Kaip rašo “projekt-syndicate” autorius Antonio Cassese, mirties bausmės šalininkai paprastai pateikia tris argumentus, pagrindžiančius valstybės teisę nužudyti žmones, atėmusius gyvybę kam nors kitam. Pirmiausia prisimenama senoji taisyklė „akis už akį, dantis už dantį“. Imanuelio Kanto – o ne kokio nors Teksaso gubernatoriaus – žodžiais tariant, jokia kita bausmė nepajėgia įvykdyti teisingumo.
Šį seka utilitarinis argumentas: mirties bausmė atgrasina daugelį nusikaltėlių nuo žmogžudysčių. Maža to, nužudant žmogžudžius užkertamas kelias galimybei naujiems nužudymams, kai žmogžudys bus paleistas iš kalėjimo.
Trečiasis argumentas taip pat utilitarinis, nors ir mažiau svarus: atsikratydama žmogžudžiais valstybė taupo pinigus, nes bendruomenei nereikia mokėti už jų išlaikymą iki gyvenimo galo.
Mirties bausmės priešininkų atsakas remiasi dviem etiniais argumentais. Pirmiausia modernioje demokratinėje valstybėje bausmė turi būti ne tik atlygis, bet ir reabilitacinė priemonė, padedanti nusikaltėliui grįžti į visuomenę ir taikiai sugyventi su kitais žmonėmis. Vis dėlto, nors tai ir svarus argumentas, žinantieji padėtį šiuolaikiniuose kalėjimuose pripažįsta, jog daugelis kalinčių nusikaltėlių vargiai gali pasitaisyti – ir šis faktas sietinas ne vien su kalėjimo sąlygomis.
Antrasis etinis argumentas remiasi dekalogo įsakymu „nežudyk“, kuris taikytinas ir valstybei. Bet šį argumentą riboja faktas, jog valstybė gali imtis mirtinų priemonių siekdama užkirsti kelią sunkiems nusikaltimams bei kovodama kare arba su sukilėliais.
Mirties bausmės priešininkai pasitelkia ir utilitarinius argumentus. Mirties bausmė neatitaisoma. Jei nuteistasis paaiškėja esąs nekaltas, bausmės nebeatšauksi.
Maža to, mirties bausmės priešininkai nesutinka, jog ji veikia prevenciškai. Dar senovės graikų istorikas Tukididas, prisimindamas atėniečių svarstymus, kokią bausmę paskirti sukilusiems mitilėniečiams, teigė, kad „mirties bausmė taikoma daugeliui nusižengimų, bet vis vien žmonės rizikuoja, kai tik pakankamai pasitiki savimi; žmogaus prigimtis tokia, kad jam pasirinkus tam tikrą kelią, neįmanoma nei įstatymo, nei jokia kita jėga jo iš to kelio išmušti“.
Kriminologai statistiškai įrodė, jog tose JAV valstijose, kuriose vykdoma mirties bausmė, sunkių nusikaltimų nesumažėjo. Tiesa, kiti kriminologai teigia, kad šį pastebėjimą galima taikyti visam kriminaliniam kodeksui: kasdien pažeidžiamas koks nors draudimas, tačiau jei iš viso jų atsisakytume, nusikalstamumas tik dar labiau išaugtų. Jų manymu, mirties bausmė bent jau apramina žmonių žudikiškus polinkius.
Ši diskusija mus moko dviejų dalykų. Pirmiausia kovoje už žmogaus orumą ir pagarbą gyvybei – kaip ir bet kurioje kovoje už žmogaus teises – aktyviau reiškiasi pilietinės visuomenės nariai ir atskiri individai, o ne valstybės.
Cesare Beccaria, Apšvietos laikų mąstytojas, buvo pirmasis, kuris dar 1764-aisiais savo veikale pasisakė už mirties bausmės panaikinimą.
Išties tik kelių mąstytojų ir veikėjų dėka valstybės pamažu atsisakė pasenusių dogmų. Tommaso Campanellos – didžio filosofo, daug metų kalinto ir kankinto už savo idėjas, žodžiais tariant, „istorija iš pradžių keičiama liežuvių ir tik po to kardų“. Net ir šiandien tokios asociacijos kaip „Amnesty International“ ir „Hands Off Cain“ spaudžia valstybes atsisakyti mirties bausmės.
Antroji pamoka ta, jog neturėtume sutelkti viso dėmesio vien į mirties bausmę. Atsisakydami kartuvių kartu turime skatinti nusikaltimų prevenciją bei kovoti su nežmoniškomis sąlygomis daugelyje kalėjimų. Šiaip ar taip, nėra prasmės keisti elektros kėdės kalėjimo kameromis, jei kalintieji turi kęsti nežmonišką ir žeminantį elgesį su jais.
Kaip galime ignoruoti faktą, jog tiek daug kalinių nusižudo – tai yra, patys sau įvykdo mirties bausmę – kad tik išvengtų kalėjimo siaubų? Kaip galime nekreipti dėmesio į tai, kad valstybės dar ir šiandien žudo ne vien vykdydamos bausmes, bet ir dalyvaudamos tarptautiniuose bei pilietiniuose karuose arba nespręsdamos bado problemos?
Trumpai kalbant, priešinimasis mirties bausmei negali būti savitikslis, nes jis tėra daug didesnės kovos už žmogaus orumą dalis.