Karšta meilė truko dešimt metų, bet užgeso. Moteris su jau suaugusia
dukterimi Agne grįžo į Lietuvą ir iš naujo bando prisitaikyti tėvynėje.
Ieva Gudelytė - garsi parašiutininkė, sporto meistrės parašiutininkės
Onos Marijos Horodničiūtės duktė. Kartu su dukterimi ir anūke
Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyveno ir Ievos motina.
Smalsu dar sykį išgirsti, kodėl moterys pasiryžta tekėti už užsieniečių,
kurių religija, papročiai, santykiai su moterimis smarkiai skiriasi nuo
įprastų Lietuvoje.
„Lietuvoje vyrai dvokia. Jungtiniuose Arabų Emyratuose - parfumuoti,
baltais kostiumais, keičia drabužius kelis kartus per dieną. Higiena -
svarbus dalykas lyčių santykiuose. Vyro žavesys susideda iš daugelio
paprastų dalykų“ , - šyptelėjo I.Gudelytė.
Toks buvo 39 metų vilnietės atsakymas, kai pasiteiravau, kaip ji ryžosi
tapti antrąja arabo Ali žmona tolimame krašte. Su dukra Agne moteris
dešimt metų praleido Jungtiniuose Arabų Emyratuose, sukūrė šeimą ir šio
savo poelgio nesigaili. Ieva nesisielojo tapusi antrąja Jungtinių Arabų
Emyratų piliečio žmona.
Ji buvo jaunesnė už pirmąją Ali žmoną, be to, europietė, baltaodė, todėl
konkuruoti dėl vyro dėmesio ir pinigų nebuvo sunku. Ievos negąsdino nei
penki Ali vaikai, nei jos pačios ateitis svetimame krašte. Moteriai
atrodė, kad karštas susižavėjimas savaime išspręs visas problemas.
Aštuoneriais metais už Ievą vyresnis Ali iš tiesų labai rūpinosi savo
antrąja žmona.
„Kai meilė praėjo, grįžau atgal į Lietuvą. Bet kol ten gyvenau, viskas
buvo puiku. Rytai yra stebuklų kraštas“, - nusijuokė Ieva.
Jos dukteriai Agnei grįžimas į Lietuvą po dešimties metų buvo tikra
tragedija. Mergaitei trūko draugų, jūros, šilto klimato ir pasiturimo
gyvenimo, prie kurio buvo pratusi. Reikėjo įveikti lietuviškos mokyklos
programą, kuri gerokai skyrėsi nuo arabiškosios. Tačiau Agnė su
sunkumais sėkmingai susidorojo du kartus - kai tėtis sugrįžo į Lietuvą,
mamai sukūrus kitą šeimą, ir kai jai pačiai teko visam laikui grįžti į
gimtinę.
Lietuvių šeimą į tolimą kraštą išviliojo verslo galimybės. Buvęs Ievos
vyras lietuvis Jungtiniuose Arabų Emyratuose pirkdavo elektronikos
prekes savo kompanijai Vilniuje. Iš pradžių vyras į svetimą šalį išvyko
vienas. 1994-aisiais iš Lietuvos pas jį persikėlė ir Ieva su dukterimi
Agne. Mergaitė buvo ką tik pradėjusi lankyti pirmąją klasę. Agnei buvo
vos septyneri su puse.
Kad galėtų gyventi ir dirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, lietuvių
šeimai reikėjo, kad vietinis darbdavys laiduotų valdžios instancijoms
išduodant atvykėliams ilgalaikę vizą. Lietuvių šeimai leidimas gyventi
šalyje buvo išrūpintas trejiems metams. Tai padarė Ali, šeimos bosas,
padėjęs įsukti verslą.
„Netrukus išsinuomojome vilą ant jūros kranto. Mane žavėjo oras, kvapai,
nežinomybė, nauji įspūdžiai“, - pasakojo Ieva.
