„Kai varžybose matau, jog žirgas raiteliui kūno kalba bando parodyti savo nerimą ir prašo partnerio užtarimo ar pagalbos, o raitelis ne tik kad nesupranta šio prašymo, bet dar ir supliekia nekaltą gyvulį, suspaudžia širdį“, – sako moteris.
Nuo 1976 metų su žirgais nesiskirianti Kungienė, kitaip nei minėtas filmo herojus Nikas, suprasti, ką sako žirgai, ėmė ne iš karto. Šią dovaną ji įgijo po ilgų gyvūnų stebėjimo metų ir mokslų Monty Robertso, kuris pasaulyje žinomas kaip „žmogus, besiklausantis arklių“, raitelių akademijoje Kalifornijoje (angl. Monty Roberts Equestrian Academy).
Jos įkūrėjas sakosi nustatęs 170 žmogaus ir žirgo kalbos gestų, tačiau jo arklių psichologijos įvadinį kursą prieš keletą metų išklausiusi palangiškė Kungienė susipažino tik su pagrindiniais. Ir ne todėl, kad nebūtų norėjusi iki galo įminti šio mokslo mįsles, bet todėl, kad Robertsas į daugelį jos klausimų atsakydavo gudriai šypsodamasis: „Nedaryk taip“.
Didysis mokytojas taip ir liko iki galo neatskleista paslaptis, kaip ir Tomas Bukeris, vadinamasis arklių užkalbėtojas, garsiojo filmo „Arklių užkalbėtojas“, sukurto 1998 metais Roberto Redfordo pagal to paties pavadinimo knygą, pagrindinis veikėjas.
Garsiojo personažo prototipas
Tomas (...) suprato arklių kalbą, kaip skyrė spalvas ir kvapus. Bet kada galėjo pasakyti, kas darosi jų galvose, ir žinojo, kad šis jausmas abipusis. (Nicholas Evans, „Arklių užkalbėtojas“, p. 96, „Alma littera“)
Lietuvė akademijoje sužinojo, kad Robertsas ir yra šio veikėjo prototipas, o su žirgais jis elgiasi pagal specialią metodiką. Pavyzdžiui, Bukeris niekada žirgui neuždeda kamanų ar apynasrio, kol šis pats neateina. Jis taip pat žino, ką daryti, kad žirgas prieitų.
Piligrimas priėjo prie jo – Tomas žinojo, kad taip bus , – ir apuostė kamanas lyg pagal kokį ritualą taip pat kaip ir balną. O kai Tomas atsegė apynasrį ir pažabojo jį, jis nė nekrūptelėjo. (...) o paskui braukti ranka iki tos vietos, kur bus uždėtas balnas, ir kasyti ten; jis neatsitraukė ir nė nesimuistė pajutęs burnoje žąslus. Nors dar labai trapūs, užgimė pasitikėjimas ir viltis, dėl kurių Tomas taip vargo. („Arklių užkalbėtojas“, p. 265–266)
„Nėra sukurta nė vieno filmo apie tikrą laisvų žirgų gyvenimą. Visi, kuriuos rodo apie mustangus – montažas. Tai filme išduoda besiplaikstantys karčiai. Natūraliai jie taip gražiai nesiplaiksto, jeigu nėra šukuojami. Arba kita detalė – viename filme mustangai vaikšto aplink visureigį, tačiau iš tiesų jie baikštesni už mūsų stirnas“, – šypsodamasi filmus apie žirgus apibūdina Kungienė.
Pirmoji ir vienintelė
Į pirmąjį Robertso kursą, o iš viso jų yra trys, priimami visi norintys ir galintys už tai susimokėti. Kaina keičiasi, pavyzdžiui, Kungienei už šias studijas teko atseikėti 3 000 USD, taip pat susimokėti už kelionę, gyvenimą ir transporto nuomą. Tiesa, pačioje pradžioje dar reikėjo rekomendacijų ir motyvacinio laiško, kodėl važiuoja ten mokytis, tačiau sužinojus, kad ji lietuvė, sąlygos buvo sušvelnintos.
