Lavija Šurnaitė apie šeimą - be tabu

Aistė Stonytė
Lietuvos televizijos laidos „Labas rytas“ vedėja Lavija Šurnaitė - ant skyrybų slenksčio, nors dar neseniai pasakojo apie laimingą šeimyninį gyvenimą. Tačiau prieš kelias savaites 28 metų moteris paliko vienmetį vyrą teisininką Gediminą Ramanauską ir persikėlė gyventi naujo į širdies draugo - naktinio klubo „Gravity“ atstovo ryšiams su visuomene Daumanto Kairio butą.
Pateikiame L.Šurnaitės birželio mėnesį duotą interviu „MM“ žurnalui, kai skyrybomis, atrodo, dar nekvepėjo.
Lavija Šurnaitė vis dar neturi vaikų, nors yra ištekėjusi jau trejus metus. Su vyru advokatu Gediminu Ramanausku ji neturi bendro šeimos biudžeto, nes neįsivaizduoja, kaip bendrais pinigais reikėtų dalintis.
Lavija nelygina vyrui marškinių, nesineria iš kailio virtuvėje ir nebando įtikti anytai. TV laidos „Labas rytas“ vedėja 28 metų Lavija Šurnaitė tiesiog nebijo laužyti tradicinės šeimos šablonų.
- Ar Gediminas - pirmoji ir vienintelė jūsų meilė?
- Ne pirmoji ir ne vienintelė. Su būsimu vyru susipažinau dar studijuodama, buvau dvidešimt dvejų. Televizijoje dar nedirbau. Susipažinome paprastai, bet mums abiems neįprastai - klube. Buvo žiema, savaitės vidurys, kai ten atklydome. Trečiadienį eiti į klubą?
Paprastai to nedarau. Bet likimas, matyt, mus suvedė. Abu studentai, bendraamžiai. Mūsų amžiaus skirtumas - tik mėnuo.
- Ar dvidešimt penkerių tekėdama jautėtės subrendusi santuokai?
- Taip. Juo labiau kad dar prieš tai mes jau gyvenome kartu. Nepirkau katės maiše. Žinojau, kaip bus. Norėjosi gražios šventės. Nors daugelis spėliojo, ar tik nesilaukiu. Buvo tokių, kurie negalėjo suprasti, kam pakankamai jauniems reikia santuokos.
Bet mano vyrui labai norėjosi vadinti mane žmona, o ne drauge. Mane tai džiugino. Nors man iki šiol neįprasta Gediminą vadinti vyru. Skamba solidžiai ir keistai. Net kalbėdama su svetimais žmonėmis pradedu vadinti jį Gedu. Ir tik tada suprantu, kad turėčiau paaiškinti, apie ką kalbu. Man jis visų pirma yra draugas. Ne tėvas ir ne mane išlaikantis globėjas. Galbūt dabar jis negali nupirkti man jachtos, bet gal jos ir nereikia?
- Bet ar nesinori jaustis globojamai?
- Nesu visiškai nupeipusi, kad negalėčiau užsidirbti pinigų ir man reikėtų vyro tarsi tėvo. Su vyru man pirmiausia turi būti įdomu. O ir globojama esu užtektinai. Net pastebėjau, kad ištekėjusi tapau mažiau savarankiška. Kalbu apie buitinius dalykus. Jei man reikia kažkur nuvažiuoti, skambinu vyrui ir, kaip mažas vaikas, klausinėju kelio. Jei būčiau viena, turbūt žemėlapį susirasčiau internete. Su kitu žmogumi neišvengiamai išlempi.
- Kuo tada prieš šešerius metus jus sužavėjo būsimas vyras?
- Tik susitikus norėjosi bendrauti. Nepaisant to, kad tada jis man nepasirodė išvaizdus. Nors dabar, žiūriu, mano Gedas tikrai gražus vyras. Tikriausiai tuos dalykus pamatai vėliau. Jis man atrodė įvairiapusiškas ir įdomus. Grojo saksofonu, lankė tenisą, mokėsi prancūzų kalbos, važinėjo į Ameriką. Tai man padarė įspūdį. Be to, mes - vienmečiai.
- Tai laikote privalumu?
