Aktorius Laimonas Noreika buvo tvarkingas žmogus: jis negalėdavo užmigti neįsitikinęs, kad visi šeimos nariai namuose.
Naktį į gegužės 26-ąją jis kaip visada išėjo pašaukti lauke vaikštinėjančio šuns – nekilmingo, bet mylimo Meškio. Išėjo ir dingo. Artimieji jau miegojo. Nerimą pasėjo kaimyno skambutis: girdi, jūsų tėtis labai ilgai šūkaująs, visa M.K.Čiurlionio gatvė bunda.
Duktė Rūta puolė į kiemą, rado tėtį gulintį prie garažo. „Atrodo, stipriai susitrenkiau“, – ištarė jis. „Atrodo, susilaužei“, – įvertino situaciją duktė. Tą pačią dieną aktoriui buvo atlikta klubo operacija, po kurios jis nepakilo iš lovos iki gegužės 31-osios paryčių.
Dabar L.Noreikos artimieji be mistikos neišsiverčia. Gal jis buvo išėjęs savosios mirties prisišaukti?
Su L.Noreika Lietuva atsisveikino savaitgalį. Šiandien 15 valandą Antakalnio kapinėse bus palaidota urna su aktoriaus pelenais.
Koks L.Noreikos paveikslas išliko jo bičiulių ir kolegų atmintyje?
„Mūzų malūno“ skaitytojams pateikiame L.Noreiką pažinojusių aktorių, teatro kritikų, scenografų prisiminimus.
Vadina pašauktuoju
Dana Rutkutė, aktorė, teatro kritikė: „Kartais dvasininkai aiškina, kaip jie pateko į kunigystę.
Kai kurie prabyla apie tam tikrus ženklus iš aukščiau – gal tai buvęs pašaukimas?
Kirba mintis, kad L.Noreika buvo pašauktasis. Aukščiausias jo gyvenimo matas buvo Lietuva ir jos žmonės.
Ši misija jam buvo svarbi visą gyvenimą.
Lankiausi viename labdaros vakare Filharmonijoje. Tai buvo vienas paskutinių Laimono viešų pasirodymų. Į sceną jis užkopė prilaikomas moteriškių. Prie mikrofono jis atsidūrė ne pirmas, prieš jį kalbėjo, regis, medikai.
Pajuto – nėra kontakto. Tada paliko mikrofoną, priėjo prie avanscenos ir prabilo be jokios technikos – galinga ir taisyklinga kalba ėmė deklamuoti Vincą Mykolaitį-Putiną.
Salė, kurioje prieš tai tvyrojo šurmulys, tiesiog nuščiuvo. Taip buvo visada: jį palaikydavo ir iškeldavo poezija, o jis savo ruožtu perduodavo kitiems tą savo įkvėpimą.
Net nežinau, ar jis taip mylėjo poeziją, ar skaitymus parengdavo racionaliai. Ne tai svarbu. Jausti poetinį žodį jis buvo išmokęs visą kraštą. Žiūrėk, kokiame kaime sėdi paprastos moteriškės su skarytėmis, o kai Laimonui užkliūva (gal ir specialiai) kokia eilutė, visa salė jam meiliai sufleruoja.
Dar vienas prisiminimas. Visi žino, kad pagal Justino Marcinkevičiaus dramas L.Noreika yra sukūręs svarbių teatro vaidmenų. „Mindauge“ – Dausprungą, „Katedroje“ – Masalskį, „Mažvyde“ – patį Mažvydą (režisierius Henrikas Vancevičius).
Koncertas vyko buvusiuose Menininkų rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje) dar sovietiniais laikais.
Be sceninių kostiumų, be jokio teatrinio anturažo scenoje pasirodė du gražūs, stotingi, aukštaūgiai vyrai – R.Adomaičio Mindaugas ir L.Noreikos Dausprungas.
Užvirė įnirtingas intelektualinis disputas apie lietuvybę. Inteligentiški, giliausiai autoriaus mintį suvokiantys artistai įrodė, kad vien žodis gali turėti begalinį poveikį.
Postūmis laisvės troškimo link – didžiausias, kokį tik gali duoti teatras. Be viso šito būtume truputį kitokie. O juk tai ir yra menininko paskirtis, kuri šiandien dažnokai primirštama.
Iš Laimono neretai girdėdavau žodžius: noriu būti reikalingas.
Jis panikuodavo, vos savaitę nesulaukęs skambučių, pasiūlymų. Susitinku, būdavo, jį M.K.Čiurlionio gatvėje, o Laimonas pereina gatvę, nepaleidžia, kol neišaiškina jam tą akimirką svarbių strofų esmės.
Kad ir „Kaip žydėjimas vyšnios“ – kadaise buvo džiaugsmo himnas, paskui – melancholijos pranašas.
Pagalvoji apie visuomenę, kuriai taip reikėjo L.Noreikos su jo sąžiningu atsidavimu.
Manau, kad dabar liūdi ne tik artimiausi žmonės, – našlaitė pasijus ir visa Lietuva“.
