„Man sekėsi, gal todėl, kad visuomet buvau šalia Dievo, meldžiausi, gal todėl man likimas buvo palankus“ - sako Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3–ojo laipsnio ordinu už nuopelnus Lietuvai apdovanota Ona Činčikaitė.
Jos tėvas mirė, kai Onai tik metukai buvo. Mama visas santaupas paklojo gydytojams Vilniuje, O lenkų laikais, viena para ligoninėje kainavo tiek, kiek viena karvė, 12 zlotų. Netektys ir toliau neaplenkė jų namų: mirus broliukui, vėliau ir sesutei, Onutė namuose liko vienintelė pagalbininkė.
Nuo mažumės buvo fiziškai stipri. Iš pradžių savo 10 ha apdirbdavo, vėliau – kolchozo.
Geru žodžiu Ona mini kolchozo pirmininką Praną Požecką: “Sunku jam čia buvo dirbti, sąžiningas buvo, o žmonės vogė labai”.
Ona 12 metų dirbo fermoje. Už gerą darbą kolchozo fermoje apdovanota ne tik sidabriniais šaukštais ir skėčiu, bet ir V.Lenino ordinu.
Niekas tuomet nė neįtarė, kad V.Lenino ordininkė Ona Činčikaitė su motina savo namuose slapsto partizaną Stasį Guigą-Tarzaną.
„Kai Stasys pas mus pradėjo slapstystis, aš dar ilgai nežinojau, mama nesakė. Kol kaime buvo kluonai, jis slėpdavosi po šienu ar šiaudais. Kai susikūrė kolchozai, kluonus išardė, atėjo pas mus ant tvarto. Ir taip jis pas mus išgyveno tris dešimtmečius. Be mūsų, tik pusbroliai apie partizaną dar žinojo, kartais jie nakčia visi pas mus prie stalo susėsdavo“, - prisimena tuos laikus Ona Činčikaitė.
1986-ųjų vasario pabaigoje Stasys peršalo ir mirė. Naktį jį užkasė suvyniotą į maršką klojime, o kai atšilo oras, pervežė palaidoti miške.
Tik prasidėjus Atgimimui Onos pusbrolis Kostas apie slėptą partizaną papasakojo kaimynui, sąjūdininkui Audriui Davidoniui. Gavęs Onos sutikimą šis ir papasakojo tuomečiam rajono paminklotvarkininkui Valdui Sriužui. Taip po 34 metų viskas iškilo viešumon ir partizano kūnas buvo pagarbiai perlaidotas.
Ona Činčikaitė niekada netikėjo, kad jos vargas bus įvertintas valstybiniu apdovanojimu, kad šalia senatvės pensijos gaus ir valstybinę pensiją. Kad pas paprastą kaimo moterį kelis kartus lankysis kultūros ministras Saulius Šaltenis, žurnalistai, lietuvių išeiviai iš Kanados. Kad jai apdovanojimą įteiks pats valstybės prezidentas Valdas Adamkus.
Savo aštuoniasdešimtmečiui Ona rengėsi kaip niekada - išdažė namus, su kaimynių pagalba tapetus pakeitė, degtinės nusipirko, laukė pusbrolio vaikų atvažiuojant. Tačiau sulaukė kaimynų su dovanomis ir su muzika.
Ona gyvenimu nesiskundžia, nors prieš aštuonis metus kaimyno karvės suluošinta koja reikalauja rimtos operacijos. Graudu ir kartu linksma žiūrėti, kaip moteris, pilna vidinės energijos, ir kieme, ir namuose vaikšto pasiramščiuodama taburete, kaip vaikštukais.
Onos diena prasideda 7 val. ryto - malda, baigiasi jau po vidunakčio. „Meldžiuosi, dainuoju. Taip ir praslenka diena“, - sako O.Činčikaitė. Neapleidžia Ona ir savo kiemo: pati daržą, bulves pasodina. O jau gėlynas!
Kiekvieną svaitgalį ir per šventes - į Bažnyčią. „Anksčiau 5 km eidavau pėsčia, vėliau, kol jėgos leido, dviračiu numindavau, o dabar - kaimynai nuveža“, - sako visą gyvenimą nesiskirianti su bažnyčia moteris.