Septynios tarp 23 milijonų

Būtinai ištiks - šito neišvengsi. Azijoje yra visko - nuo stulbinančio grožio šventyklėlių iki atvirų nutekamųjų griovių“, - pralinksmino studentės Agnės Blažytės žinutė, atsiųsta iš Taivano.

Toks perspėjimas pasiekė kraunantis lagaminą. Iš ryto iš Vilniaus per Amsterdamą ir Honkongą turėjau išskristi į Taivaną ir po 24 valandų kelionės nusileisti porą milijonų gyventojų turinčiame Kaohsiunge, antrajame pagal dydį salos mieste. Visai viena ir nė murmur nesuprantanti mandarinų kalbos. Hieroglifai iki tol man atrodė tik gražūs piešiniai.

Taivane jie dar sudėtingesni nei Kinijoje, nes nereformuoti. „Jeigu niekas nepadės įsėsti į autobusą, tai ir nepataikysi. O su taksistais angliškai nesusikalbėsi“, - „pradžiugino“ Viktorija Laurinaitytė, kita studentė iš Taivano.

Laimė, ji tuoj pat prisipažino gyvenanti salos pietuose, buvusioje Taivano sostinėje Tainane, ir pažadėjo pasitikti oro uoste. Dar pasakė, kad Tainanas per vienerius metus tapo jos didžiąja meile.

„Kuo toliau, tuo labiau man čia patinka. Gatvėse ir parkuose ugnimi žydi miesto simbolis - fenikso, arba liepsnos medis. Kaip grybai po lietaus dygsta viena už kitą jaukesnės kavinukės“, - rašė Viktorija. Ji atsiuntė egzotiškų Tainano nuotraukų - romantišką universiteto parko tiltelį, moderniai naktį apšviesto pastato sieną ir daoistų šventyklą, įsikūrusią šalia garažo.

Agnė, kaip ir Viktorija, po studijų Vilniaus universiteto orientalistikos centre kinų kalbą buvo jau buvo studijavusios žemyninėje Kinijoje ir galėjo palyginti šią šalį su Taivanu.

„Esu magistrantūros studentė Taipėjaus politikos universitete. Pagal tėvynėje įgytą išsilavinimą - sinologė, širdy - kultūrologė... Nuo 2000-ųjų studijuoju, tyrinėju, stebiu ir visaip kitaip „liečiu“ kinų kultūrą, filosofiją, religijas, literatūrą ir kalbą. Kurį laiką gyvenau Kinijoje, dabar žvelgiu į ją iš kitos sąsiaurio pusės... Kultūros išlaikymo ir tradicijų autentiškumo prasme Taivanas - tikra lobių sala tokiems Azijos mylėtojams, kaip aš“, - rašė Agnė.

Septynios Taivano lietuvės, kurių nė vienos akyse nebuvau regėjusi, elektroniniu paštu konsultavo, kaip elgtis, kad penkių savaičių viešnagė saloje prie Kinijos krantų būtų neapkarstų.

Šešios iš jų - Lietuvos studentės Taivane. Ketverius metus krašte gyvenanti Vaida Piekutė Nacionalinio Chengchi universitete studijuoja verslą ir dirba profesoriaus asistente.

Viktorija Laurinaitytė Cheng Kung universitete mokosi kinų kalbos ir rengiasi tarptautinės komunikacijos magistro studijoms Taipėjuje.

Rūta Sakalauskaitė kultūros magistro siekia Nacionaliniame Chiao Tung universitete.

Justina Razumaitė mokosi Nacionaliniame Chengchi universitete po japonų kalbos ir visuomenės mokslų studijų Japonijoje.

Eglė Jauncemaitė į Taipėjų mokytis kinų kalbos atvyko tik vieneriems metams ir šį birželį grįžo į Vilnių baigti bakalauro studijų. Stipendijas studijuoti Taivane lietuvės gavo tarpininkaujant Lietuvos aukštosioms mokykloms arba pačios kreipėsi į Taipėjaus misiją Rygoje.

Vienintelė Irena Marazaitė, klinikinės psichologijos specialistė, studijuodama Vokietijoje ištekėjo už taivaniečio Suo-Pin ir jau trejus metus gyvena vyro gimtinėje. Jos vestuvių nuotraukos, darytos Taipėjaus ateljė, į kurią fotografuotis atvyksta net japonai, pritrenkė egzotišku grožiu. Vokietijoje jokio diskomforto nepatyrusiai lietuvei Taivanas pasirodė kietas riešutėlis: reikėjo iš naujo mokytis gyventi visai kitokių tradicijų ir pasaulėjautos.

