Meiliais žodžiais iš keleto
moterų išviliojęs šimtus tūkstančių litų, Laimutės šis vyras nesugebėjo
apgauti. Patyrusi moteris nepasidavė sukčiaus įkalbinėjimams imtis
bendro verslo - ji pernelyg gerai pažįsta vyrus, kad leistųsi
apvyniojama apie pirštą.
Ši moteris buvo ištekėjusi net tris kartus. „Pirmą kartą tekėjau iš
keršto, antrą - iš didelės meilės, o trečią sykį todėl, kad vyras buvo
labai geras žmogus. Visos mano santuokos truko neilgai, tad idealios
vedybų formulės taip ir neatradau“, - prisipažino ji. Tačiau trejos
skyrybos neslegia moters pečių: gręžiotis atgal beprasmiška, o įgyta
patirtis bendraujant su vyrais pernelyg didelė, kad reikėtų jos
gailėtis.
Neseniai Lietuvos didmiesčiuose prasisukęs aferistas 34 metų
K.Vilkauskas, kuris moterims suokdamas apie meilę iš jų išviliojo šimtus
tūkstančių litų, į savo pinkles bandė įtraukti ir Laimą. Tačiau
L.Jurevičienė iš balos išlipo sausa.
Sukčiavimo virtuozu pramintas K.Vilkauskas, nežinia iš kur gavęs Laimos
mobilųjį telefoną, pradėjo jai skambinėti prieš keletą metų ir siūlėsi
susitikinėti. Nusprendusi išsiaiškinti, kas ją atakuoja, moteris su
nepažįstamuoju tik kartą susitiko Kauno Laisvės alėjoje.
Pedro vardu prisistatęs vyras tikino, kad jo tėvas - lietuvis, o motina
ispanė. Grįžęs į Lietuvą jis esą pradėjo verslą. Matyt, išsiaiškinęs,
kad L.Jurevičienė yra susikūrusi neblogą gyvenimą, sukčius moterį
atakavo apie pusantrų metų. Siūlė ir romatiškus pasimatymus, ir kurti
bendrą verslą. Laimą net draugai įkalbinėjo neatstumti tokio neprasto
vyro, tačiau kaunietė buvo atsargi ir dabar gali savimi tik didžiuotis.
Kas iš tiesų yra Pedro, Laima sužinojo šių metų vasarį iš nuotraukos
laikraštyje atpažinusi ją atakavusį K.Vilkauską. Paaiškėjo, kad
internetu ar per skelbimus spaudoje su patikliomis moterimis
susipažindavęs vyras iš vienos jų sugebėdavo išvilioti 50 tūkstančių, iš
kitos 187 tūkstančius, iš trečios - net 400 tūkstančių litų. Jei
moterys santaupų neturėdavo, sukčius įkalbėdavo jas pinigų pasiskolinti
iš banko, giminių ir draugų.
Ant apgaviko kabliuko neužkibusi L.Jurevičienė mano, kad jai padėjo
gyvenimo patirtis ir vyrų psichologijos išmanymas. „Manęs apgauti
turbūt neįstengtų nė vienas vyras. Juk pažįstu juos kaip nuluptus“, -
ištarė taip, kad nekilo nė menkiausios abejonės.
Gamta surėdė taip, kad moteris turi būti su vyru, tiesa? Tardama šiuos
žodžius daili penkiasdešimtmetė rausvaplaukė išpuoselėtais pirštais
apglėbė kavos puoduką.
Faktas, kad šiuo metu ji - viena, panašus į paradoksą. Tačiau moteris
elegantiškai papurtė galvą - kol kas ji tikrai neplanuojanti ketvirtų
vedybų ir norinti pabūti viena. Kol kas.
Vyriška kompanija Laimą supo nuo pat vaikystės. Išvaizdus, gudrus,
kailiais prekiavęs ir už spekuliaciją teistas tėtis, vyresnis už mamą 25
metais, paliko namus ir išėjo pas savo ketvirtąją moterį, kai dukrai
tebuvo dešimt.
