Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
Čia buvusi ministro patarėja dirbo valytoja pigiuose svečių namuose,
prižiūrėjo Alzheimerio liga sergančią senutę. O po to išmušė Zitos
valanda - ji tapo lietuviško laikraščio redaktore. Temperamentingai
moteriai didžiuliame mieste nereikia slopinti savo pomėgių. Dažną
savaitgalį ji traukia į naktinius klubus pašokti. O ten simpatišką
blondinę dažnai lydi vyriškis. Kas tai - nauja meilė?
Kai praėjusį mėnesį Zita buvo parvykusi į Lietuvą trumpų atostogų,
papasakojo ne tik apie darbą. Prisiminė buvusį mylimąjį, kuris
prisipažino esąs gėjus, pasvarstė, kodėl nė viena gyvenimo meilė nevirto
santuoka, ir pasvajojo, kaip gera būtų turėti vaiką.
Vilnietė nesigaili, jog metė darbus Lietuvoje ir išdūmė ieškoti laimės į
Londoną. „Norėjau save išmėginti, nors jau daug sykių esu išmėginusi.
Bet norėjau dar kartą. Iki trisdešimt kelerių metų gyvenau ramiai, bet
gyvenimas mane privertė kitaip įsitvirtinti, - neslėpė Zita. - Kartas
nuo karto man reikia naujų įspūdžių ir išbandymų“.
Išdumti į Londoną jai buvo paprasčiau ir dėl to, jog yra netekėjusi,
nepririšta prie vyro, vaikų, namų ir virtuvės. Kai gyveni vienas, yra
ir pliusų, ir minusų. Minusų ji stengiasi nepastebėti, o pliusus
išnaudoti.
Bet gi jai - ne 20 metų, spalį minės auksinį - 50 metų jubiliejų. O
save išmėginti į Londoną dažniausiai traukia pulkai tautiečių studentų.
Tačiau Zita nei bijojo, nei kompleksavo dėl savo amžiaus. Anot jos, kai
žinai, kad tau ne 20, nėra daug situacijų, iš kurių negalėtum surasti
išeities. Svarbiausia, kad yra geros sveikatos bei dvasinės būsenos.
Kai esi taip surėdytas, tiesiog eini, žiūri, mėgini. Ir matai, kad
sekasi, kad gali pragyventi.
„Visada sakau, kad man patinka gyventi įdomiai. Vieniems patinka
gyventi prabangiai, kitiems stilingai, tretiems - išmintingai. O man
- įdomiai. Bet šitai aš ne taip seniai supratau, - skanaudama žaliąją
arbatą, temperametingai dėstė pašnekovė. - Kai tik prasideda rutina,
kartojimasis, kai aš darau tuos darbus, prie kurių esu įpratusi ir
žinau, kaip juos padaryti, visada keičiu aplinką. O kadangi Lietuvoje
tų aplinkų nemažai pakeičiau, nusitaikiau į Londoną. Ir dėl to
nesigailiu“.
Z.Čepaitė įsikūrė Vakarų Londone. Privačiame trijų aukštų name su
kiemeliu lietuvė nuomojasi nedidelį kambarį. Už jį Zita moka palyginti
nedaug - 50 svarų per savaitę. Rytais emigrantai bendroje virtuvėje
paskubomis sušveičia savo pusryčius ir išskuba į darbą.
Z.Čepaitė - dviejų romanų, dokumentinės prozos kūrinio, kelių apsakymų
bei apysakų knygų, kelių dokumentinių filmų scenarijų autorė. Lietuvos
televizijoje ji rengė autorines kultūros laidas.
Dabar Z.Čepaitės rašymuose - pauzė, tam ji neturi laiko. Tačiau
nereiškia, kad siužetai neverda jos galvoje. Gal naujasis romanas bus
apie Londoną?