„Visi mano diplomai ir ligtolinis patyrimas pasirodė nieko vertas. Teko sėsti į pradinukų suolą, kad įstengčiau išsiversti be vyro pagalbos“, - prisipažino Irena.

Kol juodu su Suo-Pin gyveno Vokietijoje, vyrą ir žmoną jungė užsieniečių statusas. Jie mėgo kartu pasijuokti iš vokiečių biurokratizmo ar perdėto polinkio į tvarką. Persikėlus į Taivaną, sunku tapo abiems. Suo-Pin labiausiai slėgė pragmatinis tėvynainių mąstymas. Irenai iš naujo teko pradėti beveik viską.

Naudingi Taivane gyvenančių lietuvių patarimai buvo vertingesni už kelionių knygas. „Gerai išsistudijuok informaciją apie Taivaną internete. Taivaniečiai mieli, geri ir svetingi žmonės. Tačiau jie stengiasi padėti užsieniečiui net tada, kai patys nežino, kur yra vieta, apie kurią teiraujiesi.

Tada puola skambinti vienas kitam ir sugaišina nemažai laiko. Morališkai pasirenk, kad į tave žiopsos visi, ypač salos pietuose, kur baltųjų mažai“, - įspėjo Vaida. Mergina prisipažino, kad po poros metų, praleistų Taivane, apsilankius Lietuvoje ją ištiko atvirkščias kultūrinis šokas - jau buvo spėjusi atparasti nuo lietuvių abejingumo ir nepaslaugumo aplinkiniams.

Lietuvės džiugiai pranešinėjo apie drėgną Taivano karštį, galimus taifūnus ir žemės drebėjimus, bet sakė, kad tai vieni niekai palyginti su 23 milijonais besišypsančių taivaniečių. Surūgusiai lietuvei juk gali būti per sunku atlaikyti tiek daug teigiamos energijos. Visos, išskyrus kiek skeptiškesnę Vaidą, kuri prisipažino, kad nė už ką netekėtų už kinų kilmės taivaniečio, buvo įsitikinusios, kad Taivanas - civilizuotas rojus žemėje.

Prieš sėsdama į lėktuvą, jau žinojau, kad Taivanas - šalis, dievinanti amerikiečius, trokštanti nepriklausomybės, stropiai rūšiuojanti šiukšles ir nuolat laikanti ore karinius lėktuvus. Tam atvejui, jeigu pultų Kinija. Bet, kol kinai nepuola, taivaniečiai šypsosi nuo ryto iki vakaro, nesistumdo gatvėje, negeria alkoholio ir yra tiesiog mieli žmonės.

Neatlaikę Mao revoliucijos apie pusantro milijono kinų 1949 metais, vadovaujami armijos generolo Chiang Kai-sheko bei lydimi 500 tūkstančių kareivių, plūstelėjo į Taivaną. Vietiniams gyventojams atvykėliai parodė jų vietą ir įkūrė Kinijos Respubliką. Dabar jų yra 23 milijonai ir atkakliai siekia, kad valstybė būtų pripažinta. Demokratija įsigalėjo prieš keletą metų. 40 metų klestėjo diktatūra.

Milžiniški Chiang Kai-sheko paminklai bei jam skirtas mauzoliejus puošia sostinę Taipėjų. Mauzoliejų vakariečiai pašaipiai pravardžiuoja tortu, apipiltu kalnu cukraus pudros. Tačiau vyresnioji taivaniečių karta Chiang Kai-sheką idealizuoja. Studentai ir išsilavinę žmonės leidžia sau pasišaipyti iš besąlygiškos pagarbos vadui, tačiau jinai akivaizdi. Tėvas, vadas, brolis, vyresnis žmogus, šeimos ir grupės nuomonė Taivane gerbiama.

Šalis garsėja aukščiausiu pastatu pasaulyje - 508 metrų dangoraižiu „101“, iš japonų nukopijuotu greituoju traukiniu, per 90 minučių nuskriejančiu 345 kilometrus iš Kaohsiungo į Taipėjų. Taivaną pasaulyje išpopuliarino modernios technologijos, puikūs keliai, investicijos į švietimą. Daug studijų vyksta anglų kalba, mielai priimami studijuoti užsieniečiai.

