Nemylėjimo laimė

Tačiau ji turėjo tai, apie ką daugelis moterų gali tik pasvajoti - beatodairišką vyro meilę. Su antruoju savo vyru Albertu Riabovu Julija pragyveno 44 metus. Ir visą tą laiką ji jautėsi mylima, dievinama, lepinama. Net paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis, gulėdamas ligos patale, vos įstengdamas tarti žodžius, Albertas žmonai šnabždėdavo: „Kokia tu graži“. Jis mirė prieš pusę metų, būdamas 74-erių.

„Būti mylima iki mirties - tai išskirtinė dovana gyvenime“, - ir vėl vos pastebimai šyptelėjo karštai mylėta, bet pati nepamilusi moteris.

Profesionali cirko artistė kasdienybėje šypsosi itin retai. Visos jos šypsenos liko arenoje, su kuria alytiškė atsisveikino beveik prieš 30 metų. „Paaukojau karjerą vardan šeimos“, - ne kartą su kartėliu prisiminė J.Riabova, jau 25-erius metus mokanti cirko paslapčių Alytaus vaikus.

Cirkas buvo ir tebėra didžioji jos gyvenimo meilė bei aistra. Daugybę kartų kalbėjausi apie jį su Julija ir mačiau, kaip moters akys žibėjo. Ir tik vienąsyk, praėjus pusmečiui po vyro Alberto mirties, ji netikėtai, lyg nustūmusi cirką į šalį, prabilo apie vyrus ir savo jausmus. Tuomet pamačiau kitokią moterį: ji daugybę kartų užsidengė delnais veidą ir rijo akyse sužvilgusias ašaras.

„Viduje aš visiškai tuščia“, - negailestinga sau buvo Julija. Pasitempusi, jaunatviška, elegantiška. Jos laikysenoje yra kažkas karališko - oraus ir šalto.

Nedideliame provincijos mieste, skurdžioje šeimoje augusiai alytiškei cirkas atvėrė duris į kitokį pasaulį: bohemiškus didžiulės Rusijos artistų vakarėlius, su viliojančiais pasiūlymais ir pažadais plūstančius gerbėjus bei sumaištį širdyje, per 65-erius gyvenimo metus, nė karto nepajutusioje meilės.

Alytuje užaugusi Julija pradėjo cirko artistės karjerą, kai pati dar nė karto nebuvo mačiusi cirko. Plastišką paauglę pastebėję pedagogai padėjo sukurti jai scenos numerį pagal savo supratimą.

Julijai nebuvo nė aštuoniolikos, kai ji išvyko į Rusiją ir pradėjo dalyvauti šioje šalyje populiariuose cirko koncertuose. Tokią galimybę jai suteikė vilniečio cirko artisto Viktoro Soprygino šeima, pakvietusi jauną alytiškę vykti kartu.

„Norėjau ištrūkti iš šeimą slėgusio skurdo, kažką pasiekti savo gyvenime ir išvažiavau, nors buvau dar nebaigusi paskutinės vidurinės mokyklos klasės“, - prisiminė J.Riabova.

Daug žadančios akrobatės pirmasis pasirodymas įvyko Rusijos mieste Orenburge. Julijai jis buvo įsimintinas ne tik todėl, kad pirmas: vos išėjus į sceną po pirmųjų judesių jai trūko liemenėlė. Buvo 1960-ieji. Sovietinėje Rusijoje jauna cirko artistė, dangstydama apnuogintą krūtinę, išbėgo iš scenos.

Gal ir kvepėjo skandalu, bet jis nekilo. Užkulisiuose Julijai susiuvo liemenėlę ir išstūmė atgal į sceną. Jos pasirodymą žiūrovai palydėjo gausiais aplodismentais. Svaiginanti lietuvaitės karjera Rusijoje ir klajokliškas cirko artistės gyvenimas prasidėjo.

Bet bohemiška laisve Julijai mėgautis neteko. Vos sulaukusi 18-os jis ištekėjo už savo trenerio sūnaus Jurijaus. Ne iš meilės, o iš baimės.

