Švedų krepšininkės kamuolys nuriedėjo prie lietuvio širdies

Glausdama prie savęs gražuolę pusantrų metų dukterį Tią, Tanja tiesiog švyti. Serbų kilmės švedė, krepšinį įvairių šalių moterų lygose žaidusi ne ką prasčiau už savo 4 metais jaunesnį ir 6 centimetrais aukštesnį vyrą, jau kurį laiką atsidėjusi vien šeimai. Ir visiškai to nesigaili. Tai - pats geriausias jos priimtas sprendimas.

- Šiek tiek suprantu, bet nekalbu. Žinau tik kelis lietuviškus žodžius. Kai tenka daugiau laiko praleisti aplinkoje, kurioje kasdien kalbama lietuviškai, pradedu susigaudyti.

- Kai Rimas su ja būna vienas, kalbasi lietuviškai. Aš su Tia kalbuosi švediškai. Kai būname visi kartu, kalbame angliškai. Rimas nekalba švediškai. Bet mes mokomės vienas kito kalbos klausydami, kai bendraujame su dukterimi.

- Taip. Galbūt iš pradžių bus sunku. Iki šiol ji bent jau viską supranta tiek švediškai, tiek angliškai. Lietuviškai - sunkiau. Rimas yra labai užsiėmęs, todėl negali su ja pabūti tiek, kiek norėtų. Aš su dukrele praleidžiu kur kas daugiau laiko.

Kadangi mes su Rimu bendraujame angliškai, greičiausiai tai bus pagrindinė Tios kalba. Aišku, tai priklausys nuo to, kur gyvensime ateityje. Norėčiau, kad ji su tėčiu kalbėtų lietuviškai. Tikiuosi, kad vieną dieną taip ir bus.

- Taip. Kai tik jis namuose, jiedu drauge praleidžia daug laiko. Kartu žaidžia, kalbasi, jis jai skaito. Tiai labai patinka eiti į rungtynes, kuriose žaidžia Rimas. Visada aikštėje jį atpažįsta ir šaukia: „Tėveli!“. Vos pasibaigus varžyboms mudvi nusileidžiame į aikštę, ir ji bando pasiekti krepšį. Būna gražu žiūrėti, kaip jai tai patinka. Tai maloniausios akimirkos. Einame beveik į visas rungtynes, kuriose žaidžia Rimas.

- Man tai nesvarbu. Svarbu, kad darytų tai, kas jai patinka. Tol, kol ji bus sveika, laiminga, aš neprieštarausiu niekam.

- Tai buvo pats geriausias sprendimas per visą mano gyvenimą. Dabar mano gyvenimas visiškai kitoks. Prieš tai mėgavausi savo karjera, man patiko krepšininkės gyvenimas. Dabar man didžiausią laimę teikia šeima.

Nors, tiesą pasakius, ir dabar jaučiuosi taip, tarsi vis dar žaisčiau. Juk būdama šalia Rimo vis dar esu krepšinio pasaulyje. Vienintelis skirtumas, kad pati nebežaidžiu.

Be abejo, pasiilgstu žaidimo. Bet niekada nebegrįžčiau atgal. Su šeima gyvenimas visiškai kitoks. Niekada neiškeisčiau savo šeimos į krepšinį. Man patinka būti su Tia, Rimu. Tai geriausia, ką savo gyvenime turiu.

- Atėjo laikas, kai reikėjo kurti šeimą. Aš - moteris, o moterų pareiga - susilaukti vaikų. Mes visos to norime. Nuo pat vaikystės mylėjau vaikus. Visada norėjau savo šeimos. Todėl nebuvo jokių svarstymų, ar nutraukti karjerą, ar ne. Man labai pasisekė, kad sutikau tokį žmogų kaip Rimas. Mūsų šeimos vertybės tokios pat, abu norime iš gyvenimo tų pačių dalykų. Visi galėtų svajoti apie tai, ką turiu aš.