Egzotiška šalis stebino prabanga. Lietuvoje tuo metu dar net nebuvo
milžiniškų prekybos centrų. Jungtiniuose Arabų Emyratuose šeima
mėgavosi egzotiškais vaisiais, maudėsi jūroje, lepinosi šiluma. Kiek
apsipratusi naujoje vietoje, moteris ėmėsi padėti savo vyrui sandėlyje.
„Prekių būdavo tonos. Kiekvieną reikėdavo apžiūrėti, surūšiuoti,
užklijuoti lipdukus, dėžutes užregistruoti“, - pasakojo Ieva.
Ant moters pečių gulė ir didelio namo priežiūra bei rūpinimasis
dukterimi.
Atvykimas į Jungtinius Arabų Emyratus labiausiai pakeitė Agnės gyvenimą.
Mergaitė nemokėjo angliškai, bet jai teko lankyti tarptautinę mokyklą,
kurioje buvo dėstoma anglų kalba. Dar reikėjo lankyti ir arabų kalbos
pamokas. Klasėje mokėsi anglakalbiai užsieniečiai ir arabiukai iš Irako,
Irano, Sirijos, Libano, Palestinos. Šviesiaplaukė mergaitė buvo pati
aukščiausia klasėje. Menkiausias jos poelgis keldavo klasės draugų ir
mokytojų smalsumą.
Tik pradinėse klasėse berniukai ir mergaitės mokėsi kartu. Skirtingų
lyčių paaugliai Jungtiniuose Arabų Emyratuose mokosi atskirose
mokyklose. Tačiau Agnė buvo gabi kalboms ir greitai prisitaikė prie
naujų sąlygų. Grįžusi į Lietuvą, ji įstojo Tarptautinį bakalauriatą ir
mokosi anglų kalba.
MM apie lietuvių gyvenimą Jungtiniuose Arabų Emyratuose pasikalbėjo ir
su Ieva, ir su 18-metė jos dukterimi Agne Zubyte, Tarptautinio
bakalauriato moksleive.
Ieva, Arba kai išblėsta aistra
- Ieva, kodėl jūs grįžote į Lietuvą?
- Ilgainiui man tapo toje šalyje nuobodu. Arabai yra puikūs vyrai, kai
reikia aprūpinti šeimą. Ši pareiga jiems yra kraujyje, tai garbės
reikalas. Tačiau apskritai man susidarė įspūdis, kad jie primityvesni ir
menkesnio išsilavinimo. Kai aistra atlėgsta, supranti, kad nelabai turi
apie ką su vyru kalbėtis. Palengva toks gyvenimas ima įkyrėti.
- Ar Ali iš karto ėmė rodyti jums dėmesį, kai tik atvykote į šalį?
- Ne, jis buvo mano vyro bosas. Elgėsi tikrai santūriai ir pagarbiai.
Visai nespigino akių, kaip buvau įpratusi bendraudama su kitais vyrais.
Paprastai nuolat sulaukdavau iš vyrų komplimentų ir pagyrimų. Ir
Lietuvoje, ir užsienyje. O čia viskas vyko pagal kitą scenarijų. Jis
ne tik nesistengė meilikauti, bet tarsi nelabai ir pastebėdavo. Vienu
metu net pamaniau, kad su manim pačia kažkas negerai, jei nesulaukiu
jokios reakcijos.
- Ką Ali veikė?
- Jis buvo karininkas, jau išėjęs į atsargą. Jo verslas - logistika.
Nuomojo sunkiuosius automobilius.
- Kaip jūs bendravote?
- Po darbo dienos Ali neretai užsukdavo į mūsų namus pažaisti biliardo.
Terasoje kepdavome barbekiu. Jis bendraudavo su mano vyru, o ne su
manimi.
- Ar nors sykį jis buvo atėjęs su savo žmona?
- Ne, nesu jos mačiusi. Žinau tik, kad vyriausiajam jo vaikui 20 metų.
Du jau studijuoja, o du mokosi mokykloje. Mažiausiąjį sykį esu
mačiusi gatvėje. Kai mūsų meilės istorija prasidėjo, jauniausiajam Ali
sūnui buvo vos vieneri metai.
