti
pinigų. Viskas taip susiklostė, kad, dar būdamas gyvas, V.Daunys namą
turėjo įkeisti.
„Bet aš po Vaidoto žūties namą stebuklingai atgavau. „SAF“ koncernas
manęs pagailėjo - namą leido išsipirkti. Paskolą leido išmokėti per
kelerius metus netgi be procentų. Tačiau nemaža Vaidoto paimtos
paskolos dalis dingo kaip į vandenį - mane apgavo jo draugai“, -
apmaudą liejo R.Daunienė.
Vienas mirusiojo draugas našlei iki šiol negrąžina 20 tūkstančių JAV
dolerių, kuriuos V.Daunys jam buvo paskolinęs verslui. O buvo žadėjęs:
- tuoj tuoj, viskas bus grąžinta, ir dar su procentais. Jokio skolos
dokumento juodu neįformino.
„Tie 20 tūkstančių dolerių taip ir nuplaukė, aš jų neatgavau“, - teigė
Raimonda.
Tas žmogus, pagal išsilavinimą fizikas, prie V.Daunio buvo prisigretinęs
kažkuriuo jo gyvenimo momentu. Ir Vaidotas juo patikėjo, jį prisileido
arčiau. Dar jis pasiūlė investuoti į kažkokį televizijos žaidimą - esą
vėl kris procentai. Dalis Vaidoto paskolos - negrįžtamai - nukeliavo
ir į tą žaidimą.
Po kurio laiko tas žmogus našlei aiškino, kad jo verslo partneriai
bankrutavo. Tačiau ši girdėjo, kad jie ne tik nebankrutavo,
atvirkščiai, suka didelį verslą.
Ir tai - ne viskas. Dar žiauresnės istorijos nutiko su pačiais
artimiausiais V.Daunio draugais.
„Tie vadinamieji draugai Vaidotą morališkai išdavė. Kai kurie,
pasiskolinę pinigų, stengėsi išsisukti, o su vienu man net teko
bylinėtis teisme. Apmaudu, kad Vaidoto įkurtą „Regnum“ fondą, kuris
leido rimtas kultūrines knygas, sužlugdė vienas artimiausių jo draugų.
Net nemalonu tas istorijas prisiminti“, - pasakojo R.Daunienė.
Oro balioną pilotavęs Rimvydas Maciulevičius, per kurio kaltę žuvo
V.Daunys, jo šeimai padėjo tik pirmaisiais mėnesiais. Paskui jis viską
užmiršo, kol kartą našlė pati paklausė: „Tai kas man padės užauginti
mažus vaikus?“
Tik po teismo sprendimo oreivis buvo priverstas iš dalies išlaikyti
žuvusio poeto vaikus iki 18 metų.
Ant baliono, kuriuo skrido V.Daunys, buvo pavaizduota „Pepsi-Cola“
reklama. Matyt, Lietuvos oreiviai buvo nesuinteresuoti, kad apie šį
tragišką įvykį sužinotų visame pasaulyje garsi kompanija, galėjusi
našlei ir našlaičiams sumokėti kompensaciją.
„Dabar aš įtariu, kad Vaidotas mirė ne savo mirtimi. Jo mistiška žūtis
nėra vien tik žūtis. Kai kas galėjo siekti, kad su juo būtų susidorota.
Kai kam jis galėjo būti kliūtis, ir šie, pasitaikius progai, jį pašalino
iš šio gyvenimo“, - savo įtarimus dėstė R.Daunienė.
Tuoj pat po tragedijos Raimondai daug kas kalbėjo, kad tai nėra
atsitiktinė mirtis - su jos vyru susidorota. Taip tvirtino žuvusiojo
pusbrolis, Vaidoto tėvas taip pat buvo girdėjęs tokių kalbų.
„Negali būti“, - tokiu žiaurumu tada nenorėjo patikėti našlė. Dauguma
žuvusiojo pažįstamų jį laikė vienu moraliausių jaunųjų kūrėjų. Tada
moteris buvo įsitikinusi - jos vyras tikrai neturėjo priešų.
„Aš nuolat apie tai galvojau ir, matydama, kas pastaruoju metu dedasi
mūsų valstybėje, kuo toliau, tuo labiau pradedu įtarti, kad Vaidoto
žūtis tikrai nebuvo atsitiktinė. Manau, jis kliudė kai kurių žmonių ar
grupių interesams“, - sakė R.Daunienė.
Našlė mano, kad jos vyras daug kam buvo neparankus. Pavyzdžiui,
valdžios atstovams, nes buvo principingas, teisingas, išmintingas,
kažkam galėjo trukdyti kopti karjeros laiptais. Pats V.Daunys sparčiai
kilo karjeros laiptais, jo autoritetas vis augo, jo visur reikėjo, jį
kviesdavosi ir į vyriausybę, netgi įsiklausydavo į šeštadieninę jo
skiltį „Šeštoji diena“, spausdinamą dienraštyje „Lietuvos rytas“.