Spėjo paspausti ranką
Dainius Gavenonis, aktorius: „Mes vaidinome dviejuose Oskaro Koršunovo spektakliuose – „Parazituose“ ir „Oidipe karaliuje“.
Abiejuose Laimono personažai sugriovė mano personažų gyvenimą. Buvo „mano nelaimės kaltininkai“. Tai scenoje.
O realybėje tas žmogus į mano gyvenimą įėjo ne taip, kaip visi.
Paprastai artistas, pasitraukęs iš aktyvaus gyvenimo, sulenda į save, gyvena pagal savo taisykles ir viską jomis matuoja. O Laimonas buvo atviras, laisvai bendravo su jaunosios kartos artistais.
Atrodytų – jis yra vaidinęs tokius svarius vaidmenis, skaitantis Maironį, Salomėją Nėrį, visa kuo didis. Bet tai buvo paprastas žmogus su unikaliu humoro jausmu, autoironiškas. Bendraudamas su juo jokio atstumo nejautei. Tai stebino ir traukė.
Su Laimonu jauteisi lyg su vienmečiu. Ir „Oidipe karaliuje“ jis – šiuolaikinis artistas šiuolaikiniame spektaklyje.
Niekada Laimonas mūsų nemokė, nemoralizavo.
Po „Oidipo karaliaus“ spektaklio visada paklausdavau: „Laimonai, na, kaip?“ Kai jis nenorėdavo pasakyti – nesakydavo. Aš ir pats jausdavau, kad prastai. O kai gerai – visada pasakydavo.
Kai jo mirties išvakarėse mes su kolegomis buvome nuėję į ligoninę, jis užsiminė, kad norėtų išeiti. Paprastu balsu ir paprastais žodžiais. Tada kažkodėl pažiūrėjau į jo rankas ir pamaniau, kad retai esu spaudęs Laimonui ranką.
Kažkaip natūraliai taip išeidavo. Gal jis nebuvo pratęs kaišioti rankos, o man, kaip jaunesniam, net nebūtų ir padoru kišti savo.
Tada ligoninėje pamaniau: paspausiu jam ranką – ne atsisveikinti, o kad palinkėčiau jam geros kelionės. Ir aš paspaudžiau jam ranką. Dabar man gera tai prisiminti“.
Laikė antruoju tėvu
Eglė Gabrėnaitė, aktorė: „Aš iš aktorių šeimos. Kai mano tėveliai – Genovaitė Tolkutė ir Antanas Gabrėnas – kur nors išeidavo, manimi, dar maža, rūpindavosi kas nors iš to vienintelio lietuviškojo jų kurso Maskvos Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS): Regina Varnaitė, Kęstutis Genys ir, žinoma, L.Noreika.
Kai tikrojo tėvo nebeliko, susitikusi puldavau prie Laimono, kaip prie „antrojo tėčio“, – apsikabinti, prisiglausti, įkvėpti jo kvapo. Ir jis nevengė tokių gestų. Pasako, būdavo, užkulisiuose piktokai: „Sušukuok man plaukus – ką, nematai, kaip styro?“
Praėjusį rudenį buvau gastrolėse Maskvoje. Susitikau režisierių Mindaugą Karbauskį, dirbantį Olego Tabakovo teatre.
Būtent jis pirmąsyk mane nusivedė į garsiąją „Trifonovkę“, kur yra GITIS'o studentų bendrabutis, kur kažkada gyveno ir toji lietuvių grupė, kur dar lyg aidi ir mano tėvelių, ir Laimono žingsniai.
Laimonas buvo smaližius, į mažą kavos puodelį dėdavo 6 šaukštelius cukraus, o kritikuojamas atkirsdavo: „Man skanu, kai saldu“. Tad nupirkau jam svetur specifinių saldumynų, cukruotų spanguolių, saugojau tą dėžę, kol pasitaikė proga. Rudenėjo, jis manęs laukė lauke per lietų. O jau koks gražus, intymus buvo mudviejų pokalbis prie tų spanguolių!..
Paskutinį sykį matėmės poezijos vakare, kuriame abu dalyvavome. Kaip jis skaitė tas savo nepertraukiamas penkiolika minučių! Atrodė: šitiek metų, o energija kaip debiutanto.
Iki šiol nesuprantu, kaip įmanoma vien išmokti, tarkim, Simono Daukanto tekstus. O mes greta jo iš knygų skaitėme – kokia gėda.
Kartu vaidinome „Karalių Lyrą“, „Kazimierą Sapiegą“, kitus spektaklius. Jusdavau tiesiog fantastišką tarpusavio ryšį.
Man labai graudu, kad dingsta scenos riteriai. Išėjo Henrikas Kurauskas, Artiomas Inozemcevas, dabar štai Lietuva neteko ir paskutinio mohikano – L.Noreikos.
Bus kitų, gabių, bet tokio lobio, tokio nepaprasto altruisto, tolerantiško žmogaus, pagaliau tokio atkakliai arusio scenos darbininko nebuvo ir nebus“.
Pasijuto laisvu žmogumi
Arūnas Sakalauskas, aktorius: „Egzistuoja tokia nuomonė, kad kiekvienas aktorius miršta drauge su savo karta. Lyg ir logiška: spektakliai neišsilaiko. Net kai jie būna nufilmuojami, tai jau visai kas kita. Matome tik nuotraukas, kiną.
