Visų matoma, bet dievinanti vienatvę

Viešumoje dažnai matoma 41 metų moteris iš tiesų labiau vertina vienatvės akimirkas ir tikina esanti kukli, drovi ir santūri. Gyva priešingybė savo vyrui - garsiam televizijos laidų prodiuseriui ir vedėjui Arūnui Valinskui.

- Mes beviltiškai skirtingi. Metams bėgant ne supanašėji, bet išmoksti pakęsti tau svetimus ir nepriimtinus dalykus. Susigyveni su kitokiu charakteriu. Daugelis tai vadina kampų gludinimu. Dabar išmokome pakęsti tuos vienas kito bruožus, kurie buvo nepriimtini pirmaisiais bendro gyvenimo metais.

Dabar į daug ką žiūrime paprasčiau ir daug atlaidžiau. Bet tai nereiškia, kad mums paprasta gyventi. Tikrai nepaprasta. Bet jeigu mes ir to nedarytume, būtų dar sunku.

- Mūsų visiškai skirtingi charakteriai ir temperamentas. Aš - uždara, rami, išlaikyta, ilgai galvojanti, vertinanti, skaičiuojanti ir neapskaičiuojanti. Tuo tarpu Arūnas labai staigus. Sprendimus jis priima per dvi minutes. Nebūtinai visada teisingus. Bet priima. Ir vis tiek dauguma tu sprendimų išeina į naudą.

Aš geriau nieko nedarysiu, nes baiminsiuosi, kad padarysiu blogai. O jis to tiesiog neįsivaizduoja. Mane erzina jo skubotumas, o jį - mano neryžtingumas. Konfliktus aš nuriju, o jis nori išsišūkauti ir išsikariauti.

Nors metams bėgant, pastebėjau, jis jau rečiau rėkauja, dažniau parėkauju aš. Gal panašėjame? Ir tai ne sąmoningas supanašėjimas, bet pastangos gyventi taip, kad būtų lengviau.

- Sunku. Aš nesu konfliktiška. Galiu peštis ar ginčytis tik su labai artimais žmonėmis. Tai savotiškas žaidimas. Bet rimti karai ar kovos dėl vietos po saule man visiškai svetimi. Man paprasčiau apsisukti ir nueiti. Ne pykti, o tiesiog nepaisyti ir palikti kitus ramybėje. Pagal Zodiako ženklus aš esu vėžys, kuris nori tūnoti kiaute ir eiti atbulomis.

- Labai ramiai. Nemanome, kad tai verta mūsų dėmesio. Būna, kad ant Arūno supykstu tik dėl kokio aštresnio posakio, nors suprantu, kad jis dažnai kalba visiškus vėjus - įjungia šešta kvailio pavarą.

Bet vis tiek būna neramu, kad mano mama ar vaikai gali nesuprasti rieboko tėvo humoro ar tam tikrų pasisakymų apie mane. Kita vertus aš pati mielai atsakinėčiau į klausimus su humoru, bet man tai ne visada pavyksta.

- Tokie klausimai mane tik stebina. Nė sekundės nesijaučiau šešėlyje. Man niekada netrūko jo dėmesio, niekada nesijaučiau nustumta, nugrūsta, nemylima ar nuvertinta. Ir šešėlyje jo niekada nebuvau.

Niekas nenuginčys, kad Arūnas ryškus. Bet ryškus jis jau seniai. Nors aš jo žmona, bet esu labai kritiška jam ir pagyrų negiedu. Jeigu mano nuomonė apie jo darbą ne kokia, jam ją ir išsakau. Ir komplimentų, kurių vyrams taip reikia, iš manęs jis dažnai neišgirsta.

Bet sutinku, kad jis talentingas, televizijos profesionalas, labai stiprus kaip vedėjas. Bet net šalia tokio vyro būdama nesijauti šešėlyje, jei turi savo veiklą ir esi mylima šeimoje.

- Vešlias ir gražias jaunuolio garbanas. Nepastebėti jo beveik baltų plaukų buvo neįmanoma. Be to, Arūnas buvo labai ryškus ir kalbus vaikinas. Puikiai mokėjo flirtuoti su merginomis.

