„Noriu išmokti vairuoti tanką“, - taip prieš kelis mėnesius pareiškiau
Jonavos rajone, Rukloje, įsikūrusio Lietuvos Didžiojo etmono Jonušo
Radvilos mokomojo pulko Viešųjų ryšių skyriaus specialistams.
Šyptelėję kariai paaiškino, kad tai - ne tankas, o šarvuotis, kad jame
net nėra vairo, o Rukloje kariams vyksta specialūs kursai. Taip
atsidūriau tarp maždaug dvidešimties karių, kremtančių šarvuočių valdymo
mokslus.
Tiek emocijų, kiek buvo važinėjant šarvuočių trasomis, neturėjau jau
seniai. Šarvuočio valdymas - vienas įdomiausių mano gyvenimo nuotykių
ir su niekuo nesulyginama patirtis.
Dvi savaites trunkantys kursai padalyti į dvi dalis - teoriją ir
mokymąsi važiuoti. Pirmąją savaitę kariai sėdi klasėje ir susipažįsta
su šarvuočio sudėtimi, jo valdymu, techniniu aptarnavimu.
Tiesą pasakius, pirmąją dieną žengdama į klasę nerimavau dėl karių
reakcijos - mat šiuos kursus prieš keletą metų yra baigusios vos kelios
moterys, paprastai valdyti šarvuoti mokosi tik vyrai.
Bijojau neigiamos karių reakcijos. Tačiau, laimė, taip neįvyko - į
mano pasišovimą bent jau pramokti valdyti šarvuotį kariai žvelgė su
atlaidžiomis šypsenomis. Kaip ir aš, jie turbūt į tai pažvelgė kaip į
nuotykį. Įsitaisiau klasės gale ir bandžiau klausytis dėstytojo. Tačiau
galbūt todėl, kad technika man - itin tolima sritis, nesupratau beveik
nieko.
Kariai aiškinosi, kaip keičiami šarvuočio vikšrai ir kaip jie vienas su
kitu sutvirtinami. Maždaug po pusvalandžio pagavau save galvojant apie
visai kitus dalykus, o netrukus pradėjo imti miegas.
Visą dieną trunkančios paskaitos, žinoma, neištvėriau. O jei čia tektų
praleisti visą savaitę, greičiausiai išprotėčiau. Mokomojo pulko
šarvuočių vairuotojų rengimo centro vadovas vyresnysis leitenantas
Vitalijus Kacevičius pasiūlė sudalyvauti mokymuose važiuoti. „Jie vyks
kitą savaitę“, - pasakė.
Pirmąją mokymų važiuoti dieną į Mokomąjį pulką turėjau atvykti rytą.
Prieš tai dar maždaug pusvalandžiui užsukau į darbą, tačiau jau sėsdama
į automobilį ir važiuodama į Ruklą atsitokėjau, kad esu su
aukštakulniais batais.
Skubiai užsukau namo, iš skubėjimo primyniau katei uodegą, įsispyriau į
sportinius batelius ir išvažiavau. Buvau apsivilkusi džinsus ir
megztinį. Mano nuomone, šie drabužiai - tinkami. Tačiau vos
nuvažiavusi į Ruklą išgirdau pastabą, kad esu ne taip apsirengusi.
Keista. Tai kaip tada reikia rengtis?
„Viskas gerai, bet drabužiai liks nešvarūs“, - žvelgdamas į šviesius
mano džinsus paaiškino Mokomojo pulko šarvuočių M113 vairuotojų rengimo
centro vyresnysis instruktorius Saulius Laisonas.
Pagalvojau, kad dėl to visai neturėčiau sukti galvos. Kaip bus, taip
bus. Iš tolo pažvelgiau į didžiulį metalinį vikšrą. Apėmė keistas
nerimas. Turbūt nesugebėsiu. Juk net vairo ten nėra. O kaip jį reikia
sustabdyti?
Stebino ir tai, kad šarvuočio viduje prikimšta visokių dalykų - pultų,
rankenėlių ir dar bala žino ko. Nesupratau visai nieko. Su
automobiliu, mano nuomone, daug paprasčiau. Tarsi pagavęs mano mintis,
S.Laisonas gūžtelėjo pečiais: „Čia viskas labai paprasta. Tik atrodo,
kad sudėtinga“.
Nepatikliai dar kartą pažvelgiau į šarvuočio vidų. Nepatikėjau, kad
viskas - paprasta. Man regis, viskas - labai sudėtinga. Kariai
pabaigė tikrinti visus šarvuočius, ir mes pasukome į Gaižiūnų poligono
trasas. Ten ir vyks mokymai.
Kai šarvuota mašina pajudėjo iš vietos, nuo truktelėjimo vos
neužsistačiau mėlynės. Jausmas ne koks. Tačiau bent jau įdomu.
„Prašome į vidų, - pakvietė S.Laisonas. - Važiuosime“.
O velnias. Jau dabar? Aš gi nemoku. Tačiau į balą puolęs sausas
nelipsi. Šiaip ne taip įsitaisiau vairuotojo vietoje. Galva - iškišta
per liuką. Pirmas jausmas - čia labai mažai vietos. Vairo vietoje -
dvi vairalazdės. Pedalas tik vienas - greičiui. Aibė kažkokių
rankenėlių.