- Man labai patinka, kad esame bendraamžiai. Dainininkė Madonna yra pasakiusi: „Jeigu turi bendraamžį arba jaunesnį vyrą, turi stimulą per anksti nepasenti.“ Jauniems vyrams dar visko norisi: jie eina, ieško, siekia. Tai ne tie, kurie jau visko pasiekę augina pilvą ir tuo džiaugiasi. Tiesą pasakius, niekada ir neturėjau draugo, kuris būtų už mane akivaidžiai vyresnis. Visi buvo su panašia patirtimi. Džiaugiuosi, kad mano vyras dirba savo darbą, kažko siekia. Aš jo neišlaikau, jis nėra studentas, priglobtas po mano sparnu.
- Kieno mintis buvo susituokti?
- Apie tokią galimybę ir bendrą ateitį kalbėjome abu. Kaip geriausi draugai, kurie nori būti kartu. Bet jo pasipiršimas man vis tiek tapo didžiuliu siurprizu. Nesitikėjau, kad pasipirš Naujųjų metų naktį.
Tais metais buvome nusprendę Naujuosius sutikti dviese. Išsinuomavome prabangų kambarį su pro langus atsiveriančia Vilniaus panorama, jakuzzi vonia, pirtimi ir baltomis šlepetėmis. Atsimenu, pradėjo mušti dvyliką, kai išlindau iš pirties. Visa susivėlusi - „neprekinės“ išvaizdos. O čia - Gediminas su žiedu. Mano burnoje pagal itališkas tradicijas buvo vynuogė. Vos neužspringau ir pabėgau iš kambario.
- Tais pačiais metais atšokote ir vestuves?
- Tų metų vasarą, rugpjūčio 31-ąją. Šventėme tik vieną dieną Vilniaus senamiestyje vieno viešbučio kieme. Nebuvo jokių šaltienų ir mišrainių, tik daug šokių. Ir muzika buvo ne tradicinė lietuviška, o lotynų. Mačiau, kad svečiai buvo patenkinti.
- Kas pasikeitė po vestuvių?
- Niekada su vyru apie tai nekalbėjome. Bet kadangi gyvenome kartu prieš tai, nepasikeitė, matyt, niekas. Likome gyventi toje pačioje vietoje. Atsirado tik ta antra mano pavardė - Ramanauskienė.
- O juk sakoma, kad vyras, norėdamas moterį ištiesų pažinti, turi ją vesti, juk prieš vestuves visos neriasi iš kailio virtuvėje.
- Aš iš tiesų anksčiau gaminau dešimt kartų daugiau (juokiasi). Sukurpdavau net kokį desertą, nors niekada nebuvau didelė kulinarijos žinovė. Bet dabar nebeturiu nei noro, nei poreikio gaminti.
Bet vienas dalykas nepakito - nei prieš vestuves, nei po jų nelyginau vyro marškinių. Čia - kaip su kūdikiu: jei girdysi jį arbata su cukrumi, jis tikėsis saldaus gėrimo. Bet jei duosi nesaldintą gėrimą, jis ilgai nesupras, kad arbata turi būti saldi.
Nesu labai emancipuota, kad marškinių lyginimas mane žemintų. Bet man pačiai dėvėti marškinių ir oficialios aprangos nereikia. O jis, dirbdamas advokatų kontoroje, dėvi. Jam marškinius išsilyginti taip pat natūralu, kaip man rytą išsidžiovinti savo plaukus. Juk niekas kitas to už mane nepadarys.
Bet aš kartais Gedimino paprašau, kad jis man ką nors išlygintų. Ir jis sutinka. Gediminas tikrai netoks vyras, kuris po vestuvių iš savo moters tikisi, kad ji imsis „žmonos pareigų“.
- Bet kažkas namuose juk gamina?
- Kartais gaminu aš. Bet vyras daug dirba, pietauja miesto restoranuose, o grįžęs valgyti nebenori. Kai garuojantis maistas keliauja į šiukšlių dėžę, išgaruoja ir noras gaminti. O savaitgaliais norisi suvalgyti kažką tokio, ko namuose nepasigaminsi. Be to, Vilniuje gyvena ir mano, ir jo mama. Jos tik ir laukia su garuojančiais pietumis.
- Ar tiesa, kad su anyta gyvenate po vienu stogu?
