Laimėtą kovą su vėžiu vainikavo kūdikis

Audronė URBONAITĖ
- Kaip reagavo gydytojai, kai jūs delsėte operuotis?
Vilnietė įsitikinusi, kad jos gyvenimas pasikeitė, kai ji sąmoningai ėmė programuoti save sėkmei. Pirmiausia ji įtikėjo, kad pasveikti galės tik tada, kai suvoks, kas ją susargdino. O praėjus ketveriems metams po operacijos susilaukė sūnaus su mylimu žmogumi.
Moters negąsdino, kad amžiaus skirtumas tarp jos pirmagimio sūnaus Lauryno ir jaunėlio Kipro - net 23 metai. Dabar Inga jaučiasi sveika, laiminga ir nebijo ateities.
Savo trečiąjį vyrą 35 metų Martyną Kuliavą Inga pristatė taip: „Geriausias Lietuvoje gitaristas, dainų autorius ir aranžuotojas“. „Ir žmogus“, - pridūrė plačiai nusišypsojusi.
- Inga, jūsų ligos istorija prieš keletą metų sukrėtė daugybę žmonių. Kai sužinojote, kad sergate gimdos kaklelio vėžiu, užuot bėgusi pas onkologus operuotis, porą mėnesių svarstėte, dėl ko susirgote. Kodėl taip elgėtės?
- Man buvo aišku, kad vėžys - tokia liga, nuo kurios nepagysi, jei neišsiaiškinsi priežasčių, kodėl susirgai. Net jei pagysi, po kurio laiko ji išlįs kitoje vietoje. Ligos priežasčių ieškojimas nebuvo trumpas procesas. Net iki šiol nežinau, ar jis pasibaigęs ir ar iki galo esu prisikapsčiusi iki esmės.
- Kaip reagavo gydytojai, kai jūs delsėte operuotis?
- Mane operavo patyrusi chirurgė Birutė Intaitė. Ji puikiai suvokė mano psichologinį nusiteikimą. Aiškino, kuo rizikuoju, bet suprato, kad pati turiu pribręsti sprendimui. Sutarėme, kad bus daroma minimali operacija - tiek, kiek būtinai reikia. Tada negalvojau apie dar vieną vaiką, bet nenorėjau būti smarkiai sužalota operacijos. Man atrodė, kad išsiaiškinsiu ligos priežastį, ir organizmas pats įveiks ligą.
- Kokią išvadą padarėte analizuodama savo gyvenimą?
- Vėžys yra senų nuoskaudų ir pykčio liga. Tam išeikvojama labai daug gyvybinės energijos. Kadangi man buvo nustatyta moteriškų organų liga, ėmiau sieti ją su savo motina ir savo gyvenimo vyrais. Tarsi per sietą košiau kitų žmonių elgesį su manimi ir savo reakcijas.
Kai kurie dalykai, į kuriuos tarsi nekreipiau dėmesio, kai jie vyko, sugulė į nuoskaudų klodus. Pamažu kilnojau juoss ir aiškinausi, ką iš tikrųjų jaučiu tiems žmonėms. Galvojau, ar esu užmiršusi jų elgesį, kaip dabar jį vertinčiau, ką pati dariau blogai. Košte košiau visą savo gyvenimą per sietą.
- Kokius momentus atgaminote?
- Santykiai su motina buvo sudėtingi. Širdyje ją kaltinau, kad rodo man per mažai dėmesio. Iš ankstyvos vaikystės prisiminimų išniro keistas epizodas su tėvu. Augant šis prisiminimas galėjo mane gąsdinti, nors tada šito ir nesuvokiau. Negalėjau atsikratyti senų nuoskaudų dėl prieš daugelį metų įvykusių dalykų, nors mano motina jau mirusi.
- Kaip klostėsi jūsų pirmoji santuoka?
- Pirmojo sūnaus susilaukiau labai jauna, vos aštuoniolikos metų. Santuoka truko neilgai - abu buvome per jauni. Kai ištekėjau už antrojo vyro „Katedros“ būgninko Mariaus Giedrio, šis panoro įsivaikinti mano sūnų Lauryną.
Tada labai džiaugiausi, kad jo tėvas nedarė tam jokių kliūčių. Bet vėliau ėmiau suprasti, kad toks greitas sūnaus atsisakymas mane užgavo. „Vaikščiojau ir svarsčiau: buvęs mūsų bendras gyvenimas neturi vaiko tėvui jokios vertės, jei sugebėjo apsispręsti per dvi sekundes“.
Mane nustebino, kad sąmonė gali nustumti kai kuriuos dalykus į užribį kaip dėmesio nevertus vien todėl, kad negali jų pakeisti. Tarsi saugo nuo momentinio skausmo, bet iš tiesų pasmerkia ilgai nesuvoktai savigraužai. Jei žmogus tokių graužačių prikaupia daug, jos alina sveikatą.
- Nutrūko ir antroji jūsų santuoka. Kodėl taip nutiko?
- Mes išgyvenome apie dešimt metų. Santykius dažnai išsekina nerealizuotos svajonės. Moterų santykis su vyrais neretai irgi būna iškreiptas: giliai širdyje jos niekina vyrus, mano, kad jie yra niekam tikę, nepareigingi. Tik jos galinčios atlikti viską nepriekaištingai, tobulai. Tokia nuostata negarantuoja sutarimo.
- Ką savo gyvenime pakeitėte po operacijos?
- Tris mėnesius keičiau savo mąstymą. Išėjusi iš ligoninės, pradėjau mokytis reiki - gydymo rankomis būdo. Tai senovinė japonų sielos ir kūno gydymo sistema. Anksčiau vengdavau kam nors apie tai pasakoti, bet dabar reiki užsiėmimus jau lanko daug medikų. Daugybė žmonių yra patyrę, kad gali išmokti tapti atlaidesni, sveikesni ir laimingesni.