Labiausiai mane domino, kaip lietuvės prisitaikė egzotiškoje šalyje, kur viskas kitaip nei Europoje. „Po Kinijos mėgaujuosi gyvenimu Taivane: čia niekas nesistengs tavęs apgauti ar įbrukti prekės už tris kartus didesnę kainą“ , - pasakojo Viktorija, pasitikusi oro uoste. Liepė nesustebti, kad taivaniečiai kreivai reaguoja į pėsčius žmones ir patys vos keliasdešimt metrų važiuoja dviračiu arba motoroleriu.

„Mano buto šeimininkė iki šiol negali atsistebėti, kad vaikštau į universitetą pėsčia - vis siūlo dviratį“, - juokėsi studentė. Po poros savaičių įsitikinau Viktorijos patarimų pagrįstumu: vaikščiodama po ananasų laukus ir ličių giraites pėsčiomis, baisiai nustebinau storą vietinį policininką. Išsigandęs, kad šlaistausi netoli karinės bazės, jis skubiai pasisodino mane ant mažutėlio mopedo, ant kurio vargiai tilpo jo paties užpakalį, ir 12 kilometrų pargabeno atgal. Vietiniai gyventojai, pro kuriuos neseniai buvau praėjus pėsčiomis 34 laipsnių karštyje, plojo katučių.

Kol Viktorija gabeno mane taksi iš Kaohsiungo oro uosto į mažą Ta Shu miestelį, esantį už 50 kilometrų, pakelės stulbino itin negražiais gelžbetoniniais namais. Būčiau smarkiai nusivylusi subjaurotu kalnuotu kraštovaizdžiu, jeigu ne daoistinės šventyklėlės. Jos išdygdavo prieš akis, apraizgytos drakonų ir įmantrių raižinių, pačiose netikėčiausios vietose - šalia benzino kolonėlių, garažų, mažų parduotuvėlių.

Dar keisčiau atrodė puošnūs namų altorėliai ir aukoms skirti į dideles vazas panašūs indai, pastatyti šalia batų dėžės arba naminių rakandų sandėlio. Tarp gyvenviečių driekėsi vaisių plantacijos.

Paragavusi pirmojo ananaso Taivane - vidutinio dydžio vaisius kainavo 3 litus - supratau, kad niekada daugiau jų nepirksiu Lietuvoje. Taivanietiškasis buvo medaus saldumo, iš jo tekėjo lipnios kvapios sultys. Bet kurio didesnio miesteliuko prekybinėje gatvėje buvo galima už 4-7 litus nusipirkti pusę litro šviežiai trintų vaisių, pieno ir ledų kokteilį. Neprilygstami buvo kokteiliai su mango ir papajos minkštimu. Gatvėje drąsiai galima valgyti bet kur: maistas paruoštas skaniai ir švariai, aliejus - nepridegintas.

Už 50 kilometrų taksi sumokėjau 900 Taivano dolerių (apie 80 litų). Arbatpinigių vietiniai neduoda. Vėliau išsiaiškinau, kad taksi reikia kviesti per pažįstamus, tada už tą patį atstumą mokėsiu 600 dolerių.

Trečiąją buvimo savaitę Taivane Irena ir jos vyras Suo-Pin Taipėjuje užleido mums su Viktorija iš taivanietės nuomojamą butą. Patys jie išsikraustė į Suo-Pin brolio biuro svečių kambarį.

„Butas nelegalus: šeimininkė pasistatė jį ant daugiaaukščio namo stogo. Čia tokių daug“, - nusijuokė Irena. Nelegalusis butas turėjo vandentiekį, elektrą, internetą. Didžiausias jo privalumas - terasa ant stogo, apstatyta gėlių vazonais. Ankstyvais rytais, kol saulė dar nespigina, gerdavome joje kavą grožėdamosi vešlia augmenija žaliuojančiais kalnais. Ant kitų daugiaukščių namų stogų irgi buvo pridygę visokiausių formų dėžučių, paverstų nelegaliais butais. Pastaraisiais metais Taipėjaus valdžia savivalę ėmė kontroliuoti, bet jau įrengtų butų griauti nesirengė.