Moteris prisipažįsta, kad ji ir veterinarijos mokslus rinkosi vien tam, kad suvoktų, kaip prieiti prie žirgo ir kaip palenkti jį, kad dirbtų poroje. O svarbiausia – prikalbinti daryti tai, ko nori ji, bet kam priešinasi žirgas.
„Monty Roberts“ akademijoje lietuvei labai pasisekė, nes ji pateko į 9 žmonių grupę, nors dažniausiai jas sudaro 15–20 asmenų. Kuo grupė mažesnė, tuo darbas kokybiškesnis. Jiems buvo skirti penki instruktoriai.
„Buvau ten pirmoji ir vienintelė iš buvusios Sovietų sąjungos. Kiti mano bendramoksliai buvo iš JAV, Vokietijos, Portugalijos. Visi jie turėjo aukštąjį išsilavinimą, įskaitant Oksfordo ir Harvardo universitetus. Tik viena mergina grupėje buvo po vidurinės mokyklos, tiesa, dar vienas pensinio amžiaus vyriškis bendrauti su žirgais buvo pasišovęs išmokti savo malonumui“, – pasakoja Kungienė.
Po tam tikros dalies mokslų Robertsas atsirenka talentingiausius mokinius ir juos pagal savo metodiką rengia instruktoriais. Vėliau šie žmonės gana licenciją ir darbuojasi jo žirgynų tinkle griežtai pagal šio žirgų specialisto sukurtą arklių treniravimo metodiką.
Mažiausios kumelaitės lyderystė
Keturias savaites akademijoje Kungienė klausėsi žirgų psichologijos, anatomijos, fiziologijos, šėrimo, akupunktūros, kaustymo ir ortopedijos kursų, įgijo žinių apie netradicinę reabilitaciją ir gydymo metodiką. Jos grupei buvo demonstruojamas žirgų masažas ir akupunktūra, taip pat buvo susipažindinta su naujausiais veterinariniais vaistais. Darbas vyko 6 dienas per savaitę, o sekmadieniais studentai turėjo atlikti praktinę užduotį. Jie patys galėjo pasirinkti temą, susijusią su gyvūno psichologija, o šis darbas baigiant mokslus buvo pristatomas kaip diplominis.
Per praktinius užsiėmimus lietuvė stebėjo mustangus nelaisvėje. Jai buvo nauja, kad šie gyvūnai nemėgsta bailių, vengia isterijos ir destrukcijos bandoje, nes, pasirodo, taip švaistoma energija.
„Daugelis žirgų yra gana baikštūs, todėl sunku juos treniruoti ar jais joti. Paprastai žirgai nebijoti jie mokomi glostant, švelniai kalbinant ar šiurkščiai baudžiant, tačiau tai neveiksminga. Tačiau kai žirgui kūno kalba griežtai pasakai: „Man nepatinka, kad tu bijai“, jį tai paveikia ir dirbti pasidaro lengva“, – iki šiol atradimu džiaugiasi Kungienė.
Netikėtas visai grupei buvo vienos jos bendramokslės baigiamojo darbo rezultatas. Ji pasirinko temą apie arklių lyderystę bandoje. Kalbėdami apie tai mokslų pradžioje, visi vieningai buvo nusprendę, kad bandos lyderiu būtinai turi būti didelis, galingas žirgas. Tačiau, pasirodo, būna ir kitaip – lietuvės bendramokslė atskleidė, kad ten buvusios bandos lyderė yra mažiausia Velso ponių kumelaitė. Įdomi buvo ir bandos elgsena: kai žmonės norėdavo su ja pabendrauti, ji tarsi ištirpdavo bandoje, ją užstodavo kiti žirgai.