Ne paslaptis, kad būtent tokie vyrai atkreipia moterų dėmesį. Jis žerdavo komplimentus, nors tuo metu tai buvo visiškai nebūdinga aštuoniolikmečiams - jie dažniau tau kokią šlykštyne pasakys, nei komplimentą.

Arūnas sugebėjo asistuoti kaip normalus, suaugęs vyras. Tai buvo įdomu. Juo labiau jau trečią pažinties dieną jis pareiškė, kad ves mane arba nieką. Tokie pareiškikimai verčia suklusti. Tai buvo neįprasta. Tiesą sakant, mes nei labai ilgai bendravome, nei labai ilgai draugavome, nei labai daug matėmės. Susitikdavome tai Vilniuje pas jį, tai Klaipėdoje pas mane.

- Kai Arūną pristačiau, jai buvo šokas. Lygiai taip pat, kaip ir Arūno tėvams, pamačiusiems mane. Visi tėvai yra susikūrę būsimo žento ar marčios paveikslus. Aš manau, kad Arūnas neatitiko mano mamos įsivaizdavimo. Juo labiau aš neatitikau Arūno tėvų nusipiešto marčios paveikslo.

- Jie to net neslėpė. Parodė akivaidžiai. Gal buvo numatę ką nors kitą į marčias? Kiek dabar susigadau tuose iš praeities atklydusiuose ganduose, greičiausiai taip ir buvo. Tam tikri sluoksniai yra iš anksto pasiryžę gauti marčią iš tokios šeimos, kuri pagal jų supratimą yra gera.

Žmonės turi būti labai išprusę ir laisvi, kad galėtų asmenį, ateinantį į jų šeima vertinti pagal kitus kriterijus. O Arūno šeima buvo klasikinė, kurioje viskas sudėliota į tam tikras lentynėles. Ir tokia šeima savo jauno ir labai perspektyvaus sūnaus namuose vieną dieną išvydo merginą gausiai pridažytomis akimis.

- Arūnas buvo labai savarankiškas. Jis iškart pareiškė, kad jokio kišimosi į savo gyvenimą nepakęs. Mano mama nebuvo tokia kategoriška. Ji net nespėjo atsigauti. Nes Arūnas tik pristatytas pareiškė, kad jau greitai tuoksimės. Nors mes patys nelabai suvokėme, kodėl tuoksimės.

Nei dabar aš labai suprantu, kodėl mums to reikėjo, nei tada žinojau. Juk jam buvo dvidešimt, man - dvidešimt vieneri. Nei gyventi turėjome kur, nei darbų, studijos ant nosies. Žodžiu, visiška netvarka. Bet dabar linksma tai atsiminti.

- Labai sunku pasakyti, kas tai buvo. Vestuvių, kaip bebūtų keista, pareikalvo Arūno tėvai. Aš pas jį namuose pernakvodavau. Tėvai pareiškė, kad jokių pasigulinėjimų čia nebus. Jeigu jau norime būti kartu būti, tai turim „ženytis“. Tai ir padarėme.

Iš tiesų tai buvo kiti laikai, nors praėjo tik dvidešimt metų. Bet dabar aš džiaugiuosi, kad žmonės jau leidžia sau kitaip mąstyti, kitaip elgtis ir kitaip gyventi. Jaunimas jau priima pagrįstus sprendimus.

- Nors tuo metu buvo manoma, kad neištekėjus dvidešimt kažkelių metų gresia senmergystė, manęs tai negąsdino. Arūnas man tiesiog pasirodė labai patikimas. O moteriai, matyt, pasąmonė šnibžda, kad tai svarbu. Man visi to meto jaunuoliai neatrodė rimti.

Tai, maniau, jeigu jau tekėti, tai tekėti už tokio žmogaus. Man atrodė, kad patikimumas renkantis partnerį ir būsimą vaikų tėvą yra labai svarbus kriterijus. Ir tai pasitvirtino.

- Tikrai nedegiau noru ištekėti. Tačiau jis pasiūlė, aš pasakiau taip, o paskui abu neturėjome kur trauktis. Nei jam atsiimti savo žodžių, nei man. Ir kažkokių ateities perspektyvų tikrai nebuvau numačiusi. Man jis patiko kaip asmenybė. Nepuolėm meilės ar aistros užpiltom akim nežinia kur. Greičiau tai buvo labai logiškas ir pasvertas veiksmas.

