Galbūt todėl daug metų ji mane baugino, slėgė, pykdė. Ilgus metus su jūra kalbėjausi kaip su šalia esančiu, bet daug lemiančiu ir pikta man linkinčiu žmogumi.
Po daugiau negu dviejų dešimtmečių ta pati jūra man davė labai daug.
Supratau, kad ne tik aš – daug kas ieško savo santykio su Baltija – šalta ir nenuspėjama.
Ilgus metus su jūra kalbėjausi kaip su šalia esančiu, bet daug lemiančiu ir pikta man linkinčiu žmogumi.
Prieš porą metų plaukiau jūra kateriu, lydėjusiu Arūną Rinkevičių, pasiryžusį tapti pirmuoju žmogumi, burlente perplaukusiu Baltiją.
Praėjusią savaitę buvau vėjo supamoje jachtoje, kuri lydėjo Vidmantą Urboną, svajojusį tapti pirmuoju, plaukte įveikusiu šią jūrą.
Abu kartus buvau tik įvykių stebėtoja, bet emocijos, kurios apimdavo žiūrint į su bangomis besigalynėjančius vyrus, žeidė asmeniškai. Ir tai – ne tik suvokimas, koks žmogus menkas ir mažas jūros galybėje. Kažkas daugiau. Kas?
„Jūra nėra nei gera, nei bloga. Ji – abejinga. Padarysi klaidą – ji tave praris. Ir toliau bus pati sau. Lyg nieko nebūtų nutikę“, – aiškino jachtos „Launagis“ kapitonas Rimtautas Rimšas, ne vieną dešimtmetį su savo laivu maišantis Baltiją.
R.Rimšo jachta V.Urbono žygio per Baltiją metu bangas skrodė priekyje, rodydama plaukikui kelią nuo vieno iki kito kranto. Jūroje šis kapitonas ir dabar, kai mes, jūreivių vadinami žemės žmonėmis, vėl – ant kranto.
Pradžioje niekaip nesisekė
Tačiau kodėl ir žemės žmonės nesugeba būti abejingi jūrai?
Kodėl bendrovės „Vartų technika“ savininkui 43 metų A.Rinkevičiui reikėjo nemažai jo paties investicijų pareikalavusio žygio per Baltiją?
Daugybę kartų viskas keitėsi.
Ir plaukimo rengėjai, ir rėmėjai. Bet noras perplaukti jūrą liko.
Prieš daugiau negu penkiolika metų dar pradedantis burlentininkas A.Rinkevičius vos nepaskendo. Išplaukęs į Baltiją jis nebegalėjo suvaldyti bangų, kurios nešė ne ten, kur norėjo. Kovoti su stichija jis būtų buvęs bejėgis, jei ne greta atsidūrusio patyrusio buriuotojo patarimai.
„Turėjo praeiti daug laiko, kol suvokiau, kad jūrą reikia pamilti, pajusti bangą. Kurį laiką niekaip negalėdavau išplaukti į jūrą. Būdavo, niekaip neįveikiu pirmos mūšos. Baltija mane valdydavo, suvalgydavo ir išmesdavo į krantą kaip šūdą.
Tada kažkas patarė: sėdėk ant kranto ir žiūrėk, kaip eina bangos. Mokykis jas pajusti.
Supratau, kad melstis jūrai, kalbėti su ja – maža. Reikia perprasti bangas. Taip nuosekliai pradėjau ieškoti kelio į Baltiją. Žinoma, ir treniravausi. Plaukiau kelis burlenčių maratonus, vis ilginau atstumą jūra“, – dabar prisimena A.Rinkevičius.
Į priekį stūmė tikslas
Vienišo burlentininko žygis per Baltiją nuo Šventosios iki Gotlando salos iš pradžių vyko sklandžiai lyg iš natų.
Pūtė palankus vėjas. A.Rinkevičius žygiui buvo pasirengęs ir fiziškai, ir psichologiškai. Būtent to jam labiausiai reikėjo.
„Būdavo, nuplaukiame maratoną, nebelaiko nei rankos, nei kojos. Tačiau atgaivindavo nusiteikimas, kad reikia plaukti tolyn. Kai prieš akis matai tikslą, sutelki mintis, viskas tarsi prasideda iš naujo“, – kalbėjo burlenčių sporto mėgėjas.
Pirmą šimtą kilometrų A.Rinkevičius skriejo, stebint iš šalies, labai lengvai. Kartkartėmis sustodamas, prisėsdamas ant lentos atsipūsti, atsigerti vandens ar suvalgyti kąsnio šokolado.
Jūra nėra nei gera, nei bloga. Ji – abejinga. Padarysi klaidą – ji tave praris.
Bet kuo labiau tolome nuo kranto, tuo stipriau viduje kilo sunkiai žodžiais nusakomas jausmas. Lyg nesaugumas, jaudulys, baimė išnykti tarp baltų sūraus vandens purslų.
Tos baimės tada, regis, nejautė tik pats A.Rinkevičius.