Nešerti iš rankų
Prieiti prie žirgų Kungienei, kaip ir visiems kitiems jos bendramoksliams, akademijoje buvo leista tik išklausius pasaulinio garso psichologo Fredo Donaldsono paskaitų. Jo tinklalapyje (www.originalplay.com) teigiama, kad šis žmogus daugiau kaip 25 metus tyrinėja įvairius elgsenos aspektus, susijusius su vaikais, laukiniais gyvūnais, pavyzdžiui, vilkais, delfinais. Jis garsus ir savo knyga „Playing by Heart” (liet. „Meilės klystkeliai“), kuri pristatyta Pulitzerio premijai. Raitelių akademijoje Donaldsonas studentus mokė, kaip prieiti prie žirgo ir kaip žmogui išmokti suvaldyti savo vidinę agresiją.
Ne mažesnį įspūdį nei Donaldsonas lietuvei padarė ir pats Robertsas, kurį ji pamatė tik laimingo atsitiktinumo dėka – tuo metu jis nebuvo išvykęs iš savo rančos.
Kungienė savo akimis galėjo pamatyti, kaip jis išjodinėja mustangus, be to, gavo ir naudingą pamoką – negalima žirgų šerti iš rankų.
„Elgiantis priešingai, žirgas mokomas kandžiotis ir tampyti žmogų už drabužių, išprašinėjant sau kokių nors skanėstų“, – aiškino Robertsas.
Lietuvė turėjo progos su juo ir padiskutuoti.
Mokslo pabaigą raitelių akademijoje vainikavo visos grupės vakarėlis netoli esančioje rančoje, kurioje studentus priėmė Monty žmona Pat – buvusi raitelė, skulptorė.
Didžiuliame name, tiksliau – dvare, kabo daugybė paveikslų su žirgais, kambarius puošia žirgų skulptūros. Pusė jų namo skirta barui-muziejui.
„Man padarė įspūdį tai, kad tiesiog virtuvėje stovėjo skulptorės darbastalis, o ant jo – pradėta lipdyti žirgo galva. Ponia Roberts čia kuria, kai tik pagauna įkvėpimas“, – prisimena Kungienė.
Kalba daug, bet visko nepasako
„Aš daug ką darydavau taip pat, kaip mane vėliau mokė JAV, tačiau pagal savo nuojautą. Robertsas visa tai surikiavo į nuoseklią grandinę“, – mokslų naudą Kalifornijoje apibendrina Kungienė.
Ji mini, kad ir atvykstantiems mokytis į akademiją Robertsas neatskleidžia visų savo bendravimo su žirgais paslapčių.
Daug liudininkų matė, kaip jis tramdo narčius arklius. Jis nusivesdavo gyvulį į tamsią daržinę, ir niekas nežinodavo, kas vyksta uždarius duris. („Arklių užkalbėtojas“, p. 85)
Tikėtina, kad Robertsas paslaptis perduos tik ištikimiausiems savo instruktoriams, tiems, kurie lieka šalia jo. Tačiau, pasak Kungienės, kai šį profesionalą stebėjo ji, jau turinti patirties su gyvūnais, suprasdavo daugiau nei jis pasakydavo žodžiais. Ją žavėjo, kad Robertsas prieidamas prie arklio nedaro nė vieno nereikalingo judesio. Jeigu kilsteli ranką, tai šis judesys turi kažkokį tikslą ar reikšmę.
„Kai aš bendrauju su arkliais, man trūksta tokio tikslumo, todėl mano elgesys reiškia daugiau draugystę nei dresūrą“, – prisipažįsta veterinarijos gydytoja. Pasak jos, šioje situacijoje žmogaus jėga yra ne paskutinėje vietoje – kai Robertsas jiems rodė vadinamąjį „schooling“ gestą, iš jo trykšte tryško jėga ir energija.
Tačiau kai tą patį judesį norėjo pakartoti ji, moteris, vaizdas, kaip ir rezultatas, buvo visai kitoks – kartojamas judesys priminė „musės krapštymąsi“.
Todėl dirbdama su eržilais Kungienė buvo priversta atrasti būdą, kaip padidinti savo jėgą. Pavyzdžiui, kai žirgas stoja piestu, vadinasi, jis demonstruoja savo galią, tačiau jeigu žmogus irgi iškels rankas, kuriose dar ką nors laikys, jo galia taip pat išaugs.