Didžiausias autoritetas jai buvo brolis, mat, mergaitės nuomone, tėvai
jį mylėjo labiau. „Mane mama keldavo penktą valandą ryto ir liepdavo
dirbti įvairiausius ruošos darbus, o brolis tuo tarpu ramiai dėdavo į
akį“, - širstelėjo ji.
Nusprendusi, kad vyrams gyventi lengviau, stengėsi būti stipri ir
vyriškai racionali: mokykloje mokėsi sustiprintos fizikos ir
matematikos, sportavo, net tapo Lietuvos krepšinio rinktinės nare, nors
jos ūgis tebuvo 1 metras ir 70 centimetrų. „Jei aukštaūgėms kas duotų
tavo protą ir greitį, turėtume idealių krepšininkių“, - dūsavo Laimos
treneris.
Nusivylusi, kad krepšinis - nepakankamai vyriška sporto šaka, mergina
užsirašė į vieną pirmųjų Kauno kultūrizmo klubų. Tarp raumeningų vyrų
ji buvo vienintelė. Rinkdamasi specialybę, irgi pataikė į „vyrišką“
sritį - inžineriją, bet šįkart pasirinkimą lėmė ne racionalumas, o
meilė.
„Tuomet buvau įsimylėjusi garsų „Žalgirio“ komandos krepšininką, troškau
drauge su juo studijuoti. Tačiau jis mane paliko „ant ledo“ - surinko
per mažai balų ir neįstojo“, - susijuokė L.Jurevičienė.
Mama džiūgavo, kad dukra bus inžinierė, o ši tyliai metė mokslus ir,
įveikusi didžiausią konkursą, įstojo studijuoti prekybos ekonomikos
Vilniaus universitete. Faktui paaiškėjus, namie kilo skandalas, tačiau
Laimai tai neberūpėjo - ji jau buvo ištekėjusi už pirmojo vyro ir
dėjosi esanti suaugusi.
Aštuoniolika metų - gal ir ne pats tinkamiausias amžius vedyboms,
juolab kai išrinktasis - išsiskyręs, dešimčia metų vyresnis
boksininkas, turintis ginčytiną reputaciją.
„Kaune jis buvo žinomas žmogus, - šį tą nutylėdama apibūdino Laima. -
Man tai patiko, nes ir pati maniau esanti pasaulio bamba. Be to,
norėjau išeiti iš tėvų namų. Tačiau pagrindinė santuokos priežastis
buvo kerštas: mylimasis žalgirietis, su kuriuo ketverius metus
vaikščiojome susikibę už rankų, pridarė bėdos kitai merginai ir ją vedė.
Tad kas man beliko?“
Santuoka iš keršto truko trejus metus. Aplinkiniai spėliojo, kad Laima
turbūt gyvena kaip karalienė, o jos nusivylimas vis augo: „Jis buvo
prastas kaimo bernas, neagresyvus, nelaikantis žmonos bokso kriauše, bet
primityvus žmogus, kuriam visai nereikia tobulėti, kuriam svarbiausia -
sofa, televizorius ir po nosimi pakištas valgis“.
Valgio išties netrūko - veiklioji Laima dienines studijas iškeitė į
vakarines ir įsidarbino vyriausiąja ekonomiste restoranų treste, tad
pora restoranuose ne tik maitinosi, bet dar ir namo pilnus maišus maisto
parsinešdavo. Rūpesčių nebuvo, tačiau moteriai tokie santykiai tapo
nebeįdomūs. Ji nusprendė skirtis.
Pirmojo savo vaiko - sūnaus Žilvino ji susilaukė su antruoju vyru.
„Susipažinau su juo po pirmųjų skyrybų. Jis buvo išsilavinęs, labai
gabus, turtingas, Vilniuje vadovavo vienai gamyklai, - sušvelnėjo
prisiminusi. - Tačiau buvau per jauna, kad įvertinčiau jo karjeros
svarbą. Pykau, kad jam svarbiausia darbas, o ne aš. Tūžau, kad manyje
jis mato tik namų šeimininkę, neleidžia sportuoti, atskiria nuo draugų,
bando papirkti dovanomis ir uždaryti namuose. Bent jau taip man atrodė.
Palikau jį būdama penktą mėnesį nėščia“.
