Be angelo sparnų

Juk kas gi dar, jei ne šventoji, įstengtų kantriai susitaikyti su nuolatiniais vyro klaidžiojimais, bohemiškose studijose praleistomis naktimis ir prieš jų akis šmėžuojančiomis jaunomis gražuolėmis, nugulančiomis į nuostabias erotines fotografijas? Kas, jei ne šventoji, aptikusi savo vyro stalčiuose geidulingų aktų, patikėtų jo pasiaiškinimu: „Mieloji, toks mano darbas“.

Nenumaldoma kūno trauka - tarsi niekada nematytas stebuklas. Nuogas kūnas - kaip gyvybės ratas, įkvepiantis vėl ir vėl. Tokiais romantiškais žodžiais savo meniškus aktus skaitytojams pristatė šiaulietis fotografas Rolandas Parafinavičius, pernai su kolegomis Ramūnu Danisevičiumi ir Valdu Kopūstu išleidęs fotografijų albumą „Nuoga diena“.

Į albumą vyrai sudėjo savo darbus, darytus senovinėje Čekijos pilyje. Jiems pozavo dešimt dailių nuogų čekių merginų.

Tačiau nei toli nuo namų surengta ilgadienė erotinė fotosesija, nei intymios vėliau gimusio albumo frazės nenugąsdino Rolando gyvenimo draugės Oksanos Laurutytės. „Tokia fotografo moters dalia: arba ji susitaiko su jo darbo pobūdžiu, arba jai tenka pasiieškoti kito vyro“, - šyptelėjo ji.

42-ejų Rolandas ir 35-erių Oksana kartu - jau šešerius metus. Jiedu augina sūnų Julių, kuriam dabar treji. Erdviame šeimos bute jaukiai voliojasi vaikiški žaislai ir žaliuoja Rolando auginami medeliai. Sienos nelūžta nuo fotografijų - kabo tik keli peizažai ir meniška Oksanos nuotrauka.

O kurgi aktai? „Nežinau, - trūktelėjo pečiais moteris. - Dažniausiai jis man jų nerodo“.

Oksana nėra save apgaudinėjanti naivuolė - nesidangsto mitais, jog kuo mažiau ji žinos, tuo bus geriau, ir nekabina vyrui angelo sparnų. Ji žino, kad Rolandas, jau daugelį metų dirbantis spaudos fotografu, laisvalaikį skiria fotomenui ir dažnai fotografuoja aktus.

Jo aktams pozuoja ne tik profesionalės: įžvelgęs moteryje tai, ko paprastas Žemės gyventojas galbūt nė nemato, menininkas gali prikalbinti pozuoti net ir gatvės praeivę. Nemažai moterų, trokštančių įamžinti savo nuogą kūną, R.Parafinavičių susiranda pačios.

Tad ir nuotraukų likimas skirtingas: vienos iškeliauja į parodas ir albumų puslapius, kitos visiems laikams pasislepia pozuotojų asmeniniuose archyvuose. Fotografas kruopščiai saugo jų privatumą ir profesinėmis paslaptimis nesidalija net su savo gyvenimo moterimi.

Galbūt O.Laurutytei būtų sunku su tuo susitaikyti, jei ji pati nebūtų meniška asmenybė. Bet nuogas kūnas labai gražus ir jai.

„Tai atėjo iš vaikystės, - prasitarė. - Mano tėvai - šviesūs žmonės. Tėtis mėgdavo leisti laisvalaikį su fotoaparatu „Mir“. Tiesa, aktų nedarydavo, bet iki šiol prisimenu nuotrauką, kurioje jis įamžino mamą - gražią, su peniuaru. Nuolat jai ir mudviem su seserimi kartodavo: „Jūs - pačios gražiausios“. Nors buvau liesa ir ištįsusi, taip ir užaugau tvirtai tikėdama, kad nėra nieko gražesnio už moters kūną“.

