Olimpinės šaudymo į skraidančius taikinius čempionės Dainos GUDZINEVIČIŪTĖS sėkmės viršūnė - 2000 metų Sidnėjaus olimpiada. Po šios pergalės šaulė neįstengė pranokti pati savęs. Tačiau po nesėkmių sportininkė nepasidavė nevilčiai, o ėmė ieškoti būdų, kaip išmokti gyventi visavertiškai.
- Daina, pastaruoju metu domitės neįprastu dalyku - hipnoterapija.
Kai sugalvojote ją studijuoti?
- Prieš 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiadą buvau patekusi į gilią duobę.
Sporte persekiojo nesėkmės. Karjeros kritimai - tikra baisybė, kuri
velkasi kaip drakono uodega ir slegia. Tai tas pat, tarsi nesisektų
darbe, kartais net baisiau. Sportas - ne vien laurai, bet ir duobės.
Prakaitas ir ašaros - nuolatiniai sporto palydovai.
- Ko jūs pirmiausia griebėtės?
- Kalbėjausi apie tai su pažįstamu psichoterapeutu. Gavau nemažai
patarimų. Po nesėkmių Atėnų olimpiadoje visi puolė smerkti. Įsitempi
vien nuo to, kad iš tavęs laukia aukščiausio rezultato, tarsi tai būtų
savaime suprantama.
- Iš išorės nesate panaši į tą, kuri nesusidorotų su savo būsenomis.
- Jeigu nemokėčiau tvardytis ir susikaupti, negalėčiau sportuoti.
Tačiau po įtampos ir susikaupimo kiekvienam ateina ir silpnumo valanda.
Tada reikia galvoti, kaip iš slegiančių nuotaikų išsikapstyti.
- Kokia buvo pradžia, nuvedusi į psichodinaminės hipnozės studijas?
- Aš visada domėjausi psichologija. Pirkdavau populiariosios
psichologijos knygas. Ilgai rengiausi į psichologijos magistrantūrą.
Įstojau į neakivaizdinį skyrių Vilniaus universitete. Bet studijos
labai nuvylė. Niekada nepamiršiu, kaip universitetas sutiko žmones,
kurie atėjo žinių ir atnešė universitetui savo pinigus.
Įžanginė kalba prieš studijas buvo tokia: „Ko jūs čia susirinkote?
Pusė iš jūsų nebaigs! Psichologija - ne kiekvienam įkandamas dalykas“.
Puikybė ir negeranoriškumas pritrenkė. Nesuvokiama, kad mokslo įstaiga
šitaip pasitiktų studentus, kurie jau turėjo aukštųjų mokyklų diplomus
ir profesijas. Po kiek laiko mane išmetė už paskaitų nelankymą, bet
visai nesigailėjau. Nesistebiu, kad universitetai skundžiasi, jog jiems
trūksta pinigų, kai jų vadovai šitaip bukaprotiškai sutinka studijuoti
atėjusius žmones.
- Kaip sužinojote apie hipnoterapijos studijas?
- Papasakojo pažįstama. Kaip tik rengiausi į Rygą aplankyti savo
draugės. Latvijos sostinėje veikia Prancūzijos hipnoterapeutų
asociacijos koledžo filialas. Jie organizuoja įvairiausių seminarų.
Nuvažiavau į vieną ir labai susidomėjau. Studijuoju Rygoje jau trejus
metus. Po hipnoterapijos studijų labai juokingai ėmė atrodyti
Kašpirovskio triukai. Savo seansuose jis tikrai taiko hipnozę, nors tai
ir neigia. Blogiausia, kad taiko masinę hipnozę.
Juokina ir amerikietiška „Extreem TV“ su bandymais išvaryti velnią ir
kitais panašiais dalykais. Ten irgi netrūksta hipnozės elementų, tik
jie amerikietiškai išpūsti ir sukarikatūrinti.
- Ko jus moko hipnoterapijos paskaitose?
