Egzistuoja trys mirties šaltiniai – netobulo mūsų kūno likimas, aistringas jos troškulys ir kas nors netikėta - pavyzdžiui, Medūzos žvilgsnis“ (D.Prigovas „Skaičiavimai ir nutarimai“, 2001 m.).
Maskvoje pirmadienį mirė Dmitrijus Prigovas. 66 metų menininkas nesugebėjo atsigauti po liepos 7 dieną jį ištikusio infarkto.
Dmitrijus Prigovas buvo poetas ir eseistas, dramaturgas ir prozininkas, dailininkas ir skulptorius. Gimė 1940 metais Maskvoje. Rusijos sostinėje jis susipažino su menu ir plačiai išskleidė savo talentą. Tačiau jaunas menininkas pakliuvo į sovietinę cenzūros mėsmalę. Jo saviraišką nuolat tramdė sovietinės institucijos.
Todėl D.Prigovas įsitraukė į pogrindinę menininkų veiklą. Jį puikiai žinojo kolegos rašytojai, dailininkai, poetai, tačiau į viešumą menininko darbai negalėjo iškilti. Sovietų Sąjungoje jo parodos nebuvo rengiamos, o knygos - nespausdinamos. Todėl D.Prigovo darbai ir idėjos į pasaulį keliavo kitais keliais - jo kūryba leista Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Eilėraščius D.Prigovas pradėjo rašyti 1956 m., bet jo kūryba Rusijoje ima spausdinti tik 1986 metais. Tais pačiais metais menininkas buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę - ištrūkti padėjo tik kolegų, garsių kultūros veikėjų, žygiai į Kremlių.
1993 metais D.Prigovui skirta A.Puškino literatūros premija (Vokietijos menų akademija).
D.Prigovo skaitytoją privertė žvelgti naivaus ir kvailo sovietinio piliečio akimis į pasaulį, kuriame vyksta tokios „Neįtikėtinos istorijos“:
„Stebėtina, kad žmogus, papuolęs į patį mūšio įkarštį, nesugrįžta, kaip įprasta, namo sveikas ir gyvas, o visiškai nelauktai žūva pačiu paprasčiausiu būdu.
Visiškas netikėtumas: žmogui užmauna kilpą ir iš po kojų išspiria kėdę, o jis, nepateisinęs į jį dėtų vilčių, tyliai pakimba ore.
Štai dar - po žmogaus kojomis uždegamas laužas, liepsna šoka aukštyn, visi viliasi išvysti, kaip jis išvengs tragiško galo, o jis nustebina susirinkusius tik priešmirtiniais riksmais ir aimanomis.
Arba, pavyzdžiui, žmogų sugriebia už plaukų, panardina į vandenį, laiko ten 20-25 minutes ir po to paleidžia, įsitikinę, kad jis greit išners į viršų pats, tačiau dideliam visų nepasitenkinimui į paviršių lėtai iškyla tik sunkus ir nerangus jo lavonas.“
D.Prigovo vaizduojama realybė - gyvenimas be netikėtumų. Pilkas, monotoniškas, valdomas nematomos rankos ir taisyklių - toks, kokį gyveno milijonai žmonių Sovietų Sąjungoje:
„Kai širdyje šleikštu, tai gali reikšti, kad kuris nors yra niekšas, kad šis gyvenimas be prošvaisčių, arba apskritai niekas nesvarbu, arba kokios nors neaiškios būtybės rezga slaptą suokalbį, arba nuo pat pradžių Kūrėjas taip sugalvojo, arba tu patekai ne į tą pasaulį, o gali ir reikšti, kad širdyje tiesiog šleikštu.
Kai vėluoja traukinys, tai gali reikšti, kad išardė bėgius, kad prisigėrė mašinistas, kad supainiojo maršrutus, arba netikėtai išnyko laikas ir erdvė, kad kas nors suriko „Stok!“ – ir viskas sustojo, kad gyvulių kaimenės patraukė iš Šiaurės į Rytus ir užkirto magistralę, o gali ir reikšti, kad traukinys tiesiog vėluoja.
Kai kas nors apmoka jūsų sąskaitą restorane, tai gali reikšti, kad jis idiotas, arba beprotiškai turtingas, arba rėmėjas, arba kas nors gyvenime pasikeitė, ir dabar jūs – nežemiškas laimės kūdikis, arba viskas nuvertėjo, o gal tai tiesiog reiškia, kad kas nors apmoka jūsų sąskaitą restorane.“