Savamokslis talentas, grojęs su žymiausiais muzikantais nuo Duke’o Ellingtono iki reperio Fab Five Freddy, mirė trečiadienio naktį Manheteno ligoninėje, pranešė „Blue Note Records“.
Maxas Roachas gimė Šiaurės Karolinoje 1924-aisias. Kai šeima persikraustė į Brukliną, keturmetis M.Roachas pradėjo mokytis muzikos. Aštuntoje klasėje iš tėvo dovanų gavęs būgnus, jaunasis muzikas jau mokykloje grojo kaip profesionalas. Džiazistas debiutavo būdamas šešiolikos, kai 1940 metais trijuose pasirodymuose pakeitė D.Ellingtono būgnininką.
Šis koncertas atvėrė jam kelią į legendinį Mintono teatrą Harleme, kur muzikantas prisijungė prie žymiųjų saksofonisto Charlie Parkerio ir trimitininko Dizzy Gillespie kuriant šviežią bibopo judėjimą. 1944-aisiais M.Roachas kartu su D.Gillespie and Colemanu Hawkinsu dalyvavo pirmosiose bibopo įrašų sesijose.
Iš kitų būgnininkų M.Roachas išsiskyrė greitomis rankomis ir sugebėjimu vienu metu išgauti skirtingus ritmus. Savo grojimu jis pakeitė standartinį svingo ritmą, o negirdėtu lėkščių skambesiu ir gongo panaudojimu suteikė būgnams ekspresyvumo. Tai buvo gana nervinga, agresyvi, nutrūktgalviškai greitai grojama muzika. Bibopo harmoninė kalba buvo gerokai aštresnė ir kampuotesnė nei tradicinio džiazo. Ritmas - aktyvus ir nereguliariai trūkčiojantis, „karštai“ svinguojantis.
5-ajame dešimtmetyje M.Roachas grojo bibopą su Charlie Parkerio kvintetu ir coolbopą su Mileso Daviso Capitol orkestru. Jis taip pat prisijungė prie trimitininko Cliffordo Browno ir kartu grojo hardbopą - stilių, kilusį iš bibopo ritmo įjungiant bliuzą ir gospelą.
6-o dešimtmečio viduryje, kai muzikanto draugai krito vienas po kito (Ch.Parkeris perdozavo, o C.Brownas žuvo autoavarijoje), M.Roachas pats įklimpo į alkoholizmą ir narkotikus. Jo pirmajai žmonai, daininkei Abbey Lincoln pavyko muzikantą ištraukti.
Į 1960-uosius M.Roachas įžengė su manifestu - jo septynių dalių suita „Mes reikalaujame! Maxo Roacho laisvės suita“ palaikė juodaodžių aktyvistų kovą už pilietines teises.
Per kitus dešimtmečius Maxas Roachas toliau tyrinėjo naujas muzikos erdves ir naikino egzistavusias ribas. 1980 metais jis grojo kartu su reperiu Fab Five Freddy ir, ignoruodamas kritikus, teigė, kad repas yra kaip „nesibaigianti paletė“.
1988 jis buvo pirmasis džiazistas gavęs MacArthuro draugijos „genijaus apdovanijimą“, o 1995-aisiais buvo įtrauktas į Grammy žvaigždžių alėją.