Viešumoje dažnai matoma 41 metų moteris iš tiesų labiau vertina vienatvės akimirkas ir tikina esanti kukli, drovi ir santūri. Gyva priešingybė savo vyrui - garsiam televizijos laidų prodiuseriui ir vedėjui Arūnui Valinskui.
- Ar tiesa, kad bėgant metams sutuoktiniai supanašėja?
- Mes beviltiškai skirtingi. Metams bėgant ne supanašėji, bet išmoksti
pakęsti tau svetimus ir nepriimtinus dalykus. Susigyveni su kitokiu
charakteriu. Daugelis tai vadina kampų gludinimu. Dabar išmokome
pakęsti tuos vienas kito bruožus, kurie buvo nepriimtini pirmaisiais
bendro gyvenimo metais.
Dabar į daug ką žiūrime paprasčiau ir daug atlaidžiau. Bet tai
nereiškia, kad mums paprasta gyventi. Tikrai nepaprasta. Bet jeigu mes
ir to nedarytume, būtų dar sunku.
- Jūs abu su vyru matomi, ryškūs, nevengiantys dėmesio. Kur glūdi jūsų
skirtumai?
- Mūsų visiškai skirtingi charakteriai ir temperamentas. Aš - uždara,
rami, išlaikyta, ilgai galvojanti, vertinanti, skaičiuojanti ir
neapskaičiuojanti. Tuo tarpu Arūnas labai staigus. Sprendimus jis
priima per dvi minutes. Nebūtinai visada teisingus. Bet priima. Ir
vis tiek dauguma tu sprendimų išeina į naudą.
Aš geriau nieko nedarysiu, nes baiminsiuosi, kad padarysiu blogai. O
jis to tiesiog neįsivaizduoja. Mane erzina jo skubotumas, o jį - mano
neryžtingumas. Konfliktus aš nuriju, o jis nori išsišūkauti ir
išsikariauti.
Nors metams bėgant, pastebėjau, jis jau rečiau rėkauja, dažniau
parėkauju aš. Gal panašėjame? Ir tai ne sąmoningas supanašėjimas, bet
pastangos gyventi taip, kad būtų lengviau.
- Jus lengva išmušti iš pusiausvyros?
- Sunku. Aš nesu konfliktiška. Galiu peštis ar ginčytis tik su labai
artimais žmonėmis. Tai savotiškas žaidimas. Bet rimti karai ar kovos
dėl vietos po saule man visiškai svetimi. Man paprasčiau apsisukti ir
nueiti. Ne pykti, o tiesiog nepaisyti ir palikti kitus ramybėje. Pagal
Zodiako ženklus aš esu vėžys, kuris nori tūnoti kiaute ir eiti
atbulomis.
- Kaip reaguojate į gandus apie jūsų su vyru meilužius, nesantuokinius
vaikus ar skyrybas?
- Labai ramiai. Nemanome, kad tai verta mūsų dėmesio. Būna, kad ant
Arūno supykstu tik dėl kokio aštresnio posakio, nors suprantu, kad jis
dažnai kalba visiškus vėjus - įjungia šešta kvailio pavarą.
Bet vis tiek būna neramu, kad mano mama ar vaikai gali nesuprasti
rieboko tėvo humoro ar tam tikrų pasisakymų apie mane. Kita vertus aš
pati mielai atsakinėčiau į klausimus su humoru, bet man tai ne visada
pavyksta.
- Ar jūsu neužgauna dažnas klausimas - ar neatsibodo būti vyro
šešėlyje?
- Tokie klausimai mane tik stebina. Nė sekundės nesijaučiau šešėlyje.
Man niekada netrūko jo dėmesio, niekada nesijaučiau nustumta, nugrūsta,
nemylima ar nuvertinta. Ir šešėlyje jo niekada nebuvau.
Niekas nenuginčys, kad Arūnas ryškus. Bet ryškus jis jau seniai. Nors
aš jo žmona, bet esu labai kritiška jam ir pagyrų negiedu. Jeigu mano
nuomonė apie jo darbą ne kokia, jam ją ir išsakau. Ir komplimentų,
kurių vyrams taip reikia, iš manęs jis dažnai neišgirsta.
