Mūsų laikais nedaug yra menininkų, dėl kurių ir plačiosios, ir meninės
visuomenės opinija sutaptų. Retai pasitaiko, kad žiūrovai dviejose
ekspozicijų salėse praleistų po kelias valandas, kaip praleidžia dabar
Audriaus Puipos retrospektyvinėje parodoje „Akademijos“ galerijoje:
apžiūrinėja smulkiausias kūrinių detales, smalsiai studijuoja prierašus,
visa tai komentuodami ir aptardami tarpusavyje.
Kur slypi šio menininko ypatingo populiarumo paslaptis? Audrius Puipa nesivaikė nei naujų
technologijų, nei naujoviškų meno formų ar žanrų vien jų pačių dėlei,
jis laikėsi realizmo, svarbu pabrėžti - ne anonimiško, beveidžio,
provincialaus, neryžtingo, anachronistiško, o sąmojingo ir kūrybingo
realizmo - principų.
Nepriklausomybės epochos pradžioje atrodė, kad dailininkams
profesionalams realizmas nepriimtinas, tik mėgėjas ar kuklus amatininkas
iš nežinojimo ko griebtis ima kopijuoti realybę. Bet Puipa, savo
dėstytojo Algimanto Švėgždos paskatintas, tikėjo, kad nereikia
apsimetinėti ieškant madingų kelių.
„Būkite savimi...“ - aiškino jis [Algimantas Švėgžda] Bartkui, Ivanauskaitei, Valantinui, man... Mene taisyklių nėra“ (Šie ir kiti Audriaus Puipos žodžiai cituojami iš
straipsnio „Sarmata ir baisu būti realistu“. Su dailininku Audrium
Puipa kalbasi dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Kultūros barai,
1991, nr.11). Ir Audrius Puipa ramia širdimi leido sau būti savimi.
„Anksčiau, dar Dailės institute, meno esmę aiškindavau taip: gyvena
štai žmogelis be pinigų, rūpesčių prislėgtas, ujamas darbe, mušamas
žmonos... Ir sugalvoja, kad nueis meno pažiūrėti į Dailės parodų rūmus.
Nueina. O ten viskas taip nesuvokiama, svetima, kad jam dar blogiau
pasidaro... Aš nejuokauju, aš tikrai noriu priartinti meną prie
gyvenimo. Vienąkart atėjo į mano namus santechnikas, pasikrapštė,
pinigų neėmė. Ir plytelių meistras, ir tinkuotojas - abu paprašė...
paveikslo“.
Apie Audriaus Puipos kūrybos svarbą meniniam gyvenimui byloja ir tai,
kad 1997 metų vasarą, iškart po menininko mirties liepos mėnesį, Nidoje
buvo surengtas tapybos pleneras, skirtas jo atminimui. O kai Lietuvos
dailininkų sąjungos Dailės leidybos ir informacijos centras 2000 metais
atnaujino seriją „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“, tarp trijų
pirmųjų knygelių buvo ir „Audrius Puipa“. Anuomet tai buvo labai gerai,
bet šiandien jau norisi kokybiškai naujo, visuminio ir žmogiškai šilto
Audriaus Puipos kūrybos ir asmenybės įamžinimo.
Nors buvo piešėjas par excellence, puikus Vilniaus dailės akademijos
Piešimo katedros dėstytojas, jis, viena vertus, nesilaikė nusistovėjusių
kanonų, antra vertus, nekreipė dėmesio į svarstymus apie pakitusias
piešinio funkcijas ir svarbą, į neva nuvertėjusį akademinio piešimo
metodą ir piešė iš natūros, gilinosi į modelių studijas. „Neteisingas“
kūrybos metodas, kaip matome, davė puikių rezultatų.
A.Puipai pavyko autentiškai ir prasmingai sujungti šiuolaikinio menininko polėkį su
amatininko kruopštumu (pvz., popierių subtiliai tonuodavo kaštonų
nuoviru ir panašiai). Todėl jo kūriniai ne tik nepaseno, bet tapo dar
įspūdingesni, atraktyvesni. Detalios, mėnesių mėnesiais dokumentiškai
pieštos, akvarele lietos figūrinės kompozicijos interjeruose neturi sau
lygių ne tik ir ne tiek dėl stulbinamo perfekcionizmo, kiek dėl
autentiškos meninės vizijos.
Audrius Puipa nebuvo egocentrikas, bet labai didžiavosi savo profesija,
itin gerbė amatą, visokeriopai puoselėjo visas kūrybiškumo apraiškas ne
tik kūryboje, bet ir gyvenime. Kiekvienas darbas - net atvirlaiškio
rašymas, namų aplinkos puoselėjimas, dovanų dukrai ar draugams
parinkimas - turėjo jo saulėtos asmenybės ženklą.
Bravūriškai, bet meiliai ir atlaidžiai pašiepdamas žmonių silpnybes, jis
atidžiai tarsi metraštininkas stebėjo aplinkui verdantį gyvenimą ir
fiksavo jį vaizdais. Tačiau A.Puipos metodo nepavadinsi socialine
kritika, o juo labiau kritiniu realizmu. Nuoširdi ironija ir
autoironija atskleidžia gilius ir gerbtinus jo asmenybės bruožus. Jis
niekada nesigėdijo savo praeities ir savo nugyvento laiko, nesistengė
atrodyti geresnis negu yra.
