Bučinys ore pakeitė likimą

Karšta meilė truko dešimt metų, bet užgeso. Moteris su jau suaugusia dukterimi Agne grįžo į Lietuvą ir iš naujo bando prisitaikyti tėvynėje. Ieva Gudelytė - garsi parašiutininkė, sporto meistrės parašiutininkės Onos Marijos Horodničiūtės duktė. Kartu su dukterimi ir anūke Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyveno ir Ievos motina.

Smalsu dar sykį išgirsti, kodėl moterys pasiryžta tekėti už užsieniečių, kurių religija, papročiai, santykiai su moterimis smarkiai skiriasi nuo įprastų Lietuvoje.

„Lietuvoje vyrai dvokia. Jungtiniuose Arabų Emyratuose - parfumuoti, baltais kostiumais, keičia drabužius kelis kartus per dieną. Higiena - svarbus dalykas lyčių santykiuose. Vyro žavesys susideda iš daugelio paprastų dalykų“ , - šyptelėjo I.Gudelytė.

Toks buvo 39 metų vilnietės atsakymas, kai pasiteiravau, kaip ji ryžosi tapti antrąja arabo Ali žmona tolimame krašte. Su dukra Agne moteris dešimt metų praleido Jungtiniuose Arabų Emyratuose, sukūrė šeimą ir šio savo poelgio nesigaili. Ieva nesisielojo tapusi antrąja Jungtinių Arabų Emyratų piliečio žmona.

Ji buvo jaunesnė už pirmąją Ali žmoną, be to, europietė, baltaodė, todėl konkuruoti dėl vyro dėmesio ir pinigų nebuvo sunku. Ievos negąsdino nei penki Ali vaikai, nei jos pačios ateitis svetimame krašte. Moteriai atrodė, kad karštas susižavėjimas savaime išspręs visas problemas. Aštuoneriais metais už Ievą vyresnis Ali iš tiesų labai rūpinosi savo antrąja žmona.

„Kai meilė praėjo, grįžau atgal į Lietuvą. Bet kol ten gyvenau, viskas buvo puiku. Rytai yra stebuklų kraštas“, - nusijuokė Ieva.

Jos dukteriai Agnei grįžimas į Lietuvą po dešimties metų buvo tikra tragedija. Mergaitei trūko draugų, jūros, šilto klimato ir pasiturimo gyvenimo, prie kurio buvo pratusi. Reikėjo įveikti lietuviškos mokyklos programą, kuri gerokai skyrėsi nuo arabiškosios. Tačiau Agnė su sunkumais sėkmingai susidorojo du kartus - kai tėtis sugrįžo į Lietuvą, mamai sukūrus kitą šeimą, ir kai jai pačiai teko visam laikui grįžti į gimtinę.

Lietuvių šeimą į tolimą kraštą išviliojo verslo galimybės. Buvęs Ievos vyras lietuvis Jungtiniuose Arabų Emyratuose pirkdavo elektronikos prekes savo kompanijai Vilniuje. Iš pradžių vyras į svetimą šalį išvyko vienas. 1994-aisiais iš Lietuvos pas jį persikėlė ir Ieva su dukterimi Agne. Mergaitė buvo ką tik pradėjusi lankyti pirmąją klasę. Agnei buvo vos septyneri su puse.

Kad galėtų gyventi ir dirbti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, lietuvių šeimai reikėjo, kad vietinis darbdavys laiduotų valdžios instancijoms išduodant atvykėliams ilgalaikę vizą. Lietuvių šeimai leidimas gyventi šalyje buvo išrūpintas trejiems metams. Tai padarė Ali, šeimos bosas, padėjęs įsukti verslą.

„Netrukus išsinuomojome vilą ant jūros kranto. Mane žavėjo oras, kvapai, nežinomybė, nauji įspūdžiai“, - pasakojo Ieva.

Egzotiška šalis stebino prabanga. Lietuvoje tuo metu dar net nebuvo milžiniškų prekybos centrų. Jungtiniuose Arabų Emyratuose šeima mėgavosi egzotiškais vaisiais, maudėsi jūroje, lepinosi šiluma. Kiek apsipratusi naujoje vietoje, moteris ėmėsi padėti savo vyrui sandėlyje.

„Prekių būdavo tonos. Kiekvieną reikėdavo apžiūrėti, surūšiuoti, užklijuoti lipdukus, dėžutes užregistruoti“, - pasakojo Ieva.

