Ispanai mėgsta sakyti: „Kol gyvuos korida, gyvuos Ispanija“. Arba -
„Kol gyvuos Ispanija, gyvuos ir korida“.
Korida (ispaniškai corrida de toros - bulių kova) - tai žmogaus kova
su buliumi arenoje. Šis renginys labai populiarus Ispanijoje,
Portugalijoje, Meksikoje, Brazilijoje.
Į koridos areną išbėgęs didžiulis bulius - lyg jėgos simbolis. Tačiau
žmogus gyvulį gali nugalėti savo protu. Toreadoras turi būti drąsus,
tikslus, apgalvojantis kiekvieną savo judesį - ši korida ne tik buliui,
bet ir jam gali būti paskutinė.
Klasikinė korida išlikusi tik Ispanijoje, čia ji laikoma nacionaline
švente. Joje apstu grožio ir linksmybių, rizikos ir mirties dvelksmo.
Savo populiarumu koridą Ispanijoje pralenkia tik futbolas.
Korida - tai ne sportas, ne teatras. Tačiau ji turi ir sporto, ir
teatro, ir baleto elementų. Korida dar turi ir mistikos. Ispanai mano,
kad matadoras, nukaudamas bulių, išlaisvina jo sielą. Esą šis
vėliau atgims žmogumi.
Mes, keliolika turistų iš Lietuvos, tarp kurių daugiausia moterų, taip
pat viliamės išvysti koridą. Buvoti Ispanijoje ir nepamatyti koridos -
tas pat, kaip keliauti į Vatikaną ir neišvysti popiežiaus. Tačiau kiti,
tarp kurių taip pat dauguma moterų, pareiškia, jog negalės žiūrėti
reginio, kurio metu žudomi gyvuliai, todėl į koridą neis.
Ispanijos sostinėje Madride ištaikę laisvą vakarą, susiruošiame į „Las
Ventas“ areną. Įsigiję pigiausius bilietus už 4 eurus (14 litų),
įsitaisome pačiame arenos viršuje.
Leidžiantis vis žemiau bilietų kainos kyla kaip ant mielių. Nelygu,
kurie toreadorai - žvaigždės, publikos numylėtiniai - pasirodo
arenoje, nelygu, kokio honoraro jie užsiprašo, brangiausi bilietai
kartais gali kainuoti net apie 2000 eurų (apie 7 tūkstančius litų).
Koridoje paprastai dalyvauja šeši buliai ir trys matadorai. Pirmasis
matadoras nukauna pirmąjį bei ketvirtąjį bulius, antrasis - antrąjį bei
penktąjį, trečiasis - trečiąjį bei šeštąjį.
Suskamba pasadoblis - prasideda koridos dalyvių paradas. Arena praeina
toreadorai su padėjėjais, arkliais prajoja pikadorai. Jie pasisveikina
su prezidentu, kuris veda koridą, bei žiūrovais. Toreadorų apdarai
blizga auksu ir sidabru - jie vilki siauromis iki kelių siekiančiomis
kelnėmis bei trumpais prie kūno prigludusiais švarkeliais. Merginos ir
moterys nuo šių drąsuolių negali atplėšti akių.
Pagaliau į areną išleidžiamas bulius. Mojuodami rožinėmis skraistėmis,
toreadorai kviečia bulių į kovą - erzina jį, bando perprasti jo būdą.
Paskui du raiti pikadorai apjoja areną ratu. Vienas bulių sužeidžia
ietimi - gyvulio sprandu pasrūva kraujas. Mano draugijos moterims tai
nepatinka ir jos susiraukia.
Tada arenoje pasirodo dviem trumpomis ietimis - banderilėmis
apsiginklavę banderiljerai. Bulius artėja prie vieno, tačiau
banderiljeras vikriai atšoka į šalį, praleidžia gyvulį pro save ir
staigiu judesiu į jo sprandą susmeigia dvi banderiles. Sužeistas
gyvulys toliau srūva krauju ir blaškosi po areną.
Prieš suerzinto buliaus akis pasirodo matadoras - pagrindinis koridos
herojus. Tada ir prasideda svarbiausias (ispanai pasakytų -
gražiausias) koridos momentas. Priešais gyvulio akis švytuodamas
raudona skraiste, matadoras prisileidžia jį prie savęs per rizikingą
atstumą. Po kelių tokių judesių ispanai pradeda staugti iš
susižavėjimo.
Kiekvienas matadoro judesys apskaičiuotas, nes aišku viena - kovą
laimės arba jis, arba bulius. Tačiau žmogus pergudrauja gyvulį - jo
špaga susminga buliui tiesiai į širdį. Visa kova trunka apie 20-25
minutes. Jeigu truktų ilgiau, bulius imtų suprasti, kad didžiausias jo
priešas - ne raudonas audeklas, o žmogus.
Korida tęsiasi, o mes bandome perprasti, kas po ko seka ir kaip
nuosekliai artėja atomazga. Dauguma lietuvių turistų, išvydę kraują,
raukosi, tačiau kai kuriuos bulių kautynės įaudrina.
Antrasis bulius, kai pikadoras jam į sprandą smeigia ietį, nepasiduoda
- į šio arklį bando suvaryti savo ragus. Pikadoras vos nenukrinta nuo
žirgo. Ispanai rėkia ir ploja - ne pikadorui, o buliui, nes jis -
puikus.