Irenos vyro Suo-Pin brolis su žmona, verslininkų šeima, surengė nuostabią išvyką į senovinį Dashi miestelį, kuriame išlikę pirmosios kinų emigracijos bangos į Taivaną prieš kelis šimtmečius statiniai.

Vaišės kavinėje penkiems asmenims susidėjo iš šešiolikos patiekalų. Jos buvo tokios gausios, kad būtų užtekę dešimčiai valgytojų. Kai pabandžiau pasiūlyti išlaidas pasidalinti visiems po lygiai, Irena atšaldė įkarštį: „Taivane tokio pasiūlymo niekas nesupras. Pakvietė iš širdies, todėl vienintelė pareiga - valgyti..“

Visos rengėmės didžiajam lietuvių susitikimui Taipėjuje. Viktorija atvežė iš Tainano į sostinę dokumentus stoti į magistrantūrą. Geriausiai apie neprilygstamas Taipėjaus smagurių vietas nusimananti Eglė pirmiausia mus su Viktorija nusivedė išbandyti „karštojo puodo“ į jos pamėgtą kavinę.

Ant ugnies prieš kiekvieną valgytoją pastatytame puode kunkuliuoja sultinys, į kurį pats krauniesi mėsą, grybus, žuvį, daržoves ir prieskonius. Kadangi pusė iš jų - niekada nematytos, neaišku, ką po ko dėti į puodą ir kiek virti. Kai ima atrodyti, kad jau apvirė, - žvejoji iš puodo ir valgai. Net visai nepatyrusiems išverda nuostabi kvapni sriuba, nors taivaniečiai ir šypsosi stebėdami procesą.

Vakare kitame miesto rajone prašmatnioje kavinėje susitiko visa lietuvių kolonija. Atėjo ir vienintelis Taivano lietuvis vyras Mindaugas Zelenkauskas su nuostabaus grožio taivaniete. Mindaugas studijuoja Nacionaliniame Taivanio universitete verslo administravimą ir dirba kompanijoje GCT Co.Ltd. Jis atsakingas už prekybą Rytų Europoje ir Rusijoje.

Vaikinas tingėjo versti audringas mūsų diskusijas apie Taivano ir Kinijos ateitį savo draugei, nors mes jį nuolat raginome. Tačiau gražioji taivanietė klusniai sėdėjo šalia nerodydama jokio nepasitenkinimo. Ji ramiai skaitė paskaitų konspektus. Draugauti su vakariečiu Taivane laikoma prestižiniu dalyku. Vietinės merginos - švelnios, pakančios, linksmos, o Taipėjuje - dar ir madingai apsirengusios.

„Užtat Taivano vaikinai yra nedrąsūs. Juos kiek gąsdina vakariečių merginų pasitikėjimas savimi. Kai kurie laiko jas pernelyg agresyviomis“, - nusijuokė kažkuri lietuvė.

Daugiausia bendravome su Irena. Jos pasakojimą apie patirtį skirtingos kultūros šalyje pateikiu vientisą.

„Į Taivanį atsikrausčiau po septynerių metų Vokietijoje manydama, kad turiu pakankamai patyrimo gyventi svetimoje šalyje. Tačiau Taivane ėmiau stipriai ilgėtis Lietuvos. Žmonės, kultūra, klimatas ir gamta pasirodė tokie skirtingi, kad tas kitoniškumas galiausiai išvargino.

Atvažiavau čionai tik vos vos pramokusi kiniškai. Susidėjau visus savo atsivežtus diplomus į stalčių ir išdrožiau į pradinę mokyklą mokytis kalbos. Sėdėjau viename suole su užsienietėmis, kurios, kaip ir aš, ištekėjusios už taivaniečių. Juokaudavau pati save vadindama pradinuke, bet panašiai ir jausdavausi.

Tai, ką galėjau šitoje visuomenėje pasakyti ir nuveikti, buvo labiau panašu į vaiko negu į suaugusios moters sugebėjimus. Tai baisiai slėgė. Viską reikėjo pradėti iš naujo beveik nuo nulio. Psichologės išsilavinimą sunku pritaikyti kitoje kultūroje. Skiriasi žmonių psichologija ir trukdo kalbos barjeras, o kalba psichologo darbe - ypač svarbi.

Patyriau sunkų blaškymosi ir ieškojimų laiką. Mėginau tapti ir gide po Lietuvą taivaniečiams, ir verslininke, ir agente, tarpininkaujančia tarp Taivanio ir Lietuvos įmonių.