- Kokiu būdu jūs suartėjote su svetimšaliu?
- Ali, kaip ir mudu su vyru, domėjosi parašiutų sportu. Kaip buvęs
karininkas, jis galėjo naudotis karinio oro uosto baze ir mus ten
neretai pakviesdavo. Artimesni santykiai prasidėjo šokinėjant parašiutu.
Pirmą sykį jis mane pabučiavo ore, kai abu leidomės parašiutu. Buvau
tikrai apstulbusi.
- O kas nutiko vėliau?
- Vėliau jis tapo atkaklesnis.
- Kada apie tai sužinojo jūsų vyras?
- Pati apie tai jam pasakiau, kai Ali pasipiršo. Vyras po kurio laiko
grįžo į Lietuvą.
- Ar Ali pasiūlė jums tekėti, ar tik gyventi kartu?
- Tekėti. Ceremonija buvo teisinė. Ji vyko Teismo rūmuose. Toje
šalyje vesdamas moterį vyras įsipareigoja ją išlaikyti. Į tai įeina
viskas: būstas, maistas, vaikų lavinimas, medicinos paslaugos. Man
buvo nupirktas ir automobilis.
- Kaip vyko ceremonija?
- Tiesiog padėjome parašus ant iš anksto parengtos sutarties.
- Ar jūs supratote, ką pasirašote?
- Ne, juk tekstas buvo surašytas arabiškai.
- Bet juk tai beprotybė.
- Tada neatrodė, kad beprotybė. Meilė valdė protą. Mūsų santykiai buvo
puikūs. Jautėmės labai įsimylėję. Ali labai rūpinosi mano dukterimi,
manimi, sutiko, kad kartu gyventų mano motina. Dabar galvoju, kad tikrai
pasielgiau kvailai. Pagal sutartį namas, kurį Ali nupirko, automobilis,
absoliučiai viskas - net papuošalai - priklausė ne man, o jam. Kai
meilė baigėsi, jis viską ir susigrąžino. Aš net papuošalų nepasiėmiau.
- Ar jūsų nežeidė, kad esate antroji žmona?
- Ne, aš apie tai visai negalvojau. Vakarais Ali pareidavo į mūsų
namus, atveždavo patiekalų, mes vakarieniaudavome, važiuodavome prie
jūros, kartais eidavome į kiną.
- Ar jums nebuvo iškelta kokių nors reikalavimų? Sakykime, užsidengti
plaukus, kaip įprasta tuose kraštuose.
- Ne, kūną atidengti galima tiek, kiek neprieštarauja sutuoktinis. Aš
galėdavau vaikščioti ir vilkėdama bliuzelę su petnešėlėmis, ir šortus.
Blogai buvo kitkas. Ten, kur mes gyvenome, paplūdimiuose buvo
draudžiama vaikščioti apsinuoginus.
- Ką jūs per dienas veikdavote?
- Jungtiniuose Arabų Emyratuose nėra viešojo transporto. Kiekvieną rytą
reikėdavo nugabenti automobiliu Agnę į mokyklą, paskui parsivežti. Jeigu
ji panorėdavo važiuoti pas drauges, ją nugabenti irgi reikėdavo man.
Tuose kraštuose gatvėmis niekas pėsčias nevaikšto. Miestuose dideli
automobilių kamščiai. Kelionės užima daug laiko.
- Kokių pramogų Ali jums suteikdavo?
- Mes esame ne vienas atostogas praleidę užsienyje. Keliavau su Ali po
Australiją, Singapūrą, Tailandą, slidinėjome Libane. Vasaromis jis
mielai išleisdavo mane ir dukterį atostogoms į Lietuvą, nes Jungtiniuose
Arabų Emyratuose būdavo labai karšta. Pats irg kelis kartus mane lydėjo
į tėvynę, bet nelabai mėgdavo čia važiuoti. Matyt, kiek kompleksuodavo
dėl lietuvių požiūrio į jį. Savo šalyje jis buvo vietinis gyventojas,
ne atvykėlis, kitaip sakant, pirmos klasės arabas, todėl labai
gerbiamas. Lietuvoje į jį buvo žiūrima kaip į antrarūšį.