Bet sutinku, kad jis talentingas, televizijos profesionalas, labai
stiprus kaip vedėjas. Bet net šalia tokio vyro būdama nesijauti
šešėlyje, jei turi savo veiklą ir esi mylima šeimoje.
- Duodamas „MM“ interviu Arūnas kažkada yra pasakojęs, kad pirmą kartą
sutiko jus bibliotekoje stovinčią ant kopetėlių. Tada jis juokėsi, kad
iš viršaus į jį pažvelgė dvi didelės akys. O ką jūs tada išvydote
žiūrėdama į apačią?
- Vešlias ir gražias jaunuolio garbanas. Nepastebėti jo beveik baltų
plaukų buvo neįmanoma. Be to, Arūnas buvo labai ryškus ir kalbus
vaikinas. Puikiai mokėjo flirtuoti su merginomis.
Ne paslaptis, kad būtent tokie vyrai atkreipia moterų dėmesį. Jis
žerdavo komplimentus, nors tuo metu tai buvo visiškai nebūdinga
aštuoniolikmečiams - jie dažniau tau kokią šlykštyne pasakys, nei
komplimentą.
Arūnas sugebėjo asistuoti kaip normalus, suaugęs vyras. Tai buvo įdomu.
Juo labiau jau trečią pažinties dieną jis pareiškė, kad ves mane arba
nieką. Tokie pareiškikimai verčia suklusti. Tai buvo neįprasta. Tiesą
sakant, mes nei labai ilgai bendravome, nei labai ilgai draugavome, nei
labai daug matėmės. Susitikdavome tai Vilniuje pas jį, tai Klaipėdoje
pas mane.
- Kokį įspūdį paliko būsimas žentas mamai?
- Kai Arūną pristačiau, jai buvo šokas. Lygiai taip pat, kaip ir Arūno
tėvams, pamačiusiems mane. Visi tėvai yra susikūrę būsimo žento ar
marčios paveikslus. Aš manau, kad Arūnas neatitiko mano mamos
įsivaizdavimo. Juo labiau aš neatitikau Arūno tėvų nusipiešto marčios
paveikslo.
- Kodėl juo labiau?
- Jie to net neslėpė. Parodė akivaidžiai. Gal buvo numatę ką nors
kitą į marčias? Kiek dabar susigadau tuose iš praeities atklydusiuose
ganduose, greičiausiai taip ir buvo. Tam tikri sluoksniai yra iš anksto
pasiryžę gauti marčią iš tokios šeimos, kuri pagal jų supratimą yra
gera.
Žmonės turi būti labai išprusę ir laisvi, kad galėtų asmenį, ateinantį į
jų šeima vertinti pagal kitus kriterijus. O Arūno šeima buvo klasikinė,
kurioje viskas sudėliota į tam tikras lentynėles. Ir tokia šeima savo
jauno ir labai perspektyvaus sūnaus namuose vieną dieną išvydo merginą
gausiai pridažytomis akimis.
- Arūnas skaudžiai reagavo į tėvų nesupratimą?
- Arūnas buvo labai savarankiškas. Jis iškart pareiškė, kad jokio
kišimosi į savo gyvenimą nepakęs. Mano mama nebuvo tokia kategoriška.
Ji net nespėjo atsigauti. Nes Arūnas tik pristatytas pareiškė, kad jau
greitai tuoksimės. Nors mes patys nelabai suvokėme, kodėl tuoksimės.
Nei dabar aš labai suprantu, kodėl mums to reikėjo, nei tada žinojau.
Juk jam buvo dvidešimt, man - dvidešimt vieneri. Nei gyventi turėjome
kur, nei darbų, studijos ant nosies. Žodžiu, visiška netvarka. Bet
dabar linksma tai atsiminti.
- Gal galvą buvo apsukusi pirmoji meilė?
- Labai sunku pasakyti, kas tai buvo. Vestuvių, kaip bebūtų keista,
pareikalvo Arūno tėvai. Aš pas jį namuose pernakvodavau. Tėvai
pareiškė, kad jokių pasigulinėjimų čia nebus. Jeigu jau norime būti
kartu būti, tai turim „ženytis“. Tai ir padarėme.