Robertsas Kungienei nepaaiškino ir to, kodėl jos užaugintas eržilas Žalvaris, kuris nuo kumelės buvo atskirtas 5 mėnesių, o moteris tapo jam tartum įmote, per pasivaikščiojimus imdavo visu greičiu šuoliuoti į ją ir net baudžiamas šmaikšte nesiliovė taip elgęsis.
„Negalėjau rasti atsakymo, kodėl jis mane taranuoja lauke, kur nėra žmonių, medžių. Juk į mane bėgdavo apie 300 kg eržilas. Aš imdavau bėgti priešais jį ir kai likdavo vienas šuolis, šokdavau šalin, pasitikėdama, kad jis nešoks į tą pačią pusę“, – iki šiol su virpuliu prisimena Kungienė.
Robertso komentaras buvo lakoniškas: „Tu labai drąsi, bet geriau to nedaryk, nes tai pavojinga“.
O štai Donaldsonas tokį žirgo elgesį įvertino taip: „Neabejotinai tai labai glaudus santykis su žirgu“.
Tačiau vėliau ji pati išsiaiškino: taip Žalvaris žaidė su ja arkliškus žaidimus, nes kitų žirgų šalia jo nebuvo.
Akių kontaktas
Kol Kungienė nebuvo ragavusi arklių psichologijos Kalifornijoje, ji nežinojo, kad žirgą valdyti galima akių kontaktu, „gaudant“ ne ilgesnes kaip 3 sekundžių akimirkas. Arklys aplinką mato maždaug 350 laipsnių (viena akimi jis mato 285 laipsnius, 65 laipsnius – abiem akimis ir 10 laipsnių jam yra akloji zona), o jo reakcija yra 5 kartus greitesnė nei žmogaus, uoslė ir klausa jautresnė nei šuns.
Arklys (...) galvą buvo taip atsukęs, kad kairė akis žiūrėtų atgal, nes norėjo žmogų matyti. Ir nė nekryptelėjo šonan, nes baimė buvo begalinė, tokia, kad antrosios akies pasaulis virto besisukančios nebūties dėme. („Arklių užkalbėtojas“, p. 169)
Žirgą galima valdyti ir neduodant komandų balsu, tik žvilgsniu – kai jis slysta nuo žirgo akies į ausį, vėliau į kaklą ir iki mentės – arklys ima lėtinti žingsnį, o jeigu raitelis ar treneris žvilgteli į jo uodegą – gyvulys sustoja.
„Vienas iš sudėtingiausių dalykų – išmokti bendrauti su žirgu akimis ir matyti, kur jis žiūri, nes žmogus juk negali „karpyti“ ausimis“, – pasakoja Kungienė.
Tačiau įspėja, kad einant prie arklio iškart su kokiu nors reikalavimu vargu ar ką peši, nes reikia pradėti nuo susipažinimo. Be to, žirgai, kaip ir žmonės, turi asmenines erdves, todėl jeigu lįsi ten, kur nevalia, jis bus nepatenkintas, nes ten įsileidžia tik retkarčiais ir trumpam.
Kai žmogus užsiiminėja joga, jam yra svarbu „išsijungti“ iš aplink verdančios kasdienybės. O kai žmogus mokosi gyvūnų kalbos, jis turi „išsijungti“ iš jį supančios aplinkos ir likti vienu du su gyvuliu, kitaip išlaikyti žirgo dėmesį neįmanoma. Žmogų tokia būsena veikia ne prasčiau nei delfinų terapija.
Žirgo dėmesį patraukia bet kuris aplinkoje judantis daiktas. Kas tris sekundes jo gyvenime užfiksuojamas vis kitas momentas. Nė vienam treneriui nepavyks arklio sutelkti į vieną kokį dalyką 15–20 minučių, neišprovokuojant jo pasipriešinimo.
Todėl treniruotėje labai svarbu žirgui sudaryti kuo ramesnes sąlygas, mokyti žaismingai keičiant elementus – visada lengviau joti manieže nei „dirglioje“ aplinkoje, pavyzdžiui, prie jūros arba kur ūžia mašinos, šurmuliuoja žmonės ar klykia paukščiai.