- Dėl ko jūs nesutardavote?
- Ali buvo labai pavydus. Kai aš susitikdavau su savo draugais vyrais,
ir jie paprasčiausiai pakšteldavo man į skruostą, jis negalėjo to
suprasti. O tarp sportininkų tas familiarumas reiškia tik draugiškumą,
nieko daugiau. Jeigu kiek ilgiau užtrukdavau pas draugę, jis
įtarinėdavo, kad gal ten susitikinėju su kitais vyrais.
- Kas iš jūsų apsiprendė nutraukti santuoką?
- Aš. Sykį parvažiavau į Lietuvą atostogų ir supratau, kad atgal
grįžti nenoriu. Su Agne net dovanas buvome nupirkę.
- Kokia buvo priežastis? Kitas vyras?
- Nenorėčiau apie tai kalbėti. Bet dabar Vilniuje man labai gera.
Pabundu iš ryto, žiūriu į medį už lango, kurį matau iš savo senelio
buto, ir suprantu, kas yra tėvynės meilė. Gyventi savo gimtajame krašte
labai gera.
- Kaip reagavo į šitą žinią Ali?
- Prašė grįžti. Kai suprato, kad tikrai neparvažiuosiu, pardavė namą ir
liepė mano motinai išsikelti. Ji tebegyvena Jungtiniuose Arabų
Emyratuose, labai domisi ta šalimi ir yra puiki gidė.
- Kokia buvo Jūsų dukters Agnės reakcija?
- Ji buvo labai nelaiminga. Visi jos draugai liko tenai. Ji ilgėjosi
jūros, šilumos, įprastų dalykų. Bet dabar jau prisitaikė.
- Kaip vertinate šį keistą savo gyvenimo viražą?
- Manau, kad man pasisekė. Bent nuotykį gyvenime turėjau. Patyriau, ką
reiškia gyventi prabangiai, vairuoti visureigį, rytais įkristi į šiltą
jūrą. Viskas pasibaigė, kai pajutau, kad mano aistra Ali ėmė blėsti.
Ėmiau įsivaizduoti, kaip man nuobodu ir tuščia bus, kai Agnė išvažiuos
studijuoti.
- Ar dabar turite pinigų?
- Ne, man jų trūksta, turiu pati užsidirbti. Esu baigusi fizinio
rengimo ir geografijos specialybę, neypatingai pritaikomą. Dabar dirbu
vyno parduotuvėje. Džiaugiuosi, kad ten man patinka.
- Ką patartumėte moterims, kurios impulsyviai sugalvos pasilikti
kokioje nors tolimoje egzotiškoje šalyje ir ten ištekėti?
- Nebūti kvailėmis ir išsiaiškinti, kokias teises jos įgis, jei
apsispręs tekėti. Stropiai išstudijuoti tos šalies teisinę bazę.
Agnė, Arba gyvenimas burbule
- Papasakok apie savo gyvenimą tolimoje šalyje. Ar tau ten patiko?
- Gyvenimas ten daug kuo skiriasi. Sakyčiau, kad arabų vaikai yra daug
naivesni, nei europiečiai ir gerokai labiau priklausomi nuo savo tėvų.
Ten nepriimta bendrauti gatvėse. Arba esi kviečiamas pas draugę į namus,
ten žaidi, pieši, žiūri filmus. Arba važiuoji į didžiulį prekybos centrą
su daugybe parduotuvių, kavinių. Niekas nesišlaisto gatvėmis. Tėvai iš
namų vaikus atveža, kur jiems reikia ir parveža atgal.
- Ar turėjai artimą draugę, pas kurią galėdavai lankytis namuose?
- Buvau labai susidraugavusi su Mona iš Jemeno. Ji buvo užaugusi
Kenijoje ir grįžo su tėvais į Emiratus. Mona - tikra musulmonė. Ji
melsdavosi penkis kartus per dieną. Jai atrodė visai normalu, kad vyrą
jai suras tėvai. Bet Mona buvo labai tolerantiška ir supratinga.