Iš tiesų tai buvo kiti laikai, nors praėjo tik dvidešimt metų. Bet
dabar aš džiaugiuosi, kad žmonės jau leidžia sau kitaip mąstyti, kitaip
elgtis ir kitaip gyventi. Jaunimas jau priima pagrįstus sprendimus.
- Bet galėjote kažkuo pagrįstai tai, kad ryžotės ištekėti?
- Nors tuo metu buvo manoma, kad neištekėjus dvidešimt kažkelių metų
gresia senmergystė, manęs tai negąsdino. Arūnas man tiesiog pasirodė
labai patikimas. O moteriai, matyt, pasąmonė šnibžda, kad tai svarbu.
Man visi to meto jaunuoliai neatrodė rimti.
Tai, maniau, jeigu jau tekėti, tai tekėti už tokio žmogaus. Man atrodė,
kad patikimumas renkantis partnerį ir būsimą vaikų tėvą yra labai
svarbus kriterijus. Ir tai pasitvirtino.
- Būdama dvidešimt vienerių labai praktiškai įvertinote būsimą vyrą.
- Tikrai nedegiau noru ištekėti. Tačiau jis pasiūlė, aš pasakiau taip,
o paskui abu neturėjome kur trauktis. Nei jam atsiimti savo žodžių, nei
man. Ir kažkokių ateities perspektyvų tikrai nebuvau numačiusi. Man
jis patiko kaip asmenybė. Nepuolėm meilės ar aistros užpiltom akim
nežinia kur. Greičiau tai buvo labai logiškas ir pasvertas veiksmas.
- Kiek jums buvo metų, kai išgyvenote savo tėvų skyrybas?
- Trylika. Tai pats baisiausias amžius tokiems išgyvenimams. Maži
vaikai skyrybų dar nesuvokia, septyniolikmečiai, aštuoniolikmečiai jau
mėgina suvokti aplinkybes, net pateisinti tėvus. Tuo tarpu aš, tada -
trylikametė, vos išsiritusi iš kiaušinio, dar neatradusi pati savęs,
tėvų skyrybas priėmiau kaip begalinę skriaudą sau.
Buvau pati nelaimingiausia pasaulyje, tuo labiau, kad vyko kraustymasis,
mokyklos keitimas. Būnat tokio amžiaus - tai be galo baisūs dalykai.
- Smerkėte tėvus dėl tokio sprendimo?
- Aš niekada nebuvau labai artima su tėvu. Vieno iš tėvų praradimas
man nebuvo didelė tragedija. Likau su mama, su kuria visada buvome
labai artimos. Išgyvenau galbūt labiausiai dėl to, kad reikėjo keisti
gyvenimą. Gal atrodys keista, bet mama po skyrybų man sugebėjo atstoti
tėvą. Kad jo šalia nebebuvo, nei smerkiau, nei sielojausi.
- Ryšys su tėvu nutrūko?
- Bendraujame minimaliai. Susitinkame tam tikromis progomis. Buvau
aplankiusi gimus jo naujam kūdikiui. Pažistu jo žmoną. Šiandien mūsų
santykiai nėra nei geri, nei blogi. Juos tik lemia tai, kad aš esu jo
dukra, o jis - mano tėvas.
- Mama po skyrybų sukūrė kitą šeima?
- Ji užaugino mane, o antrą kartą taip ir neištekėjo. Paauglystėje
negalėjau įsivaizduoti, kad mamos gyvenime galėtų atsirasti kitas vyras.
Gal tai buvo paaugliškas pavydas ar baimė būti nustumtai į trečią planą.
Dabar jau galėčiau įsivaizduoti, bet ne taip greitai tie normalūs vyrai
atsiranda. O mano mama - labai reikli ir išranki. Jai bet ko
nepaduosi. Dabar ji turi du anūkus, mano vaikus. Nemanau, kad dabar ji
jaučiasi labai vieniša, juo labiau kad daug laiko praleidžia pas mane
Vilniuje, nors gyvena Klaipėdoje.
- Tėvų skyrybos vaikui sujaukia puoselėtą amžinos meilės ir laimingos
šeimos viziją?