Kai matadoro nukautas gyvulys sukniumba, aršusis pikadoras į jį dar
įsmeigia savo ietį. Mano bendrakeleivės pasipiktina - kaip galima
žudyti gulintį? Moterims nelaiko nervai, o viena net apsiverkia.
Dauguma bendrakeleivių sprunka iš arenos.
Trečiasis matadoras publiką paperka be vargo. Pasisveikinęs su koridos
prezidentu ir publika, jis nuo galvos nusiima savo kepurę ir padeda
arenos pakraštyje. Kam ji skirta? Arba žiūrovams, arba žmonai, arba
mylimajai.
Raudonąjį audeklą paslėpęs už nugaros, matadoras atsiduria priešais
bulių „nuoga“ krūtine - tarp jo ir gyvulio nėra nė metro atstumo. Dar
akimirka - ir bulius suvarys į žmogų savo ragus. Arena nuščiūva.
Tačiau staiga matadoras žengia žingsnį į šalį ir raudonu audiniu
elegantiškai bulių nuveda nuo savęs.
Ispanai staugia ir ploja iš pasigėrėjimo. Tačiau šalia manęs sėdintys
japonų turistai tarpusavyje plepasi net ir tokiu momentu. Dar kiek
pažaidęs su buliumi, pademonstravęs ištisą virtinę puikių žingsnių bei
judesių, matadoras gyvulį nukauna.
Pasigirsta pasadoblis, į areną įjoja trys arkliai. Prie kinkinio
pririštą nukautą bulių arkliai šuoliais tempia lauk. Šis ant arenos
smėlio palieka kruviną šliūžę. Korida baigiasi - vėl skamba
pasadoblis, vėl griaudi ispanų ovacijos.
Ispanai sako: „Savo buliams mes leidžiame sulaukti ketverių metų, o
paskui jiems lemta žūti kaip didvyriams“. Nieko sau didvyriai! Ir
šioje koridoje nukauti buliai iškeliaus į mėsos kombinatą.
Lietuviai stebi koridą visai kitomis akimis nei ispanai. Daugumai jų
korida - jokia šventė, o tik gyvulių žudymas. „Korida - žiaurus
dalykas. To neatpirko net matadorų žavesys“, - sako viena
bendrakeleivė. Negalėdama žiūrėti, kaip žudomi gyvuliai, moteris paliko
areną, kai buvo nukautas antrasis bulius.
„Pradėjo gyvulį badyti - pirma ietimi, paskui strėlėmis, kad jis
greičiau atsijungtų. Tik tada pasirodė matadoras. Maniau, kad gyvulį
nukaus vienu smūgiu, kad jam nereikės kankintis. O jį nukankino tik per
20 minučių“, - piktinosi kita turistė. Ši moteris - labai jautri
žiauriems vaizdams. Ji irgi išėjo iš koridos, kai buvo nukautas
antrasis bulius.
Ispanijoje kartas nuo karto taip pat pasigirsta balsų esą korida - gal
ir žiaurokas reginys, kurį nederėtų stebėti vaikams. Tačiau dauguma
ispanų į bulių kovas traukia ištisomis šeimomis - su vaikais.
Ispanai negaili ovacijų matadorams. Ispanijoje ne kino žvaigždės, ne
populiarūs dainininkai yra moterų geidžiamiausi vyrai, o bebaimiai
matadorai (bei futbolininkai). Šiais laikais garsūs matadorai uždirba
milijonus (kaip ir futbolininkai). Tik futbolininkai mėgsta tuoktis su
aktorėmis, manekenėmis, o matadorai veda kilmingo kraujo gražuoles.
Toreadorų mokyklų yra beveik kiekviename didesniame Ispanijos mieste.
Jose besimokantys jaunuoliai koridos arenoje iš pradžių pasirodo kaip
matadoro padėjėjai. Paskui jie tampa matadorais. Ne vienas
matadoras žuvo arenoje, daugybė buvo sužeista. Tačiau ir sužeistam
matadorui baigti kovą su buliumi - garbės reikalas.
Madrido „Las Ventas“ - didžiausia arena Ispanijoje, joje telpa per 22
tūkstančius žiūrovų. Apskritas mauriško stiliaus statinys primena
cirką, tačiau virš jo nėra kupolo. Koridos sezonas čia prasideda
gegužės mėnesį.
Anksčiau į šią areną buvo priimta ateiti su raudonu gvazdiku atlape ir
cigaru. Kai 22 tūkstančiai žiūrovų užtraukdavo cigarus, atrodydavo lyg
arenoje kiltų gaisras. Dabar šis paprotys nebemadingas.
Įvairių kalbų išgirsi „Las Ventas“ - vasarą Madride šurmuliuoja būriai
turistų. Tačiau dažniausiai čia skamba ispanų kalba - bulių kovas
patyrusia akimi seka madridiečiai. Jų neapgausi - kaip mat pradės
švilpti.
Iš tiesų tikrąjį ispanų temperamentą pajusi koridoje. Bet jai
pasibaigus ramybės neduoda vienas dalykas - kodėl ispanams mirtis tokia
nebaisi?