Perspėdavo mane, kad neateičiau į namus trumpomis rankovėmis, nes
močiutei nepatiktų.
- Kaip atrodė jos namai?
- Arabų namai prabangūs. Labai daug įmantrių užuolaidų, minkštų
kilimų. Pilna raitytų staliukų, gėlių, gyvų ir dirbtinių. Man ten
patiko, nes visuose namuose stovėjo daugybė gilių minkštų milžiniškų
krėslų. Atėjusi krisdavau į krėslą, prasmegdavau jame ir ilsėdavausi.
Mes su Mona labai mėgome žiūrėti senus filmus ir piešti. Išalkusios
užsisakydavome picų ir hamburgerių. Mona pagal savo tikybos
reikalavimus dengė plaukus. Visi mano klasės draugai turėjo net po
kelias tarnaites. Jos daugiausia buvo imigrantės iš mažiau turtingų
arabų šalių.
- Palygink bedraamžius Lietuvoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
- Lietuvoje jaunimas gerokai savarankiškesnis ir daug mažiau
kontroliuojamas. Kadangi Emyratuose nėra viešojo transporto, o lauke
labai karšta, paaugliai negali savarankiškai nusigauti vieni pas kitus
ar susiburti į kokias nors grupeles. Be tėvų pagalbos net į kiną
nenueisi.
Nuo 15-os metų vaikinai ir merginos mokosi atskirai ir praktiškai vieni
kitų nemato. Lytinio švietimo mokyklose nėra. Kai mergaičių mokykloje
vyrai iš pagalbinio personalo turėdavo įnešti į patalpas kokį sunkų
daiktą, per garsiakalbį apie tai būdavo įspėjama, kad mergaitės spėtų
užsidengti plaukus. Apie blogį laikraščiuose nebūdavo rašoma. Kartais
man atrodydavo, kad ten vaikai gyvena tarsi burbule, atitverti nuo
realaus pasaulio pavojų. Ten žmonės tarsi nesubrendę.
- Ką veikdavai laisvalaikiu?
- Maudydavausi jūroje. Važiuodavau į kiną. Kiekvieną dieną piešdavau.
Tik parašiutu nė sykio nešokau. Visa mūsų šeima pamišusi dėl parašiutų
sporto, išskyrus mane. Mama yra susilaužiusi koją, babytė - stuburą, o
aš nė pamėginti neketinu.
- Vasaromis grįždavai atostogauti į Lietuvą. Kas tave labiausiai
stebino?
- Spauda. Atsiverti laikraštį, ir pagaugai per kūną nueina: kasdien
kažkas nužudė bobutę, išprievartavo nepilnametę, kažką sudegino.
Emiratuose žmonės vaikšto be rūpesčių, priklauso nuo tėvų ir daug vėliau
bręsta. Didžiausia daugelio žmonių pramoga - apsipirkinėti.
- Kaip vertinai savo mamos apsiprendimą ištekėti už Ali?
- Iš pradžių man tai labai nepatiko. Vėliau apsipratau. Jis
nuoširdžiai manimi rūpinosi. Kebliausia būdavo Lietuvoje paaiškinti
mūsų šeimos statusą. Tai, kas Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra norma,
Lietuvoje traktuojama visai kitaip.
- Ar grįžusi bendrauji su savo tikruoju tėčiu?
- Jis man padėjo atsikratyti tiksliųjų mokslų spragų. Kai grįžau, mane
netgi norėjo skirti į žemesnę klasę, nors Jungtiniuose Arabų Emyratuose
už puikų mokymąsi kiekvienais metais gaudavau statulėles. Taip
apdovanojami pirmūnai.
Tačiau gyvenimas kitoje šalyje išmokė mane tolerancijos ir svetimų
kalbų. Puikiai moku angliškai, išmokau arabų kalbą, pamačiau pasaulio.