- Aš to nenoriu. Tapau mama tam, kad galėčiau rūpintis savo vaiku. Noriu praleisti su ja kuo daugiau laiko, duoti jai viską, ką galiu. Gal moterys kitaip jaučiasi, kai šeimoje auga 3-4 vaikai. O aš mėgaujuosi savo naujuoju mamos darbu.

- Mamos pareigos neabejotinai atsakingesnės. Aišku, profesionaliai žaisti krepšinį taip pat nėra lengva. Bet tai - visiškai skirtingi darbai, ir man jie abu labai patinka. Bet būti mama - tiesiog nuostabu.

- Tai nėra įprastas vardas nei Lietuvoje, nei Švedijoje. Norėjome trumpo vardo, kuris vienodai skambėtų visose šalyse.

- Norėjome, kad visi mūsų šeimos nariai turėtų tą pačią pavardę.

- Norėčiau ateityje panaudoti savo kalbų mokėjimą, galbūt kalbų mokyti vaikus. JAV aukštojoje mokykloje norėjau studijuoti tam, kad net ir pabaigus krepšininkės karjerą galėčiau ką nors veikti. Kol kraustomės iš vietos į vietą, ką nors tiksliai pasakyti sunku. Bet kai apsistosime vienoje vietoje, tikiuosi, galėsiu dirbti šioje srityje.

- Kai tik turiu laiko, stengiuosi pamėtyti į krepšį. Nebūčiau prieš dar pažaisti, bet gyvename Italijoje, šalia nėra artimųjų, kurie galėtų padėti auginti Tią. Buvau gavusi pasiūlymą žaisti Sienoje, bet neturiu kam palikti dukters. Jei turėčiau savą žmogų, kuris galėtų prižiūrėti Tią, galbūt žaisčiau.

- Krepšinį žaidžiau didžiąją savo gyvenimo dalį - iki 31-erių. Be to, su Rimu kartu keliaujame, lankausi rungtynėse - gyvenimas vis dar labai aktyvus. Gyvenu lygiai tokį pat gyvenimą, koks jis buvo ir tuomet, kai gyvenau viena. Vienintelis skirtumas, neabejotinai teigiamas, - aš turiu Rimą, esu mama. Niekada nesidairau atgal. Tik į priekį.

- Tai - didžiulis pliusas. Galime vienas kitą kur kas geriau suprasti. Tai ypač svarbu sporte. Puikiai suprantu, ką jis patiria. Man patinka būti ten, kur ir jis, jį palaikyti prieš ir po rungtynių, aptarti, patarti, netgi pakritikuoti.

Žinoma, kartais norisi praleisti daugiau laiko kartu. Tačiau dirbdamas bet kurį darbą negali visą laiką būti kartu su šeima. Rimas man niekada neliepė mesti krepšinio ir atsidėti šeimai. Tai buvo mano sprendimas. Ir tai tikrai buvo pats geriausias mano priimtas sprendimas.

- Turbūt. Bet dabar, kai esame sukūrę šeimą, turime Tią, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Mums abiem labai patinka šeimos gyvenimas. Kai tik Rimas turi laisvo laiko, leidžiame jį visi kartu. Būti tėvais mums vis dar nauja ir tikrai įdomu. Esu tikra, kad kiekvieni metai su Tia bus kitokie. Mes išmoksime vis daugiau.

- Kai jis išvažiavo iš Izraelio, kuriame susipažinome, kurį laiką gyvenome ir žaidėme skirtingose šalyse. Po to pasakiau: „Užteks“. Kartu apsigyvenome Vokietijoje. Ten aš dar žaidžiau.

- Sprendimas rungtyniauti Vokietijoje buvo laiptelis žemyn. Nebebuvo tokių didelių reikalavimų, krūvių. Treniruodavausi tik 4 kartus per savaitę. Tvarkaraštis nebuvo toks įtemptas, todėl laiko pabūti su Rimu visada atrasdavau.

- (Nusijuokia.) Susitikome iš tiesų krepšinio aikštėje. Labai dažnai treniruodavomės toje pačioje sporto salėje. Buvo nesunku jį pastebėti. Manau, kad jis mane taip pat pastebėjo. Esu labai laiminga, kad jį sutikau.