Trejais metais vyresnis vaikinas po vieno koncerto viešbučio kambaryje iš Julijos pradėjo tiesiog reikalauti artimų santykių. Griežtai auklėtą merginą iš provincijos išgąsdino toks vyro elgesys. „Nemokėjau sau leisti jaustis ir elgtis laisvai. Pagalvojau, kad jeigu jis manimi pasinaudos, liksiu niekam nereikalinga. Maldavau manęs neliesti ir pažadėjau už jo ištekėti“, - prisiminė J.Riabova.

Ji savo pažadą įvykdė, nors dabar pati pripažįsta iškart turėjusi suprasti, kad nieko gero iš tos santuokos nebus: juk artumo siekęs vyras jau patį pirmą kartą jos vos neišprievartavo.

Pora susituokė Kazachstane. Niekam nieko nesakę nuėjo iš viešbučio į metrikacijos skyrių ir „susirašė“. Jaunikio motina, sužinojusi naujieną, nualpo, tėvas griebėsi už galvos. Žinomai cirko artistų šeimai marti buvo per prasta. O savo tėvams Julija bijojo net prasižioti, kad ištekėjo už ruso. Net savo pavardės ji nepakeitė.

Antspaudas pase pavertė ją vyro nuosavybe. „Tai buvo didžiausia tragedija mano gyvenime“, - prisiminusi pirmąją santuoką išsitarė Julija. Visus vėliau pasitaikiusius išbandymus ji lygindavo su pirmosios santuokos metais ir įsitikindavo, kad nieko baisesnio už juos negali būti.

„Vyras mane mušdavo beveik kasdien. Už tai, kad su manimi kas nors pasisveikindavo, kad nusišypsodavo gatvėje. Jam atrodė, kad visi vyrai į mane žiūri. Pavydas buvo jo liga“, - atviravo moteris.

Prieš koncertus jis eidavo per užkulisius demonstratyviai apsikabinęs Juliją - kad visi matytų, jog ji yra jo moteris: „Jei kas nors nusišypsodavo, aš atkentėdavau jo smūgius, o iškart po to išėjusi į sceną turėdavau šypsotis. Per pasirodymus jis sėdėdavo salėje ir stebėdavo. Jam nuolat atrodydavo, kad aš į kažką per daug žiūriu ir po koncerto vėl mušdavo.

Nueidavome į viešbučio kambarį, vyras įjungdavo garsią muziką, kad niekas negirdėtų, kaip aš jo mušama šaukiu. Bet aš nešaukdavau: man buvo gėda“.

Po poros metų tokio gyvenimo išsiskirti su Jurijumi paragino jo tėvas. Tai įvyko po eilinio Julijos vyro įsiūčio protrūkio.

„Tada mes jau gyvenome atskirai, bet aš asistuodavau savo vyrui per pasirodymus. Iš vakaro jis buvo su kita moterimi ir kitądien per repeticiją jam vis nesisekė. Aš nusišypsojau. Už tai užkulisiuose jis užsimojo ant manęs lenta. Užstoti banžiusi jo motina pakėlė ranką. Jurijus trenkė ir sulaužė motinai pirštus, o ji buvo muzikantė. Tuomet jo tėvas ir pasakė, kad turiu skirtis ir bėgti nuo jo kuo toliau. Taip ir padariau“.

Ištrūkusi iš pirmosios santuokos pragaro, Julija atsidūrė tolimame Rusijos mieste Barnaule. Čia ji susipažino su šokėju Albertu Riabovu.

Jis buvo visiška pirmojo Julijos vyro priešingybė. Vaikų namuose užaugęs Albertas žaviai cirko akrobatei atidavė visą savo neišmylėtą meilę ir apgaubė neišdalintu švelnumu. Jis buvo 10 metų vyresnis už Juliją ir nė karo nevedęs, ji - jauna ir jau spėjusi išsiskirti.

„Iki tol nebuvau jautusi meilės: nežinojau, ką reiškia būti priglaustai, pagailėtai. Tokių dalykų nebuvo ir mano tėvų šeimoje, gal todėl aš visą gyvenimą nemokėjai reikšti jausmų“, - svarstė Julija.