Rašiniai, kuriuose jis analizavo tų dienų aktualijas, buvo politizuoti.
V.Dauniui buvo siūlytas kultūros ministro postas, tačiau jis nesutiko,
- per didelė rutina. Tada jis tapo Baltijos šalių fondo prie Kultūros
ministerijos prezidentu. Juo spėjo pabūti tik du mėnesius iki savo
mirties.
V.Daunys turėjo vardą, todėl prie jo šliejosi įvairūs žmonės, ir jis
jais pasitikėjo. Minėtą paskolą iš „SAF“ koncerno gavo Vaidotas. O
draugas važiavo kartu, vežė tuos pinigus lagamine.
Jo žūtis, našlės nuomone, turi ir finansinių sąsajų - jos vyrui
nenorėta grąžinti skolos.
„Kaip storiausia virvė galėjo trūkti nuo vėjo gūsio? To neįmanoma
suvokti, - stebėjosi R.Daunienė. - Ji galėjo būti nupjauta. Pilotas
raciją įsijungė tiktai 300 metrų aukštyje - tada, kai ant žemės buvę
kolegos pranešė, jog prie jo krepšio kybo žmogus“.
Prieš baliono startą Vaidotas esą laikė tą krepšį. Ar jam kas patarė,
ar dėl kitų priežasčių apie rankos riešą jis buvo apsivyniojęs virvę.
Balionas staiga šovė į viršų, nusitempdamas į padangę ir jį, dar
nespėjusį įsiropšti į krepšį. O aukštybėse - nei pirmyn, nei atgal.
„Buvo susidariusi grupelė prokurorų, kurie man siūlė tuoj pat pradėti
tyrimą. Bet aš buvau labai sutrikusi - juk žmogus dar karste guli
pašarvotas, o aš pradėsiu aiškintis kažkokius finansinius dalykus. Ir
staiga prokurorai nutilo. Kas juos nutildė? Kai vėliau jiems
paskambinau, išgirdau, jog esą per vėlu, aiškintis reikėjo tuoj pat po
įvykio“, - prisimena R.Daunienė.
Pačiomis sunkiausiomis dienomis tuoj po vyro žūties našlės pažįstami,
žuvusiojo draugai pradėjo ją raginti: „Parduok tą namą. Ir kam tau jo
reikia?“ Ir Paūlių kaime, kuriame Dauniai turi trobelę ant Ūlos kranto,
moterėlės ragino: parduok, kam tau jo reikia?
„Maždaug - lik kaip Eglė su penkiais vaikais ant plyno lauko. Tyliai,
ramiai klausydama tų kalbų, tada galvojau: aš turiu padaryti viską, ką
galiu, kad namą išsaugočiau ir jo neatimtų. Ir jeigu aš nepajėgsiu jo
išsaugoti ir padaryti viską, ką tik galiu, tik tada pasakysiu savo
vaikams: „Vaikeliai, buvo tokia situacija, kad nieko daugiau negalėjau
padaryti“, - atvirai kalbėjo našlė.
R.Daunienė sukosi kaip išmanydama. Jai greitai pavyko pasiskolinti
trūkstamą pinigų sumą iš vieno Australijos lietuvio. Dalį tų pinigų
moteris grąžino „SAF“ koncernui, už kitus įrengė namo vidų. Prie
mašinos prikabinusi dėdės priekabą, iš Vilniaus pakraščiuose esančių
pigesnių parduotuvių ji susivežė statybines medžiagas.
Kol namas buvo rengiamas, našlė su vaikais gyveno Pilaitėje. Tuo metu
būsto neturėjusiai žuvusio poeto šeimai savivaldybė skyrė penkių
kambarių butą.
Namo vidų, likusi su penkiais mažamečiais vaikais, našlė įrengė maždaug
per metus. „Ir žmonės man padėjo, ir Dievas“, - tiki Raimonda.
Kai viskas buvo daugmaž sutvarkyta, kažkieno paraginta R.Daunienė perėjo
Vilniuje įsikūrusias ambasadas ir siūlė namą išnuomoti. Ant našlės
pečių gulėjo didžiulė paskola iš Australijos, kurią ji planavo grąžinti
iš būsimų nuompinigių. Vokietijos ambasadoje į jos siūlymą buvo
įsiklausyta.
„Tie vokiečiai atsirado staiga, namas jiems patiko. Kai ką prašė
pakoreguoti, davė net rankpinigių, kad tik viską kuo greičiau
sutvarkyčiau“, - pasakojo moteris.