„Gal. Visa mano kūryba - iš to, ką patyriau, išgyvenau. Aš nemoku
pasakoti istorijų apie XIX amžių ar ateitį. Todėl gyvenimas Londone man
- didžiulė patirtis. Tikrai žinau, kad kada nors norėsiu apie tai
papasakoti - tam turėsiu ir laiko, ir įkvėpimas aplankys“, - kalbėjo
rašytoja.
Gyvenimas moteriai nepašykštėjo išbandymų. Didžiulį sukrėtimą ji
patyrė, išgyvenusi audringą meilės istoriją su vienu provincijos
aktoriumi. Po kiek laiko paaiškėjo, kad jos mylimasis - gėjus. Vėliau
Z.Čepaitė tai aprašė dokumentinės prozos kūrinyje „Neapšviestas kelio
ruožas“.
„Man reikėjo papasakoti, kad taip gali atsitikti. Ir apie tai, kaip iš
tos situacijos „išeiti“, - sakė autorė. - Jeigu žmogus yra tam tikros
orientacijos, nereikia apsimetinėti. Tai - sąžinės dalykai.
Mano atveju buvo ne apsimetinėjimas, o neapsisprendimas - kas jis toks,
su kuo jis nori būti. Tai buvo kažkas giliau, kažkas psichologiškai
komplikuočiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Manau, jis turėjo
dvigubą potraukį - ir prie moterų, ir prie vyrų“.
Tačiau tada Zita nesuprato, kas jis per paukštis. Dabar tokius dalykus
jau supranta. Dabar ji net mano, kad kas antras vyras yra gėjus.
„Turbūt perlenkiau lazdą“, - šyptelėjo. Pirmasis klausimas, kurį ji
užduoda sau, pamačiusi kiek simpatiškesnį vyriškį, dabar toks: „Gėjus
jis ar ne?“
Moteris nemano, kad tada žiauriai apsiriko: „Su tuo niekada nesutiksiu.
Tai buvo meilė. Abipusė. Gaila, kad tokia... Tokia tos meilės ir
pabaiga“.
Buvusio mylimojo Zita nenorėjo įvardyti. Su juo ji susipažino draugų
menininkų vakarėlyje. Paprastai ten rinkdavosi pažįstami, o tada atėjo
naujų žmonių.
„Mudu iš karto pastebėjome vienas kitą. Ir abu supratome, kad
pastebėjome. Kai tai atsitinka, tampa aišku, kad du žmonės susitiko.
Pradėjome šokti, juokauti. Juk neklausi, koks amžius nurodytas pase.
Vėliau paaiškėjo, kad jis šmotą už mane jaunesnis. Penkiolika metų“, -
neslėpė Zita.
Apie pustrečių metų pora gyveno drauge Zitos bute Vilniuje. Vieną dieną
jos mylimasis pats pasakė, kokios jis orientacijos. Tada ji paklausė,
ar jis ją dar myli. Jis atsakė, kad myli, bet pridūrė, jog myli dar ir
kitą. O tas kitas - vyras. Išgirdusi tokią žinią, ji neteko žado.
„Iš tikrųjų mūsų santykiai buvo labai gražūs. O kad jie taip baigėsi,
neužtemdo to, kas buvo prieš tai. Su juo praleidome daug gražaus,
puikaus laiko, o tas svarbiau už tai, kas įvyko vėliau“, - kalbėjo
Zita.
Z.Čepaitė nujaučia, kad panašios patirtys atsiunčiamos žmonėms, kurie iš
to gali kažką padaryti. Ji mano, jog nemažai moterų, kaip ir ji, buvo
įsimylėjusios homoseksualius vyrus. Bet tokios istorijos tas moteris
dažniausiai sužlugdo. O jos - ne. Tai jai davė impulsą visa tai
išreikšti kūryboje. Todėl ir atsirado dokumentinės prozos kūrinys
„Neapšviestas kelio ruožas“.