Sutikusi Albertą, ji jautėsi lyg patekusi iš pragaro į rojų. Jo dėmesys, globa, atidumas jaunai moteriai atrodė neįtikėtini. Važiuojant autobusu į koncertus Albertas, išvydęs duobėtą kelio ruožą, pakeldavo Juliją nuo sėdynės, kad jos per smarkiai nekresteltų.

„Po trijų mėnesių gyvenimo tokiame rojuje aš nuo jo pabėgau. Gal suveikė padorumas? Supratau, kad negalėsiu tam žmogui atsilyginti tuo pačiu. Sumelavau, kad serga mama ir išvažiavau. Bet į Lietuvą negrįžau.

Albertas tai išsiaiškino. Prašiau jo neieškoti manęs, sakiau, kad jam reikia ne tokios, kaip aš - jis vertas moters, kuri jį mylėtų. Bet jis neatstojo.

Netrukus sužinojau apie vieną jo poelgį man pabėgus, ir tai mane labai sukrėtė. Sutikau už jo ištekėti: ir vėl ne iš meilės - iš baimės, iš gailesčio. Ir vėl nebuvo nei baltos nuotakos suknios, nei vestuvių maršo. Nuėjome tiesiog iš gatvės ir įregistravome santuoką. Taip liepė mano tėvai, nes aš jau laukiausi dukters“, - prisiminė J.Riabova.

Vienintelė jos dukra Olga augo Alytuje pas senelius. Vėliau tėvai mergaitę pasiėmė į Rusiją, bei ji ilgėjosi senelės, kurią vadino mama. Julija buvo mamytė.

Gerą atlyginimą gaudavusi J.Riabova dukrai negailėjo nieko. Olga buvo viskuo aprūpinta, bet nelaiminga: jai reikėjo ne motinos nupirktų daiktų ir parvežtų lauktuvių, o nuolatinio jos buvimo šalia. Išgirdusi apie Julijos puoselėjamas viltis, kad galėtų būti cirko artiste, dukra atrėžė: „Aš noriu turėti savo namus, miegoti savo lovoje ir pati auginti savo vaikus“.

„Man atrodė, kad elgiausi teisingai, stengiausi, kad mano vaikui nieko netrūktų, bet ilgainiui Olgos priekaištai privertė mane pasijusti kalta“, - prisipažino J.Riabova.

Iki šiol dukra nevengia jai priminti: „Jūs niekada neturėjote namų, šeimos - jūs turėjote tik darbą“.

Julija ir pati pripažįsta, kad dėl darbo galėjo eiti kiaurai sieną, o kai reikėdavo pakovoti už save, ryžto dažnai pritrūkdavo.

Lietuvei cirko artistei buvo 37-eri, kai ji baigė savo karjerą Rusijoje. Ji grįžo į Lietuvą: slaugyti sergančių tėvų, padėti jau suaugusiai dukrai ir gyventi su nepaprastai ją mylinčiu vyru, kuriam kartais neištverdavo nepriminusi, kiek daug dėl jo paaukojo.

Dar būdama savo karjeros viršūnėje Julija galėjo likti dirbti Rusijos sostinėje Maskvoje, Didžiajame Maskvos cirke. Tačiau tam buvo būtina viena absurdiška sovietmečiu galiojusi sąlyga: reikėjo ištekėti už maskviečio. O lietuvė jau buvo ištekėjusi už Alberto Riabovo, kilusio iš Altajaus krašto.

Perspektyvią akrobatę ne vienas cirko korifėjus tuomet įkalbinėjo oficialiai išsituokti su vyru ir įregistruoti fiktyvią santuoką. Albertas su tuo nesutiko, ir Julija tokiam žingsniui nesiryžo.

„Jaunikį - fiktyvų ar ne - nebūtų buvę sudėtinga surasti. Gerbėjų man netrūko. Nors nesuprasdavau, ką vyrai manyje mato. Buvau kompleksuota, nesijaučiau graži ir nekovojau dėl jų dėmesio. Patikdavo dėmesys, bet dar labiau patikdavo apsisukti ir nueiti, palikus dėl manęs svaigstantį vyrą. Gal aš taip keršijau jiems už nenusisekusį savo gyvenimą?

