Moteris iš bataliono, vyras - nagų vergas

Griežtai skambantis 23 metų moters statusas mano sąmonėje nupiešė tokį karininkės įvaizdį: stambi, tvirtai sudėta, kalbanti storu balsu, mosuojanti rimbu. Tačiau išvydus Rasą, visos nuostatos sugriuvo. Nedidukė, smulki, ramiai besišypsanti moteris neatrodė nei agresyviai, nei vyriškai, nors remiantis tomis pačiomis nuostatomis - pasirinko vyrišką profesiją. Pokalbio metu galėjai justi, kad tam tikrose situacijose ji iš tiesų tampa tvirta it kumštis.

Kitaip ir negali būti - juk ji vadovauja devyniolikai kariškių.

Išvydus gražią merginą, pirmiausia Jaroslavo Gusarovo žvilgsnis nukrypsta į akis, o tada - į nagus. Jis akimirksniu pastebi, ar nagai tvarkingi, ar ne. Lygiai tas pat ir žiūrint filmus. Tik pagauna moters rankų mostą ir mato, ar padarytas manikiūras. „Tai nutinka automatiškai“, - prisipažino viename Vilniaus grožio salone dirbantis manikiūro-pedikiūro specialistas ir nagų dizaineris Jaroslavas, artimųjų ir bičiulių vadinamas trumpai - Jaru. Manikiūrininko profesiją pasirinkęs vyras ne kartą girdėjo, jog yra gėjus, ypač tada, kai su pusbroliu vaikščiodavo apsikabinę Vilniaus gatvėmis.

Moteris, valdanti devyniolika atsidavusių ir paklusnių vyrų. Ir vyras, lakuojantis moteriai nagus. Ar uždeda antspaudą vadinamoji moteriška arba vyriška profesija, jei ją pasirenka priešingos nei įprasta lyties atstovas? Nors kareivių būrio vadė Rasa ir nagų dizaineris Jaroslavas jaučiasi sėdintys savo rogėse, aplinkiniai išgirdę, kuo jie užsiima, mažų mažiausia - nustemba.

Niekas nesitikėjo, kad mažoji Rasa kada nors susidomės kariniais reikalais. Pas senelius Ukmergėje augusi mergaitė nežaidė šnipų žaidimų, nesikarstė po medžius ir nešaudė žvirblių. Ji kur kas labiau mėgo piešti. Dailės mokyklą baigusiai R.Skukauskaitei mokytojai prognozavo ramią ateitį: bus dailininkė ar dizainerė. Tačiau jos galvoje jau mezgėsi maištinga mintis stoti į Karo akademiją.

Likus keliems mėnesiams iki stojamųjų, moksleivė susigriebė, kad reikėtų sportuoti. Dienotvarkėje atsirado atsilenkimai, atsispaudimai ir 3 kilometrai bėgte, kuriuos ji įveikdavo kelio atkarpoje už Ukmergės.

„Senelis matė mano pasiryžimą, todėl kasdien ten nuveždavo, palaukdavo, kol pabėgiosiu, ir parveždavo atgal, - prisimena Rasa. - Tačiau jokiais karo mokslais netikėjo - manė, tai mano paaugliška užgaida, kuri netrukus praeis“.

Nepraėjo. Nuo noro kariauti neatgrasė nei senelių abejonės, nei surauktos draugių nosytės: „Tu ką, nori visą gyvenimą po purvą šliaužioti?“

Atranka Karo akademijoje buvo ilga ir sunki. Panelių susirinko daug, nors visos žinojo, kad šioje mokykloje lyčių demokratijos nėra - merginos sudaro tik 10 procentų įstojusiųjų.

Kad patektų tarp tų 10 procentų, R.Skukauskaitei teko praeiti griežtą medicininę atranką, pademonstruoti fizinę ištvermę (ar padarytumėte 70 atsilenkimų per 2 minutes?), įveikti sudėtingą psichologinį testą ir pasikalbėti su komisija.

Komisija paklausė to paties, kaip ir nustebę artimieji: „Kodėl tu nori čia įstoti?“ „Atsakiau, kad myliu gamtą, mišką, nes šalia miško užaugau, - trūktelėjo pečiais mergina. - Man artimas kareiviškas gyvenimo būdas“.

