Šaulė nusitaikė į žmogaus sielos gelmę

Audronė Urbonaitė
Kai sportininkas pakyla labai aukštai, gerbėjai apsvaigsta. Jiems atrodo natūralu reikalauti iš savo stabų kasdienių stulbinančių rezultatų. Atsikėlei rytą, išsivalei dantis - ir pasiekei rekordą.
Olimpinės šaudymo į skraidančius taikinius čempionės Dainos GUDZINEVIČIŪTĖS sėkmės viršūnė - 2000 metų Sidnėjaus olimpiada. Po šios pergalės šaulė neįstengė pranokti pati savęs. Tačiau po nesėkmių sportininkė nepasidavė nevilčiai, o ėmė ieškoti būdų, kaip išmokti gyventi visavertiškai.
- Daina, pastaruoju metu domitės neįprastu dalyku - hipnoterapija. Kai sugalvojote ją studijuoti?
- Prieš 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiadą buvau patekusi į gilią duobę. Sporte persekiojo nesėkmės. Karjeros kritimai - tikra baisybė, kuri velkasi kaip drakono uodega ir slegia. Tai tas pat, tarsi nesisektų darbe, kartais net baisiau. Sportas - ne vien laurai, bet ir duobės. Prakaitas ir ašaros - nuolatiniai sporto palydovai.
- Ko jūs pirmiausia griebėtės?
- Kalbėjausi apie tai su pažįstamu psichoterapeutu. Gavau nemažai patarimų. Po nesėkmių Atėnų olimpiadoje visi puolė smerkti. Įsitempi vien nuo to, kad iš tavęs laukia aukščiausio rezultato, tarsi tai būtų savaime suprantama.
- Iš išorės nesate panaši į tą, kuri nesusidorotų su savo būsenomis.
- Jeigu nemokėčiau tvardytis ir susikaupti, negalėčiau sportuoti. Tačiau po įtampos ir susikaupimo kiekvienam ateina ir silpnumo valanda. Tada reikia galvoti, kaip iš slegiančių nuotaikų išsikapstyti.
- Kokia buvo pradžia, nuvedusi į psichodinaminės hipnozės studijas?
- Aš visada domėjausi psichologija. Pirkdavau populiariosios psichologijos knygas. Ilgai rengiausi į psichologijos magistrantūrą. Įstojau į neakivaizdinį skyrių Vilniaus universitete. Bet studijos labai nuvylė. Niekada nepamiršiu, kaip universitetas sutiko žmones, kurie atėjo žinių ir atnešė universitetui savo pinigus.
Įžanginė kalba prieš studijas buvo tokia: „Ko jūs čia susirinkote? Pusė iš jūsų nebaigs! Psichologija - ne kiekvienam įkandamas dalykas“. Puikybė ir negeranoriškumas pritrenkė. Nesuvokiama, kad mokslo įstaiga šitaip pasitiktų studentus, kurie jau turėjo aukštųjų mokyklų diplomus ir profesijas. Po kiek laiko mane išmetė už paskaitų nelankymą, bet visai nesigailėjau. Nesistebiu, kad universitetai skundžiasi, jog jiems trūksta pinigų, kai jų vadovai šitaip bukaprotiškai sutinka studijuoti atėjusius žmones.
- Kaip sužinojote apie hipnoterapijos studijas?
- Papasakojo pažįstama. Kaip tik rengiausi į Rygą aplankyti savo draugės. Latvijos sostinėje veikia Prancūzijos hipnoterapeutų asociacijos koledžo filialas. Jie organizuoja įvairiausių seminarų. Nuvažiavau į vieną ir labai susidomėjau. Studijuoju Rygoje jau trejus metus. Po hipnoterapijos studijų labai juokingai ėmė atrodyti Kašpirovskio triukai. Savo seansuose jis tikrai taiko hipnozę, nors tai ir neigia. Blogiausia, kad taiko masinę hipnozę.
Juokina ir amerikietiška „Extreem TV“ su bandymais išvaryti velnią ir kitais panašiais dalykais. Ten irgi netrūksta hipnozės elementų, tik jie amerikietiškai išpūsti ir sukarikatūrinti.