Ant moters pečių gulė ir didelio namo priežiūra bei rūpinimasis dukterimi.

Atvykimas į Jungtinius Arabų Emyratus labiausiai pakeitė Agnės gyvenimą. Mergaitė nemokėjo angliškai, bet jai teko lankyti tarptautinę mokyklą, kurioje buvo dėstoma anglų kalba. Dar reikėjo lankyti ir arabų kalbos pamokas. Klasėje mokėsi anglakalbiai užsieniečiai ir arabiukai iš Irako, Irano, Sirijos, Libano, Palestinos. Šviesiaplaukė mergaitė buvo pati aukščiausia klasėje. Menkiausias jos poelgis keldavo klasės draugų ir mokytojų smalsumą.

Tik pradinėse klasėse berniukai ir mergaitės mokėsi kartu. Skirtingų lyčių paaugliai Jungtiniuose Arabų Emyratuose mokosi atskirose mokyklose. Tačiau Agnė buvo gabi kalboms ir greitai prisitaikė prie naujų sąlygų. Grįžusi į Lietuvą, ji įstojo Tarptautinį bakalauriatą ir mokosi anglų kalba.

MM apie lietuvių gyvenimą Jungtiniuose Arabų Emyratuose pasikalbėjo ir su Ieva, ir su 18-metė jos dukterimi Agne Zubyte, Tarptautinio bakalauriato moksleive.

- Ilgainiui man tapo toje šalyje nuobodu. Arabai yra puikūs vyrai, kai reikia aprūpinti šeimą. Ši pareiga jiems yra kraujyje, tai garbės reikalas. Tačiau apskritai man susidarė įspūdis, kad jie primityvesni ir menkesnio išsilavinimo. Kai aistra atlėgsta, supranti, kad nelabai turi apie ką su vyru kalbėtis. Palengva toks gyvenimas ima įkyrėti.

- Ne, jis buvo mano vyro bosas. Elgėsi tikrai santūriai ir pagarbiai. Visai nespigino akių, kaip buvau įpratusi bendraudama su kitais vyrais. Paprastai nuolat sulaukdavau iš vyrų komplimentų ir pagyrimų. Ir Lietuvoje, ir užsienyje. O čia viskas vyko pagal kitą scenarijų. Jis ne tik nesistengė meilikauti, bet tarsi nelabai ir pastebėdavo. Vienu metu net pamaniau, kad su manim pačia kažkas negerai, jei nesulaukiu jokios reakcijos.

- Jis buvo karininkas, jau išėjęs į atsargą. Jo verslas - logistika. Nuomojo sunkiuosius automobilius.

- Po darbo dienos Ali neretai užsukdavo į mūsų namus pažaisti biliardo. Terasoje kepdavome barbekiu. Jis bendraudavo su mano vyru, o ne su manimi.

- Ne, nesu jos mačiusi. Žinau tik, kad vyriausiajam jo vaikui 20 metų. Du jau studijuoja, o du mokosi mokykloje. Mažiausiąjį sykį esu mačiusi gatvėje. Kai mūsų meilės istorija prasidėjo, jauniausiajam Ali sūnui buvo vos vieneri metai.

- Ali, kaip ir mudu su vyru, domėjosi parašiutų sportu. Kaip buvęs karininkas, jis galėjo naudotis karinio oro uosto baze ir mus ten neretai pakviesdavo. Artimesni santykiai prasidėjo šokinėjant parašiutu. Pirmą sykį jis mane pabučiavo ore, kai abu leidomės parašiutu. Buvau tikrai apstulbusi.

- Vėliau jis tapo atkaklesnis.

- Pati apie tai jam pasakiau, kai Ali pasipiršo. Vyras po kurio laiko grįžo į Lietuvą.

- Tekėti. Ceremonija buvo teisinė. Ji vyko Teismo rūmuose. Toje šalyje vesdamas moterį vyras įsipareigoja ją išlaikyti. Į tai įeina viskas: būstas, maistas, vaikų lavinimas, medicinos paslaugos. Man buvo nupirktas ir automobilis.

- Tiesiog padėjome parašus ant iš anksto parengtos sutarties.

- Ne, juk tekstas buvo surašytas arabiškai.