- Psichologai matyt pasakytų, kad tokios traumos, patirtos vaikystėje,
užkoduoja žmogų neigiamai vertinti ateitį ir šeimos perspekyvą. Bet aš
to nepastebėjau. Nepykau ant vyrų, jų visų nekaltinau ir nelaikiau
kiaulėmis. Ta tragedija nepakeitė mano požiūrio ir į šeima.
Neatsimenu, kad būčiau labai bijojusi tekėti. Galbūt didesnes
psichologines traumas patiria tie vaikai, kurie turi itin glaudžius
santykius su abiem tėvais ir staiga vieno netenka. O man buvo visiškai
natūralu gyventi tik su mama.
Mama ir gyvendama su tėčiu niekada jam nekeldavo didelių reikalavimų.
Gal todėl ir aš truputį kitaip, nei įprasta įsivaizduoju vyro vaidmenį
šeimoje. Nekeliu reikalavimų ir savo vyrui. Viskas turi vykti
natūraliai. Vyras turi duoti šeimai tiek, kiek jis pats mano jai
privalantis duoti.
- Bet moters atlaidumas dažnai priveda iki skyrybų.
- Jei šeima griūtų, bet kokia kaina tikrai nesistengčiau jos išsaugoti.
Dabar mums gerai sekasi. Bet vieną dieną, jei imtų nesisekti, tikrai
nekoneveikčiau lemties sakydama, kad mano toks pat sumautas gyvenimas,
kaip ir mano mamos.
- Paprastai su vienu iš tėvų užaugusiam vaikui būna sunku atsiskirti
nuo jo.
- Su mama mes iš tiesų buvome labai artimos, ji mane puoselėjo ir
lepino, bet atsiskirti aš pati norėjau. Nors gyvenau su mama beveik iki
vedybų. Mano išėjimas skaudesnis buvo jai. Aš buvau jauna, išvažiavau
pas kažką gyventi savo gyvenimo. O ji liko viena.
- Kai susilaukėte pirmagimio, buvote dvidešimt trejų, kas padėjo
auginti kūdikį?
- Mama. Netgi gyvenau kurį laiką pas ją. Arūnas tuo metu daug
gastroliavo. Jaunai šeimai kalė pinigėlį. O aš įsivaizduodama, kad
kūdikį bus lengviau auginti su mama, persikėliau pas ją į Klaipėdą.
Taip kokius trejus metus gyvenome atskirai. Taigi pirmas sūnus užaugo
su mano mama ir manimi, o tėvas pasirodydavo kaip jaunas mėnulis. Kai
gimė Šarūnas, labai greitai atsirado auklė, padėjo ir mano mama. Tikrai
nesuvargau su vaikais. Net nežinu ką reiškia nepailsėti, mėnesių
mėnesiais kankintis dėl nemigos naktų, neturėti galimybės išeiti iš
namų. Buvau palepinta ir turėjau labai geras sąlygas.
- Kai laukėtės antrojo vaiko, tikėjotės mergaitės?
- Be abejo. Aš netgi gimdžiau mergaitę. Tyrimai ultragarso aparatu
rodė, kad turėtų gimti dukra. O pasirodė berniukas.
- Nusivylėte moderniu tyrimu?
- Galima ir taip pasakyti. Patyriau pirminį šoką. Mergaitei jau ir
vardą buvome sugalvoję. Nors mano Šarūnas labai „fainas“. Beveik
kaip mergaitė.
- Dar nesvarstėte apie trečią vaiką?
- Visada nori to, ko neturi. Atsibosta bernams pirkti kelnes ir
mašinas, nori pirkti suknytes ir lėles. Bet tai, greičiausiai egoizmas,
noras turėti kitokią vaiko auginimo patirtį. Aš nemanau, kad dviem
broliams ar dviem seserims yra blogai augti.
Norėčiau mergytės, bet tas mano noras nėra didesnis už mano meilę sau ar
dviejų baisių nėštumo ir pirmų metų kūdikio auginimo baimę. Vadinasi,
tas noras susilaukti mergytės nėra jau toks be galo didelis. Nors jeigu
šaus į gavą - kodėl gi ne? Nemanau, kad man per vėlu. Dar porą metų
leisiu sau pasvarstyti. Tik kol kas maži vaikai man labai teigiamų
emocijų nekelia.