- Trylika. Tai pats baisiausias amžius tokiems išgyvenimams. Maži vaikai skyrybų dar nesuvokia, septyniolikmečiai, aštuoniolikmečiai jau mėgina suvokti aplinkybes, net pateisinti tėvus. Tuo tarpu aš, tada - trylikametė, vos išsiritusi iš kiaušinio, dar neatradusi pati savęs, tėvų skyrybas priėmiau kaip begalinę skriaudą sau.

Buvau pati nelaimingiausia pasaulyje, tuo labiau, kad vyko kraustymasis, mokyklos keitimas. Būnat tokio amžiaus - tai be galo baisūs dalykai.

- Aš niekada nebuvau labai artima su tėvu. Vieno iš tėvų praradimas man nebuvo didelė tragedija. Likau su mama, su kuria visada buvome labai artimos. Išgyvenau galbūt labiausiai dėl to, kad reikėjo keisti gyvenimą. Gal atrodys keista, bet mama po skyrybų man sugebėjo atstoti tėvą. Kad jo šalia nebebuvo, nei smerkiau, nei sielojausi.

- Bendraujame minimaliai. Susitinkame tam tikromis progomis. Buvau aplankiusi gimus jo naujam kūdikiui. Pažistu jo žmoną. Šiandien mūsų santykiai nėra nei geri, nei blogi. Juos tik lemia tai, kad aš esu jo dukra, o jis - mano tėvas.

- Ji užaugino mane, o antrą kartą taip ir neištekėjo. Paauglystėje negalėjau įsivaizduoti, kad mamos gyvenime galėtų atsirasti kitas vyras. Gal tai buvo paaugliškas pavydas ar baimė būti nustumtai į trečią planą.

Dabar jau galėčiau įsivaizduoti, bet ne taip greitai tie normalūs vyrai atsiranda. O mano mama - labai reikli ir išranki. Jai bet ko nepaduosi. Dabar ji turi du anūkus, mano vaikus. Nemanau, kad dabar ji jaučiasi labai vieniša, juo labiau kad daug laiko praleidžia pas mane Vilniuje, nors gyvena Klaipėdoje.

- Psichologai matyt pasakytų, kad tokios traumos, patirtos vaikystėje, užkoduoja žmogų neigiamai vertinti ateitį ir šeimos perspekyvą. Bet aš to nepastebėjau. Nepykau ant vyrų, jų visų nekaltinau ir nelaikiau kiaulėmis. Ta tragedija nepakeitė mano požiūrio ir į šeima.

Neatsimenu, kad būčiau labai bijojusi tekėti. Galbūt didesnes psichologines traumas patiria tie vaikai, kurie turi itin glaudžius santykius su abiem tėvais ir staiga vieno netenka. O man buvo visiškai natūralu gyventi tik su mama.

Mama ir gyvendama su tėčiu niekada jam nekeldavo didelių reikalavimų. Gal todėl ir aš truputį kitaip, nei įprasta įsivaizduoju vyro vaidmenį šeimoje. Nekeliu reikalavimų ir savo vyrui. Viskas turi vykti natūraliai. Vyras turi duoti šeimai tiek, kiek jis pats mano jai privalantis duoti.

- Jei šeima griūtų, bet kokia kaina tikrai nesistengčiau jos išsaugoti. Dabar mums gerai sekasi. Bet vieną dieną, jei imtų nesisekti, tikrai nekoneveikčiau lemties sakydama, kad mano toks pat sumautas gyvenimas, kaip ir mano mamos.

- Su mama mes iš tiesų buvome labai artimos, ji mane puoselėjo ir lepino, bet atsiskirti aš pati norėjau. Nors gyvenau su mama beveik iki vedybų. Mano išėjimas skaudesnis buvo jai. Aš buvau jauna, išvažiavau pas kažką gyventi savo gyvenimo. O ji liko viena.

- Mama. Netgi gyvenau kurį laiką pas ją. Arūnas tuo metu daug gastroliavo. Jaunai šeimai kalė pinigėlį. O aš įsivaizduodama, kad kūdikį bus lengviau auginti su mama, persikėliau pas ją į Klaipėdą.