Tarsi egzistavo daugybė naujai atsivėrusių galimybių, bet dėl įvairų priežasčių buvo sunku jas įgyvendinti. Mano vyras tuo metu labai daug man padėjo. Be praktinės pagalbos, jam dar teko būti ir vieninteliu klausytoju. Iškraudavau jam visą susikaupusią įtampą.

Jam irgi buvo nelengva į savo šalį grįžus po 12 metų. Suo-Pin taip pat dažnai pasijusdavo čia labiau panašus į pasimetusį atvykėlį, negu į viską išmanantį vietinį. Labiausiai juokiausi, kai viena padavėja, mums su vyru kiniškai užsisakius valgyti, nustebusi išrėžė komplimentą, kaip gerai mes abu kalbame kiniškai. Mano vyras irgi buvo palaikytas užsieniečiu. Dabar jau kalbu kiniškai, turiu darbą: „Berlitz“ kalbos mokykloje mokau vokiečių kalbos. Turiu planų pradėti veiklą pagal specialybę - organizuoti šokio terapijos grupes.

Labiausiai Taivane man patinka žmonės. Jie paprasti, atviri ir nuoširdūs, be jokių kaukių. Su taivaniečiais gali greitai rasti artimą kontaktą. Kartais jų iniciatyvos bendrauti man tampa per daug, ypač kai kas antra pardavėja ima klausinėti, ką veikiu Taivanyje, ar esu ištekėjusi, ar turiu vaikų. Asmeninė erdvė ir ribos čia nėra labai saugomos.

Bendrumas yra svarbesnis už individualumą. Tačiau taivaniečiai, skirtingai nei japonai, nėra linkę visiškai pasiduoti visuomenės spaudimui. Taivaniečiai daug laisvesni. Čia stipriai veikia daoizmas su savo kritišku požiūriu į visokias taisykles ir išorinę sėkmę.

Išraiškingai tai atskleidžia viena daoistinė istorija apie mokytoją, kuris visada gyveno šia akimirka. Kažkas jo paklausė: „Mokytojau, ar manai, kad teisinga visada daryti tik tai, kas tau patinka, ir nesirūpinti užsitarnaut gerą vardą savo darbais?“. Mokytojas atsakė: „Užsitarnauti gerą vardą, kurį kiti ilgai minės man numirus, kur kas mažiau vertinga, negu taurė vyno, kurią galiu išgerti tiesiog dabar“.

Kai matau, kaip entuziastingai ir už kokias dideles sumas taivaniečiai valgo, tikrai tikiu, kad mėgavimasis šia akimirka jų kultūroje yra giliai įleidęs šaknis. Ir aš pati mielai prisidedu prie jų mėgavimosi valgiu. Taivane - didelė virtuvių įvairovė. Be vietinių, gaminimo tradicijos čia atkeliavo iš įvairių Kinijos regionų, taip pat iš Japonijos, Tailando. Ir europietišką maistą taivaniečiai pagamina puikiai.

Man patinka stebėti žmones Taivanyje. Primityvios užkandinės šeimininkas, braukdamas grindimis į botus įkištas kojas, aptarnauja svečius plačiai šypsodamasis ir atrodo visiškai patenkintas gyvenimu.

Žymus menininkas pasirodo esantis itin neišvaizdžiai apsirengęs senukas, gyvenantis nuošaliame kaime. Jis pasikviečia apžiūrėti jo dzenbudistinių paveikslų ir labai paprastai apie juos pasakoja. Lyg tyčia pačią dieną buvau lankiusis Vokiečių kultūros centre Taipėjuje, kur vyko vokiečių menininkų parodos atidarymas. Nors puikiai kalbu vokiškai, klausydama menininkų pasakojimų apie jų kūrinius turėjau smarkiai įtempti smegenis, kad daugmaž suprasčiau, ką jie nori pasakyti. O šio senuko pristatymą supratau puikiai, nors jis kalbėjo kiniškai“.

Justina Razumaitė, daugiavaikės šeimos duktė, prieš studijas Nacionaliniame Chengchi universitete Taivane mokėsi Japonijoje. Į Japoniją ji išvyko kaip Vytauto Didžiojo universiteto mainų programos studentė 2004 metais ir prestižiniame Vasedos universitete Tokijuje tobulino japonų kalbą bei studijavo viuomenės, Japonijos tarptautinius santykius.

