Futbolo klajoklis nelinkęs flirtuoti

Todėl reikia atiduoti pagarbą. O ką jis atsako, pavyzdžiui, į tokį laišką: „Edgarai, aš tavęs noriu ir be tavęs negaliu?“ Juk pasitaiko ir tokių.

- Pietų šalyse - Portugalijoje, Ispanijoje. Ten žmonės labiau atsipalaidavę, daugiau sau leidžia.

- Portugalijoje ir Ispanijoje futbolininkai labai populiarūs. Visi nori su jais pabūti, nusifotografuoti. Tai futbolo dalis. Visgi taip žiauriai pasakyti „lipte lipa“ negalima.

Visi futbolininkai turi gerbėjų. Bet laikui bėgant išmoksti pasistatyti barjerą - neprisileisti. Antraip tikrai gali atsirasti problemų. Tuomet pradeda sklisti gandai. O tai futbolininkui nepadeda.

- Jeigu sąžiningai - pasitaikydavo tokių dalykų. Tačiau niekados rimtai į tai nežiūrėjau. Nemanau, kad tai tinkamas būdas su kažkuo susipažinti ar leisti laiką.

- Turi atsakyti. Nesakau, kad būtinai moterims. Laiškus rašo ir vaikai. Rimtuose klubuose vadovybė netgi prašo neignoruoti gerbėjų. Jie juk serga už komandą. Todėl reikia atiduoti pagarbą.

- Į tokius gali neatsakyti. Gerbėjams niekas laiškų nerašo. Išsiunti tik nuotrauką ar lapelį su autografu.

- Per rungtynes nei matai, nei girdi sirgalių. Galbūt ateina kokios merginos, pasirodo šalia aikštės. Po rungtynių visada laukia daug jaunimo. Atsimenu, Ispanijoje, Portugalijoje po rungtynių merginos jau stovi, laukia, renka parašus. Ir po kiekvienų rungtynių tie patys veidai. Tada kyla klausimas, kodėl tos pačios (nusijuokia). Bet niekas į tai nekreipia dėmesio.

- Man niekada neteko gintis. Galbūt dėl to, kad niekada jų neprisileidžiu. Suprantu, kad tokie santykiai yra neteisingi. Nežinau, kokį tikslą turėdamos tos moterys atakuoja sportininkus. Niekada neturėjau tokių bėdų. Gal yra žmonių, kuriems patinka būriai gerbėjų. Tada jie pajaučia savo vertę.

Netikiu, kad kažkokios damos sugebėtų taip įkyrėti, jog nuo jų reikėtų net gintis.

- Ne. Gal mano žmona nepavydi.

- (netrumpa pauzė) Visi vyrai turbūt yra pavydūs. Bet kiekvienas žmogus žino ribą, iki kiek leisti kitam pavydėti ir ar iš viso verta sukelti kito žmogaus pavydą. Aš nemėgstu sukelti pavydo. Dėl to mums tokių problemų nekyla.

- Lietuvoje nei moterys, nei vyrai nelabai domisi futbolu. Kur kas mažiau nei užsienyje. Ispanijoje, Portugalijoje visi tiesiog gyvena futbolu. Tiek moterys, tiek vyrai.

- Čia gerbėjai neįkyrūs, nestabdo vidury gatvės ir neprašinėja autografų. Mane čia retai atpažįsta, ir aš labai tuo džiaugiuosi.

- Ko gero, kolegų, trenerių. Visi komplimentai žmogui yra malonūs, nesvarbu, kas juos pasako. Nešneku apie futbolą, bet apie žmogiškąsias savybes. Komplimentai apie futbolą nebelabai mane stebina ar pakelia mano vertę.

- Galėčiau dažniau. Turėčiau dažniau.

- Nežinau. Gal ir galėčiau nedirbti. Tačiau darbas, kažkoks užsiėmimas reikalingas tam, kad nesėdėtum vietoje, negrimztum į liūną. Žmogus vis tiek turi kažką veikti, net jei tai finansiškai nelabai naudinga.

- Į orą nemėtau. Bet ir netaupau.

- Labai mažai.

- Kaip pažiūrėsi. Kažkam gal padeda, kažką atitolina. Vis tik gyvenimas eina į priekį, net kai žmonės ir nebūna kartu. Visada norisi šalia žmogaus, kuriam galėtum papasakoti savo bėdas, džiaugsmus. Tokie žmonės yra labai svarbūs gyvenime.

- Niekada Jolantos nestačiau į rėmus. Neprimetinėjau savo valios, kad turi su manimi gyventi Škotijoje ar kitoje šalyje, nesvarbu, kaip bus su vaikais, jų mokslais. Visada sprendimai buvo priimami kartu.

- Jolanta buvo ta moteris, su kuria norėjau būti. Dėl to ir susituokėme. Norėjome būti kartu. Jai dėl to teko daug ką paaukoti - išvažiuoti paskui mane gyventi į užsienį, auginti vaikus. Aš jai už tai labai dėkingas.