- Mes negyvename kartu, tačiau mūsų butus skiria vienerios durys. Pro jas galime patekti vieni pas kitus. Ne paslaptis, pasinaudoju tuo, kai tampa striuka - keliauju kažko pasiskolinti iš anytos šaldytuvo. Bet paprastai pasiskambiname vieni kitiems ir atsiklausiame, ar galėtume užeiti. Iš mūsų buto galima patekti ir į Gedimino sesers architektės kontorą.
- Gyvenimas tokioje šeimynineje komunoje jūsų negąsdino?
- Su jais jaučiuosi jaukiai ir smagiai. Juokaudami save vadiname itališka šeima. Su anyta neišgyvenome nė vieno konflikto. Galbūt dėl to, kad ji nesilaiko nuostatos „mano sūnus visada teisus, kalta gali būti tik marti“. Man anyta visada buvo labai miela. Kaip ir mano mama, ji nesikiša į mūsų gyvenimą.
- O gal su anyta esate panašios?
- Manau, kad ne. Absoliučiai niekuo. Nei išvaizda, nei charakteriu. Ji - valdingesnė. Realizuoja save atlikdama daug darbų, mėgsta būti labai užsiėmusi ir kitiems priminti, kad yra užsiėmusi. Aš nesu tokia stropi ir mėgstu save palepinti. Jei noriu ilgiau pamiegoti - miegu ir negraužiu savęs, kad galėčiau jau būti nudirbusi aibę darbų. Arba galiu visą dieną neplauti indų, jei neturiu tam noro ir įkvėpimo. O mano anytos gyvenime ir namuose viskas sudėliota į lentynėles.
- Kokį šeimos biudžeto modelį esate pasirinkę - bendrą, kaip įprasta vyresnei kartai, ar atskirą?
- Kažkada vyresnei kolegei televizijoje prasitariau, kad mūsų su vytru biudžetas atskiras. Reikėjo matyti, kaip keistai ji į mane dėbtelėjo. Esą tai pirmas žingsnis skyrybų link. Bet gi mes jau trejus metus kartu!
Tradicinės normos tinka ne visiems. Aš turiu savo pinigus, jis - savo. Ir jis nežino, kam aš savo pinigus leidžiu. Bendras biudžetas mūsų šeimoje atsiranda tik tuomet, kai planuojamos didelės išlaidos. Tada dedamės maždaug per pusę. Bet kadangi vyras uždirba daugiau, kodėl jis negalėtų ir prisidėti daugiau?
Gediminas taip pat sumoka visus mokesčius už komunalines paslaugas. Aš net neįsivaizduoju, kaip tai reikia daryti. Bet įmokas bankui už būsto kreditą mokame beveik per pusę. O kelionių išlaidas dengiame kiekvienas sau.
Tikrai neįsivaizduoju bendro biudžeto. Aš turiu savo poreikus, jis - savo. Jeigu einu pirkti batų, negi turiu atsiklausti jo? Kaip reikėtų klausti: „Ar galėčiau iš mūsų biudžeto pasiimti penkis šimtus litų?“ Ir išsitraukti lapelį iš seifo? Kaip fiziškai tas bendras biudžetas turėtų atrodyti? Stovi seifas, prieini, atsirakini ir išsitrauki banknotą? O vietoje jo padedi čekį? Kadangi mes daug negaminame, bendrai maistą perkame labai retai. Jei aš einu kažkur pavalgyti, moku už save, jis - už save.
- Savi pinigai leidžia be atodairos pirkti, ką įsigeidžiate?
- Dabar nėra pats gausiausias pinigų metas - neseniai keliavome, įsigijome butą. Viską suryja įmokos bankui ir remontas. Aš nebegaliu išleisti visų savo pingų ir tikėtis, kad bendras išlaidas padengs Gediminas.
Bet neseniai nuėjau ir nusipirkau ne pačius pigiausius kvepalus, kurių labai norėjau. Ėjau su vyru ir buvau beveik tikra, kad jis pasakys, jog gal be reikalo išlaidauju. O jis išėjęs pasidžiaugė, kad nusipirkau juos. Juk moterims svarbūs daiktai, kurie suteikia džiaugsmą, nors ir trumpalaikį.
- Vyras neprieštaravo jūsų darbui, kuris, kaip buvo akivaizdu, sujauks kasdienį šeimos gyvenimą?