- Pirmiausia moko pagarbos žmogui. Pagarba kenčiančiam žmogui -
būtina sąlyga, jeigu nori kitam padėti. Nesvarbu, ar žmogus kenčia dėl
spuogo ant nosies, ar dėl daug rimtesnio dalyko. Kiekviena paskaita
prasidėdavo nuo pagarbos sąvokos.
Po trejų metų studijų tapau visai nepakanti nepagarbiam elgesiui.
Šiurpas ima pasižiūrėjus, kaip vyksta kai kurie televizijos realybės
šou. Storulių šou, kuriame dalyviai meta svorį, treneris, norėdamas
paskatinti moterį pasitempti, tėškia: „Tu ką, nori išvažiuoti namo
statinėje su užrašu „taukai“?!“ Baisiausiame sapne tokio kreipinio
nesusapnuosi. Moteris nutylėjo - juk televizijos žvaigždė pasakė. Man
šiurpu: nenoriu gyventi tokioje aplinkoje ir toleruoti šiurkštaus
elgesio.
- Ar galėtumėte pateikti mokymosi pratybų detalių?
- Jų yra įvairiausių. Bet pasakoti pavienes detales nėra labai
išmintinga. Juk mokomasi sistemos. Atskiri dalykai, ištraukti iš
visumos, bus pernelyg supaprastinti. Galiu pabandyti. Vienas pratimų
buvo skirtas emocijoms. Kai imi analizuoti sudedamąsias baimės,
susierzinimo, pykčio detales, daug lengviau išsivaduoti iš neigiamų
emocijų. Ar kada nors bandėte įsivaizduoti baimės kvapą arba spalvą?
Arba pykčio garsą?
- Nebandžiau. O kokia jūsų baimės spalva?
- Balta. Prieš kelerius metus nuo onkologinės ligos mirė mano tėtis.
Palatos baltumas man asocijuojasi su baime. Šitie dalykai yra itin
asmeniški. Kiekvienam yra kitaip. Dirbdavome poromis. Būdavo labai
įdomu stebėti, kaip keičiasi partnerio veidas, kai reikia įsivaizduoti
malonų prisiminimą. Arba kai prisimenami skausmingi dalykai.
- Kokie išgyvenimai dažniausiai kamuoja sportininkus?
- Baimė pralaimėti. Nepasitikėjimas savo jėgomis. Fizinio skausmo
baimė. Traumų baimė. Tie, kurie nesportuoja, įsivaizduoja, kad
sportininko kelias lygus. Jeigu sėkmė aplankė, po jos būtinai seks ne
toks sėkmingas periodas.
Virgilijaus Aleknos, kuris tolygiai renka apdovanojimus, atvejis nėra
tipinis. Dauguma sportininkų patiria pakilimus ir nuosmukius. Juos
pakelti reikia didelės savitvardos. Sportininkas turi mokėti laimėti,
bet ir pralaimėti. Jei nebūčiau šito išmokus, būtų reikėję nusižudyti
jau prieš dvidešimt metų.
Sunkumai ypač išryškėja, kai dalyvauji tarptautinėse varžybose.
Suvažiuoja meistrai, kurie ne sykį pataikė į taikinius. Bet kuris
galėtų gauti aukščiausiąjį apdovanojimą. Bet konkrečiose varžybose
sėkmė šypsosi vienam, nors pajėgūs - visi. O teisėjų ištikus nesėkmei
- pusė Lietuvos.
Kartais aš juokais imu lyginti Lietuvos sportininkų laimėjimus su
dainininkų laimėjimais. Eurovizijoje aukščiausia vieta buvo, rodos,
šeštoji. Tad sportininkams nėra ko gėdytis net kai nepelno aukščiausių
apdovanojimų. Ir po sėkmingų, ir po nepasisekusių varžybų jie išeina
šlaputėliai nuo pastangų ir prakaito. Kolegos ir sportinė valdžia
puikiai suvokia, kad padarei viską, ką gali. Bet jų moralinė pagalba ne
visada ištraukia iš duobės.
- Ar esate patyrusi daug fizinio skausmo?