Zitos gyvenime nebuvo tokios meilės, kuri galėjo baigtis santuoka. Gal
po studijų viena istorija judėjo ta linkme, bet baigėsi žiauriai -
vaikinas nusižudė. Kitos istorijos - tai neišsiskleidusios meilės
istorijos. Žinai, kad tas pumpuras galėtų pražysti, bet dėl kažkokių
priežasčių nepražysta. Todėl negali įvardyti, kas tai buvo - meilė,
nemeilė. „Mano gyvenime tokių neišsiskleidusių pumpurų labai daug“, -
sakė rašytoja.
Kartais moteris pagalvoja, kad būtų gera turėti vaiką. Tačiau ji norėtų
mažo, kelerių metų vaiko, o ne paauglio. Maži vaikai dabar prie jos
limpa, o anksčiau bijodavo.
Visą gyvenimą nesigrauši dėl nuoskaudų, dėl to, kas neįvyko ir praėjo
pro šalį. Didmiestyje nėra laiko dūsauti. „Londone turiu draugą
šokiams, - linksmai pareiškė Zita. - Su juo esu pažįstama daugiau
kaip pusmetis“. Tai - britas, londonietis, jos amžiaus. Šį ryšį
šmaikštuolė pavadino simpatizavimu vienas kitam.
Jiedu susitinka savaitgaliais pašokti, kartais nueina į kiną ar
pasivaikščioti į parką. Dabar Zita išmoko neduoti savo telefono
numerio, o verčiau paprašyti naujojo pažįstamo. Tada gali paskambinti
arba ne. Dažniausiai ji nepaskambina. Bet tam vyriškiui - šokių
draugui - paskambino.
Londone pažintys mezgasi paprasčiau. Pas mus, jeigu tavo pase
puikuojasi tam tikras metų skaičius, turi emociškai numirti ir niekur
nedalyvauti. O jeigu savyje turi gyvą kibirkštį ir ši žaižaruoja,
aplinkiniai įvertina maždaug taip: „Ką, tu dar šoki? Fui, kaip
nepadoru“.
Zita dar nesigailėjo, jog išvyko iš Lietuvos. Žiemą ji sulaukė darbo
pasiūlymo iš vienos Lietuvos kultūros įstaigos. Tačiau atsisakė -
nenorėjo grįžti atgal. Nors tada net nedirbo redaktore - sėdėjo pas
senutę.
„Man dar įdomu gyventi Londone, o grįžus į Lietuvą, žinau, kad viskas
bus kaip buvę. Metus dar tikrai ten gyvensiu. Bet jeigu užeis noras
rašyti, tai darysiu Lietuvoje, kur pragyvenimas pigesnis“, - pasakojo
Z.Čepaitė.
Uždarbiauti į Londoną rašytoja, buvusi kultūros ministro V.Prudnikovo
patarėja išvyko 2006 metų rugsėjo viduryje. Dar sėdėdama autobuse, Zita
suprato, kad savo - menininkės, tuo labiau - rimtos įstaigos
valdininkės, praeities Londone verčiau neminėti. Tai nepridės jai
pliuso ieškant darbo. Ir ji nė kiek neklydo.
Pirmiausia Zita tris savaites dirbo valytoja pigiuose svečių namuose -
pavadavo į Lietuvą išvykusią moterį. Čia kelioms paroms apgyvendindavo
ir tokius piliečius, kuriuos sulaikydavo migracijos tarnyba.
Paskui ji buvo trijų žvaigždučių viešbučio kambarinė. Viešbučio
statusas aukštesnis nei svečių namų - jame švaru, gražu. Ten ji dirbo
irgi nepilną mėnesį. Tada prižiūrėjo atmintį praradusią senutę. Ir
štai - savaitraščio redaktorė. „Argi ne karjera milijoniniame
Londone?“ - klausiau pašnekovės.
„Prižiūrėti senutę - irgi karjera, pakopa aukščiau už kambarinės darbą,
- aiškino Zita. - Į tą „etatą“ buvo apie 30 kandidačių. Kai
viešbutyje moterims pranešiau, jog išeinu iš darbo, nes prižiūrėsiu
senutę, visos emigrantės man pavydėjo: „Kaip tau pasisekė“.