- Aš ir prieš „Labo ryto“ laidą trejus metus dirbau radijuje pagal nenormalią darbotvarkę. Tai yra anksti rytais ir vėlai vakarais. O dabar atrandu vis daugiau ankstyvo darbo pliusų. Pavyzdžiui, rytais su vyru nesusiduriame vonioje ir išvengiame nykios buities. Paprastai rytais aš nelinkusi kalbėti. Žadintuvo pakelta noriu pabūti pati su savimi, greitai atlikti rytinius ritualus.
Apskritai mano darbo grafikas yra pranašesnis už mano vyro. Vieną savaitę aš gal ir keliuosi sunkiau - penktą ryto, o ne, kaip daugelis - septintą. Nors man lygiai taip pat sunku atsikelti tiek penktą, tiek septintą. Bet kitą savaitę esu visiškai laisvas žmogus. Tokios prabangos daug kas galėtų tik pavydėti.
- Tai, kad dirbate matomą darbą, vyras laiko privalumu?
- Apie viešumą niekada nekalbėjome. Nors man patinka, kad į daugelį dalykų, pavyzdžiui tokių, kaip parašai spaudojwe po nuotraukomis - „Į renginį Lavija Šurnaitė atvyko su vyru“, jis žiūri su sveiku humoru ir nedemonstruoja įžeistos vyriškos savimeilės.
Apskritai Gediminas yra korektiškas žmogus ir mane visada palaiko. Nors kai pasakiau, kad man siūlo darbą rytinėje laidoje, jis sakė, kad išprotėjau - vėl reikės anksti keltis. Tada, atsimenu, net pyktelėjau - kaip galėčiau atsisakyti galimybės išplaukti į visai kitus vandenis dėl tokio paiko dalyko, kaip išsimiegojimas.
- Kažkur prasitarėte, kad televizija pakoregavo šeimos pagausėjimo planus. Tai ne per didelė auka?
- Man pradėjus dirbti televizijoje tikrai niekas neįsiveržė į mūsų miegamąjį šaukdamas: „Stop, dabar galvokite apie televiziją ir kontracepciją.“ Vaikelis atsiras tada, kai jam bus lemta atsirasti. Kaip aš sakau - tas vaikas kažkur yra. Kai norės, ateis ir pasibels. Viskas turi vykti natūraliai. Aš nelaikau savęs karjeriste. Aišku, kol kas man nereikėjo rinktis - šeima ar darbas, vaikai ar karjera. Gal todėl lengva kalbėti.
- O jūsų tėvai nespaudžia padovanoti vaikaitį?
- Per vestuves, kai mes juokaudami paklausėme, ką jie galvoja apie anūkus, abi mūsų mamos išsigando. Jos esą dar per jaunos tapti senelėmis. Bet dabar jos laukia akivaizdžiai. Prieš porą metų, mano mama ėmė džiūgauti, kai mane supykino nuo kavos. Juokiausi, kad tai ne tai, ką ji galvojanti. Tiesiog tai buvo organzimo signalas, kad nebegaliu gerti kavos. Iš užuominų suprantu, kad jos jau norėtų kažką sūpuoti.
- O jūs pati apie vaikus pasvajojate?
- Esu net sapnavusi savo kūdikį. Jis buvo toks sunkus. Sapne stebėjausi, kaip moterys tokius vaikus paneša. Gal dėl to, kad Gediminas yra Tas žmogus, svajoju ir apie mūsų vaikus. Aš norėčiau, kad mūsų vaikai būtų panašūs į jį, o jis nori, kad į mane. Tai daug ką sako.
- Į ką panaši jūs?
- Visada buvau tėčio vaikas. Nors mano tėvai jau šešeri metai išsiskyrę, o tėtis emigravęs į Jungtines Amerikos valstijas, su juo ryšys - labai stiprus. Dažnai susirašinėjame internetu. Dabar jis mane spaudžia instaliuoti „Skipe“, kad galėtume dar ir kalbėtis.
Pasirodo, jis domisi ne tik įvykiais Lietuvoje, bet ir kaip man sekasi. Juokinga, bet jis pyksta, jeigu aš jam nesiunčiu žurnalų su straipsniais apie save. O man tai daryti atrodo paika. Nors tėtį suprantu - jam gi savas vaikas labai įdomus.