Taip kokius trejus metus gyvenome atskirai. Taigi pirmas sūnus užaugo su mano mama ir manimi, o tėvas pasirodydavo kaip jaunas mėnulis. Kai gimė Šarūnas, labai greitai atsirado auklė, padėjo ir mano mama. Tikrai nesuvargau su vaikais. Net nežinu ką reiškia nepailsėti, mėnesių mėnesiais kankintis dėl nemigos naktų, neturėti galimybės išeiti iš namų. Buvau palepinta ir turėjau labai geras sąlygas.

- Be abejo. Aš netgi gimdžiau mergaitę. Tyrimai ultragarso aparatu rodė, kad turėtų gimti dukra. O pasirodė berniukas.

- Galima ir taip pasakyti. Patyriau pirminį šoką. Mergaitei jau ir vardą buvome sugalvoję. Nors mano Šarūnas labai „fainas“. Beveik kaip mergaitė.

- Visada nori to, ko neturi. Atsibosta bernams pirkti kelnes ir mašinas, nori pirkti suknytes ir lėles. Bet tai, greičiausiai egoizmas, noras turėti kitokią vaiko auginimo patirtį. Aš nemanau, kad dviem broliams ar dviem seserims yra blogai augti.

Norėčiau mergytės, bet tas mano noras nėra didesnis už mano meilę sau ar dviejų baisių nėštumo ir pirmų metų kūdikio auginimo baimę. Vadinasi, tas noras susilaukti mergytės nėra jau toks be galo didelis. Nors jeigu šaus į gavą - kodėl gi ne? Nemanau, kad man per vėlu. Dar porą metų leisiu sau pasvarstyti. Tik kol kas maži vaikai man labai teigiamų emocijų nekelia.

- O vyrui kas? Jeigu aš tik gimdyčiau jis, ko gero, norėtų ir šešių, ir septynių vaikų. Jį žavi didelės gražios šeimos idėja. Bet su kūdikėliais, ne paslaptis, jis labai mažai laiko praleidęs. Tik tie tėvai, kurie patys prisidėjo prie vaiko auginimo - mišinukų kaitinimo naktį, vystyklų keitimo, truputį kitaip svarsto ir apsiskaičiuoja savo galimybes.

Vyrams, kurie vaiko kūdikystėje ar vaikystėje dalyvauja formaliai, svarbus pats faktas. Nesakau, kad vieni ar kiti geresni šeimos vyrai. Tiesiog pastarieji jaučia kitokią - finansinę atsakomybę. Suvokimas, kad motina ir vaiku reikės pasirūpinti finansiškai, irgi labai svarbus. Juk kiek yra tokių, kurie nesugeba išlaikyti šeimos, bet vaikų vis tiek nori.

- Dabar tik iš smalsumo norėčiau pabandyti kūdikį sūpuoti su vyru, kuriam tai daryti būtų malonu. Ryšys, užsimezgęs tarp tėvo ir vaiko nuo pirmųjų kūdikystės dienų, yra gilesnis ir artimesnis. Būtent tokio artimo ryšio aš šiek tiek pasigendu mūsų šeimoje.

Nors mūsų vaikai jau savarankiški, su jais daugiau bendrauju aš. Mes net paslapčių bendrų turime, kurias slepiame nuo tėvo.

- Reikės paklausti Valinsko, ką jis apie tai mano. Gal pareikš didelį norą? Nors labai tuo abejoju. Po keturiasdešimties iš tiesų keičiasi vertybės, bet vargu ar gali iš aemės pasikeisti pats žmogus. Man labai gražu, kai matau atsipūtusią mamą ilgais nagais ir tėvelį, tupinėjantį aplink vaiką.

Bet tai ne mūsų atvejis. Priimu tai, kaip neišvengiamą dalyką. Mano žmogus šiek tiek kitoks. Būtų kvaila kažko reikalauti ar juo labiau diskutuoti, kuriam dabar keisti vystyklus. Jis pats turi to norėti.

- Nors man, Vėžiui, namai turėtų būti viskas, bet taip nėra. Greičiau namai yra mano urvas, kuriame galiu pasislėpti, kai nenoriu matyti žmonių, kai pavargstu nuo bendravimo.

Tada labai džiaugiuosi, kad turiu namus ir dar labiau džiaugiuosi, jei tuose namuose galiu pabūti viena. Rūpintis šeima namuose - jau būtinybė. Nors dabar turiu žmogų, kuris mane išvadavo nuo tam tikrų prievolių, kaip grindų plovimas ar maisto pirkimas.