Saulius įdavė ausines ir radijo ryšio priemones. Mat šarvuočio ekipažą
sudaro du žmonės - vairuotojas bei kitas karys, kuris pro greta esantį
liuką stebi kelią ir esant reikalui pasako, kur važiuoti ar kokias
kliūtis mato. Jie abu bendrauja radijo ryšiu, mat kitaip dėl didžiulio
garso susikalbėti neįmanoma. Dar užsidėjau akinius - kad į akis vėjas
nepripūstų smėlio.
S.Laisonas paaiškino, kad užvesti šarvuotį užtenka vieno mygtuko
paspaudimo. Tada reikia perjungti pavarą, atleisti vairalazdes
(panašiai kaip automobilyje - rankinį stabdį), ir tada jau galima
važiuoti.
Labai atsargiai paspaudžiau greičio pedalą. Mašina ėmė riaumoti. O
mama! Ar taip ir turi būti?! Matyt, pajutęs mano nerimą, instruktorius
paragino važiuoti: „Viskas gerai“.
Gerai, jeigu gerai. Po truputį judėjome Gaižiūnų poligono smėlynais ir
miško keliais. Pasirodo, nėra taip sudėtinga ir visai smagu. Jei
reikia sukti į dešinę - tada suki dešinę vairalazdę, jei į kairę -
tada kairę. Jei abi jas trauki į save, šarvuotis stoja. Be to, sustoti
galima ir daug paprasčiau - tiesiog atleisti greičio pedalą.
Iš susijaudinimo kartais sumaišydavau kairę ir dešinę puses. Tačiau
matydamas, kad važiuoju į medį, padėdavo S.Laisonas - kariškis
pasufleruodavo, į kurią pusę sukti vairalazdę. Tiesa, vieną kartą
nepadėjo net ir tai. Rezultatas - aplamdytas medis. Tačiau juk tik
vienas. Manau, tai nieko baisaus.
Baisu pasidarė, kai prieš akis pamačiau didžiulę kelio duobę. Kažin,
kaip bus toliau. Pajusdamas, kad šarvuotį stabdau, S.Laisonas paliepė
spausti greičio pedalą. Bijau, kad tas šarvuotas vikšras neapvirstų.
Tačiau jis net nesiruošė, ir didvyriškai įveikė, mano nuomone,
neįveikiamą trasos atkarpą. Jaučiuosi puikiai. Norėjau padainuoti.
Gaila, kad ten nebuvo net automagnetolos.
Netrukus Saulius paliepė sustoti. Tada jis virš mano galvos uždarė
liuką. Kelią stebėti turėjau pro mažą langelį. Nežinau, kaip jis
vadinasi. Gal iliuminatorius? Matomumas, mano nuomone, beveik nulinis.
Važiuoti sunku. Bijjoau, kad neįsirėžčiau į kokį nors medį. Turbūt
važiavau labai lėtai, nes S.Laisonas vis ragino spausti greičio pedalą.
Tegul net nesvajoja! Bijojau. Be to, mes juk niekur neskubėjome,
pagalvojau!
Saulius kažką kalbėjo per radijo ryšį. Beveik nieko nesupratau.
Tikėjausi, kad jis nesakė nieko svarbaus. Važiavome toliau. Netrukus
sustojome, ir S.Laisonas atidarė liuką bei išleido mane iš uždaros
kabinos.
Labai gaivus oras, ir vėl puikiai matėsi kelias. Šitaip važiuoti - daug
geriau. Baigėme apsukti ratą ir grįžome į pradinį tašką. Tuomet tą
patį ratą turėjo važiuoti kitas kursų dalyvis. Įsitaisiau šalia. Daug
smagiau, kai šarvuotį vairavo kariškis - jis važiavo kur kas greičiau,
tad ir emocijų patyriau daugiau. Apsukome ratą. Šiai dienai pakaks.
Kitą dieną manęs laukė važiavimas naktį.
Užsilipau ant šarvuočio stogo ir norėjau nupilti žemėn. Kažkas iš karių
ištiesė ranką, tačiau atsisakiau - jei jau sugebėjau važiuoti, tai
sugebėsiu ir nulipti. Tačiau netikėtai paslydau, ir visu svoriu
nučiuožiau žemyn. Velnias. Apart galvos skausmo, nejaučiau daugiau
nieko.
Kas buvo po to, nepamenu. Kažkaip atsidūriau prie medžio, kur buvau
palikusi rankinę. Apsižiūrėjau galvą. Gumbas - maždaug obuolio
dydžio.
Grįžusi į namus užsidėjau ledo. Aprimus skausmui nusiraminau - viskas
turbūt gerai. Tačiau kitą rytą jaučiausi taip, tarsi vakar būčiau
išgėrusi kokius tris butelius vyno. Skaudėjo galvą ir pykino. Vienas
pažįstamas medikas patarė, kokius vaistus gerti - mat panašu, kad
patyriau lengvą smegenų sutrenkimą.