Bet L.Noreika – daugiau negu karta, jis – visa epocha. Dirbo su geriausiais ir garsiausiais Lietuvos režisieriais. Peržengė barjerą, pastaruoju metu bendradarbiaudamas su jaunimu. Stebint kitus vyresniuosius aktorius, kartais galima ir šyptelėti, – o prie jo neprikibsi.
Drauge buvome gastrolėse Graikijoje. Nuošalus miestelis, aplink viešbutį tik dykynė ir jūra. Jis vaikštinėja pajūriu nuogas ir sako: „Pirmąkart pasijutau tikrai laisvu žmogumi“.
Vadinčiau jį „lyriniu herojumi“. Turiu galvoje nepaprastą Laimono jautrumą. Galėjo pasakoti apie dvi S.Nėries eilutes ir nelauktai apsiverkti.
Bet tuo pat metu būdavo ir griežtas. Labai. Mes sau leidžiame pasimuliuoti, jis – niekada. Mane, prisimenu, kartą už blevyzgas buvo iš teatro išgrūdęs. Savo lazdele, įsigyta paskutiniais metais, galėdavo ir trinktelėti.
Kai spektaklyje „Oidipas karalius“ herojus sako: „Užlaužkit seniui tam rankas“, prie L.Noreikos personažo artinasi „peliukai“, ir aš matau jų akyse tikrą, nesuvaidintą baimę, – juk „senis tas“ su lazdele rankoje.
L.Noreika turėjo labai savotišką humoro jausmą. Mokėdavo pašiepti. Nepiktai, žinoma. Kaip įdomu būdavo su juo tiesiog kalbėtis! Net labiausiai netikėtomis temomis jis turėjo ką pasakyti.
Man atrodo, didžiausias jo darbas – poezijos skaitymai. Juk skaityti poezijos lyg ir negalima. Bet Laimonas turėjo savo raktą. Matyt, tasai irgi keisdavosi.
Kartą naktį viešbutyje klausydamasis per radiją meilės lyrikos tarė: „Įdomu, kas skaito“. Nors tai buvo jis, tik jaunesnis. Vien jo kalba puiki, nors dabar į tai nekreipiama dėmesio. Vis dėlto gal tie jo įrašyti diskai pasieks jaunimą.
Įstrigo ir jo frazė iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“: „O gal apie jį dainas dainuos“. Taip sako užsimaskavęs Lietuvos karininkas. Ir dar – to filmo režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus paradoksalus, kone mistiškas pasakymas apie Laimoną: „Jis vaidina, bet šalia jo kažkas dar yra. Gal arklys bėga“.
Pagal šią logiką – jeigu „Oidipe karaliuje“ vaidins kitas aktorius, L.Noreika vis tiek dalyvaus toje scenoje“.
Laužė kartų barjerus
Jūratė Paulėkaitė, scenografė: „Buvau viena paskutinių, bendravusių su L.Noreika. Mirties išvakarėse drauge su aktoriais Martynu Budraičiu ir D.Gavenoniu pasišnekučiavome su kolega, išėjome apie pusę aštuntos vakaro.
Su Laimonu bendravome ir per jo paskutinį spektaklį – Vokietijoje, Erlangene, rodytame „Oidipe karaliuje“. Ruošiau sceną (labai mažytę), truputį patrauktą erdvėje Laimono vietą.
Visą laiką išgyvendavau, kad jam sunku, o čia dar kita vieta – ir jaunesniam, šviesoms užgesus, gali sutrikti topografinė atmintis.
Bet viskas klostėsi gerai, mus sutiko puikiai, patys jautėme, kad vakaras buvo rimtas.
Juk, turint galvoje jo amžių, kiekvienos gastrolės būdavo problemiškos. O jis nematydavo nė tų naujų miestų, gyveno nuo scenos iki scenos, nuo spektaklio iki spektaklio.
Oskaro Koršunovo teatro bendradarbiavimas su L.Noreika prasidėjo 2001-aisiais nuo modernios Mariaus von Mayenburgo pjesės „Parazitai“.
Naujo amžiaus pradžioje tai buvo gana nelauktas dalykas net ir jaunimui.
O L.Noreika neskirstydavo, kur klasika, o kur modernas. Tai savaip padėjo ir mums.
Ypač malonus buvo tas lygiųjų bendravimas. Paskutiniais gyvenimo metais aktorius užmezgė ryšius su labai jaunais žmonėmis.
Tarp mūsų nebuvo jokio kartų barjero, o tiesiog natūralūs ir gyvi kontaktai.
Kaip sakė D.Gavenonis, kito tokio nesiseilėjančio nesutiksi. Bet per tą paskutinį pasimatymą Laimonui buvo pastatyta vaikštynė, jis kažkaip prasitarė, kad „pavargo stengtis“.
Vis tiek buvo giedras. Pasakiau jam: neatrodo, kad mirtų, ir tai nebuvo jokia veidmainystė.
Tiesiog klydau. Dar nesu visai supratusi, kas įvyko“.