Pragyvenimo prasme Zitai iš tiesų pasisekė. Mat tie, kurie prižiūri
senutes ar senukus, šių namuose ir gyvena - nekainuoja nei pastogė, nei
maistas ir dar algą gauna.
Lietuvių rašytoja prižiūrėjo 93 metų senutę - aukštesnės viduriniosios
klasės anglę, šeimos gydytojo našlę. Su senstelėjusia dukterimi ji
gyveno dviejų aukštų name Vakarų Londone.
Senutės dukra pasakojo, jog anksčiau motinai prižiūrėti samdydavo
angles. Jos brangiai imdavo ir vis reikalaudavo savo teisių. Darbdavė
savo tautietėmis likdavo nepatenkinta. Po jų senutę prižiūrėjo kelios
lietuvės. Jų darbas anglei įtiko.
„Supratau, kad lietuviškoji mano darbo patirtis Londone ne tik niekam
nesvarbi, bet kenksminga. Tai, kad dirbau televizijos žurnaliste,
kultūros ministro patarėja, verčiau neprasitarti, - pasakojo Z.Čepaitė.
- Ačiū Dievui, senutės dukra neprašė mano CV (gyvenimo aprašymo). Ji
tik žodžiu paklausinėjo, kur dirbau. O anksčiau senutę slaugiusi
moteris man patarė sakyti, jog dirbau socialinės rūpybos srityje. Taip
ir pasakiau. Po kelių dienų anglė man paskambino: „Ateikite į darbą“.
Senutės duktė emigrantei įteikė tvarkaraštį, kuriame buvo išdėstyta,
kokius darbus ji turėtų daryti. Senoji moteris buvo praradusi atmintį
- sirgo Alzheimerio liga, todėl, jei likdavo viena, ją apimdavo panika.
Į jos kambarį Zita įžengdavo 8 valandą ryto: „Štai, jums vaistukai,
arbata su biskvitu. Bet jūs dar lovoje pasiliksite iki 11 valandos“, -
sakydavo ji savo globotinei. Ši tik palinkčiodavo galva: „Gerai,
gerai“. 11 valandą Zita ateidavo ją kelti iš lovos.
Viską, kas daroma, moteriai reikėdavo papasakoti - dabar mes kelsimės,
rengsimės, veiksime tą ir tą, šiandien tokia ir tokia diena -
pirmadienis ar antradienis, lyja ar sninga.
Kadangi ta moteris - aukštesnės viduriniosios klasės atstovė, apie 17
valandą buvo įpratusi išgerti viskio. Tai visą gyvenimą jai buvo
įprastas ritualas. O kadangi ji visiškai buvo praradusi laiko nuovoką,
visą dieną laukdavo, kada bus tas viskis. Zitos vis klausdavo: „Tai
kiek dabar valandų? O kelintą aš geriu viskį?“ „Penktą“, - atsakydavo
Zita. Supratusi, kad senutei trūksta kantrybės sulaukti tos penktos
valandos, apie 30 mililitrų viskio su vandeniu jai įpildavo anksčiau.
„Vienintelis dalykas, ko ji norėdavo ir laukdavo visą dieną, - tai to
stiklo viskio, - sakė Zita. - Mano diena tuose namuose būdavo ilga ir
nuobodi“.
Ruošti pietų senutei nereikėjo - juos atveždavo pagamintus. Kol ji
valgydavo, Zita pasigamindavo pietus sau. Senutės dukra vėlgi
gamindavosi sau pagal vegetarišką valgiaraštį.
Už darbo savaitę lietuvė gaudavo 300 svarų. Tarp Londono emigrantų tai
- labai geras uždarbis. „Tai - karjera. Sėdi sau rankas susidėjusi,
nieko nedirbi, nuobodžiauji, tik kalbiesi su senute“, - pasakojo Zita.