Laimos sūnus niekada nėra matęs savo tėvo. Ji neprašė ir materialinės
paramos - laikėsi išdidžiai, nes žinojo visuomet sugebėsianti
užsidirbti pati. „Dabar gailiuosi, - prisipažino. - Ne dėl to, kad
galėjau gauti didelius alimentus. Gailiuosi dėl to, kad su savo
moteriškais gabumais iš jo galėjau nusilipdyti puikų vyrą, bet to
nepadariau“.
Žilviną įsisūnijo trečiasis Laimos vyras. Jis dirbo padavėju „Baltijos“
restorane - beje, buvo vienas geriausių visoje respublikoje. Be to,
turėjo dailininko gyslelę, puikiai tapė, jo paveikslai kabojo
turtingiausių kauniečių pilaitėse. „Mudu vis prasilenkdavome Laisvės
alėjoje, ir sykį jis pakvietė mane kavos, - prisiminė ji. - Pasirodė
neišvaizdus, bet turintis akimirksniu paperkančio šarmo“.
Netrukus įsiplieskė romanas, nes naujasis draugas nuostabiai mokėjo
rodyti moteriai dėmesį: „Sėdžiu restorane, o padavėjas įteikia man
kvietimą užeiti į viešbučio kambarį. Pakylu laiptais, o ten - žvakės,
rožės, įvažiuoja vaišėmis padengtas staliukas. Anuomet apie tai buvo
galima tik svajoti, o jis tai darydavo nuolat“.
Širdį minkštino ir vyro rodomas nuoširdus dėmesys vaikui. „Žilvinui
tuomet buvo vos dveji. Su tokio amžiaus vaikais išties nelengva, bet
tik ne mano gerbėjui - jis meiliai niurkydavo vaiką, žaisdavo su juo,
netgi išleisdavo mane į treniruotes ir pasisiūlydavo pabūti už auklę, -
pasakojo Laima. - Jis buvo tikrai geras žmogus. Mačiau, kad daugybė
moterų siekia jo dėmesio, o jis labai atkakliai siekė manojo.
Neatsilaikiau ir ištekėjau“.
Po metų gimė dukra Goda. Motina metė darbą ir atsidavė vaikų auginimui.
„Vėl suklydau, - prisipažino. - Namų šeimininkės statusas griovė ne
tik mano pasitikėjimą savimi, bet ir santykius su vyru.
„Algi, - sukrusdavau, - aš norėčiau kur nors nueiti“. „O kam mums
kažkur eiti? Juk gerai ir namie“, - nesuprasdavo jis. „Algi, neturiu
nė rublio nei kavai, nei lūpų dažams“, - skųsdavausi. „O kam tau tie
lūpų dažai? Šaldytuvas pilnas, apsirengusi, ko tau dar trūksta“, -
atšaudavo jis. Mane tai žudė“.
Sykį, nieko vyrui nesakiusi, Laima prisikrovė lagaminą palaidinių,
sijonų, pasiėmė sūnų ir išvažiavo prekiauti į Rusiją. Sekėsi puikiai,
ji grįžo džiaugdamasi nemenku uždarbiu, tad beveik nereagavo į namuose
kilusį skandalą.
„Supratau savo vyro nepasitikėjimą: jam atrodė, kad, gyvendama su
trečiuoju, galiu velniai žino ką iškrėsti, - šyptelėjo. - Bet man
taip įsiėdė tos keturios sienos, kad jau buvo vis vien“.
Į Rusiją ir Lenkiją moteris ėmė keliauti dažnai. Neišsigando, kai vyras
pabandė šantažuoti, jog nežiūrės paliktos mažametės dukros - nuvežė ją
seneliams. Laima vėl pasijuto stipri.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, L.Jurevičienė įsteigė įmonę ir
griebėsi naujo verslo - sumanė savo išpuoselėtuose ir antikvariniais
baldais apstatytuose namuose įsteigti privatų klubą. Pavadino jį
„Molbertu“.
Energinga moteris veikė stichiškai ir niekieno leidimų neprašė: tiesiog
vyrą su vaikais visai vasarai išsiuntė į sodybą, pasisamdė smuikininką
ir, naudodamasi plačiomis pažintimis, ėmė visus kviesti į svečius.