- Kultūriniai skirtumai mums nebuvo problema. Rimas ilgą laiką gyveno ne Lietuvoje. Aš taip pat seniai nebegyvenau Švedijoje. Mudviejų praeitis labai panaši. Vos pabaigęs vidurinę mokyklą Rimas išvyko iš Lietuvos žaisti ir mokytis į JAV. Aš padariau tą patį. Ketverius metus žaidėme JAV aukštosiose mokyklose, pradėjome rungtyniauti profesionaliose komandose. Po Amerikos abu ilgai žaidėme Europoje.

Abu pripratome prie tokio gyvenimo būdo, pripratome būti tarp skirtingų tautybių žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad pamiršome savo šaknis. Rimantas - lietuvis. Jis myli Lietuvą. Aš myliu savo šalį. Bet mes galime puikiai vienas kitą suprasti. Žinome, ką reiškia būti profesionaliu krepšininku, žinome, kaip sunku būti atskirai nuo savo šeimų. Turime tą pačią krepšinio praeitį. Ir tai labai padeda. Mudu abu gerai kalbame angliškai.

Mano tėvai nuo pat pirmos akimirkos pamilo Rimą. Jie vadina jį sūnumi. Domisi, kaip jam klostosi karjera, atvažiavę pas mus stebi jo žaidimą. Ir dabar jie domisi, kaip jam sekasi nacionalinėje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje.

- Negaliu pasakyti, kad Rimas yra drovus. Pastebėjau, kad lietuviai apskritai nėra tokie atviri kaip italai ar kitų pietų šalių žmonės. Bet ir švedai nėra atviri. Nesvarbu, iš kur esi, svarbu, koks esi žmogus. Manau, kad ir jam mano tautybė nebuvo svarbi.

- Man labai patinka Vilnius. Tai vieta, kurioje jis gimė, augo. Svarstėme, ar nesusituokus Švedijoje. Bet galiausiai pasirinkome Vilnių. Pasveikinti mūsų buvo atvažiavę daugybė žmonių iš įvairiausių šalių. Tia pakrikštyta toje pačioje bažnyčioje. Mes su Rimu norėjome, kad mūsų vaikas būtų pakrikštytas ten, kur susituokėme.

- Aš pripratusi prie tokio gyvenimo, prie nuolatinių kelionių. Tai - mano kraujyje. Taip gyvenu nuo 18 metų. Gal tik dabar, kai Tia yra maža, šiek tiek sudėtingiau. Susirasti tikrų draugų nėra lengva, bet kartais pasiseka sutikti nepaprastų žmonių, su kuriais bendraujame net ir tuomet, kai keliai išsiskiria.

Žinoma, ilgiuosi savo artimųjų. Žinau, kad Rimas taip pat ilgisi saviškių. Mudu norėtume, kad jie gyventų šalia. Mano mama buvo su manimi, kai laukiausi, ir pirmuosius du mėnesius po Tios gimimo. Ji dažniausiai pas mus apsilanko ir tikrai daug padeda. Bet ji vis dar dirba medicinos seserimi, todėl atvažiuoti dažnai negali. Kai tik gali, mus aplanko ir Rimo šeima. Bet jo tėvai taip pat vis dar dirba. Kai išeis į pensiją, manau, galės mus aplankyti kur kas dažniau.

- Nematau tame nieko gražaus. Save dabar įsivaizduoju tik šalia Rimo. Kad ir kur būtume, visur rasime Tiai gerą mokyklą. Tai - jokia problema.

- Mums ten labai patinka. Gyvename centre, komandos bute. Viskas, ko reikia, yra arti - parduotuvės, parkas. Rimui treniruotės vyksta arti namų.

- Manęs - ne. O tai, kad atpažįsta Rimą, - normalu.

- Pati buvau profesionali sportininkė ir viską kuo puikiausiai suprantu. Autografai, žurnalistai - tai kasdienybė. Bendravimo su žmonėmis neišvengsi. Sportininkai gauna ypač daug dėmesio.