Darbuotojai iš Vokietijos ambasados Daunių name gyveno apie penkerius
metus. Iš gautų nuompinigių našlė vėl grąžino nemažą paskolos dalį
„SAF“ koncernui.
Taip pat iš nuompinigių R.Daunienė pradėjo grąžinti skolą ir Australijos
lietuviui, kuris po kurio laiko tapo našliu. Netrukus Lietuvoje prie jo
prisigretino daugiau kaip 30 metų jaunesnė masažuotoja su dviem vaikais
ir vyriškis ją vedė. Naujai iškepta žmona greitai pradėjo administruoti
seno vyro turtus.
„Paskolą JAV doleriais aš jam duodavau dalimis, tačiau tuo metu dolerio
kursas krito. Nepaisant to, su manimi buvo sudaryta nauja paskolos
sutartis, kurioje vienas doleris, kaip ir anksčiau, buvo prilygintas
keturiems litams. Tokiu būdu paskolos suma išaugo į tokią, kokia buvo,
kai ją paėmiau.
Paskui ta moteris kas savaitę man pradėjo skambinėti iš Australijos:
parduok butą, grąžink pinigus, kitaip paduosiu tave į teismą. Ji taip
ir padarė. Palikusi vyrą merdėti senelių namuose, ji atvyko į Lietuvą
toliau tvarkyti jo turtų“, - prisimena R.Daunienė.
Tos moters spaudžiama, Raimonda skubiai pardavė butą tam labai
neparankiu metu. Todėl už gautus pinigus negalėjo grąžinti visos
paskolos. Po pusmečio būstų kainos išaugo kaip ant mielių.
„Tada tik kelių dienų trūko, kad ateitų antstoliai ir mus išmestų į
gatvę. Namas buvo areštuotas, paskui buvo nuspręsta jį parduoti iš
varžytinių. Pernai aš jį antrą kartą išgelbėjau - skolą grąžinau
mirusio kreditoriaus vaikams“, - pasakojo našlė.
Kas rytą R.Daunienė į mokslus išleidžia vaikus ir laukia jų sugrįžtant
namo, klausosi jų muzikavimo ir duoda patarimų, tvarkosi namuose.
„Aš dirbu namuose - laikau šešis ar septynis namų kampus. Kadangi
svetainė - beveik apvali, tų kampų pas mus daug. Tempiu viena didžiulį
krūvį, ir jis yra labai sunkus. Jeigu dirbčiau valstybinį darbą,
apleisčiau savo vaikus. O aš nenoriu jų apleisti, palikti vienų.
Noriu, kad jie laiku pavalgytų, paruoštų pamokas, pamuzikuotų. Jeigu aš
eičiau į darbą, kas mano mažąją išleistų į antrą pamainą mokykloje? Iš
ryto jai dar reikia namuose smuikeliu pagriežti. O aš turiu jos grojimo
paklausyti“, - kalbėjo smuikininko išsilavinimą tuometėje
Konservatorijoje įgijusi Raimonda.
Vyriausioji Daunių atžala - 23 metų Augustinas Vilniaus universitete
studijuoja archeologiją ir šiek tiek užsidirba. Dukterys - 19 metų
Joana, 18 metų Vita Marija, 15 metų Elena ir 12 metų Kotryna Ugnė -
M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleivės, muzikantės. Joana groja arfa,
Vita Marija - fleita, Elena - violončele, o jauniausioji - smuiku.
Jos taip prisirišo prie savo instrumentų, kad kiti, atrodo, ir netiktų.
Vyresniosios seserys - ne vieno tarptautinio konkurso laureatės,
kartais kaip solistės koncertuoja su orkestrais. Kai dukterys paaugo,
apdulkėjusį savo smuiką nuo sienos nukabino ir Raimonda. Susibūrusios į
šeimos ansamblį, jos kai kada koncertuoja. Kartais prie motinos ir
seserų su savo altu prisijungia Augustinas.
Vienai auklėti būrį vaikų Raimondai nėra lengva. Ji neslepia, kad
Augustinas buvo „nuklydęs“, - tėvo netektis sūnui buvo didelė trauma,
nes juodu puikiai sutarė. Vienu momentu paauglys su draugais buvo
išėjęs į gatvę, namuose būdavo retai, mokslą apleido.
Motinai buvo sunku rasti kelią į jo širdį - jis priešgyniavo, su
niekuo, ką ji siūlė, nesutiko. Ji mano, kad ir Augustinui buvo sunku -
juk namuose vienos moterys. Jam reikėjo atsvaros - draugų. Motina
prašydavo, kad sūnus pamokas ruoštų, o jis atkirsdavo: „Aš žinau, ką
man daryti“, ir išeidavo į gatvę. Motina už jį meldėsi ir galvojo:
jei Dievas norės, tai bus išklausytos jos maldos. Jei sūnui skirtas
kitas kelias, tai jis juo ir nueis.