- Ką apie tai mano vyras?
- O vyrui kas? Jeigu aš tik gimdyčiau jis, ko gero, norėtų ir šešių, ir
septynių vaikų. Jį žavi didelės gražios šeimos idėja. Bet su
kūdikėliais, ne paslaptis, jis labai mažai laiko praleidęs. Tik tie
tėvai, kurie patys prisidėjo prie vaiko auginimo - mišinukų kaitinimo
naktį, vystyklų keitimo, truputį kitaip svarsto ir apsiskaičiuoja savo
galimybes.
Vyrams, kurie vaiko kūdikystėje ar vaikystėje dalyvauja formaliai,
svarbus pats faktas. Nesakau, kad vieni ar kiti geresni šeimos vyrai.
Tiesiog pastarieji jaučia kitokią - finansinę atsakomybę. Suvokimas,
kad motina ir vaiku reikės pasirūpinti finansiškai, irgi labai svarbus.
Juk kiek yra tokių, kurie nesugeba išlaikyti šeimos, bet vaikų vis tiek
nori.
- O jums pačiai nesinorėjo naktimis prie kūdikių keltis drauge su vyru?
- Dabar tik iš smalsumo norėčiau pabandyti kūdikį sūpuoti su vyru,
kuriam tai daryti būtų malonu. Ryšys, užsimezgęs tarp tėvo ir vaiko nuo
pirmųjų kūdikystės dienų, yra gilesnis ir artimesnis. Būtent tokio
artimo ryšio aš šiek tiek pasigendu mūsų šeimoje.
Nors mūsų vaikai jau savarankiški, su jais daugiau bendrauju aš. Mes
net paslapčių bendrų turime, kurias slepiame nuo tėvo.
- Sakoma, kad vyrai būtent nuo keturiasdešimties atranda brandžią
tėvystę.
- Reikės paklausti Valinsko, ką jis apie tai mano. Gal pareikš
didelį norą? Nors labai tuo abejoju. Po keturiasdešimties iš tiesų
keičiasi vertybės, bet vargu ar gali iš aemės pasikeisti pats žmogus.
Man labai gražu, kai matau atsipūtusią mamą ilgais nagais ir tėvelį,
tupinėjantį aplink vaiką.
Bet tai ne mūsų atvejis. Priimu tai, kaip neišvengiamą dalyką. Mano
žmogus šiek tiek kitoks. Būtų kvaila kažko reikalauti ar juo labiau
diskutuoti, kuriam dabar keisti vystyklus. Jis pats turi to norėti.
- Namų sielos vaidmuo taip pat tenka jums?
- Nors man, Vėžiui, namai turėtų būti viskas, bet taip nėra. Greičiau
namai yra mano urvas, kuriame galiu pasislėpti, kai nenoriu matyti
žmonių, kai pavargstu nuo bendravimo.
Tada labai džiaugiuosi, kad turiu namus ir dar labiau džiaugiuosi, jei
tuose namuose galiu pabūti viena. Rūpintis šeima namuose - jau
būtinybė. Nors dabar turiu žmogų, kuris mane išvadavo nuo tam tikrų
prievolių, kaip grindų plovimas ar maisto pirkimas.
Gilių šeimyninių tradicijų mes taip pat neturime. Esame šeimyniniai
kosmopolitai ar šiuolaikiniai šeimos chuliganai. Kiekvienam iš mūsų
namai reiškia kažką kitą. Man - tai ramybė ir užuovėja. Grįžtu namo
ir būnu savimi. Ir šiaip mes visi labai savarankiški. Mažius sau, aš
sau, tėvas sau. Vyresnysis jau gyvena toli, grįžta tik atostogoms.
- Kieno mintis buvo vyresnėlį sūnų nuo šešiolikos metų išsiųsti mokytis
į Angliją?
- Tai buvo mūsų visų bendras sprendimas. Tikrai nenorėjome atsikratyti
vaiku. Tie dalykai, kurių jam gali prireikti būsimosiose studijose
universitete, yra geriau dėstomi Anglijoje. Jis pats susirado koledžą.
Mes tik palaiminome. Jo išvažiavimo periodas man nebuvo lengvas,
nemanau, kad buvo lengvas ir jam.