Mergaitė neišsiugdė ir atgrasios baimės nuogybei, būdingos sovietiniam kaimui. „Mano tėvai bičiuliavosi su aktoriais. Iš tų laikų atmintyje išliko vienas pobūvis prie Balžio ežero: buvo gražus šiltas vakaras, tad aktorė Vaiva Mainelytė nusimetė drabužius ir nuoga nuėjo maudytis, - prisiminė ji. - Niekas nebadė jos pirštais ir neprunkštė į saują. Man toji šviesiaplaukė, lipanti iš ežero besileidžiančios saulės fone, pasirodė nuostabi“.

Tad ir dabar į publikuotas vyro fotografijas moteris sugeba žvelgti be vulgarumo krislo. „Kartais jose atpažįstu tuos pačius veidus - ypač vienos jaunos merginos, kuri, kiek žinau, Rolandą vadina „jūs“. Laimė, nesu pavydi, - šyptelėjo Oksana. - Mane užmuša draugių klausimai: „Ir kaip tu jam tai leidi?“ O kaip galėčiau neleisti? Juk jis tik fotografuoja, o ne nusikaltimą daro! Jeigu jaudinčiausi dėl kiekvienos smulkmenos, tikrai išprotėčiau“.

Kažkada, apimta euforijos, Oksana galbūt būtų tvirtinusi, kad gyventi su fotomenininku - nuostabu. Dabar, įveikus ne vieną šeimyninę krizę bei aibę „nekalbadienių“, jos žodžiai tapo racionalesni: gyventi su fotomenininku - įdomu, bet išties nelengva, nes kompromisų tenka ieškoti kiekviename žingsnyje.

„Vis dėlto sunku pripažinti sau, kad vyro mūza esu ne aš, - ramiai konstatavo ji. - Kad tų mūzų galbūt yra dešimtys, galbūt - šimtai, o gal - ar tai ne dar blogiau? - tik viena. Bet ne aš“.

Ne visai taip. R.Parafinavičius ne kartą yra į savo moterį dirstelėjęs ne tik kaip į namų židinio kurstytoją, bet ir kaip kūrybos įkvėpėją. Meniškų fotografijų, kurių herojė - ji, šeimos albume apstu.

Rimtai supykusi ant vyro už aktų fotografavimą moteris buvo tik kartą. Sūnui tuomet ėjo trečias mėnuo, jį kamavo pilvo diegliai, nuvargusi Oksana leido bemieges žiemos naktis nešiodama kūdikį ant rankų.

„Tada Rolandas parodė man nuotrauką, kurią susiruošė padovanoti savo draugui, - prisiminė ji. - Daili apsinuoginusi mergaitė buvo nufotografuota sniege. Tokia graži ir balta - visiška priešingybė man, dėl vaiko išprotėjusiai vaiduoklei. Supratau, kad nuotrauka daryta pastarosiomis dienomis - vadinasi, kaip tik tuo metu, kai man buvo sunkiausia ir labiausiai reikėjo vyro paramos. Vaikas rėkia, aš paklaikusi, o jis randa laiko kažkokioms mergaitėms? Buvo labai pikta“.

Bet ir tai praėjo.

Vis dėlto sunkiausia, pasirodo, iškęsti ne tai, kad vyras žvilgsniu nuolat glosto svetimų moterų kūnus, o tai, kad jo darbo valandos niekada nesibaigia. Ir žinojimas tai, kad jis niekada nepriklausys tik jai, visuomet saugos savo asmeninę erdvę ir gers tik iš savo taurės.

„Su fotografu negalėtų gyventi ne tik pavyduolė. Ilgai neištvertų ir toji, kuriai būtina kito žmogaus draugija, - įsitikinusi O.Laurutytė. - Rolando beveik niekada nėra namie - vakare grįžta vėlai, iki paryčių sėdi prie kompiuterio ir tvarko nuotraukas. Draugiją man palaiko tik sūnelis. Bet mudviem patinka pasiilgti tėčio“.

Pirmąkart stalčiuje netyčia aptikusi savo vyro darytus aktus, tauragiškė Rasa Kancevyčienė pajuto kylantį graudinantį pyktį. Skaudžiausia buvo dėl to, kad jis nieko apie tai nesakė. Ji paskleidė nuotraukas ant stalo. Svetimos nuogos moterys badyte badė akis.