- Ko jus moko hipnoterapijos paskaitose?
- Pirmiausia moko pagarbos žmogui. Pagarba kenčiančiam žmogui - būtina sąlyga, jeigu nori kitam padėti. Nesvarbu, ar žmogus kenčia dėl spuogo ant nosies, ar dėl daug rimtesnio dalyko. Kiekviena paskaita prasidėdavo nuo pagarbos sąvokos.
Po trejų metų studijų tapau visai nepakanti nepagarbiam elgesiui. Šiurpas ima pasižiūrėjus, kaip vyksta kai kurie televizijos realybės šou. Storulių šou, kuriame dalyviai meta svorį, treneris, norėdamas paskatinti moterį pasitempti, tėškia: „Tu ką, nori išvažiuoti namo statinėje su užrašu „taukai“?!“ Baisiausiame sapne tokio kreipinio nesusapnuosi. Moteris nutylėjo - juk televizijos žvaigždė pasakė. Man šiurpu: nenoriu gyventi tokioje aplinkoje ir toleruoti šiurkštaus elgesio.
- Ar galėtumėte pateikti mokymosi pratybų detalių?
- Jų yra įvairiausių. Bet pasakoti pavienes detales nėra labai išmintinga. Juk mokomasi sistemos. Atskiri dalykai, ištraukti iš visumos, bus pernelyg supaprastinti. Galiu pabandyti. Vienas pratimų buvo skirtas emocijoms. Kai imi analizuoti sudedamąsias baimės, susierzinimo, pykčio detales, daug lengviau išsivaduoti iš neigiamų emocijų. Ar kada nors bandėte įsivaizduoti baimės kvapą arba spalvą? Arba pykčio garsą?
- Nebandžiau. O kokia jūsų baimės spalva?
- Balta. Prieš kelerius metus nuo onkologinės ligos mirė mano tėtis. Palatos baltumas man asocijuojasi su baime. Šitie dalykai yra itin asmeniški. Kiekvienam yra kitaip. Dirbdavome poromis. Būdavo labai įdomu stebėti, kaip keičiasi partnerio veidas, kai reikia įsivaizduoti malonų prisiminimą. Arba kai prisimenami skausmingi dalykai.
- Kokie išgyvenimai dažniausiai kamuoja sportininkus?
- Baimė pralaimėti. Nepasitikėjimas savo jėgomis. Fizinio skausmo baimė. Traumų baimė. Tie, kurie nesportuoja, įsivaizduoja, kad sportininko kelias lygus. Jeigu sėkmė aplankė, po jos būtinai seks ne toks sėkmingas periodas.
Virgilijaus Aleknos, kuris tolygiai renka apdovanojimus, atvejis nėra tipinis. Dauguma sportininkų patiria pakilimus ir nuosmukius. Juos pakelti reikia didelės savitvardos. Sportininkas turi mokėti laimėti, bet ir pralaimėti. Jei nebūčiau šito išmokus, būtų reikėję nusižudyti jau prieš dvidešimt metų.
Sunkumai ypač išryškėja, kai dalyvauji tarptautinėse varžybose. Suvažiuoja meistrai, kurie ne sykį pataikė į taikinius. Bet kuris galėtų gauti aukščiausiąjį apdovanojimą. Bet konkrečiose varžybose sėkmė šypsosi vienam, nors pajėgūs - visi. O teisėjų ištikus nesėkmei - pusė Lietuvos.
Kartais aš juokais imu lyginti Lietuvos sportininkų laimėjimus su dainininkų laimėjimais. Eurovizijoje aukščiausia vieta buvo, rodos, šeštoji. Tad sportininkams nėra ko gėdytis net kai nepelno aukščiausių apdovanojimų. Ir po sėkmingų, ir po nepasisekusių varžybų jie išeina šlaputėliai nuo pastangų ir prakaito. Kolegos ir sportinė valdžia puikiai suvokia, kad padarei viską, ką gali. Bet jų moralinė pagalba ne visada ištraukia iš duobės.
- Ar esate patyrusi daug fizinio skausmo?