Tačiau Augustinas nenugarmėjo į duobę, iš kurios nebeišliptų. Jis
susiėmė, 12 klasę gana gerais pažymiais baigė kitoje mokykloje.
Pastaruoju metu šeima pragyvena iš našlės bei našlaičių ir daugiavaikės
motinos pašalpų - apie 1200 litų per mėnesį. Raimonda tikino, kad
maistui tiek pakanka. Jie maitinasi labai kukliai - valgis paprastas,
menkai apdorotas termiškai. Gausi šeimyna drabužių, avalynės, kitų
daiktų gauna iš labdaros. Dauniams padeda keli geri žmonės.
Ar po vyro mirties Raimondos gyvenime pasitaikė gerbėjų, norinčių jai
padėti, siūlančių savo ranką ir širdį?
„Gal ir buvo kokių nors ženklų, kad vienas ar kitas vyriškis norėtų
šalia manęs būti, bet aš neparodžiau jokio noro. Aš neieškau svetimo
žmogaus. Vaidotas man buvo skirtas visam gyvenimui, ir kartu su juo
nugyvento laiko, to gyvenimo vertės man pakanka iki šiol. Aš jaučiu ją
ir dabar. To gyvenimo vertės daugiau nebepakartosiu - niekada, su
niekuo kitu.
Kai Vaidotą, jo vidinį pasaulį pažinau geriau, jis man tiesiog akyse
išgražėjo - atrodė kaip Apolonas. Jis buvo gražiai sudėtas, gražaus
veido, išmintingas - tiesiog apdovanotas gamtos“, - kalbėjo Raimonda.
Praėjus septyneriems metams po V.Daunio žūties, kai vieną vasarą našlė
su vaikais atostogavo kaime, nedidukę jos trobelę dažniau pradėjo
lankyti netoliese gyvenantis vyriškis. Vienišius, į alkoholį linkęs,
nors atrodė gana darbštus, išvaizdus, stiprus.
Pas Daunius jis dažnai užsukdavo ir Vaidotui gyvam esant. Tą vasarą jis
puolė našlei padėti dirbti ūkyje, akivaizdžiai rodė, kad ji jam patinka,
kad jos vaikai jam netrukdo. O Raimondai jo gaila buvo - ji norėjo
vyriškiui padėti.
„Pradėjau galvoti: dviese tikrai lengviau, daugelis darbų supaprastėja.
Gal jis tikrai nori savo gyvenimą pakeisti, gal jam tiktai ranką reikia
ištiesti, ir jis prisikels kitokiam gyvenimui, pasitaisys? Tačiau kad
ir ką susitari, vis alkoholis pamaišo. Susitari vienaip - įvyksta
kitaip. Iki tol nežinojau, ką reiškia geriantis žmogus, - Vaidotui
alkoholis buvo visiškai svetimas“, - pasakojo R.Daunienė.
Pagaliau moteris suprato, kad alkoholis, jeigu su juo gyvenama nuo
jaunystės, yra toks įprastas dalykas, kaip rytas ar vakaras. Jeigu
džiaugiesi - reikia išgerti, jeigu liūdi - reikia išgerti, jeigu
nuotaikos nėra - reikia išgerti, jeigu nuotaika yra - reikia išgerti,
susitinki draugą - būtinai reikia išgerti. Žodžiu, visomis progomis,
visais atvejais reikia išgerti.
Raimonda jam iškėlė pirmąją sąlygą - pusę metų negerti, o tada
kalbėsimės, kas ir kaip. „Gerai gerai“, - sutiko jis, tačiau kitą
dieną pasigėrė. Kelis mėnesius našlė su juo visiškai nebendravo. Bet
vieną dieną gerbėjas vėl pasibeldė į našlės trobelės duris. Esą norįs
pasikalbėti, dirbti padėti. Raimonda vėl jam suteikė galimybę su ta
pačia sąlyga - pusę metų negerti. Tačiau jis pasigėrė tą pačią dieną.
Ir tada ji padėjo tašką: „Žinai, daugiau nebežaiskime - tavęs nenoriu
matyti. Nenoriu, kad mano vaikai troboje regėtų girtuoklį“.
„Aš į jį rimtai nežiūrėjau, - prisipažino poeto našlė, - greičiau
buvau pasiruošusi jam ištiesti pagalbos ranką. Iš tūkstančio turbūt tik
vienetai gali pakilti. Manau, kiekvienas žmogus, jeigu jam skirta
likimo, susitinka savo antrąją pusę. Kur, kada ją sutiks - niekas
nežino. Aš savo antrąją pusę jau buvau sutikusi, bet mus išskyrė
mirtis“.