Praeidavau pro vyrus kaip per stiklą, o jiems, matyt, patinka neprieinamos moterys. Bet juk nėra neprieinamų moterų - yra tik kantrybės neturintys vyrai“, - įsitikinusi J.Riabova.

Vienintelis, kuriam tos kantrybės, matyt, nepritrūko, buvo jos vyras Albertas. Po vieno koncerto, kuriame pasirodė ir Julija, prie jo, lydimas vertėjo, priėjo švedas. Jis be užuolankų pareiškė: „Aš myliu jūsų žmoną, galiu jai duoti viską, o jūs negalite nieko. Noriu ją išsivežti į savo šalį“.

„Vežkitės, jeigu ji važiuos“, - santūriai atsakė A.Riabovas.

„Jis buvo įsitikinęs, kad aš niekur nevažiuosiu. Ir neklydo. Aš buvau su juo tokia saugi, tokia rami. Po pirmoje santuokoje patirto košmaro nė už ką nebūčiau ryžusis rizikuoti ir prarasti tai, ką turėjau, gyvendama su Albertu. Labai bijojau jo netekti“, - kalbėjo nė karto savo vyrui meilėje neprisipažinusi moteris.

Savo žmonai A.Riabovas neleisdavo nei skalbti, nei namų tvarkyti. „Tau tai netinka“, - sakydavo jis, ištraukdamas pašluostę Julijai iš rankų. Kol vyras kuopdavosi, ji skaitydavo knygas.

Santūrus, ramus, mažakalbis A.Riabovas savo žmonos nė karto nepaklausė, ar jinai jį myli. Julijai atrodo, jog vyrui užteko to, kad jis mylėjo, o mylima moteris buvo greta ir leido jam save mylėti.

- Aš nebuvau nelaiminga. Man daugelis pavydėjo, nes turėjau labai gerą vyrą. Ar būčiau buvusi laimingesnė, jei būčiau ištekėjusi už labai mylimo, bet visą gyvenimą kentusi smurtą ir patyčias?

Nors būdavo akimirkų, kai gailėdavau savęs. Matydama laimingas, prie jaunikių besiglaustančias nuotakas, kartais pagalvodavau: kodėl man nebuvo lemta šito pajausti? Juk ir aš norėjau nors kartą beprotiškai įsimylėti, bet taip ir nepažinau to jausmo. Gal aš gimiau šalta, o gal nesutikau žmogaus, kuris įžiebtų ugnį manyje?

Bet mano vyras buvo be galo geras. Gal gyvendama su juo aš ir nebuvau pati laimingiausia moteris, bet gavau iš jo nepaprastai daug.

Tik bėda ta, kad moteris užprogarmuota daugiau atiduoti, o ne imti - aš pripratusi tik imti.

- Gal. Gal aš bijojau atvirkščio varianto, kad man teks apie kažką lakstyti ir kažkuo rūpintis? Aš buvau pareiginga žmona. Niekada nepadariau nieko, kas Aliką įskaudintų, niekada jo nepažeminau. Buvau jam pažadėjusi: jei kada nors nueisiu su kitu vyru, namo nebegrįšiu. Ir jo prašiau to paties.

Kartą Alikas pastebėjo mano beįsižiebiančią simpatiją vienam vyrui. Tada jis pasakė: „Tu eik, pabandyk. Jie tau bus blogai, visada galėsi pas mane sugrįžti“. Po šitų jo žodžių supratau, kad niekur neisiu ir nieko neieškosiu. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi su kitokiu vyru nei buvo mano Alikas.

Gal man Dievas nedavė meilės jausmo, o gal aš bijojau jį įsileisti. Labai gerbiau savo vyrą. Ir rūpinausi juo. Kai sirgo, slaugiau, guodžiau, dariau viską, ką galėjau.

Be galo liūdna likus vienai. Nemoku viena gyventi - buvau įpratusi, kad manimi rūpintųsi.

Ir viską dariau tik dėl Aliko. Puošiausi dėl jo, stengiausi. Tik po vyro mirties pirmą kartą išnešiau šiukšles nepasidažiusi. Kol buvo Alikas, niekada sau to neleidau.