Sala skendėjo migloje
Po mumis – daugiau negu šimto metrų gelmė, iki kranto – maždaug šimtas kilometrų. Kiek akys aprėpė, nebuvo jokio gyvio. Net žuvėdros liko kažkur arčiau žemės.
Tik monotoniškai pūškavo kateris ir juodavo burė.
Vėjas rimo. Burlentininkas Gotlando link stūmėsi valios pastangomis, bangose raitydamas zigzagus.
Per jūrą jį nešė ne tiek bure pagautas vėjas ir raumenys, kiek protas, didelis noras pavyti svajonę – perplaukti Baltiją.
„Skaičiuojant antrą šimtą kilometrų, jau buvo rūgštu. Bet aš pasakiau sau: turiu plaukti“, – prisiminė buriuotojas.
Kai jėgos išsekdavo, A.Rinkevičius keletui minučių priguldavo ant bangose besisupančios lentos. Tas reginys graudino.
Gotlandas artėjo lėčiau, nei tuo metu norėjo ir burlentininkas, ir keli kateriu jį lydėję žmonės.
Kaip tyčia Švedijos sala skendėjo miglose.
„Žemė jau čia pat“, – A.Rinkevičiui šūktelėjo iš laivo.
„Tai kur ji?“ – atsiliepė išvargęs buriuotojas.
Pagaliau prieš akis išvydęs salos kontūrus, jis šovė į priekį, už nugaros palikdamas garlaivį.
Manęs nesugraudina melodramos, retai kada stipriai paveikia šalia vykstančios tragedijos. Tačiau tąkart verkiau. Mano akyse išsipildė žmogaus svajonė. Tiksliau, jis pats tą svajonę įkūnijo.
Ginė kelios priežastys
Dieną praleidęs jūros bei vėjo glėbyje, A.Rinkevičius Gotlande visai neatrodė pavargęs.
Šypsojosi taip pat, kaip ir viso žygio metu.
Per kiek daugiau nei 10 valandų jūra jis nuplaukė 256 kilometrus. Nė karto ilgesniam laikui nesustojęs atsipūsti, nelipęs į laivą.
„Ką aš padariau? Tikriausiai perplaukiau jūrą. Ji man tai leido“, – jau krante kalbėjo buriuotojas.
Jokių žodžių apie rekordus ar žygio sureikšminimą.
Skambios frazės apie šį plaukimą vėliau sklido iš žiniasklaidos.
„Kodėl plaukiau? Norint galima rasti daugybę priežasčių. Gotlandas – laisvės sala, kurioje pirmą kartą mūsų šalies politikai viešai prabilo apie Lietuvos nepriklausomybę.
Be to, Baltija kažkada mus skyrė nuo laisvojo pasaulio, dabar su juo jungia.
Taip pat norėjau populiarinti burlenčių sportą“, – jau dabar vardija A.Rinkevičius.
Be minėtų priežasčių, yra dar viena. Galbūt – svarbiausia. Plaukimo per Baltiją pirmiausia reikėjo jam pačiam. Ir ne todėl, kad įeitų į istoriją ir kada nors anūkams girtųsi įveikęs jūrą. Tiesiog toks buvo vidinis poreikis.
Visko numatyti neįmanoma
Antrąsyk į Baltiją mane grąžino 49 metų panevėžietis V.Urbonas.
Paskelbęs paties sumanytos akcijos šūkį „Baltija – ateities kartoms“, pasaulio ultratriatlono čempionas per savaitę ketino laisvuoju stiliumi jūra nuplaukti daugiau kaip 200 kilometrų.
Žygio pradžia pranašavo sėkmę. 7 kilometrus nuo Švedijos Kalmaro miesto iki Elando salos sportininkas įveikė maždaug per dvi valandas.
Tačiau jau kitą dieną Baltija ėmė šiauštis. Liepą, kai tradiciškai jūra būna ramiausia, ciklonas keitė cikloną.
„Einam mišių“, – juokais V.Urbonas ir jo palaikymo komanda vadino minutes, kai visi susėsdavo greta mažytį radijo imtuvą ant kelių pasidėjusio jachtos „Launagis“ kapitono R.Rimšo.
Tačiau tos „mišios“ – orų prognozės – vis buvo nepalankios.
Vos sulaukęs žinių, kad galima plaukti, V.Urbonas ryžosi tai daryti naktį. Regis, apie viską projekto rengėjai buvo pagalvoję: numatę, kuris laivas švies į plaukiką, koks žibintas bus pritvirtintas jam prie kostiumo.
Tačiau jūra žemės žmonių planų nepaiso. Tamsiose bangose stebint mažą žiburėlį – prie plaukiko kostiumo pritvirtintą žibintą, šiurpo kūnas.
Sunku įsivaizduoti, ką tuo metu išgyveno į vyrą žiūrėdama V.Urbono žmona Rita. Net nereikėjo būti jam labai artimu žmogumi, kad šis vaizdas sukrėstų.