- Italai labai myli vaikus. Kai atvažiuojame čia, į Lietuvą, ar Švediją, būna kitaip. Čia Tia nesulaukia tiek dėmesio. Italijoje per dieną bent jau 5-10 kartų tenka išgirsti: „Koks gražus kūdikis“.

Tia - mudviejų su Rimu mišinys. Iš manęs ji paveldėjo dideles akis, o iš tėčio - akių ir plaukų spalvą. Aš - natūrali juodaplaukė, o Tia - blondinė. Visi buvo labai tuo nustebinti.

- Su Rimu būčiau laiminga bet kur, net ir negyvenamoje saloje. O Lietuva man patiko nuo pat pirmo karto, kai čia apsilankiau. Iki tol Rimas man nedaug buvo pasakojęs apie savo šalį, todėl pirmą kartą viską pamačiusi buvau maloniai nustebinta.

- Tik vasarą. Aš dažniau nuvykstu į Švediją. Kai Rimas su komanda išvažiuoja į ilgesnes išvykas, mudvi su Tia keliaujame pas mano tėvus.

- Iki šiol Rimas neturėjo jokių Kalėdų atostogų. Manau, ateityje šią problemą spręsime taip, kad vienus metus važiuosime į Lietuvą, kitus - į Švediją. Iki tol, kol Tia pradės reikšti savo norus.

- Dėl kalbos barjero negalime bendrauti tiek, kiek norėtųsi. Rimo tėvai šiek tiek kalba vokiškai. Gyvendama Vokietijoje aš taip pat šiek tiek pramokau šios kalbos. Todėl susikalbame darkyta vokiečių kalba. Padeda ir gestų kalba. (Nusijuokia.) Be to, aš šiek tiek jau suprantu lietuviškai, todėl kalbėdami apie paprastus kasdienius dalykus galime vienas kitą suprasti.

Rimui daug lengviau bendrauti su mano šeima, kuri kilusi iš Serbijos. Jie visi kalba angliškai. Aš gimusi Švedijoje. Turiu vyresnę seserį ir jaunesnį brolį. Jie irgi sportuoja, bet niekada nežaidė krepšinio. Mano tėvai taip pat jaunystėje sportavo.

- Visada buvau aukšta. Esu aukščiausia savo šeimoje. Pabandžiau vaikystėje ir man labai patiko. Visada norėjau žaisti profesionalų krepšinį. Svajojau išvykti į JAV tam, kad galėčiau suderinti ir mokslus, ir krepšinį. Europoje tai padaryti sudėtinga. Netikėjau, kad krepšinį žaisiu taip ilgai.

- Gyvename taip, kaip mums patinka. Nėra nieko tipiško lietuviško ar švediško. Iki šiol mums patiko gyventi itališkoje kultūroje. Tai puikus gyvenimo periodas. Italijoje malonūs žmonės, skanus maistas.

- Jis panašus į švedišką. Švedai mėgsta bulves. Aš - taip pat.

- Cepelinai (puikiai ištaria) man - per sudėtinga. Nė vienas iš mūsų nėra geras kulinaras. Bet dabar, kai turime Tią, mums malonu valgyti namuose.

- Negaliu išskirti vienos. Patiko visur.

- Izraelį. Dėl to, kad ten sutikau Rimą. Iš ten - ypatingi, nepaprasti atsiminimai.

- Kai esi ten, viskas neatrodo taip baisu, kaip būnant kitur ir viską stebint per televizorių.

- Progų rungtyniauti šalies rinktinėje per visą gyvenimą - vos kelios. Būtina tuo pasinaudoti. O mes su Tia turime būti šalia jo ir palaikyti. Aš laiminga dėl Rimo. Pati maždaug 7 metus žaidžiau Švedijos moterų krepšinio rinktinėje, todėl žinau, koks malonus jausmas atstovauti savo šaliai.

- O kaip kitaip? (Nusijuokia.)