- Kaip keitėte savo mąstymą?
- Nuskambės juokingai. Po operacijos mano reiki mokytoja patarė man sąsiuvinyje tris sykius per dieną po septynis kartus parašyti sakinį, kokia aš norėčiau būti. Tik iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti paikystė, bet ji padeda susitelkti tam, ko sieki.
- Ką rašėte sąsiuvinyje?
- „Aš esu sveika, mylinti, mylima, laisva nuo savo kalčių ir baimių“. Rašiau tai tris mėnesius. Vėliau ėmiau rašyti kitus dalykus. Fiziškai jaučiau, kaip rašant tuos sakinius mano smegenys keičiasi. Išlaisvėjau. Tiesiog jutau, jog visai lengva pasiekti to, ko noriu. Suvokiau, kad pasikeitimai būtinai įvyks. Tai puikus receptas. Tas, kurios mėgins, norėčiau perspėti, kad jos turi labai tiksliai žinoti, ko nori.
- Ar jūs troškote dar kartą ištekėti ir susilaukti kūdikio?
- Yra nemažai moterų, kurioms labai reikia šeimos. Tačiau aš jau turėjau patirties gyvendama santuokoje. Man neatrodė, kad tai mano programa.
Apie tą patį dalyką kartais pagalvodavau ir kitaip. Du kartus nepavyko, nes suvokiau šeimyninį gyvenimą ir savo misiją santuokoje per siaurai. Vadinasi, reikėtų pakartoti, pasiekti naujos kokybės. Tačiau aš daugiau galvojau ne apie galimą santuoką, o apie vyrą, su kuriuo norėčiau būti. Užsirašiau savybes žmogaus, su kuriuo norėčiau artimai bendrauti.
- Kokios tos savybės?
- Jis turėjo būti realizavęs save, kad tuščiai nesiblaškytų, kankindamas aplinkinius, ir jautrus. Bet svarbiausias dalykas - kad būtų linkęs keistis. Rašydama tas savybes, nemaniau, kad tas žmogus bus Martynas.
- Kaip jūs susipažinote?
- Martynas su kolega atėjo pasikonsultuoti dėl autorinių sutarčių. Paklausiau, ką jis veikia. „Darau aranžuotes“, - atsakė. Mus siejo darbas. Bendraudavome dažnai, beveik kasdien. Siejo daugybė profesijos dalykų. Nejučia ėmėme kalbėtis apie jo problemas. Jis talentingas menininkas, bet jau kuris laikas buvo pernelyg įsitraukęs į vakarėlius ir tuščiai eikvojo savo jėgas.
Metus buvau jam tarsi inkaras, padedantis sustoti. Bendravimas buvo intensyvus, bet tai nebuvo jausmai. Romantinių istorijų nenutiko. Mus labiau jungė bendri darbai.
Kaip tik tuo metu „Prior musica“ ėmė planuoti išleisti kompaktinę plokštelę su operos dainininko Kipro Petrausko įrašais. Mūsų sūnaus vardas - solisto garbei. Dabar Martynas intensyviai kuria dainas naujam Marijono Mikutavičiaus albumui.
- Ar norite pasakyti, kad sūnus gimė Amūrui neapsukus galos?
- Jis atsirado iš ypatingo artumo, kurį vienas kitam jutome. Atėjo vaikas, ir viską sustatė į vietas. Pradėję gyventi kartu, nebuvome tikri, kad tapsime šeima. Buvome kalbėję, kad Martynas ir aš galbūt norėtume vaiko. Dabar, kai jau iš tiesų esame tikra šeima - ir pasikrikštiję, ir bažnyčioje susituokę - suprantu, kad Martynas buvo vienišas. Jam, kaip ir man, reikėjo sielos draugo.
- Ar išsigandote sužinojusi, kad laukiatės?
- Buvo mintis, kad gimdymas gali vėl išprovokuoti onkologinę ligą. Nuėjau pas gydytoją B.Intaitę, kuri mane operavo. Pasidariau genetinį testą. Tyrimai buvo geri. Nėštumas buvo labai lengvas, jėgų užteko viskam. Artimas žmogus buvo šalia.
- O dabar, kai prie vaiko reikia keltis naktimis, ar santykiai išliko tokie pat geri?
- Santykių tikrumas labai matyti, kai reikia kantrybės. Jei vienam reikia poilsio, kitas keliasi naktį. Jei visi vyrai būtų tokie, kaip Martynas, moterys galėtų auginti daug vaikų.
- Kaip jūsų vyresnysis sūnus reagavo į vėlyvą jūsų gimdymą ir tokį mažą brolį?
- Mes esame draugelių kompanija. Laurynas jaučia žmones. Jis priėmė Martyną kaip savą. Kol auginu mažylį, vyresnysis sūnus pavaduoja mane bendrovėje „Prior musica“, nes universitete yra baigęs verslo vadybą. Auklės darbų, aišku, kiek privengia, bet suprasti jį galiu, tai ir neverčiu.
- Kokias išvadas darote iš laimingai susiklosčiusios savo gyvenimo istorijos?
- Visus nemalonius dalykus, kurie su tavimi vyksta, reikia priimti kaip pamokas, o ne kaip bausmę. Būtina klausti savęs, kokius namų darbus pamiršai atlikti, jei tau nesiseka. Neveltui sakoma: „Belskis, ir bus atidaryta“. Žmonės tai žino, bet užmiršta, kad belstis turi jie patys, o tai reikalauja pastangų. Kartais net labai didelių.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.