Ji netylėjo - nuoskaudą bandė išrėkti ant vyro. Tačiau šis, užuot susigėdęs ir ėmęs atsiprašinėti, atsiliepė labai ramiai: „Aš tai dariau ir darysiu, o kaip tu į tai reaguosi - jau tavo reikalas“.

Tai nutiko prieš gerą dešimtmetį, kai Sigitas Kancevyčius tik pradėjo fotografuoti. Šiandien 42 metų vyras - Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, daugelio parodų dalyvis, fotografijų albumo autorius, Tauragės miesto mero patarėjas. Jo bendraamžė žmona - gestų kalbos vertėja ir fotomeno gerbėja, seniai susitaikiusi su vyro pomėgio subtilybėmis.

Kancevyčiai augina septyniolikmetę dukrą Ievą ir penkiolikmetį sūnų Paulių, kurie taip pat domisi fotografija. Ar paauglio sūnaus nuotraukose jau šmėžuoja nuogi kūnai? „Dar ne, - nusijuokė mama. - Bet jei jis kada nors pradės fotografuoti aktus - aš tikrai neprieštarausiu“.

Kai pora prieš aštuoniolika metų susipažino bičiulių vestuvėse, Rasa negalėjo nutuokti, jog jos būsimasis vyras kada nors darbuosis nuogų merginų apsuptyje - Sigitas tuomet dar nesiejo savo ateities su fotografija.

„Jis dirbo režisieriumi Tauragės kultūros namuose, buvo labai komunikabilus ir linksmas“, - pasakojo ji. Vyrukas netrukus atsiviliojo šiaulietę merginą į Tauragės rajoną ir ją vedė. „Aš, asfalto vaikas, turėjau išmokti ir karves šerti, ir melžti, - šyptelėjo R.Kancevyčienė. - Visko išmokau iš vyro“.

Teko išmokti ir tolerancijos. Fotografijos Sigitas mokėsi studijuodamas masinių renginių režisūrą tuometėje Klaipėdos konservatorijoje. Ją prisiminė, kai šalyje ėmė pūsti nepriklausomybės vėjai. Laikai buvo permainingi, apsukresni žmonės ėmėsi nuosavo verslo, tad nesnaudė ir S.Kancevyčius - Tauragėje įkūrė komercinę fotostudiją.

Darbo metu jis fotografuodavo tai, kas buvo būtina duonai uždirbti: vestuves, krikštynas, portretus dokumentams. O laisvalaikiu imdavosi meno.

Pirmoji jo surengta paroda buvo aktų. Žmona, nuraminta šaltakraujiškų vyro žodžių ir neradusi nuodėmės ženklų, netgi sugebėjo grožėtis jo darbais.

„Tada jis dar neturėjo geros technikos, todėl nuotraukas retušavo, spalvino. Man jos pasirodė labai įdomios, - pasakojo R.Kancevyčienė. - Žinoma, reikėjo savyje įveikti barjerą - ne iškart supratau, kodėl jam reikia fotografuoti būtent nuogas moteris, ir ne visuomet lengvai su tuo taiksčiausi“.

Žarijų į ugnį pylė ir Rasos kolegės bei draugės - garsiai stebėjosi jos pakantumu, gyrė jos kantrybę, netgi reiškė užuojautas. Kuriai moteriai tai būtų malonu?

Dabar Rasa demonstruoja taikų taktiškumą, o Sigitą vadina geru ir šeimynišku. Ji taikstosi su tuo, kad net ilsėdamasis vyras visur nešiojasi fotoaparatą, ramiai jį išleidžia į fotomenininkų plenerus ir neužverčia nuolatiniais kamantinėjimais, ką jis ten daro.

Moteris įsitikinusi: pavydas gimsta iš nežinojimo ir nepasitikėjimo. O kai žinai, ką tavo artimas žmogus metų metus veikia, puikiai jį pažįsti ir juo pasitiki, pavydo ir nebelieka.