Dabar Justina - šiuolaikinės Kinijos studijų magistro programos studentė. „Tokijas labai sterilus ir švarus miestas. Kartais atrodydavo tarsi būčiau atsidūrusi ne savoje planetoje, o futuristinėje erdvėje. Taipėjus - realesnis, nes ne viskas jame išblizginta“, - lygino miestus Justina.

Japonai Justei pasirodė mandagesni už taivaniečius ir tylesni. „Bet tas tylumas turbūt dėl kalbų skirtumo, nes japonų kalboje nėra tonų, kurie kinų kalbai suteikia daugiau triukšmo. Kai klausai taivaniečių, regis, kad jie nuolatos barasi“, - juokėsi Justina.

Kadangi Taivanas buvo japonų kolonija nuo 1895 metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, per tą laiką taivaniečiams irgi buvo įskiepytas mandagumas. Nors japonai okupantai, Taivane jie vis tiek gerbiami. Daug senų žmonių sugeba susikalbėti japoniškai.

Taivano jaunimas seka Japonijos jaunimo madas. Jaunos merginos skaito japoniškus madų žurnalus. Klubuose mėstama hiphopo muzika. Taivaniečiai, kaip ir japonai, neskuba greitai kurti šeimų. Prieš įstodami į universitetą, japonai ir taivaniečiai dirba labai daug, tačiau įstoję atsipalaiduoja.

Jiems svarbiau užmegzti daug ryšių, nes abiejose šalyse ryšių įtaka labai didelė. Taivaniečiai tai vadina „guanxi“, o japonai - „kankei“ sistema. Abiejose šalyse mokytojo vaidmuo labai svarbus. Mokytojai čia labai gerbiami. Tai - Konfucijaus filosofijos įtaka. Vaikai po mokyklos lanko „buxiban“ užsiėmimus, kur jie papildomai mokosi matematikos, užsienio kalbų, ypač anglų kalbos. Mokslas Taivane mokamas - net pradinis.

Jungtinės Amerikos Valstijos Taivane ir Japonijoje perdėtai šlovinamos. Kartais atrodo, kad kitos pasaulio šalys tiems kraštams neegzistuoja. „Ir Japonijoje, ir Taivane nuolat klausia, ar nesi iš Amerikos. Jei pasakai, kad ne, didelio dėmesio nesulauksi“, - šaipėsi Justina.

Taivaniečiai žino, kad Lietuvos krepšinis yra pasaulinio lygio. Lietuva Taivane žinoma ir dėl Baltijos kelio, nes Baltijos kelio idėją taivaniečiai pasiskolino 2004 metais, kuomet rengė protesto akcijas. Jų tiklas - atkreipti dėmesį į Kinijos agresyvumą Taivano atžvilgiu, protestas prieš raketų, nukreiptų į salą, dislokaciją kitoje sąsiaurio pusėje.

Rūtos Sakalauskaitės patirtis irgi - iš dviejų šalių. Sinologijos bakalaurės laipsnio pasiekusi Vilniuje, ji metus mokėsi kinų kalbos Shandongo universitete Kinijos liaudies respublikoje.

„Dabar studijuoju viename garsiausių Taivano universitetų - Nacionaliniame Chiao Tung universitete. Siekiu kultūros studijų magistro. Savo fakultete esu vienintelė užsienietė. Nors dėstytojai mane, kiniškai kalbančią ir rašančią europietę, labai gerbia ir pristato kaip retą atvejį ir sektiną pavyzdį kitiems studentams, viską turiu atlikti ne prasčiau nei vietiniai.

Jokių nuolaidų nėra: už pavėluotai pristatytus darbus mažinami balai, griežtai vertinamas dalyvavimas diskusijose, sugebėjimas reikšti ir pagrįsti savo nuomonę. Studijuoti nėra lengva. Reikėjo nemažai laiko, pastangų ir pažinčių, kol iš daugybės dėstytojų atsirinkau pačius geriausius.