- Žinojo, ką veikiu, bet nemanau, kad tai jai buvo labai svarbu. Nemanau, kad su manimi buvo dėl to, kad man sekasi. Susipažinome, kai man tebuvo 16 metų. Kažkur kieme. Jolanta netoliese gyveno.

- Ne. Ji nėra didelė futbolo mėgėja. Anksčiau ateidavo, pažiūrėdavo. Bet dabar yra savų rūpesčių. Auga vaikai. Jai tenka labiausiai jais rūpintis.

- Galėčiau būti geresnis. Norėčiau skirti jiems daugiau laiko. Taip jau susiklostė, kad neturėjau galimybių su jais praleisti daugiau laiko, pamatyti kaip jie auga, padėti jiems su mokslais, paauklėti.

- Palepinu. Bet jie labai greitai prie to pripranta ir tuo naudojasi. Todėl reikia būti ir griežtam. Reikalauju drausmės. Supratau, kad kito kelio jau nėra. Jeigu visą laiką glostysi, netoli nueisi.

- (ilga pauzė) Kai nebežaisiu futbolo, kai bus daugiau laiko, labai norėčiau turėti mažą vaiką, padėti jį auginti, matyti, kaip jis auga.

- Gal ne. Per didelė loterija. Edgaras su Eriku net nelanko futbolo treniruočių. Tik retkarčiais pagainiojame kamuolį kartu. Nemanau, kad tie vaikai sugebėtų tiek paaukoti dėl tikslo. Jie jau visai kitaip žiūri į pasaulį, į gyvenimą. Jie nesupranta tikslo siekimo, to prasmės. Keičiasi laikai. Jie turi daugiau nei mes turėjome. Jie nebesivargina fiziškai.

Niekas nenori taip, kaip mes, bėgioti su kamuoliu nuo ryto iki vakaro. Jie daug greičiau pavargsta, jiems daug maloniau atsigulus žaisti kompiuterinius žaidimus.

- Būna taip, kad grįžę iš mokyklos jie man pasako tokių dalykų, kurių niekada jiems apie save nesu sakęs. Namie mes nešnekame apie tai, kas ką pasiekęs ar gavęs medalį. Tai jie sužino iš aplinkinių, draugų. Niekada vaikams nesakau, jūs turite pasiekti vieną ar kitą dalyką, nes tai padarė tas ar anas.

Kartoju jiems, kad gyvenimas nėra toks, kokį jie įsivaizduoja. Jie mano, kad augs, nieko neveiks ir visuomet viską turės. Mano tikslas yra, kol dar nevėlu, pakeisti tokį jų mąstymą. Kad jie nežiūrėtų į ateitį, kuri iš anksto garantuos sotų gyvenimą.

- Kai pradėjau žaisti, mes net nežinojome, kad futbolininkai daug uždirba, gali iš to gyventi. Dar buvo sovietų laikai. Mane vedė ne noras gyventi geriau. Norėjau žaisti, gerai žaisti, kažkur išvažiuoti.

- Aišku, kad sakydavo. Dėl futbolo reikėjo aukoti ir pamokas. Turėjau bėdų mokykloje. Tikrai nebuvau pats geriausias mokinys. 12-oje klasėje netgi nebuvau prileistas prie egzaminų.

Tai buvo didelė tragedija šeimai. Ypač mamai. Net nesitikėjau, kad bus tokia reakcija. Jei būčiau tai žinojęs, niekada nebūčiau taip elgęsis. Žinau, kad prie egzaminų nebuvau prileistas ne dėl savo sugebėjimų, bet dėl aikštingo charakterio.

Mokykloje buvau aikštingas. Galbūt per anksti aplankė sėkmė. Buvau neteisus, leidau sau per daug. Ginčydavausi su mokytojais.

- Jau nuo 16 metų pradėjau žaisti Vilniaus „Žalgiryje“. Buvau savarankiškas, nereikėjo tėvų pagalbos. Jaučiau savo vertę. Tad labai anksti patyriau vadinamąją žvaigždžių ligą. Labai džiaugiuosi, kad greitai ją išsigydžiau.

Praėjus keleriems metams ji niekada nebepasireiškė. Nebebuvo taip, kad kažkuo labai didžiuočiausi, ar kažką žeminčiau vien dėl to, kad jis neturi vieno ar kito dalyko.

Nežinau, kam turėčiau būti dėkingas, kad supratau, jog žmogus nekaltas, jei jis greitai nebėga ar gerai nežaidžia futbolo. Supratau, kad taip elgtis negalima. Buvo visokių klaidų. Tikrai daug ką daryčiau kitaip. Na, bet tuos egzaminus išlaikiau kitais metais (nusijuokia).

- Nuo mažens kiek tik buvo įmanoma stebėdavau rungtynes. Matydavau geriausius žaidėjus, stipriausias lygas. Kai pats ten atsiduri, žaidi prieš tuos, kuriais žavėjaisi, iš pradžių net sunku tuo patikėti.