Vienas iš komisijoje buvusių kapitonų ją bandė papirkti: „Jei duočiau 5 milijonus litų, ar pasitrauktum?“ Rasa tikino, kad atsisakytų Ir įstojo.

Studijų metais patirtos laisvės, audringų vakarėlių, chaotiškos meilės ir išradingų triukų per sesijas, būdingų daugeliui pasauliečių, kariūnų prisiminimuose tiesiog nėra.

Užtat yra ryškių prisiminimų apie šeštą ryto spiegiantį žadintuvą, rytines rikiuotes, paskaitas, kurių praleisti paprasčiausiai negalima, pratybas lediniame ore ir geležinę drausmę.

Seneliai, aplankę Rasą po jos pirmojo karantino (t.y. mėnesio, praleisto už uždarų Karo akademijos durų gilinantis į karinius pagrindus) ir atvežę jos prašyto šokolado, graudžiai apsiverkė. Bet paskui priprato, kaip ir pati mergina priprato prie gausybės taisyklių.

Kareivinėse ji nuolat gyvendavo su 5-7 bendramokslėmis: jei bent viena iš jų būdavo aukštesnio rango, įeinant į savo kambarį tekdavo belstis. Išorinis pasaulis netrukus tapo tolimas.

„Pirmame ir antrame kurse nėra laiko vakare kur nors išeiti - reikia mokytis. Neretą savaitgalį tenka budėti. Vėlesniuose kursuose nuo 20 iki 21 valandos galima išsiprašyti į parduotuvę, bet tik tuo atveju, jei per savaitę niekuo neprasikaltai“, - pasakojo R.Skukauskaitė.

Kuo kariūnė gali prasikalsti? Pasirodo - netvarkinga šukuosena. Piktu žvilgsniu. Gautu prastu pažymiu. Nemandagiu tonu kreipiantis į vyresnį kariškį.

Kuratorius, nemėgęs Rasos, kas rytą prieš rikiuotę ją pasikviesdavo ir priekabiai tikrindavo, ar glotniai sušukuoti plaukai, ar tvarkingi nagai, ar gerai nuvalyti batai. Pakakdavo menkiausios smulkmenos, kad savaitgaliui akademijos durys jai liktų uždarytos. Sudrausminta kariūnė kelis kartus neiškentusi paspruko per tvorą.

„Labai norėdavosi išeiti į miestą, pasėdėti kavinėje, pačiuožinėti ant ledo „Akropolyje“, - nostalgiškai vardijo didžiausius studijų metų džiaugsmus, kurie pasauliečiams atrodytų vaikiški.

Už sunkesnius nusikaltimus akademijoje grėsė nuobaudos - ūkiniai darbai: kuopų tvarkymas, tualetų valymas ir panašiai. „Esu gavusi vieną nuobaudą, - prisipažino moteris. - Sykį su kurso drauge susiginčijome su skyrininku. Jautėmės absoliučiai teisios, bet vis tiek buvome nubaustos už melavimą. Už bausmę teko penkis kartus ūkiškai padirbėti“.

O kaipgi meilė? Meilė, perlipanti aukščiausias sienas ir sulaužanti griežčiausias taisykles, žinoma, prasibrauna ir į kareivines. „Tarp bendramokslių atsirasdavo porelių. Natūralu: su kuo gyveni, su tuo ir draugauji, nors, tiesą sakant, pasibučiuoti kareivinėse ne taip jau lengva, - šyptelėjo R.Skukauskaitė. - Buvo bandančių išsaugoti artimus santykius su mylimaisiais, likusiais už akademijos sienų, bet retam pavyko - atotrūkis buvo pernelyg didelis“.

Ji pati romantiškų santykių akademijoje neužmezgė, bet bičiulystės gimė būtent ten. Pasinėrusi į karo mokslus, mergina greitai pastebėjo, kad jai lengviausia bendrauti su draugais kariškiais - bičiuliai iš mokyklos laikų jos nebesuprato.

Įvertinkite patys. Dalijant uniformas, kariūnėms išduodamos kelnės ir sijonas, bet vilkėti sijoną tenka itin retai. Leidžiamas tik minimalus makiažas - blakstienų tušas ir lūpų blizgis. Kukliai sušukuoti plaukai negali siekti uniformos apykaklės, vadinasi - jokių palaidų garbanų, jokių spalvingų segtukų, tik tvarkingai susuktas kuodukas arba trumpa berniukiška šukuosena.