Sunkiai įsivaizduoju save šešiolikos išvažiavusią svetur. Bet jis
pademonstravo vyrišką ir kietą charakterį. Abejonių ar savęs gailėjimo
periodas buvo trumpas. O man reikia susitaikyti, kad turiu bernus.
Norėdama laikyti vaikus prie savęs, jiems galiu padaryti tik meškos
paslaugą.
Šiandien didžiausias mano rūpestis - kas bus su jais, kokie jie bus.
Savo gyvenimą galiu įsivaizduoti dar dvidešimt metų į priekį, bet
šiandien kur kas įdomiau ir baisiau koks bus mano vaikų gyvenimas.
- Jūs pati patyrėte, kokia išranki marčiai gali būti vyro mama, ar savo
sūnų išrinktosioms būsite atlaidesnė?
- Tikrai stengsiuosi. Net jeigu manęs netenkins mano vaikų
pasirinkimas, leisiu sau tai pareikšti minimaliai. Įsivaizduoju, ką
vaikams gali reikšti mamos neigiamas požiūris, bandymas kištis į jų
gyvenimą.
Man visiškai nesvarbu, kas bus tos moterys. Tautybė, turtinė padėtis,
išsilavinimas, prieš jausmus tai - tokie menki dalykai, kad į juos net
neverta kreipti dėmesio. Aišku, puiku, jei viskas tobula, bet jei taip
nėra? Tai tada lieka svarbiausia. O kas gali būti svarbiau už
žinojimą, kad tavo vaiką kažkas myli?
Motinos instinktas prabunda tik tuomet, jei ji pajunta, kad jos vaikas
nėra mylimas. Tai vienintelis dalykas, dėl kurio verta sielotis. Bet
ir čia tu nieko negali padaryti. Jeigu tavo vaikas gerai jaučiasi
mylėdamas pats - neturi teisės nieko jam aiškinti.
- Sūnus su marčiomis priimtumėte gyventi po vienu stogu?
- Jei nebūtų kito pasirinkimo - priimčiau, bet to nenorėčiau. Turiu
kategorišką nuostatą, kad nuo tam tikro amžiaus nei tėvai turi gyventi
su vaikais, nei seneliai su anūkais, nei suaugę sūnūs su mamomis.
Kokie bebūtų tobuli santykiai gyvenimas po vienu stogu išprovokuoja
konfliktus. Nevalia brautis net į artimiausio žmogaus erdvę. Koks
bebūtų geras, tobulas ar mielas svetimas žmogus, nesugebėčiau prie jo
taikytis. Nors kažkam tai pavyksta. Bet gal žmonės nemoka būti vieni?
Gal jiems būtinai reikia kažko šalia, kas pagraužtų, paėstų, su kuo
galėtų pasidžiaugti ar pašnekėti. O aš norėčiau, kad šalia manęs būtų
kuo mažiau žmonių.
- Esate vienišė?
- Moku ir labai noriu būti viena. Man ramu vienai. Yra labai mažai
žmonių, su kuriais aš galiu natūraliai bendrauti ir gerai jaustis.
Bendrauti iš būtinybės, ar dėl to, kad neturiu kur dėtis? Man tada
iš tiesų geriau būti vienai.
- Kokius žmones prisileidžiate arti?
- Turiu senų draugių ir keletą visai neseniai atsiradusių. Draugais
tampa tie, kurių bioritmai panašūs. Tie, su kuriais gali būti savimi,
kurie nereikalauja iš tavęs ir nesimaivo. Su tokiais gera pasiginčyti,
pasijuokti ar galų gale patylėti.
Man nereikia gausybės pažinčių. Mane stebina žmonių pareiškimai, kad
atsibosta virti tose pačiose sultyse, reikia plėsti akiratį, pažinoti
visą pasaulį. Man nereikia viso pasaulio. Man užtenka trijų žmonių.
Su jais man gera. Jei jie negali būti šalia, galiu pabūti ir viena.
Nesu visai nematoma, gal todėl daug žmonių mane erzina.
- Viešumas erzina?