Žirgas labai ilgai būna aktyvus ir trumpai ilsisi, tačiau kūno kalba jis visada pasako, kada jam treniruotis nebeįdomu.
Žmogui bendraujant su arkliu reikšmės turi ir kūno energija, ar žmogus įsitempęs, ar atsipalaidavęs, jo sukimasis, susietas su pečiais, nugara, krūtine ir net kvėpavimu.
„Karpydamas“ ausimis žirgas gali prašyti užuojautos ar sakyti, pavyzdžiui: „Gerai, jeigu tu mane varai, tai aš ir einu“. Sutikimą eiti žirgas išreiškia ir atsukdamas ausį, o štai jo skirtingi šnarpštimai gali reikšti atsipalaidavimą, baimingą perspėjimą ar tiesiog tai, kad jis „išsipučia nosį“.
Kai žirgas atsistoja piestu – demonstruoja savo didybę ir jėgą, o tai reiškia, kad jis nori dominuoti.
Bet bėris nesitraukė. Jis atsistojo piestu ir sužvingo. Baltasis eržilas irgi atsistojo piestu, bet daug aukščiau ir žiebė jam kanopomis. Po valandėlės viskas baigėsi ir pralaimėjęs bėris nuplumpino šalin. („Arklių užkalbėtojas“, p. 302)
Tačiau kartais toks žirgo poelgis gali turėti ir kitą reikšmę – ginti savo šeimininką. Pavyzdžiui, kartą Kungienei žingsniuojant su Žalvariu ją bandė kalbinti motociklu važiuojantis vyras. Žirgas pajutęs jo priekabiavimą, iškart „atsistojo ant dviejų kojų ir metėsi ant jo“.
Atsistoti piestu ir savo kojas uždėti šeimininkui ant pečių mėgsta maži kumeliukai, juolab kad toks jų elgesys suteikia daug džiaugsmo patiems žmonėms. Kungienė pritaria, kad tai iš tikrųjų smagu, tačiau įspėja, kad jis taip pat elgsis, kai jau bus ir 300–400 kg svorio, bet tada jam nebus galima paaiškinti: „Taip nedaryk, nes mane prispausi“.
Prašo jiems padėti
Arkliai nenori, kad jiems būtų švirkščiami vaistai, bet kai skausmas darosi nebepakeliamas, patys prašosi pagalbos – neleidžia išeiti iš gardo, kaklu spausdami prie savęs, kūnu užtverdami išėjimą arba bandydami rodyti skaudančią vietą.
„Kai atsiranda visiškas pasitikėjimas, jie supranta, kad aš galiu padėti“, – sako Kungienė.
Veterinarė prisimena, kaip kumelei Huntai turėjo masažuoti nugarą per sąrėmius, nes šį neišleido jos iš gardo. Bet vos atsivedė kumelaitę Helfą, ėmė ramiai ilsėtis, nors tai neįprasta, o Kungienė globojo jos mažylę.
Moters nenorėjo paleisti ir žirgas Eridanas, kuris labai ilgai sirgo ir buvo aišku, kad jo dienos suskaičiuotos, – paskutinėmis akimirkomis prašė ją pasilikti garde.
„Naminio gyvūno komfortas priklauso nuo šalia esančio žmogaus: kaip mes studijuojame gyvūnų elgesį, taip jie studijuoja mūsų tam, kad jų gyvenimas būtų kuo patogesnis. Todėl žmogus visada turi būti lyderis, tačiau tai nereiškia, kad dėl to jis turi pliekti gyvulį“, – apibendrina Kungienė.
Tikro draugo gestas
Kai moteris pradėjo suprasti, ką kalba žirgai, pajuto, kad tarp jos ir trijų nuosavų žirgų – Žalvario, Hilo ir Harlio dingo iki tol tvyrojusi įtampa. Žmogaus ir arklio fiziologiniai duomenys skirtingi, kitokia ir kalba, todėl kai reikia dirbti poroje, o neturi galimybės su juo bendrauti, prasideda nesusipratimai. Tuomet, kad priverstum žirgą ką nors daryti, vietoj pamokos telieka muštras.