Visuomenėje labai svarbus statusas ir diplomas, tačiau vienas svarbiausių sėkmės raktų Taivanyje - pažintys. Čia veikia buvusių bendramokslių, giminių ir artimųjų tinklai. Jei esi priimtas į draugų ratą - apeisi kliūtis ir greičiau įgyvendinsi savo idėjas. Tai patyriau ne vieną kartą kasdieniame gyvenime, kai reikėjo rasti gerą daktarą, rinktis profesionaliausią dėstytoją ar nusipirkti skaniausios arbatos. Jei esi už „draugų rato“ ribų - susidursi su nemažai sunkumų ir sugaiši daug laiko.

Taivano biurokratinėje sistemoje yra giliai įsišaknijusios hierarchinės struktūros. Kinijoje prieš maždaug 2500 metų buvo parašytas veikalas apie tai, kaip net pats didžiausias kvailys gali tapti lyderiu ir suburti paklusnių pareigūnų komandą.

Tai stebėtinai gerai įgyvendinama Taivane. Įvairiose įstaigose nemažai vadovaujančių postų užima neišauklėti, storžieviški ar žemo intelekto žmonės, kuriems dažnai prieš savo valią privalo paklusti būriai darbuotojų. Begyvendama Taivane pastebėjau, kad dalis žmonių yra labai siauros pasaulėžiūros. Čia dažnai reiškiasi etnocentrizmas ar net atviras rasizmas .

Pasaulis dalijamas į idealizuojamus Vakarus (JAV ir Europa) bei pavyzdines Azijos valstybes (Japonija, Pietų Korėja ir Singapūras) ir „antrarūšes“ pietryčių Azijos šalis. Į Taivanį dirbti juodų darbų atvyksta daug moterų iš Indonezijos, Malaizijos, Filipinų, Vietnamo. Dalis jų išteka už taivaniečių ir ilgą laiką gyvena be socialinių garantijų, sulaukia patyčių ir pažeminimo.

Prasimaniusios pinigų bedėstydamos anglų kalbą vietiniams, lietuvės studentės leidžiasi į keliones po artimiausias Azijos šalis - Singapūrą, Malaiziją. Man prieš atvykstant į Taipėjų, Agnė su Justina ką tik buvo grįžusios iš kelionės.

„Palaimingas turas į Singapūrą buvo gerai pavykęs sapnas. Įsivaizduokit miestą-valstybę. Didžiulį. Sterilų. Prabangų. Turtingą. Tarpusavy maišosi visos įmanomos rasės, kultūros, religijos ir kalbos. Egzotiškos gėlės, parkai, milžiniški medžiai... Karštis ir drėgmė. Iki pusiaujo - 137 km. Kone tobulas pasaulio kampas. Už narkotikus čia - mirties bausmė. Už numestą šiukšlę - tūkstantinės baudos. Švaru ir saugu. Gyventi skirta tik pasaulio išrinktiesiems“, - pasakoja Agnė.

Grįžusi iš Taivano, gavau Viktorijos laišką. Ją prajuokino ir papiktino internete perskaityti naivūs Nijolės Oželytės įspūdžiai apie puikią Kinijos ekologinę padėtį, parašyti iš keliolika dienų trukusios turistinės kelionės.

N.Oželytė gyrė Kinijos upelių skaidrumą ir puikiai saugojamą gamtą. Nustebusi dėl tokių paviršutiniškų keliautojos įspūdžių, Viktorija išdėstė savo patirtį: „Dėl turizmo ir įvaizdžio kinai gali padaryti bet ką - net supilti kalnus. Valdžia pastatys kokią suklypusią trobelę, pastatys prie jos tautiniais rūbais apvilktą mažumos atstovą ir sakys, kad jo protėviai nuo amžių čia gyveno.

Skaidrioji N.Oželytės upė su akmenimis grįstais krantais, kuriuo 50 kilometrų plaukė kruizinis laivas, gali būti kaip tik viena iš nedaugelio švarių vietų, skirtų turistams. Ką kinams reiškia sutvarkyti 50 ar net 500 kilometrų ruožą?

Iš tiesų dauguma Kinijos pramoninių regionų siaubingai užteršti, juose nėra kuo kvėpuoti. Žmonės vartoja maisto stipriklius parduodamo maisto skoniui pagerinti, beria į patiekalus net namuose. Gyventojų supratimas apie ekologiją - labai menkas“.

Lygindama Taivaną ir Kiniją, Viktorija tvirtino Taivane dirbtinio turistų mulkinimo nepastebėjusi. Azijoje studijuojančių lietuvių patirtis - ne turistinė.