- Mane taip. Nors kažkam gal pasirodys, kad maivausi. Daugelis mano,
jei dirbi matomą darbą, viešumas privalo tau patikti. Nebūtinai. Bet
argi dėl to, kad mane erzina viešumas, reikia užsidaryti,
persikvalifikuoti ir dirbti siuvėja? Turbūt nebeišeis to padaryti.
O turėti savo nuomonę apie aplinką aš turiu teisę. Puikiai jaučiuosi
užsienyje, kur niekas nevarsto smalsiais žvilgsniais. O Lietuvoje
nepaprašysi žmogaus į tave nespoksoti, tavęs nenužiūrėti, kai tau
visiškai to nesinori, kai esi pikta ar be nuotaikos.
- Kaip tuomet ryžotės užlipti scenos?
- Niekada į sceną nesiveržiau. Viskas susiklostė savaime. Buvo su
kuo, buvo už ką tai daryti. Dar dabar negaliu teigti, kad kiekvieną
kartą dainavimas man yra šventė. Kai koncertai jau būna suplanuoti, kai
žinau, kad vėl reikės lipti ant scenos, sukirba mintis - o gal jį
atšauks?
Dainavimas man visų pirma - atsakomybė. Juk scenoje gali atsitikti bet
kas - gali lūžti balsas, gali nusidainuoti. Jei po antros dainos
supranti, kad sekasi, jauti publiką - apima laimė. Nors nuolatinio
scenos poreikio nejaučiu ir nemanau, kad kiekvienas mano išėjimas į
sceną publikai turėtų būti švente.
- Kalba kuklumas?
- Galbūt. Išvis nesuprantu, kaip atsiradau ant tos scenos. Aš visada
buvau kukli ir drovi, nors niekas turbūt niekada to nepasakytų.
Atvirkščiai - man dažnai pripaišo savotišką pasipūtimą. Tik tie, kurie
mane pažįsta, supranta, kad tai yra šarvas, kaukė, priedanga nuo
aplinkos. Dažniausiai tie, kurie atrodo labai savimi pasitikintys, būna
drovūs, nedrąsūs ir visko bijantys.
- Neretai išgirstame apie įspūdingas vyro dovanas jums, o kuo jūs jį
stebinate?
- Niekuo. Matyt tai daryti neturiu nei fantazijos, nei noro. Šia
prasme esu išlepinta. Nors ir pati niekada nieko iš jo nereiklauju.
Bet jis kitoks, jam labiau patinka tai daryti negu man. Mano dovanėlės
būna labai elementarios ir buitiškos. Neatsimenu, kad būčiau pateikusi
jam kokią staigmeną. Šia prasme esu išties nuobodi.
- Bet gal mokate dovanomis džiaugtis, juk vyrai dovanoja tuomet, kai
sulaukia dėkingumo.
- Arūnas žino, kad bet koks mano perdėtas stebėjimasis ar dėkingumas
atrodytų nenatūraliai. Todėl jis to iš manęs ir nesitiki. Ne mano
būdui klykauti iš džiaugsmo ar dėkoti be proto. Šiuo atžvilgiu nesu
labai moteriška. Niekada nei per daug reikalauju, nei per daug
krykštauju. Man tai natūralu. Jeigu žmogus jaučia poreikį stebinti,
man smagu. Aš nemoku to daryti ir nedarau.
- O gal metams bėgant džiugina visai kiti dalykai?
- Metams bėgant išmoksti džiaugtis ir paprastomis mažomis smulkmenomis,
gražiomis akimirkomis. Su metais žmogus atranda pusiausvyrą. Tik
maksimalistai siekia kažko ypatingo.
Man visada buvo mistinis teiginys - reikia suspėti koją kojon su
gyvenimu. Kodėl koją kojon? Kodėl aš turėčiau su kažkuo suspėti? Ir
su kieno gyvenimu turėčiau suspėti? Aš noriu gyventi savo gyvenimą.
Duok, Dieve, kad jis būtų smagus, kad šalia būtų man mieli žmonės. Ir
man visai nerūpi, kaip mano gyvenimas atrodys kitiems. Kuo toliau, tuo
labiau aš noriu atitrūkti nuo to šiandieninio gyvenimo lėkimo ir
beprotnamio. Ir, laimė, man tai pavyksta.