Žiūrėjo, kaip žmogus už kaklo prie tvoros pririša vienergį kumeliuką, supančioja užpakalines kojas, o tada muša cinko vamzdžiu, kad šis paklustų. Tomas niekad neužmirš nei gyvulio baimės, nei kvailo pasipūtimo žmogaus akyse, kai po daugelio valandų, gelbėdamas gyvybę, mitulys leidosi pabalnojamas. („Arklių užkalbėtojas“, p. 98)
Kai su žirgu pradedi bendrauti, pasak Kungienės, treniruotė virsta kokybišku, mielu darbu, t. y. metodiška pamoka. Taip atsiranda saugumas, patikimumas, sumažėja žirgo išpuolių, sutrumpėja mokymo laikas.
„Aš jam sakau: „Einame“, o jis atsako: „Gerai, einame“. Pasijunti saugi, nes nebelieka kovos“, – pasakoja veterinarė.
Tačiau tai nereiškia, kad įsivyravo tobula harmonija: kuo žirgas ilgiau būna su žmogumi, tuo labiau jis perpranta jo kūno kalbą, manieras, norus ir poreikius.
„Maži vaikai moka manipuliuoti tėvų meile, lygiai taip pat sėkmingai tą daro ir arkliai. Kuo arčiau arkliuką įsileidi į savo širdį, kuo daugiau jam darai nuolaidų, tuo labiau kenčia jo mokymo profesionalumas“, – neslepia Kungienė.
Žirgai paiso ir jos nuotaikų, pavyzdžiui, kai moteris būna pikta ir pavargusi, mažai jai reiškia pageidavimų, tačiau jeigu ji atvažiuoja su jais pabūti gerai nusiteikusi, tai jų norų nespėja pildyti. Žirgai ima prašyti nuvesti juos pabūti su savo giminaičiais, o didžiausias eržilų tikslas – kuo greičiau pasiekti kumelę. Be to, žirgai daug mieliau būna kartu nei „po balnu“, nes jojimas jiems yra nenatūrali būsena. Tačiau jeigu užsiėmimai gerai apgalvoti, žirgas nesipriešina balnui.
Teko skaityti, kad vienas mokslininkas Europoje ieškojo žirgų, kurie neprisileidžia svetimų žmonių. Jis surado tris kietus riešutėlius ir per tam tikrą laiką juos prisijaukino. Mokslininkas nustatė, kad žirgui labai svarbu žmogaus kvapas, balsas, siluetas, eisena, nes veido bruožų dėl regos ypatumų jis nemato. Taip pat mėgsta, kad drabužiai, su kuriais jis ateina, nebūtų keičiami. Pažįsta šeimininką ir jo automobilį, kuriuo pas jį atvažiuoja, ir ima žvengti.
„Jeigu pas savo arklius ateinu segėdama sijoną ar pasikvepinusi naujais kvepalais, imu kalbėti iš tolo, kad pažintų“, – šypsosi Kungienė.
Raitelių akademijoje sutikti du garsūs vyrai Donaldsonas ir Robertsas lietuvei padėjo išsiaiškinti dar vieną labai svarbų dalyką.
Kartą, kai Jūratei gyvenimas slydo iš po kojų, ji savo skausmą ėjo išlieti į arklidę, pas Žalvarį. Jam tuomet buvo dveji metai. Apsikabinusi savo draugo kaklą ašaras liejo upeliais, išrėkė jam savo skausmą. Tačiau žirgas staiga nuo jos atsitraukė ir ėmė į ją žiūrėti. Moteris sutriko, kad iš draugu laikyto Žalvario nesulaukia jokios paguodos. Tada atsisėdo ant ėdžių krašto ir susiėmusi galvą toliau sau sriūbavo. Tuomet žirgas ėmė ją pulti ir kandžioti. Ir taip kandžiojo, kad jos ašaros kaipmat nudžiūvo, nes moteris suprato – darosi pavojinga, reikia sprukti.