- Mano sporto šakoje nugaros skausmas - nuolatinis palydovas. Šaudyti iš lanko pradėjau būdama dvylikametė mergaitė. Tuo metu dar nėra susiformavę kaulai. Pasekmės neišvengiamos. Kiekvienas sportas, kuris bent šiek tiek perlipa mėgėjiškumo ribas, žaloja žmogų. Ypač blogai buvo šią vasarą. Kartais rytais vos išlipdavau iš lovos.
Kita šaulių bėda - klausos pažeidimai. Mėgstamiausias šaulių žodelis - „Ką?“. Ir nė vienas neprisipažįsta, kad blogai girdi. Vienas mano pažįstamas šaulys nustatė žadintuvą. Šis cypavo kelias valandas, prižadino visus, o jo savininkas net akies nepraplėšė. Už profesionalųjį sportą mokama savo sveikata.
- Ką jūs prisitaikėte iš savo studijų koreguodama savo pačios charakterį?
- Prieš kelerius metus sugebėdavau supykti ne kelioms minutėms ar valandoms, o savaitėms ir mėnesiams. Dabar pykčio jausmą sudoroju per penkias minutes. Sukramtau, išspjaunu ir nė neprisimenu. Nustojau sureikšminti smulkmenas. Puikiai išmokau įveikti jaudulį. Sykį net pranokau pati save. Sportininkai varžybose skiriami teisėjauti. Aš sugebėjau užmigti ir paleisti vėliavėlę iš rankų.
- Kaip dėstytojai vertino trejų metų studijų rezultatus?
- Reikėjo atlikti hipnozės seansą ir jį nufilmuoti. Jis truko 20 minučių. Kai studijų pradžioje sužinojau apie 30 būtinų sudedamųjų hipnozės seanso dalių, viskas atrodė labai paprasta. Iš tiesų esama tiek subtilybių, kad praktikuotis reikės dar ne vienerius metus.
- Kas buvo tas žmogus, kurį hipnotizavote?
- Mano draugė Valdė. Seansas pavyko sklandžiai. Sėdėjome kambaryje ant paprasčiausių kėdžių mano sodyboje. Netrukdė net tai, kad kalbėti privalėjau rusų kalba, nes iš lietuvių kalbos į prancūzų studijų organizatoriai neturėjo vertėjos. Norint pagelbėti žmogui, turinčiam konkrečią problemą, reikia išsiaiškinti daugelį dalykų, sužinoti daugybę smulkmenų.
- O jei hipnotizuojamas žmogus nenori atskleisti tos informacijos pašaliniam?
- Terapeutas privalo išsiversti su ta informacija, kurią žmogus nori apie save papasakoti.
- Ar galėtumėte padėti žmogui, kuris kenčia nuo įtampos arba nemigos?
- Po trejų metų studijų dar neturiu teisės teikti pagalbos kitiems žmonėms. Dar po vienerių metų tapsiu hipnoterapeute su teise praktiškai taikyti įgytas žinias. Diplomas galios Europos šalyse. Manau, kad galėčiau teikti praktinę pagalbą savo kolegoms sportininkams. Apie tai esu kalbėjusi su sporto psichologais ir sportininkų administracija.
- Kokiose dar srityse galima pritaikyti hipnoterapijos įgūdžius?
- Sunkiems ligoniams. Sakysime, kai reikia pakeisti drabužius ar patalynę apdegusiems žmonėms. Jiems skauda nuo menkiausio prisilietimo. Išmokyta medicinos sesuo kalbasi su jais tas porą minučių, kol žmogus perkeliamas į kitą vietą. Skausmo jis nejaučia.
- Kiek per vienerius metus reikėjo mokėti už studijas?
- Maždaug 4500 litų.
- Po pergalės Sidnėjuje jūs pakeitėte gyvenimo būdą - atsisakėte darbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, daug laiko praleidžiate sodyboje Žitniškėse.
- Negyvenu čia tik žiemą. Sodyba netoli Vilniaus. Patogu pasiekti treniruočių vietą. Karaliaujame penkios merginos - aš, dvi katės ir dvi draugiškos kalės. Vienintelis tokios draugijos vyras - mano sutuoktinis Tadas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.