Leistini auskarai - apvalūs, ne didesni kaip 6 milimetrų skersmens (pratybų metu net ir mažyčius auskarus būtina išsiverti). Nagai privalo būti trumpi, nagų lakas - tik bespalvis arba šviesiai rausvas. Jokių žiedų, išskyrus sužadėtuvių ar vestuvių (žinoma, ir pastarieji negali tviskėti brangiais akmenimis).

Netgi dabar, baigusi studijas ir beveik metus vadovaujanti kareivių būriui, Rasa tebesilaiko labai kuklių puošimosi įpročių. „Išimtis tik žiedai“, - susijuokė nužvelgusi du stambokus sidabro papuošalus ant savo rankų.

Drauge su diplomu ji gavo leitenantės laipsnį ir galimybę rinktis, kur norėtų dirbti. Tai - pranašumas prieš bendraamžius, kurių dauguma nė nežino, ką reiškia žodis „paskyrimas“.

„Noriu būti būrio vadė“, - apsisprendė Rasa, iškart atmetusi siūlomus ramius moteriškus darbelius departamentų kontorose. Bataliono vadas dar bandė atkalbėti, bet ji laikėsi griežtai: „Aš jau pasirinkau“.

Jos nenugąsdino ir būsimoji darbo vieta - Radviliškis. „Į kokią tundrą tu važiuoji?“ - už galvų stvėrėsi bendrakursiai iš didmiesčių. „Niekada nebuvau Radviliškyje, - prisipažino R.Skukauskaitė. - Bet neabejojau, kad man ten patiks“.

Pirmąsias dvi darbo savaites naujokė gyveno Oro gynybos bataliono daboklėje. Skamba šiurpiai, bet Rasa patikino, kad daboklė labai priminė viešbutį - bent jau taip jai pasirodė po kareivinėse praleistų metų. Paskui ji išsinuomavo dviejų kambarių butą: „Labai malonu šį paprastą būstą vadinti savo namais“.

Neišmanėliams, siejantiems jos darbą su skraidymu, Rasa aiškina su lėktuvais nedirbanti ir piloto licencijos neturinti. Užtat turinti daug karinės technikos, skirtos lėktuvams numušti - juk batalionas gynybinis. Apie ginklus moteris nutuokia išties nemažai. Ir moka saugoti paslaptis: „Dažnai vykstame į Ignalinos atominę elektrinę. Ko? Negaliu sakyti - karinė paslaptis“.

Būrio vadė įsitikinusi: jos darbas nė kiek ne lengvesnis nei vyrų. Tačiau jį sušvelnina džentelmeniškumo apraiškos, kurių sulaukia iš kolegų. „Jie mane praleidžia į priekį, einant atidaro duris, kovo 8-ąją dovanoja tulpių, - šyptelėjo. - Jei nusikeikia - iškart atsiprašo. Vien vyriškame kolektyve tikriausiai to nedarytų“.

Dabar jau niekas rytais nebetikrina jos šukuosenos ir iki blizgesio nušveistų batų. Aštuntą valandą leitenantė jau stovi rikiuotėje, o šauktiniai jai atiduoda pagarbą. Vėliau ji tvarko dokumentus, sudarinėja tvarkaraščius, stebi skyrių vadų vedamas pratybas.

Be būrio vadės leidimo kareiviai negali net nueiti parūkyti. Turėtų būti malonu savo valioje turėti devyniolika atsidavusių ir paklusnių vyrų - ir dar tokioje jaunystėje? „Taip, - kukliai raustelėjo Rasa. - Bet aš nepiktnaudžiauju, be reikalo jų negainioju“.

Jauna moteris neabejoja, kad kareiviai tarpusavyje apie ją pasikalba, bet flirtuotojų švilpčiojimų ir seksualinių replikų jai dar neteko girdėti. Nepatyrė ir priekabiavimo. Gal vyrukai prisibijo?

Didžiausias būrio vadės pomėgis - vairuoti automobilį. „Jau du kartus mokėjau baudą už greičio viršijimą“, - tyliai šnipštelėjo. O sunkiausia užduotis iš darbo grįžus namo - valgio ruošimas.

„Karo akademijoje visiškai atpratau nuo maisto gaminimo, - pasiguodė. - Todėl dabar virtuvėje ieškau pagalbos: arba skambinu močiutei, arba gaminti padeda atvykęs draugas“.