Laimė, su anglų kalba ji neturėjo problemų - jos mokėsi vidurinėje,
universitete, Vilniuje dar baigė anglų kalbos kursus. Tad su savo
globotine galėdavo kalbėtis įvairiomis temomis.
Senoji moteris visada prisimindavo savo jaunystę, vaikinus. Beveik
kasdien ji Zitai išvardydavo visas keturias savo meiles. Taip pat
visada prisimindavo, kad turėjo vyrą. Ji mėgo pasakoti ir apie mokyklos
laikus, kaip žaisdavo tenisą, mokėsi groti smuiku, o jos sesuo -
pianinu. Ji buvo kilusi iš geros šeimos, labai puoselėta, teisingai
gyvenusi. Tačiau labai nemėgo ilgo savo vardo - Margarita. Apie tai
vis guosdavosi Zitai.
Tik atvykusi į Londoną Z.Čepaitė žvalgėsi įvairiausių darbų.
Lietuviškas savaitraštis „Infozona“ tada ieškojo reklamos vadybininko.
Zita dėl viso pikto elektroniniu paštu jiems nusiuntė savo CV. Į jos
laišką atsišaukė tik vasario mėnesį - dabar laikraštis ieško
redaktorės, gal ji atvyktų pasikalbėti. Ir ji nuvyko.
Kuriam laikui praėjus po pokalbio, Zita sulaukė skambučio: „Atvykite
pas mus dirbti“. Taip senos anglės globotoja Z.Čepaitė tapo Didžiosios
Britanijos lietuvių bendruomenei skirto savaitraščio „Infozona“
redaktore. Tai - privatus laikraštis, kurį prieš kelerius metus įkūrė
du jauni vyriškiai. Jis leidžiamas 5000 egzempliorių tiražu.
Laikraštis platinamas penktadieniais lietuviško maisto parduotuvėse.
Londone (daugiausia - Rytų) yra net 50 lietuviškų parduotuvių, kuriose
galima nusipirkti Lietuvoje pagamintų maisto produktų. Taip pat
laikraštis pardavinėjamas Rytų Londone esančiuose „Tesco“ bei „Asda“
prekybos centruose. Šiame miesto rajone gyvena daugiausia lietuvių.
„Turime sukiotis tarp lietuvių, dalyvauti įvairiuose jų renginiuose,
palaikyti ryšį su lietuvių bendruomene - tai „medžiaga“ laikraščiui.
Žinių agentūros apie lietuvius Londone nėra. Viską surankioti turime
patys, - pasakojo Zita. - Kai valiau kambarius ir prižiūrėjau senutę,
dalyvaudavau bendruomenės veikloje, daug kalbėdavausi ir susitikinėdavau
su lietuviais. Man buvo įdomu, kaip jie gyvena. Dabar tai tapo mano
darbu“.
Zita keliasi šeštą valandą ryto, iš namų išeina pusę aštuonių,
redakcijoje būna truputį po devynių. Net pusantros valandos ji
sugaišta, kol metro traukiniais atvažiuoja į darbą. Jos alga nuo 180
svarų per savaitę, kai dirbo pigiuose svečių namuose, per pusmetį
gerokai padidėjo. Moteris įsitikinusi - Lietuvoje už savo darbą tiek
negautų.
Rašytoja per daug nekvaršina galvos, kur glūdi jos sėkmės paslaptis.
Taip, ji nebuvo baltarankė, nesikratė nei skuduro, nei šepečio. Ji
nesnaudė - kiekvienu momentu ieškojo informacijos apie darbą
laikraščiuose ir internete. Tačiau giliai širdyje Zita tiki, kad į kitą
kraštą ją nuvedė jos angelas sargas.
„Pajutau, kad reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Norint
susigaudyti angliškoje sistemoje, man reikėjo gyvenimiškos patirties,
nes kitaip nebūčiau galėjusi normaliai įeiti į redaktorės darbo vėžes.
Žurnalistinės patirties buvau įgijusi Lietuvoje, bet pirmiausia reikėjo
perprasti, kaip veikia angliška sistema“, - pasakojo Z.Čepaitė.