Jai ir vėl sekėsi. Miesto laikraščiui parašius apie jaukų rokoko
stiliaus klubą, kuriame skamba kamerinė muzika ir rengiami teminiai
vakarai, klientai ėmė plūsti iš visos Lietuvos. Šeimininkė pabrėždavo,
kad pas ją nėra nei virtuvės, nei gėrimų, tačiau susirinkusios
kompanijos be kavos ir šampano, žinoma, neišsiversdavo.
„Gudraudavau, - atviravo ji. - Pavyzdžiui, užsuka vyrų būrelis ir
paprašo trijų butelių šampano. Aš žvilgt į spintelę - teturiu tik
vieną. Greitai įsispiriu į batus, nulekiu į parduotuvę už kampo,
nuperku dar keletą butelių ir grįžtu, jiems nespėjus nė susigaudyti“.
Moteris stengėsi išsaugoti elegantišką klubo stilių: rengė poezijos
vakarus, džiazo koncertus, karnavalus. Naujus svečius įsileisdavo tik
su trijų nuolatinių klientų rekomendacijomis, rinko nario mokesčius.
Publikos sulaukdavo įvairios: menininkų, teisininkų, žurnalistų
(„Dviračio šou“ rengėjai pas ją kurdavo savo laidų scenarijus), mafijos
atstovų. Klientai pinigų negailėdavo, švaistydavosi ne tik litų, bet ir
JAV dolerių kupiūromis, tuo atsimokėdami už jaukią atmosferą ir
šeimininkės supratingumą.
„Daugelio, kuriems anuomet pilsčiau kavą ir kurių paslaptis žinojau,
šiandien jau nebėra tarp gyvųjų“, - prasitarė Laima.
Klubo veiklą galiausiai nutraukė kaimynė, pasisiūliusi kepti lankytojams
pyragėlius, bet šeimininkės pritarimo nesulaukusi ir iš pykčio
užsiundžiusi ekonominę policiją. Buto savininkei buvo priteista 13
tūkstančių litų bauda. Vėliau ji dar keletą kartų bandė atgaivinti
klubo veiklą, tačiau buvusios šlovės nebeprikėlė.
Dabar L.Jurevičienė sukasi nekilnojamojo turto versle. Vaikus ji
pastatė ant kojų: 29 metų sūnus organizuoja renginius, 23 metų dukra
baigia tarptautinių santykių studijas.
Įtakingų draugų, likusių nuo mokyklos ir universiteto laikų, moteriai
netrūksta: ji patarimų gali prašyti ir verslininko Arvydo Žilevičiaus,
ir buvusio Kauno mero Arvydo Garbaravičiaus, ir daugybės kitų buvusių
bendramokslių.
Veikli moteris perka senus kelių butų namus prestižinėse Kauno vietose,
juos suremontuoja ir išnuomoja. Aplinkiniams vienbalsiai skundžiantis,
kaip sunku šiais laikais rasti gerų statybininkų, Laima tik trūkteli
pečiais: „Statybininkai - vyrai, o su vyrais susitarti man labai
lengva“.
Trečiasis jos sutuoktinis tebegyvena sodyboje Kulautuvoje. Vienišą,
keleto ligų kamuojamą vyrą kartais aplanko vaikai, o buvusi žmona su juo
susitinka vos kartą per kelerius metus. „Tačiau kai jam bus blogai, aš
jį prižiūrėsiu - tai mano žmogiška pareiga“, - humaniškai nusiteikusi
Laima.
O kol kas ji - viena. „Normalūs vyrai manęs bijo: aš jiems per stipri
ir per gudri, - nusijuokė. - O nevykėlių ir alfonsų man nereikia.
Nereikia ir tokių „džentelmenų“, kurie solidžią penkiasdešimtmetę damą
kviečia suvalgyti ledų plento užkandinėje - neturiu laiko bendrauti su
vyrais, nemokančiais gerbti moterų. Esu laiminga, todėl pernelyg
nesiekiu su kažkuo dalintis savo laisve“.