Audriaus Puipos tekstai, piešiniai, akvarelės, knygų iliustracijos
stulbina neblėstančiu gyvenimo džiaugsmu joie de vivre), galinga ir
dosnia menine išmone. Dailininkas turėjo itin subtilų humoro jausmą -
ne įžeidžiantį, ne pašiepiantį, o atjaučiantį ir skleidžiantį džiaugsmą.
„Jeigu būnu nuobodžioje kompanijoje, pradedu pasakoti Šešuolių kaimo
istorijas. Apskritai labiausiai įsimenu linksmas, anekdotiškas
situacijas, nors dažnai su kurioziškais, komiškais dalykais susipina
tragedija. Pavyzdžiui, mano minėtos našlės gyvenimo istorija. Vežėsi
ją, aštuoniolikmetę panelę, leitenantas į Rusiją. Pakeliui išstūmė iš
traukinio, pasilikęs jos visą kraitį... Taigi ar ne pokario košmaras?
O antra vertus, - anekdotas...“
Audrius Puipa buvo savas ir tarp savų, ir tarp svetimų.
Su tokiu pat atsidėjimu ir meile jis vaizdavo ir inteligentų, menininkų
gyvenimo scenas, ir nykstančio lietuviško kaimo (pvz., Šešuolių)
vaizdus ir buitinius veiksmus. Kiaulės pjovimas, vaiko ar senelio
maudymas vonelėje, triūsa prie krosnies ir panašūs buitiniai veiksmai
įamžinti su šelmišku humoru, tragikomišką kasdienybę atskleidžia
akvarelių „aprašai“, su smulkiai išvardytais, „išaiškintais“, neretai
moraliai demaskuotais herojais ir mizanscenomis.
„Mokytojaudamas Šešuoliuose pasidariau vietos žmonėms savas.
Valstiečiai manęs nesivaržydavo - pardavinėjo šnapsą traktoristams,
plūsdavosi, prisigerdavo, galvas mazgodavo. Piešdamas sužinojau daugybę
įdomių istorijų, pavyzdžiui, kaip valstiečiai užtiko pirmininką su
meiluže rugiuose... Piešinys - galingas ginklas. Net priešams galiu
vertai atsilyginti. Bet keršiju tik šio pasaulio galingiesiems, kaip
Jeanas Paulis Belmondo...
Pavyzdžiui, visą mėnesį dariau varinę lentą
Šešuolių gaisrinei. O gaisrinės viršininkas kad spyrė į ją koja ir
sako: kokį čia mėšlą atnešei? Ėmiau ir nupiešiau jį kaip kaimo vagišių,
su pavogtais pinigais žvilgčiojantį pro langą... Kartą piešiau Sližį,
bet užsuko Šarūnas Sauka ir visą vakarą iš manęs ir piešinio šaipėsi.
Užtat nupiešiau jį nuogą Sližio dirbtuvės tarpdury... Ėmė tuomet
prašyti, gal, sako, nereikia. Kitąkart piešiau Audrių Klimą, sėdintį
ant sofos ir kadaruojantį kojom.
Reikia kažką po kojom patiesti, bet
nežinau, ką. O čia kaip tyčia Saulius Tomas Kondrotas ėmė nepadoriai
elgtis svečiuose. Tai patiesiau rašytoją kilimėlio vietoje. Ir dar
parašiau šį tą pikantiška... Silpniems, nelaimingiems niekad
nekeršiju“.
Įdomu, kad Audriaus Puipos pokštai, anuomet atrodę neįtikėtini,
absurdiški, pasirodė esą aktualaus Lietuvos meno pranašystės. Antai jis
samprotavo: „Manau, kad menas turi būti vartojamas... Kartais
fantazuoju, gal galima būtų paveikti mases, pasitelkus valgymo ar
seksualinius refleksus...
Pavyzdžiui, kulinariniais dažais spausdinti
grafiką ant tešlainių arba nulieti skulptūrą iš šokolado... Koks kiltų
azartas! Ir apetitas išaugtų - šito dar esu neragavęs, nevalgęs...
Gal imtų ir per pilvą „pasibelstų“ estetinis suinteresuotumas?“
Šiandien Lietuvos mene tai jau padaryta: Eglė Rakauskaitė išliejo
šokoladinius krucifiksus. Rokas Dovydėnas savo kūriniuose iš dalies
realizavo ir kitas Audriaus mintis (turiu omenyje lietuvišką atominį
laivą „Karalius Mindaugas“, atominę bombą „Birutė“).
Savitą dailininko kūrybos dalį sudaro jo režisuotos nuotraukos -
„gyvieji paveikslai“, inscenizuojantys žymių pasaulio tapytojų kūrinius
(Davido „Marato mirtį“, peredvižnikų drobes ir t.t.). Audrius Puipa,
bendradarbiaudamas su Gintaru Trimaku, pradėjo naują etapą Lietuvos
dailėje, išmoningai supynęs fikciją su realybe, pirminę tikrovę su
antrine.
Galime tik spėlioti, kur dar Audrių Puipą būtų nukreipusi audringa jo
fantazija, jei ne tokia ankstyva mirtis. Tačiau viena neabejotina:
Audrius Puipa meną artino prie gyvenimo, o pats priartėjo prie Lietuvos
dailės klasikų.