„Kai atsistojau, Žalvaris gestu atidavė man pagarbą ir klausiamai atsuko ausį, taip rodydamas, kad sutinka su viskuo, ką aš jam pasakysiu“, – toliau stebėjosi Kungienė.
Tąkart ji dar neturėjo tiek teorinių žinių, kad suprastų tokį žirgo elgesį. Tik nuvykusi į JAV ir pasikalbėjusi su Donaldsonu ir Robertsu išsiaiškino, kad Žalvaris tokiu savo elgesiu ją „kėlė nuo žemės ir vertė eiti, nepasiduoti“.
„Kol nesupratau šio žirgo elgesio, jis man atrodė žiaurus. Tačiau kai suvokiau, ką jis man sakė, supratau, kad per visą gyvenimą tai buvo vienintelis tikro draugo gestas“, – iki dabar su ašaromis akyse prisimena savo žirgo palaikymą Kungienė.
Perlenkta meilės lazda
Ateidami į pasaulį žirgai nemoka gestų kalbos. Jie, kaip ir vaikai, jos išmoksta iš savo mamų. Todėl jeigu kumelė žūva ir arkliukas auga tik tarp žmonių, nematydamas kitų žirgų, jis išmoksta kitokią nei jų kūno kalbą. Treniruojant tokį žirgą vadinamąją Robertso klasikinę kūno kalbą tenka taikyti labai kūrybingai.
Akli žirgai apskritai nemoka kūno kalbos, todėl dirbant su jais taikoma tik lytėjimo technika, o taip bendrauti labai sudėtinga.
Ką tik atvestą kumeliuką galima prilyginti baltam popieriaus lapui, todėl jam labai svarbi pirma gyvenimo valanda, per kurią jis sąmonėje gali užfiksuoti, kas yra jo draugai, o kas – priešai.
Ir nors vėliau žmogus ėmė dėtis draugu, sąjunga su juo taip ir liko trapi, nes baimė, kurią jis įžiebė arklio širdyje, buvo per stipri, kad ją išnaikintum. („Arklių užkalbėtojas“, p. 84)
„Kai atlieki vadinamąjį „imprintingą“ (angl. fool imprinting), kumeliukas į savo naujagimio sąmonę įsirašo, kad žmogus nėra priešas“, – aiškina Kungienė.
Ji prisipažįsta kartą perlenkusi meilės lazdą, tad moteriai tekdavo stumti kumeliuką prie tikrosios mamos. Kumelė tuo metu, aišku, maištaudavo nesuprasdama, kas vyksta. Kungienei einant iš arklidės kumeliukas iškart sekdavo įkandin, nenorėdamas likti aptvare su motina, o pamatęs šeimininkę nesustodamas ilgesingai žvengdavo, kol ji prieidavo.
„Išjodinti tą kumelaitę buvo labai lengva, tačiau kai bandžiau mokyti ją daryti tam tikrus elementus, ji tapdavo it kaprizingas vaikas, kūno kalba sakantis: „Aš to nenoriu daryti“, – patirtimi, kaip nereikia daryti, dalijasi Kungienė.
Intelektualus ir kvailas
Žirgo charakterį, emocinę ir fizinę būseną atspindi jo gardas: jį apžiūrėjus galima pasakyti, ar žirgas cholerikas, ar flegmatikas; nervingas ar ramus, kaip jis jaučiasi. Iš jo lūpų kampų, stovėsenos garde galima išskaityti, kaip su juo elgiasi raitelis – ar jis geranoriškas, ar piktas.
Linda Tellington-Jones, rinkdama medžiagą, kaip čigonai ir filipiniečiai vertina arklius iš jų galvos formos ir verpetų išsidėstymo, nustatė, kad 70% jų taikomos teorijos pasitvirtina.
Pavyzdžiui, plati kakta, pastatytos akys reiškia, kad arklys yra intelektualus; siaura kakta ir didžiulės ausys – kvailas.