Kaip perprasti tokį didmiestį, kaip Londonas, kaip jį susiurbti į save?
Pirmiausia emigrantė turėjo perprasti, kaip britai „perduoda“
informaciją vienas kitam. Mes, lietuviai, jei kas nepatinka, pasakome
tiesiai ir atvirai, esame linkę santykius išsiaiškinti. Britai tai daro
kitaip. Niekada tiesiai šviesiai nepasakys, jog jiems kažkas nepatinka.
Regis, maloniai su jais pabendrauji, pasikalbi apie šį bei tą, tačiau
jie dingsta - nei skambučių, nei kvietimų. Tai reiškia, kad tu jiems
nepatikai, su tavimi jie nenori palaikyti ryšių. „Ir tu turi rasti
būdą, kaip tai suprasti. Tai - aukštasis pilotažas“, - sakė Zita.
Su nepažįstamais žmonėmis britai bendrauja santūriai. Paskui, kai
susidraugauji, su jais būna šaunu. Arbatėlių ar viskio gėrimo ritualų
galima mokytis visą gyvenimą, tačiau tuose sluoksniuose Zita
nesisukioja.
Ją labiausiai nustebino, kad Londone, it dideliame kaime, netikėtai
galima sutikti asmenų, kurie pažįsta tuos žmones, kuriuos ir tu pažįsti.
Kartą Zitos kelyje pasipainiojęs italas pareiškė: „O aš Lietuvoje
pažįstu tokį žmogų... Jis yra psichologijos profesorius, o jo vardas,
atrodo, Algirdas“. „Ne, ne, - atrėmė Zita. - Jo vardas ne Algirdas,
o Aleksandras“. „O taip, taip“, - galva linkčiojo italas.
Bene labiausiai Zitai Londone patinka parkai, o jų ten - apstu. Juose
galima ilsėtis, vaikščioti, sportuoti. „Tie parkai man be galo gražūs,
ten žydi kamelijos, magnolijos. Tiesiog širdis dainuoja, kai pamatau
tuos augalus. O tulpmedį mačiau tokio didumo, kad sunku apsakyti“, -
žavėjosi emigrantė.
Vasarą Zita su drauge dažnai sėsdavo į autobusą ir važiuodavo į baseinų
parką. Su malonumu moterys pliuškendavosi lauko ir vidaus baseinuose,
kaitindavosi saulėje. Tokie paplūdimio malonumai - 20 minučių kelio
autobusu nuo Londono.
Laisvalaikiu Z.Čepaitė vaikšto ne vien po parkus. Lietuvių rašytoja -
aistringa šokėja. Savaitgaliais su bičiuliais ji traukia į Londono
naktinius klubus pašokti.
Vienas garsus muzikantas, išvydęs ją šokančią vakarėlyje Lietuvoje, buvo
labai nustebęs - esą niekada nebūtų patikėjęs, kad valdininkė (tada ji
dirbo Kultūros ministerijoje) gali taip puikiai šokti. „Aš labai mėgstu
šokti. Ta prasme Lietuvoje jausdavausi tramdoma“, - neslėpė Zita.
Apsipirkimai, dėl kurių moterys iš Rytų šalių krautosi iš proto ir
prasidėjus sezono drabužių bei avalynės išpardavimams būriais traukia į
Londoną, jai nėra įdomūs. „Kartais įkišu nosį į parduotuvę. Žiūriu -
bateliai, tačiau per brangūs. Na, luktelsiu, pamanau, tų „seilų“
(išpardavimų). Jeigu bateliai dar bus, nusipirksiu. Dažnai taip ir
nutinka“, - juokėsi Zita.
Dabar ji - laiminga. „Kaip gražu, kaip gera, kaip „faina“, - dažnai
pagalvoja lėkdama per didmiestį. Anksčiau taip nebūdavo. „Galbūt
išmokau įvertinti ir branginti kiekvieną gyvenimo dieną“, - svarstė
rašytoja.