Dainininko artimieji tikėjosi stebuklo

Pirmadienį į Šv.Juozapo darbininko bažnyčios laidojimo namus plūdo žmonės, norintys pagerbti Anapus išėjusį dainininką R.Janavičių.

Draugai, kolegos ir paprasti jo kūrybos gerbėjai – visi kaip vienas tvirtino, kad atėjo atsisveikinti su ypač šviesiu žmogumi.

Dvi merginos, nešinos gėlių puokšte, vos išlipusios iš automobilio braukė ašaras. „Kai išgirdome apie Rolando ligą, Dievo prašėme, kad jis išgyventų. Apie netektį sužinojome tik iš spaudos. Esame paprastos klaipėdietės, atėjome išreikšti pagarbos šiam žmogui, mes klausydavomės jo dainų”, – kalbėjo 36-erių Aušra, negalėdama sulaikyti ašarų.

„Per „Nerijos” jubiliejinius koncertus atrodė, kad Rolandas buvo džiaugsmingas. Jis niekuo nesiskundė, mokėjo kitus savo šypsena pakelti, užkrėsti švytėjimu”, – sakė buvusi „Nerijos“ dainininkė Roma Mačiulytė.

Valdas Galdikas, „Studijos” būgnininkas, apgailestavo, kad Dievas, kaip paprastai, pasiima gerus žmones greičiau nei kitus. „Jis buvo šviesių akių žmogus, gyveno su šypsena”, – sakė kolega. Simonas Donskovas, atėjęs atsisveikinti su R.Janavičiumi, iš laidojimo namų išėjo sukrėstas. „Ką vėžys daro su žmogumi, iš vaikio nieko neliko. Iš gyvenimo išėjo dainuojantis Klaipėdos miesto žmogus. Man labai gaila”, – kalbėjo estrados žvaigždė.

Buvusi Rolando mylimoji K.Navickaitė su dainininko sužadėtine Deimante Janavičiūte kaip išmanydamos talkino Rolando tėvams. Artimieji paskendo ne tik liūdesyje, bet ir laidotuvių rūpesčiuose.

„Rolando mama laikosi stipriai ir mes taip privalome. Rolandas būtų norėjęs, kad būtume pasitempusios, gražios, su aukštakulniais ir išliktumėme tvirtos”, – kalbėjo Kristina.

„Paskutinis mūsų pokalbis buvo šviesus, Rolandas pakvietė mane, kad ateičiau. Prabuvome kartu 6–7 valandas. Paskutines dvi savaites jis praleido močiutės namuose, kur ir mirė. Pasikalbėjome nedaug, jam trūko jėgų. Papasakojau, kad nušienavau žolę sodyboje. Prisipažinau, jog padariau grieką – prisiskyniau vyšnių. Pasilenkiau norėdama padėti jam atsisėsti, o jis pasakė, kad skaniai kvepiu”, – apie paskutines akimirkas, praleistas su Rolandu, pasakojo Kristina.

Mergina sako, kad paskutinėmis akimirkomis visa šeima stengėsi palengvinti Rolandui kančias. „Visą laiką klausinėjau, ar jam neskauda, arbūzo šiek tiek įsiūliau suvalgyti”, – sakė mergina.

Net ir žinodamos siaubingą diagnozę visos trys atlikėją slaugiusios moterys iki paskutinės minutės tikėjosi, kad Rolandas išgyvens. Apie mirtį namuose nebuvo kalbama.

„Kartais stipriai jausdavau, jog jis pasveiks, save ramindavau: ko gi čia jaudintis – gyvens. Tačiau būdavo dienų, kai buvo liūdna. Kartais norėdavau paklausti, kaip jis norėtų, kad būtų, jei kartais išeitų. Bet nedrįsau. Niekada šeimoje nebuvo kalbama apie mirtį”, – sakė Kristina.

Pasak merginos, Rolandas taip norėjo gyventi, kad artimųjų kalbos apie išėjimą būtų prilygusios išdavystei.

Kristina pasakojo, kad net prieš pat Rolando mirtį iš paskutiniųjų bandė ieškoti galimybių padėti.

„Kartais supykdavau, kodėl jis namuose. Medikai jį lyg ir nurašė, nors jo mama jų nenorėjo klausyti. Neapleido mintis, kad ką nors reikia daryti, galbūt yra vaistų, kurie Lietuvos nepasiekia, net Daliui Mertinui (populiarus aktorius išsigydė vėžį – aut. past.) skambinau, gal jis ką galėtų patarti. Dalius sakė, kad jam kitaip buvo. Be to, suabejojo, esą gali būti vėlu. Daug laiko praėjo ir pasekmės toli pažengusios. Kiti sakydavo, kad gal nebekankinkite, gal padėkite jam ramiai išeiti be skausmo”, – braukė ašaras K.Navickaitė.

„Viskas susijaukė. Tik mama laikėsi iš paskutiniųjų, vis kartojo, kad reikia kovoti iki paskutinės dienos. Šeštadienį apėmė toks nerimas, kad paskambinau mamai, o ji pasakė: „Daryk ką nors, Kristute, jei tik turi dar jėgelių.” Bandžiau ieškoti informacijos internete, Japonijoje yra klinika, tačiau pagalvojau, kaip mes jį ten nuvešime”, – kalbėjo mergina.

Apie septintą vakaro Kristina parašė Rolando mamai žinutę.

„Paskutinę savo gyvenimo dieną Rolandas jau nekalbėjo, nors buvo sąmoningas. Suprasti jį galima buvo tik iš akių ir gestų. Užsakiau mišias Šiluvos bažnyčioje, mama pasakė, kad pačiu laiku. Buvau kelyje, važiavau iš Žagarės į Klaipėdą, lijo. Visą kelią prasimeldžiau, jau buvo vidurnaktis, bijojau skambinti mamai”, – su skausmu pasakojo klaipėdietė.

Įvažiavusi į miestą Kristina suko Rolando namų link, kai išgirdo telefono skambutį. „Mama man ir pasakė, kad Rolandas išėjo. Paskutinę jo gyvenimo valandą Deimantė laikė jam už rankytės ir skaičiavo kvėpavimą. Išeidamas jis du kartus spustelėjo jai ranką ir užmigo”, – pravirko mergina.

www.lt24.lt