„Svarbiausia - ramybė“, - pareikškė jis. Tačiau jaučiausi
pakenkčiamai, o ramybės visai nenorėjau - juk naktį turėjau važiuoti
šarvuočiu. Vakare, ėmus temti, vėl pasukau į Ruklą. Vos įžengiau į
mokomojo pulko Technikos parką, vienas po kito pasipylė klausimai:
„Kaip galva?“ Be to, gavau ir barti.
„Jei sakom - duokit ranką, tai reikia ir duoti, o ne pačiai lipti. Čia
gi ne juokai“, - aiškino vienas karių.
„Gerai jau gerai, daugiau taip nedarysiu“, - pažadėjau.
Kariams vėl užkliuvo mano apranga. Nors buvau užsidėjusi tamsius
džinsus, tačiau šį kartą vyrus prajuokino šviesus megztinis. Be to, man
paaiškino, kad apsirengiau per menkai - naktį bus šalta. Tačiau ką
turėjau daryti, jei turiu tik baltą striukę ir paltą, už kurį suplojau
nemenką sumą? Su juo į šarvuotį aš tikrai nelipsiu! Gaila.
Kariai ėmė siūlyti savo striukes. Tačiau nusprendžiau, kad nesušalsiu.
Mat vakaras pasitaikė visai pakenčiamas. Išvažiavome į trasą.
S.Laisonas vėl leido man sėstis į vairuotojo vietą.
Labai įdomu. Naktį važiuoti mėgstu ir automobiliu, o čia - šarvuotis!
Sukome miškais ir smėlynais. Pakilome į kalną, ir prieš mano akis
atsivėrė nuostabus vaizdas - medžių viršūnėse švietė jaunatis, o dangus
panašus į tokį, koks būna tik šiltą rugpjūčio naktį. Tiek žvaigždžių
nemačiau jau seniai.
Staiga sumojau, kad jau kelias minutes tyli S.Laisonas. Gal jis užmigo?
Keista. Akimirka apėmė siaubas - o kas, jei aš tame šarvuotyje esu
visai viena?
„Sauliau, ar viskas gerai?“ - paklausiu.
„Viskas gerai. Tik galite važiuoti drąsiau“, - atsiliepė.
Pasijuntu visai gerai. O drąsos man daugiau nebereikia. Mat po
vakarykštės drąsos priepuolio turėčiau dar išsigydyti savo smegenų
sutrenkimą. Tačiau kariškio žodžiai, regis, padrąsino, mat po kelių
minučių išgirdau paliepimą važiuoti lėčiau. Netrukus suprantu, kodėl.
Mat priešais buvo duobė, o aš šarvuočio nepristabdžiau. Nuo smūgio
pašokau nuo kėdės, ir nusmuko ausinės. Pasitaisau ausines, o tuo metu
Saulius ėmė pasakoti, kaip kažkada taip važiuodamas karys išsimušė
dantis. O velnias. Be dantų likti visai nenoriu.
Netrukus S.Laisonas liepė sustoti ir išjungė šviesas.
„Važiuojam“, - paliepė man.
Kur važiuojam? Kaip važiuojam? Be šviesų? Juk labai tamsu. Čia kam
smegenų sutrenkimas - man ar mano mokytojui?! Pasirodo, man. Mat
važiavimas naktį su kovinėmis šviesomis - viena iš šio kurso pamokų.
Apie tai S.Laisonas pasakojo jau anksčiau, tačiau buvau pamiršusi.
Nors ėmiau aiškinti, kad nieko nesimato, Saulius kalbėjo priešingai -
matosi. Pasirodo, kad šviesos yra įjungtos - tik jos labai menkos.
Pabandžiau važiuoti. Kelią man rodė S.Laisonas. Vėliau akys įgudo prie
tamsos ir beveik mačiau pati. Tačiau važiuoti tamsoje man - joks
malonumas. Laimė, taip važiavome trumpai. Vėliau S.Laisonas įjungė
normalias šviesas ir į pradinį tašką grįžome civilizuotu būdu.
Žodžiais labai sudėtinga nusakyti tai, kokie jausmai apima tada, kai
metalinis vikšras beveik atsistoja piestu ir bando įveikti didžiulius
smėlio kalnus.
Kai jis suka per balas, kurios net visureigiui nėra įveikiamos, o purvo
purslai trykšta tau ant veido.
Kai vėjo gūsis į veidą pučia smėlį, o jei laiku nepasilenksi, vėliau
turėsi gydytis medžių šakų ant veido paliktus nubrozdinimus.
Sunku nusakyti jausmą, kuris apima atsistojus ant žemės ir pajutus, kad
ji - vėl tau po kojomis ir tavęs jau niekas nebekrato.
Vėlų vakarą po kursų važiuodama namo pagalvojau, kad tiek emocijų
nepatyriau jau seniai. Kartais norėjosi klykti, kartais - juoktis.
Tačiau nė akimirkos nepasigailėjau, kad leidausi į šį nuotykį. Net dėl
savo sutrenktos galvos.