Draugas Petras, tarnaujantis Rukloje, - taip pat kariškis, todėl batalione dirbančią mylimąją gerai supranta ir nepavyduliauja. Su juo siejamos Rasos svajonės - visai nekareiviškos: „Norėčiau turėti nuosavą namuką ir porą vaikų“.

Iš pirmo žvilgsnio 31 metų Jaroslavas Gusarovas primena vakarėlių ir naktinių klubų mėgėją, šiek tiek šiurkštoką, nekantrų padaužą. Kur jau tokiam išdykėliui valandų valandas sėdėti palinkus prie moters nagų? Nuobodu. Tačiau prie manikiūro stalelio Jaras sėdi jau septyneri metai.

Kartą jo pusbrolis stilistas Jurijus Levčenkovas vaikinui pasiūlė pabandyti padaryti manikiūrą. O gal patiks? Šis pabandė - ir tikrai patiko. Be to, tada toje srityje nedirbo vyrų. Vyras su manikiūro „įrankiais“ ir nagų lako buteliukais intrigavo.

Jaroslavas tikino, kad tas darbas jam patinka - pradedant bendravimu su moterimis ir baigiant smulkiu piešiniu ant jų nagų - vadinamuoju nagų dizainu.

„Pasirodo, aš esu toks krapštukas. Iš tikrųjų labai „faina“ bendrauti su moterimis. Įdomu, kaip jos mąsto. Vien dėl to, kad pažintum moteris, verta dirbti tokį darbą. O jis - ramus, be streso, įtampos“, - dėstė pašnekovas.

Iš pirmo žvilgsnio tai - moteriška profesija. Tačiau Jarui taip neatrodo, jis neskirsto darbų, profesijų į vyriškas ir moteriškas. „O kirpėjo darbas - vyriškas ar moteriškas? O juvelyro? - klausė Jaras. - Manikiūrininkas - tai žmogus, mėgstantis smulkų darbą. O jei jį dirbant dar tenka bendrauti su moterimis - fantastika“.

Dėl to, kad jis pasirinko esą moterišką profesiją ir pluša palinkęs ties jų nagais, Jarui nėra replikavęs nė vienas draugas. Tačiau apie tai išgirdę pažįstami kartais nustemba.

Ne kartą jis girdėjo, jog yra gėjus, ypač tada, kai su pusbroliu Jurijumi vaikščiodavo apsikabinę Vilniaus gatvėmis. Tokių dalykų į akis jam niekas nesako - tai išgirsta aplinkiniais keliais.

„Nieko nuostabaus. Tegul žmonės galvoja, ką nori. Svarbiausia, aš žinau, kas esu“, - atrėžė Jaras.

Nuolatinių klienčių J.Gusarovas turi daugiau kaip keturiasdešimt. Tarp jų - scenos žvaigždės Violeta Riaubiškytė, Irena Starošaitė. Joms manikiūrą meistras daro jau keleri metai.

Lietuvos vyrams manikiūras - dar naujiena. Iš visų Jaro klientų vyrai sudaro apie 10 procentų. Daugiausia tarp jų - advokatų, yra keli verslininkai.

Kruopščiai padaręs manikiūrą, nulakavęs nagus, Jaroslavas ant jų mėgsta nupiešti miniatiūrinį piešinį. Kaskart - vis kitokį. Piešinius ant nagų sugalvoja pats. Anksčiau manikiūrą su piešiniu padarydavo per dvi valandas, dabar - per valandą. Toks manikiūras kainuoja 30-40 litų.

Pirmą kartą atėjusiam klientui J.Gusarovas paprastai skiria valandą laiko - juk nepažįsta jo rankų. Nuolatiniams klientams - mažiau, nes prie jų rankų yra įpratęs, žino, kas ir kaip. Todėl šiems manikiūrą gali daryti užsimerkęs. Tačiau jį daro ne „iš akies“, bet kiekvienam pritaiko individualiai. Pedikiūras atima daugiau laiko - nuo valandos iki pusantros.

„Nemėgstu, kad klientės nurodinėtų, kaip daryti manikiūrą, kokį piešinį ant nagų nupiešti. Jeigu ir aiškina, kaip daryti, dažniausiai padarau priešingai. Man atrodo, aš geriau žinau, o ne klientė, kaip ir ką daryti“, - atrėžė Jaras.