Bet tėčiui iki šiol atrodo, kad aš užsiimu nerimtais dalykais. Neseniai sulaukiau šokiruojančio jo pasiūlymo - studijuoti teisę. Mat tuomet, anot jo, su vyru būtume puiki teisininkų šeima. Tėčiui atrodo, kad žurnalisto darbas nėra labai rimtas ir taip gerai apmokamas, koks galėtų būti teisininko darbas. Nors Lietuvoje yra tiek daug teisininkų - ir ką, visi labai gerai gyvena? Nebūtinai. Atrašiau jam nelabai mandagiai. Aš juk esu visai kitokios natūros žmogus.
- Daug kas mano , kad darbas televizijoje ir turėtų būti gerai apmokamas.
- Tačiau tėčiui atrodo, kad darbas televizijoje yra laikinas. Ir jis nėra neteisus. Tik mano vedama laida, kaip ir žinios, transliuojama visus metus. Bet kartais pagalvoju, kad kažkada galiu išsisemti, pasidaryti nebeįdomi visų pirma sau. Bet niekada neplanuoju ateities.
- Kodėl rinkotės žurnalistiką?
- Nes nesirinkau matematikos ir fizikos. Specialybę rinkausi atmetimo principu - jokių matematikų, fizikų ar chemijų. Liko filologija ir žurnalistika. Įstojau tik iš antro karto.
- Pirmą kartą orų mergaitės amplua pasirodėte ekrane labai jauna, tai nesusuko galvos?
- Tuomet man buvo devyniolika. Visko bijojau, net kalbėtis su žmonėmis. Buvau mergaitė trumpais plaukučiais. Bet man patiko dirbti ir užsidirbti. Tapo svarbi ne tik piniginė, bet ir saviraiškos laisvė. O populiarumas galvos nesusuko, nes neatsimenu, kad man einant gatve kas nors atsisukinėtų ar šnabšdėtųsi. Niekada nesusimąstau, kad galiu būti atpažinta. Man vis atrodo, kad gyvenime nesu nepanaši į tą Laviją, kuri rodosi ekrane. Televizijoje aš - solidesnė.
- Sutikusi dalyvauti televizijos projekte „Dainų dešimtukas“, tikėjote sėkme?
- Tai buvo vienas iš dažnų kartų mano gyvenime, kuomet iš pradžių pasakau taip, o tik po to pagalvoju. Projekte dalyvavau vadovaudamasi olimpiniu principu - svarbu dalyvvauti, bet nebūtinai laimėti.
- Kada juoda katė perbėgo jūsų ir jųsų partnerio „Dainų dešimtuke“ dainininko Egidijaus Sipavičiaus kelią?
- Katė perbėgo spaudos puslapiuose. Jei ne jo vieši pasisakymai, nebūtų išpūstas toks burbulas. Kuo toliau, tuo juokingiau man skamba ta istorija. Egidijus iš manęs nežinia ko tikėjosi. Jis neįvertino, kad tai - žaidimas, o aš - ne scenos žmogus. Išgirdusi priekaištus nustebau. Aš irgi nepastebėjau jo šimtaprocentinio atsidavimo, kokio jis tikėjosi iš manęs. Apskritai Egidijus, kaip ir aš, labai impulsyvus žmogus, bet po konflikto mes buvome susitikę, dar kartą drauge dainavome, pavaidinome ir išsiskyrėme. Man net nebeįdomu, ką jis galvoja. Nebijau jo sutikti. Ant kaklo jam nepulčiau ir nebučiuočiau, kaip bičiulio, bet pasisveikinčiau.
- Kaip turėtų susiklostyti jūsų šeimyninis gyvenimas, karjera, kad jaustumėtės laiminga?
- Žmogus dažniausiai visą laiką būna kuo nors nepatenkintas. Moterys nori būti plonesnės, gražesnės, protingesnės ar turtingesnės. Su metais norisi karjeros naujovių, didesnės šeimos, materialinės gerovės, svajoji patogiau gyventi, pro langą matyti gražesnį vaizdą, skaniau valgyti ar toliau keliauti. Bet aš visą tai turiu: įdomų darbą, puikų vyrą, sveikus tėvus, bendrauju su įdomiais žmonėmis, galiu sau leisti keliauti ar skaniau valgyti, nei daugelis kitų žmonių. Negaliu varyti Dievo į medį.
Gal kažkam atrodysiu perdėtai pasitinkinti savimi. Tiesiog neišduodu savo kompleksų, nes žinau, kad to daryti nereikia. Bet, kaip visos - turiu jų apsčiai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.