Gilių šeimyninių tradicijų mes taip pat neturime. Esame šeimyniniai kosmopolitai ar šiuolaikiniai šeimos chuliganai. Kiekvienam iš mūsų namai reiškia kažką kitą. Man - tai ramybė ir užuovėja. Grįžtu namo ir būnu savimi. Ir šiaip mes visi labai savarankiški. Mažius sau, aš sau, tėvas sau. Vyresnysis jau gyvena toli, grįžta tik atostogoms.

- Kieno mintis buvo vyresnėlį sūnų nuo šešiolikos metų išsiųsti mokytis į Angliją?

- Tai buvo mūsų visų bendras sprendimas. Tikrai nenorėjome atsikratyti vaiku. Tie dalykai, kurių jam gali prireikti būsimosiose studijose universitete, yra geriau dėstomi Anglijoje. Jis pats susirado koledžą. Mes tik palaiminome. Jo išvažiavimo periodas man nebuvo lengvas, nemanau, kad buvo lengvas ir jam.

Sunkiai įsivaizduoju save šešiolikos išvažiavusią svetur. Bet jis pademonstravo vyrišką ir kietą charakterį. Abejonių ar savęs gailėjimo periodas buvo trumpas. O man reikia susitaikyti, kad turiu bernus. Norėdama laikyti vaikus prie savęs, jiems galiu padaryti tik meškos paslaugą.

Šiandien didžiausias mano rūpestis - kas bus su jais, kokie jie bus. Savo gyvenimą galiu įsivaizduoti dar dvidešimt metų į priekį, bet šiandien kur kas įdomiau ir baisiau koks bus mano vaikų gyvenimas.

- Tikrai stengsiuosi. Net jeigu manęs netenkins mano vaikų pasirinkimas, leisiu sau tai pareikšti minimaliai. Įsivaizduoju, ką vaikams gali reikšti mamos neigiamas požiūris, bandymas kištis į jų gyvenimą.

Man visiškai nesvarbu, kas bus tos moterys. Tautybė, turtinė padėtis, išsilavinimas, prieš jausmus tai - tokie menki dalykai, kad į juos net neverta kreipti dėmesio. Aišku, puiku, jei viskas tobula, bet jei taip nėra? Tai tada lieka svarbiausia. O kas gali būti svarbiau už žinojimą, kad tavo vaiką kažkas myli?

Motinos instinktas prabunda tik tuomet, jei ji pajunta, kad jos vaikas nėra mylimas. Tai vienintelis dalykas, dėl kurio verta sielotis. Bet ir čia tu nieko negali padaryti. Jeigu tavo vaikas gerai jaučiasi mylėdamas pats - neturi teisės nieko jam aiškinti.

- Jei nebūtų kito pasirinkimo - priimčiau, bet to nenorėčiau. Turiu kategorišką nuostatą, kad nuo tam tikro amžiaus nei tėvai turi gyventi su vaikais, nei seneliai su anūkais, nei suaugę sūnūs su mamomis.

Kokie bebūtų tobuli santykiai gyvenimas po vienu stogu išprovokuoja konfliktus. Nevalia brautis net į artimiausio žmogaus erdvę. Koks bebūtų geras, tobulas ar mielas svetimas žmogus, nesugebėčiau prie jo taikytis. Nors kažkam tai pavyksta. Bet gal žmonės nemoka būti vieni? Gal jiems būtinai reikia kažko šalia, kas pagraužtų, paėstų, su kuo galėtų pasidžiaugti ar pašnekėti. O aš norėčiau, kad šalia manęs būtų kuo mažiau žmonių.

- Moku ir labai noriu būti viena. Man ramu vienai. Yra labai mažai žmonių, su kuriais aš galiu natūraliai bendrauti ir gerai jaustis. Bendrauti iš būtinybės, ar dėl to, kad neturiu kur dėtis? Man tada iš tiesų geriau būti vienai.

- Turiu senų draugių ir keletą visai neseniai atsiradusių. Draugais tampa tie, kurių bioritmai panašūs. Tie, su kuriais gali būti savimi, kurie nereikalauja iš tavęs ir nesimaivo. Su tokiais gera pasiginčyti, pasijuokti ar galų gale patylėti.