Iš pradžių save net nuvertini, manai, kad nesi toks geras, kaip jie. Bet paskui matai, kad jie taip pat klysta, kad gali juos apžaisti, laimėti. Taip ir atsiranda pasitikėjimas savimi, futbolo lygis, dėl kurio visi dirbame.

- Nežinau, kokia ta sėkmės formulė. Gal kažką paveldėjau. Bet, kad ir koks būtų talentingas sportininkas, vien talento neužtenka. Būtinas atsidavimas, pasiaukojimas.

- (šypteli) Nepalyginamas su niekuo. Sunku išreikšti žodžiais kaip tuo metu jautiesi. Reikia pačiam įmušti, kad žinotum tą jausmą.

- Nesu susidūręs su tokiais dalykais. Gal ir buvo kokių pykčių, bet tokių kiaulysčių nėra pasitaikę.

- Manau, visi supranta, kad tokiu keliu netoli nueisi.

- Ne. Būna tokių momentų, kai nusvyra rankos. Bet aikštėje vis tiek stengiesi tvardytis.

- Nemanau, kad vyrui ašaros - gėda. Bet neatsimenu, kad aikštėje būčiau verkęs. Būna labai skaudu, bet tas emocijas išsineši iš aikštės ir tramdai jas. Laikas pralaimėjimo kartėlį, kaip ir žaizdas, gydo geriausiai.

- Anksčiau žaisdavau golfą. Dabar dėl traumos nebegaliu sau to leisti. Mėgstu skaityti.

- Nežinau, iš kur tokia nuomonė atsiranda. Galbūt keli pavyzdžiai parodė, kad futbolininkai galvoje neturi košės. Jeigu iš 100 tūkstančių futbolininkų kokie šeši, duodami interviu, pasisakė niekada neskaitę knygos, nereikia galvoti, kad visi tokie patys.

Pažįstu daug apsiskaičiusių, protingų futbolininkų. Smegenys reikalingi ir aikštėje, ir už aikštės ribų. Nemanau, kad yra labai gerų besmegenių futbolininkų.

- Su metais ateina išmintis, patirtis. Tokie įvykiai, kuomet esi neteisus, palieka žymę galvoje, širdyje. Aikštėje visi žaidėjai kitokie nei realiame gyvenime. Aikštėje užverda kraujas. Veikia adrenalinas. Pagal tai, kaip žaidėjas elgiasi aikštėje negalima spręsti, kad jis taip elgiasi ir gyvenime.

Jei būčiau savo paties varžovas, nekęsčiau savęs. Aikštėje esu ir visada buvau bjaurus. Galbūt dėl tikslo siekimo, dėl sportinio pykčio ant savęs, kitų. Aikštėje gali pavirsti į tokį gyvulį, kad iš šalies bjauru žiūrėti. Taip jau yra. Ir nieko su tuo negali padaryti.

- Čia turbūt ir yra futbolo fenomenas. Aikštėje net ir tam, kuris už jos ribų yra tavo draugas, norisi padaryti kažką blogo. Po to, aišku, gailiesi, jei sužaidei. Kas būna aikštėje, turi ir likti ten. Nereikia visų tų neigiamų emocijų neštis į rūbinę ar namo.

- Visaip būna. Po rungtynių niekas negali greitai užmigti. Kažkur išeini, pasėdi su draugais. Jeigu geros rungtynės, greičiau užmiršti, jeigu blogos - ilgiau nešiojiesi savyje.

Sportininkams labai svarbu ilgai nelaikyti savyje emocijų, pralaimėjimo kartėlio. Jis gali užgraužti. Reikia padaryti išvadas, kodėl tai įvyko, ką galima pataisyti ir kuo greičiau pamiršti pralaimėjimą. Ilgai savyje nešiodamas blogas emocijas tik stabdysi savo progresą.

- Visi profesionalai, ne tik sportininkai, jaudinasi norėdami gerai atlikti savo darbą. Jaudulys visada yra. Ir ne dėl to, kad nepasitiki savo jėgomis. Jeigu jo nėra, sportas nebetenka prasmės.

- Tikrai galėjau. Nežinau, kodėl pasirinkau tokį klaidingą kelią (nusijuokia). Galėjau žaisti krepšinį. Visai neblogai žaidžiau. Net kažkokioje rinktinėje buvau. Bet futbolas nuo pat mažens buvo arčiau širdies.

- Didelių galimybių nebuvo. Bet negali visi žmonės mėgti vieną sporto šaką. Tada neturėtumėme nei Virgilijaus Aleknos, nei kitų gerų atletų.

- Ne. Mano mama Elvyra ir tėtis Petras niekada profesionaliai nesportavo, dirba valstybinius darbus. Brolis Darius sportuoja, bet nėra sportininkas profesionalas.

- Ko gero, grįšiu į Vilnių. Seniai negyvenu Lietuvoje. Kad nesėdėčiau sudėjęs rankas, reikės susigalvoti kokios nors veiklos. Norėčiau išbandyti trenerio darbą.