„Žinoma, už visus jo veiksmus galvos tikrai neguldyčiau, - juokėsi moteris. - Gal ir ne visas nuotraukas jis man parodo. Kita vertus - prisiekti už savo vyro ištikimybę negalėtų nė viena žmona, kaip ir nė vienas vyras negalėtų garantuoti už savo pačią. Tiesą sakant, fotomenininkas turi lygiai tiek pat galimybių nueti į šoną, kiek ir buhalteris ar fizikas - jei yra noras, atsiranda ir aplinkybių. O jei noro nėra, tai ir aplinkybės nesusiklosto“.

Prikalbinti žmoną pozuoti aktams S.Kancevyčiui niekuomet nepavyko: „O, ne, aš juk stambaus sudėjimo. Gal esu senamadiška, bet man gražūs tik jauno ir liekno kūno aktai - apnuoginti senukai ir storulės man atrodo neestetiškai“, - prisipažino moteris.

Šiuo metu tauragiškis fotomenininkas savo aktams dažniausiai renkasi tą pačią merginą - dvidešimtmetę tamsiaplaukę Pauliną Bajelytę, praėjusiais metais dalyvavusią televiziniame realybės šou „Ideali pora“. Mergina - liekna, grakšti ir išties seksuali.

Bet R.Kancevyčienės tai negąsdina: „Ji - mūsų šeimos draugų dukra. Mes visi artimai bendraujame, o darydamas jos nuotraukas vyras atsiklausia ir mano nuomonės. Manau, kad Sigiui pasisekė: fotografui rasti gerą modelį, su kuriuo būtų lengva dirbti, sudėtinga, o jam štai pavyko. Aš už jį džiaugiuosi“.

62 metų vilnietis fotomenininkas Audrius Zavadskis, meno pasaulyje labiausiai išgarsėjęs kaip gamtovaizdžių fotografas, o pastaruosius dešimt metų dirbantis nuosavoje fotostudijoje, per savo karjerą ne kartą yra fotografavęs ir dailias moteris.

„Turbūt kiekvienas fotografas anksčiau ar vėliau yra tai daręs“, - šyptelėjo jis. Net jo kasdieniuose darbuose pasitaiko erotikos - seksualios ir gundančios jo nuotraukose trokšta atrodyti būsimosios nuotakos, pamergės, šokių kolektyvų narės, striptizo šokėjos.

Tačiau Audriaus žmona Migla Aukštuolytė, pagimdžiusi jam dvi dukras - Sibilę Mariją, kuriai dabar penkeri, ir Reginą Agotą, kuriai pustrečių metukų, turi keletą priežasčių nepavydėti vyro.

Pirma, ji pati yra fotografė, puikiai žinanti šio darbo užkulisius. Antra, Migla turi svarų jaunystės pranašumą: ji jaunesnė už savo vyrą vos ne trimis dešimtmečiais. „Tyliai sau mąstau: kam jam jaudintis ir eikvoti energiją dėl modelių, kai pašonėje turi jauną žmoną?“ - juokėsi ji.

1993-aisiais pradėjęs dirbti privačioje fotostudijoje, A.Zavadskis jokios moters neieškojo - jis turėjo žmoną, su kuria nugyveno kelias dešimtis metų ir užaugino tris sūnus. Tačiau ieškojo pagalbininkės. Pažįstama fotografijos mokyklos dėstytoja rekomendavo vieną iš savo gabiausių studenčių. Taip vieną dieną į studiją įžengė Migla.

Jos niekas nebūtų pavadinęs mergyte - lėlyte, gundančia savo moteriškais privalumais ir traukiančia vyresnių vyrų žvilgsnius. Tiesą sakant, reikėjo dukart į ją pažvelgti, kad įsitikintum, jog tai - mergina.

„Tebuvau 21-erių ir apie jokias rimtas draugystes su vyrais dar negalvojau. Mūvėjau apsmukusius suplėšytus džinsus, avėjau kerzinius batus, o plaukus tuomet skusdavausi kone plikai, - prisiminė M.Aukštuolytė. - Spėju, atrodžiau atgrasiai, bet tokia buvo mano laisvės išraiška“.

Negana agresyvokos merginos išvaizdos, priešiškos buvo ir jos mintys naujojo darbdavio atžvilgiu. „Pamanykite, užsigeidė menininkas jaunos panos. Tegul tik pabando prie manęs kabinėtis, - galvojo ji, nors jis laikėsi pagarbaus atstumo ir bendravo dalykiškai. - Aš jam parodysiu!“

Bet ko labiausiai krataisi, tas ir atsitinka.