Man nereikia gausybės pažinčių. Mane stebina žmonių pareiškimai, kad atsibosta virti tose pačiose sultyse, reikia plėsti akiratį, pažinoti visą pasaulį. Man nereikia viso pasaulio. Man užtenka trijų žmonių. Su jais man gera. Jei jie negali būti šalia, galiu pabūti ir viena. Nesu visai nematoma, gal todėl daug žmonių mane erzina.

- Mane taip. Nors kažkam gal pasirodys, kad maivausi. Daugelis mano, jei dirbi matomą darbą, viešumas privalo tau patikti. Nebūtinai. Bet argi dėl to, kad mane erzina viešumas, reikia užsidaryti, persikvalifikuoti ir dirbti siuvėja? Turbūt nebeišeis to padaryti.

O turėti savo nuomonę apie aplinką aš turiu teisę. Puikiai jaučiuosi užsienyje, kur niekas nevarsto smalsiais žvilgsniais. O Lietuvoje nepaprašysi žmogaus į tave nespoksoti, tavęs nenužiūrėti, kai tau visiškai to nesinori, kai esi pikta ar be nuotaikos.

- Niekada į sceną nesiveržiau. Viskas susiklostė savaime. Buvo su kuo, buvo už ką tai daryti. Dar dabar negaliu teigti, kad kiekvieną kartą dainavimas man yra šventė. Kai koncertai jau būna suplanuoti, kai žinau, kad vėl reikės lipti ant scenos, sukirba mintis - o gal jį atšauks?

Dainavimas man visų pirma - atsakomybė. Juk scenoje gali atsitikti bet kas - gali lūžti balsas, gali nusidainuoti. Jei po antros dainos supranti, kad sekasi, jauti publiką - apima laimė. Nors nuolatinio scenos poreikio nejaučiu ir nemanau, kad kiekvienas mano išėjimas į sceną publikai turėtų būti švente.

- Galbūt. Išvis nesuprantu, kaip atsiradau ant tos scenos. Aš visada buvau kukli ir drovi, nors niekas turbūt niekada to nepasakytų. Atvirkščiai - man dažnai pripaišo savotišką pasipūtimą. Tik tie, kurie mane pažįsta, supranta, kad tai yra šarvas, kaukė, priedanga nuo aplinkos. Dažniausiai tie, kurie atrodo labai savimi pasitikintys, būna drovūs, nedrąsūs ir visko bijantys.

- Niekuo. Matyt tai daryti neturiu nei fantazijos, nei noro. Šia prasme esu išlepinta. Nors ir pati niekada nieko iš jo nereiklauju. Bet jis kitoks, jam labiau patinka tai daryti negu man. Mano dovanėlės būna labai elementarios ir buitiškos. Neatsimenu, kad būčiau pateikusi jam kokią staigmeną. Šia prasme esu išties nuobodi.

- Arūnas žino, kad bet koks mano perdėtas stebėjimasis ar dėkingumas atrodytų nenatūraliai. Todėl jis to iš manęs ir nesitiki. Ne mano būdui klykauti iš džiaugsmo ar dėkoti be proto. Šiuo atžvilgiu nesu labai moteriška. Niekada nei per daug reikalauju, nei per daug krykštauju. Man tai natūralu. Jeigu žmogus jaučia poreikį stebinti, man smagu. Aš nemoku to daryti ir nedarau.

- Metams bėgant išmoksti džiaugtis ir paprastomis mažomis smulkmenomis, gražiomis akimirkomis. Su metais žmogus atranda pusiausvyrą. Tik maksimalistai siekia kažko ypatingo.

Man visada buvo mistinis teiginys - reikia suspėti koją kojon su gyvenimu. Kodėl koją kojon? Kodėl aš turėčiau su kažkuo suspėti? Ir su kieno gyvenimu turėčiau suspėti? Aš noriu gyventi savo gyvenimą.

Duok, Dieve, kad jis būtų smagus, kad šalia būtų man mieli žmonės. Ir man visai nerūpi, kaip mano gyvenimas atrodys kitiems. Kuo toliau, tuo labiau aš noriu atitrūkti nuo to šiandieninio gyvenimo lėkimo ir beprotnamio. Ir, laimė, man tai pavyksta.