Viena pagrindinių Jaro klienčių - jo motina, kuriai manikiūrą sūnus daro kartą per mėnesį.

„Mano mama - savo amžiaus grupės fitneso čempionė, - pranešė Jaras. - Esu jai priauginęs nagus, darau pedikiūrą. Mama tų procedūrų nesipurto. Kartais ji ateina į grožio saloną, kartais aš, jeigu iš ryto ten neturiu darbo, nuvažiuoju pas ją į namus. Išgeriame kavos, pasikalbame ir susitvarkome nagus“.

Prieš fitneso čempionatus Jaras taip pat puošia savo mamą. Ir kuo ryškiau, blizgiau, išraiškingiau, kad ji išsiskirtų iš kitų moterų.

„Mamai aš apskritai pats geriausias - manikiūro, pedikiūro specialistas, sūnus. Trys viename, - pokštavo Jaras. - Kituose grožio salonuose ji yra buvusi tik kelis kartus. Ir kam jai vaikščioti kitur, kai tai moka savas žmogus?“

Išraiškingu manikiūru Jaras scenai puošia ir savo draugę.

„Mano draugė - „Kelio į žvaigždes I“ dalyvė. Manau, ji - viena geriausių dainininkių Lietuvoje, išskyrus Rūtą Ščiogolevaitę“, - nesikuklino Jaras. Tačiau draugės vardą jis nusprendė laikyti paslaptyje.

Gal tą patį manikiūrą prieš kopiant į sceną jis daro ir mamai, ir draugei? Jokiu būdu. Atlikdamas nagų dizainą, jis retai kartojasi - kiekvienas rankas stengiasi puošti vis kitaip. Mamos nagų dizainas turi būti solidesnis, draugės - vaikiškesnis, žaismingesnis. Vėjavaikiškas. Jei draugei ant nago labiau tinka boružė, tai mamai - gėlė.

„Ir tas, ir tas. Jei eksponuosi nagų piešinius - bus menas, o kai juos atlieki kasdien - amatas“, - mikliai atsakymą surado Jaras.

Vyriškis mano, kad savo amatą yra įvaldęs 70 procentų. Priekaištų iš klienčių dėl neįtikusio darbo jam neteko girdėti.

Manikiūro paslapčių J.Gusarovas išmoko Kaune. Belakstydamas su padėklais po vieną laikinosios sostinės restoraną, kur dirbo padavėju-barmenu, vaikinas dažnai užsukdavo į šalia esantį grožio saloną. Pažįstamos manikiūro specialistės pamokos jam išėjo į naudą.

Pedikiūro paslapčių Jaras mokėsi iš vienos garbaus amžiaus vokiečių poros. Bene 50 metų šį darbą drauge dirbantys vyras ir žmona Lietuvoje rengdavo apmokymus. Paskui jis pradėjo dalyvauti seminaruose. Nagų dizaino dvi savaites mokėsi Sankt Peterburge pas vieną meistrę.

„Nesmerkiu, bet tai - nemalonu. Man labai nepatinka, kai tų „problemų“ turi pardavėjos, o ypač - kasininkės. Bent jau nagai nelakuoti būtų, užtat manikiūras padarytas. Nežinau, gal jos finansiškai negali sau to leisti. Kai pamatau kasininkės nagus „su dizainu“, pagalvoju - šaunuolė“, - kalbėjo Jaras.

Tačiau ne visos nagų puošmenos jam patinka. Iš tikrųjų Jarui nepatinka per ilgi moterų nagai. Gražiausia - vadinamieji stiuardesių ilgio, kai matyti tik penki milimetrai ataugusio nago.

Ar Jaras pasidaro manikiūrą sau? Jis tik nusijuokė: „Pakrapštau kažkiek. Pačiam sau daryti manikiūrą sunku. Todėl esu kaip batsiuvys be batų“.

Nuolat palinkęs prie gražių damų nagučių manikiūro specialistas pavargsta. It prikaltas toje pačioje vietoje jaunas vyras per dieną nusisėdi. Todėl laisvalaikiu jis mėgsta sportuoti, žaisti biliardą, žvejoti. Su draugais važiuoti į gamtą, į kaimą - Jarui pirmoje vietoje, o traukti į naktinį klubą - beveik paskutinėje.