Jachtos plaukė atbuline eiga. Tačiau vėjas ir bangos jas vis vien nešė pirmyn greičiau, nei tamsoje judėjo žiburėlis, nuo kurio tas kelias nakties valandas stebėtojai nė akimirkos nenuleido akių.
Mintyse svaidžiau keiksmus
Po kelių valandų V.Urbonas buvo priverstas lipti į didžiausią jį lydėjusią jachtą „Alfa“.
Gotlando link pasistūmę apie dešimt kilometrų, laivai suko atgal į Elando salą.
Kilo bangos. Ėmė streikuoti laivo, kuriuo plaukiau, variklis. Bangos kartkartėmis užpildavo visus, esančius denyje. Lipti žemyn į jachtos vidų negalėjau – ten nuo supimo imdavo pykinti.
Nors nė akimirkos neabejojau, kad patyręs kapitonas saugiai išplukdys į krantą, kilo nenumaldoma baimė. Bijojau jūros.
Mintyse su Baltija bariausi. Kodėl ji, kažkada pasiglemžusi tėvą, dabar su manimi tokia negailestinga? Pykau, plūdau jūrą.
Tuomet dar nebuvau užfiksavusi kapitono R.Rimšo žodžių: „Ji – ne pikta, o tik abejinga. Tokia „sama po sebe“ (rusiškai – „pati sau“).
Krantas, uostas, jūrligės išvarginti bendrakeleivių veidai ir nerimo pilnos R.Urbonienės akys.
Per kelias tos nakties valandas moteris, regis, paseno ištisu dešimtmečiu.
„Toliau nebeplauksiu“, – žadėjo V.Urbono žmona, tačiau, išaušus dienai, vėl lipo į laivą, kur triūsė ruošdama plaukikui maistą, gėrimus.
Pykinimas greitai dingo
Dieną jūra, net ir audringa, neatrodo tokia baisi kaip naktį. Tiesa, kai išnyko kranto kontūrai, mane, vadinamąjį žemės žmogų, vėl apėmė keistas jausmas – baimė, savo silpnumo suvokimas.
Bet dingo lengvas pykinimas, kamavęs pirmosiomis plaukimo dienomis.
Tuo metu V.Urbonas skrodė bangas lengvai ir greitai. Tamsiu plaukiko kostiumu vilkintis žmogus tarsi susiliejo su jūra, tapo jos dalimi.
„Reikėjo laiko, kad aš pajusčiau bangą. Kuo toliau, tuo lengviau buvo plaukti. Tik tas oras“, – dūsavo sportininkas po to, kai įsišėlusi Baltija privertė jį baigti žygį, lipti į laivą ir pirma laiko traukti į Latvijos uostą Paviluostą.
Daugiau negu šimtą kilometrų per Baltiją nuplaukęs panevėžietis krante nerado sau vietos: tai gręžiojosi į jūrą, tai nagrinėjo orų prognozes. Tačiau tęsti plaukimo buvo neįmanoma.
Susimąstė apie laiko tėkmę
Nors V.Urbonas kartoja, kad projekto tikslą atkreipti dėmesį į Baltijos užterštumą pasiekė su kaupu, į jūrą jis sugrįš. Kodėl?
„Juk galiu ją perplaukti“, – įsitikinęs atletas. Tuo, kad gali, neabejojame ir mes, buvęs jo žygio liudininkai.
Per savo sportinę karjerą V.Urbonas yra nubėgęs, numynęs dviračiu, nuplaukęs ilgiausias distancijas.
Žmogui, per aštuonias paras perplaukusiam Nemuną, fizinių galimybių, regis, nereikia įrodinėti nei sau, nei kitiems. Tačiau baigtų darbų sąraše perplauktos jūros jam reikia kaip oro.
„Jūros su niekuo negalima lyginti. Ji – didžiulė stichija.
Kai plauki jūra, geriausiai pajunti, koks išties mažas esi. Tada suvoki, koks trumpas žmogaus gyvenimas, todėl negalima laiko švaistyti vėjais“, – aiškina V.Urbonas.
Baimė vis mažėjo
Meluočiau, jei tvirtinčiau, kad vandenyje jaučiuosi taip pat gerai kaip ant žemės. Tačiau pripažįstu – po kelių laive praleistų dienų santykis su jūra ėmė keistis. Ji tapo labiau sava, mažiau bauginanti.
Baimės nejutau netgi tada, kai plaukiant į Latvijos uostą mane ir bendrakeleivę plaukimo trenerę Ritą Kondrotaitę kapitonas virvėmis pririšo prie denio, kad jei laivas virstų, mudvi neiškristume.
„Kodėl tu, žemės žmogus, ką tik parplaukusi iš jūros vėl į ją lendi?“ – paklausė daugybę metų ne tiktai po Baltiją, bet ir kitas jūras plaukiojantis R.Rimšas, kai Latvijos paplūdimyje įbridau į vandenį.
Atsakyti neturėjau ką. Paprasčiausiai nežinau atsakymo.