„Mudu iškart tikome vienas kitam, - neslėpė moteris. - Sutapo mūsų charakteriai, požiūriai į darbą ir daugelį kitų dalykų. Nepaisant didelio amžiaus skirtumo ir pirštais badančių aplinkinių, mudviem bendraujant iki šiol nekyla jokių barjerų. Netgi klientai greitai pastebi mus siejantį ryšį ir manęs teiraujasi: „Ar jūs pono Zavadskio duktė?“

Skyrybos su pirmąja žmona A.Zavadskiui nebuvo lengvas procesas, o jo draugei dėl kilusio triukšmo teko palikti darbą. „Ačiū Dievui, tas pragaras praėjo, ir su buvusia šeima dabar bendrauju normaliai“, - prasitarė jis. 2000-aisiais, įveikęs plūstelėjusią kritiką bei apkalbas, fotomenininkas vedė savo jaunąją kolegę. M.Aukštuolytės giminė jį priėmė labai šiltai.

Rudenį Migla ketina sugrįžti dirbti į vyro fotostudiją. Prisipažino darbo jau pasiilgusi, nes pastaruosius penkerius metus jai buvo tekusi namų šeimininkės ir vaikų augintojos dalia. Tačiau ji nemano skųstis, nes pati tokią dalią pasirinko - abu vaikai buvo planuoti ir laukti.

„Natūralu, kad būtent aš auklėju dukras ir laikau tris namų kampus: juk esu motina ir tai sugebu geriau nei vyras, - svarstė ji. - O jis geriau už mane fotografuoja ir dirba su klientais, todėl jis - šeimos išlaikytojas. Galbūt mes esame senamadiška šeima, bet mums taip patogiau“.

Situacija lyg ir dviprasmiška: žmona triūsia namuose su dviem mažais vaikais, o vyras, užsidaręs studijoje, fotografuoja klientes, tarp kurių nestinga ir jaunų gražuolių? Tačiau Migla nemato prasmės nerimauti.

„Aišku, žinau, kad fotografai nėra angelai, - patvirtino ji. - Pažįstu ne vieną, kuris neatsisako galimybės pasimylėti su modeliu. Bet esu įsitikinusi, kad tai ne profesijos, o žmogaus asmeninis bruožas“.

Apskritai Migla linkusi manyti, kad tai jos, kaip jaunos moters, vyras turėtų pavydėti, o ne atvirkščiai: „Tik gaila, kad jis iš prigimties visiškai nepavydus. Audrių reikia gerokai paprovokuoti, kad sukeltum bent krislelį pavydo. Pavyzdžiui, eidama gatve pamatau gražų vyrą, kumšteliu Audriui - žiūrėk! O jis beveik nereaguoja. Pamačiusi gražią moterį, irgi tuoj jam rodau, bet ir tuomet nesusidomi - jam tas pats“.

Anot Miglos, jau vien tai, kad jis pasirinko ją - ne standartinę gražuolę - įrodo, jog Audriaus vien grakščiomis kojomis ir žydromis akimis nesugundysi. Pernelyg daug patyręs.

„Manekenės man neįdomios, - patikino jis. - Tai, kas yra moters akyse, man kur kas svarbiau už blakstienų ilgį. Be to, fotografuojant nuogą kūną - kaip ir atliekant bet kokį kitą darbą - turi dirbti smegenys, o ne antrasis galas“.

Galų gale - ar tik nuogų moterų verta bijoti? „Apsirengusios moterys gali būti kur kas pavojingesnės, - šyptelėjo M.Aukštuolytė. - Bet aš - ne policininkė, sergėti vyro nesiruošiu. Dėl Audriaus išsigąsčiau tik tuomet, jeigu jis kažką įsimylėtų. Mūsų pačių patirtis rodo, kad tokių dalykų nenumatysi ir nesuplanuosi. Kiek žmogus bepavydėtų, prieš tikrą meilę jis bejėgis“.