- Mano sporto šakoje nugaros skausmas - nuolatinis palydovas. Šaudyti
iš lanko pradėjau būdama dvylikametė mergaitė. Tuo metu dar nėra
susiformavę kaulai. Pasekmės neišvengiamos. Kiekvienas sportas, kuris
bent šiek tiek perlipa mėgėjiškumo ribas, žaloja žmogų. Ypač blogai
buvo šią vasarą. Kartais rytais vos išlipdavau iš lovos.
Kita šaulių bėda - klausos pažeidimai. Mėgstamiausias šaulių žodelis
- „Ką?“. Ir nė vienas neprisipažįsta, kad blogai girdi. Vienas mano
pažįstamas šaulys nustatė žadintuvą. Šis cypavo kelias valandas,
prižadino visus, o jo savininkas net akies nepraplėšė. Už
profesionalųjį sportą mokama savo sveikata.
- Ką jūs prisitaikėte iš savo studijų koreguodama savo pačios
charakterį?
- Prieš kelerius metus sugebėdavau supykti ne kelioms minutėms ar
valandoms, o savaitėms ir mėnesiams. Dabar pykčio jausmą sudoroju per
penkias minutes. Sukramtau, išspjaunu ir nė neprisimenu. Nustojau
sureikšminti smulkmenas. Puikiai išmokau įveikti jaudulį. Sykį net
pranokau pati save. Sportininkai varžybose skiriami teisėjauti. Aš
sugebėjau užmigti ir paleisti vėliavėlę iš rankų.
- Kaip dėstytojai vertino trejų metų studijų rezultatus?
- Reikėjo atlikti hipnozės seansą ir jį nufilmuoti. Jis truko 20
minučių. Kai studijų pradžioje sužinojau apie 30 būtinų sudedamųjų
hipnozės seanso dalių, viskas atrodė labai paprasta. Iš tiesų esama
tiek subtilybių, kad praktikuotis reikės dar ne vienerius metus.
- Kas buvo tas žmogus, kurį hipnotizavote?
- Mano draugė Valdė. Seansas pavyko sklandžiai. Sėdėjome kambaryje
ant paprasčiausių kėdžių mano sodyboje. Netrukdė net tai, kad kalbėti
privalėjau rusų kalba, nes iš lietuvių kalbos į prancūzų studijų
organizatoriai neturėjo vertėjos. Norint pagelbėti žmogui, turinčiam
konkrečią problemą, reikia išsiaiškinti daugelį dalykų, sužinoti daugybę
smulkmenų.
- O jei hipnotizuojamas žmogus nenori atskleisti tos informacijos
pašaliniam?
- Terapeutas privalo išsiversti su ta informacija, kurią žmogus nori
apie save papasakoti.
- Ar galėtumėte padėti žmogui, kuris kenčia nuo įtampos arba nemigos?
- Po trejų metų studijų dar neturiu teisės teikti pagalbos kitiems
žmonėms. Dar po vienerių metų tapsiu hipnoterapeute su teise praktiškai
taikyti įgytas žinias. Diplomas galios Europos šalyse. Manau, kad
galėčiau teikti praktinę pagalbą savo kolegoms sportininkams. Apie tai
esu kalbėjusi su sporto psichologais ir sportininkų administracija.
- Kokiose dar srityse galima pritaikyti hipnoterapijos įgūdžius?
- Sunkiems ligoniams. Sakysime, kai reikia pakeisti drabužius ar
patalynę apdegusiems žmonėms. Jiems skauda nuo menkiausio prisilietimo.
Išmokyta medicinos sesuo kalbasi su jais tas porą minučių, kol žmogus
perkeliamas į kitą vietą. Skausmo jis nejaučia.
- Kiek per vienerius metus reikėjo mokėti už studijas?
- Maždaug 4500 litų.
- Po pergalės Sidnėjuje jūs pakeitėte gyvenimo būdą - atsisakėte darbo
Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, daug laiko praleidžiate sodyboje
Žitniškėse.
- Negyvenu čia tik žiemą. Sodyba netoli Vilniaus. Patogu pasiekti
treniruočių vietą. Karaliaujame penkios merginos - aš, dvi katės ir
dvi draugiškos kalės. Vienintelis tokios draugijos vyras - mano
sutuoktinis Tadas.