Kungienė nepataria turizmui ar mokymo grupei pirkti labai intelektualaus arklio, nes jis labai greitai išmoksta ne tik geras, bet ir blogas pamokas. Todėl jeigu jam teks „nešti“ nepatyrusius raitelius, iš kiekvieno jų išmoks blogai elgtis. Toks arklys greitai taps nemalonus joti, todėl geriau įsigyti mažesnio imlumo žirgą, kuris būtų atsparesnis netinkamoms pamokoms.
Ji parsiveš vargšą gyvulį namo, jodinės juo taip, kaip visada, ir visas darbas nueis šuniui ant uodegos. O jei jis tvirtai įkals arkliui į galvą šį procesą, gal vargšelio nebeveiks jos kvailumas ir baimė. („Arklių užkalbėtojas“, p. 93)
Lietuvoje esantys arkliai – trakėnų veislės ir grynaveisliai žemaitukai laikomi intelektualiais, galinčiais sukaupti dėmesį, tinkami sudėtingoms ir ilgoms treniruotėms. Juos lengva mokyti. Kitaip nei, pavyzdžiui, amerikiečių kreminiai kvoteriai, kurie buvo veisiami dėl ypatingos spalvos. JAV su jais susidūrusi Kungienė pasakoja, kad jiems sunku išlaikyti dėmesį net kelias sekundes, todėl „kol sutelki jį darbui, pats jautiesi išsunktas“.
Apie ką kalbasi arkliai
Žirgų tarpusavio bendravime labai ryški hierarchija. Pirmąjį į lauką Kungienė dažniausiai veda Žalvarį. Tas pasipūtėliškai išeidamas iš gardo kūno kalba kitiems žirgams parodo: „Nusiraminkite, likite vietoje“. Vėliau – spyris ore. Tai reiškia: „Atstokite, dabar einu AŠ“.
Kai iš gardų eina kiti žirgai, jie pro Žalvarį stengiasi prasmukti kuo greičiau, kad šis nekepštelėtų ir nelieptų pasilikti.
„Tarp arklių galima pajusti didelį pavydą, kas gi pirmasis sulauks šeimininko dėmesio ar išeis į lauką, nes tas, kuris pirmas, turi vilties „pričiupti“ pro šalį einančią kumelę“, – arklių įpročius dėsto Kungienė.
Jeigu gretimuose garduose vieną šalia kito sustatai du lyderius, kurie tarpusavyje konkuruoja dėl kitų arklių dėmesio, peštynės garantuotos. Todėl ir daugybę traumų arkliai patiria ne varžybose ar treniruotėse, bet garduose, kur jiems pritrūksta erdvės.
O jeigu, pavyzdžiui, Žalvaris supranta, kad dabar neis į lauką, o už jį jaunesni žirgai blaškosi garde, jis kūno kalba pareikš: „Nešėlkite, nes dabar ramybės metas“.
Žirgai negali pasakoti istorijų, kaip tą daro žmogus, nes jie neturi loginio mąstymo. Jų pasaulis sudėtas iš paveikslų, tačiau jų emocinis tarpusavio prisirišimas yra be galo didelis.
Treniruojamoje žirgų grupėje Kungienė turėjo du žirgus – Faksą ir Magiją. Jų meilė ne tik žavėjo, bet ir kėlė rūpesčių. Jeigu į treniruotę buvo atvedamas tik vienas jų – Faksas, jis visą laiką žvengdavo, nes jo galvoje sukosi vienintelė mintis – kuo greičiau grįžti pas savo draugę į arklidę. O jeigu šalia būdavo mylimoji, treniruotė galėjo trukti ilgai, be to, buvo galima rinktis vietą be aptvarų, nes Faksas visada sukiodavosi apie savo kumelę. O jojimas be kamanų būdavo it sviestu pateptas. Tačiau nutiko taip, kad metams jiems teko išskirti, bet per tą laiką jie nepamiršo vienas kito. Kai susitiko, prasiveržė emocijų pliūpsniai – pasimeilinimai, prisiglaudimai, pakasymai. Kai Faksas buvo parduotas į Švediją, jo akys prašyte prašė jį palikti. O Magija metus laiko kviesdavo ir dairydavosi savo mylimojo.