- Tada neatrodė, kad beprotybė. Meilė valdė protą. Mūsų santykiai buvo puikūs. Jautėmės labai įsimylėję. Ali labai rūpinosi mano dukterimi, manimi, sutiko, kad kartu gyventų mano motina. Dabar galvoju, kad tikrai pasielgiau kvailai. Pagal sutartį namas, kurį Ali nupirko, automobilis, absoliučiai viskas - net papuošalai - priklausė ne man, o jam. Kai meilė baigėsi, jis viską ir susigrąžino. Aš net papuošalų nepasiėmiau.

- Ne, aš apie tai visai negalvojau. Vakarais Ali pareidavo į mūsų namus, atveždavo patiekalų, mes vakarieniaudavome, važiuodavome prie jūros, kartais eidavome į kiną.

- Ne, kūną atidengti galima tiek, kiek neprieštarauja sutuoktinis. Aš galėdavau vaikščioti ir vilkėdama bliuzelę su petnešėlėmis, ir šortus. Blogai buvo kitkas. Ten, kur mes gyvenome, paplūdimiuose buvo draudžiama vaikščioti apsinuoginus.

- Jungtiniuose Arabų Emyratuose nėra viešojo transporto. Kiekvieną rytą reikėdavo nugabenti automobiliu Agnę į mokyklą, paskui parsivežti. Jeigu ji panorėdavo važiuoti pas drauges, ją nugabenti irgi reikėdavo man. Tuose kraštuose gatvėmis niekas pėsčias nevaikšto. Miestuose dideli automobilių kamščiai. Kelionės užima daug laiko.

- Mes esame ne vienas atostogas praleidę užsienyje. Keliavau su Ali po Australiją, Singapūrą, Tailandą, slidinėjome Libane. Vasaromis jis mielai išleisdavo mane ir dukterį atostogoms į Lietuvą, nes Jungtiniuose Arabų Emyratuose būdavo labai karšta. Pats irg kelis kartus mane lydėjo į tėvynę, bet nelabai mėgdavo čia važiuoti. Matyt, kiek kompleksuodavo dėl lietuvių požiūrio į jį. Savo šalyje jis buvo vietinis gyventojas, ne atvykėlis, kitaip sakant, pirmos klasės arabas, todėl labai gerbiamas. Lietuvoje į jį buvo žiūrima kaip į antrarūšį.

- Ali buvo labai pavydus. Kai aš susitikdavau su savo draugais vyrais, ir jie paprasčiausiai pakšteldavo man į skruostą, jis negalėjo to suprasti. O tarp sportininkų tas familiarumas reiškia tik draugiškumą, nieko daugiau. Jeigu kiek ilgiau užtrukdavau pas draugę, jis įtarinėdavo, kad gal ten susitikinėju su kitais vyrais.

- Aš. Sykį parvažiavau į Lietuvą atostogų ir supratau, kad atgal grįžti nenoriu. Su Agne net dovanas buvome nupirkę.

- Nenorėčiau apie tai kalbėti. Bet dabar Vilniuje man labai gera. Pabundu iš ryto, žiūriu į medį už lango, kurį matau iš savo senelio buto, ir suprantu, kas yra tėvynės meilė. Gyventi savo gimtajame krašte labai gera.

- Prašė grįžti. Kai suprato, kad tikrai neparvažiuosiu, pardavė namą ir liepė mano motinai išsikelti. Ji tebegyvena Jungtiniuose Arabų Emyratuose, labai domisi ta šalimi ir yra puiki gidė.

- Ji buvo labai nelaiminga. Visi jos draugai liko tenai. Ji ilgėjosi jūros, šilumos, įprastų dalykų. Bet dabar jau prisitaikė.

- Manau, kad man pasisekė. Bent nuotykį gyvenime turėjau. Patyriau, ką reiškia gyventi prabangiai, vairuoti visureigį, rytais įkristi į šiltą jūrą. Viskas pasibaigė, kai pajutau, kad mano aistra Ali ėmė blėsti. Ėmiau įsivaizduoti, kaip man nuobodu ir tuščia bus, kai Agnė išvažiuos studijuoti.

- Ne, man jų trūksta, turiu pati užsidirbti. Esu baigusi fizinio rengimo ir geografijos specialybę, neypatingai pritaikomą. Dabar dirbu vyno parduotuvėje. Džiaugiuosi, kad ten man patinka.

- Nebūti kvailėmis ir išsiaiškinti, kokias teises jos įgis, jei apsispręs tekėti. Stropiai išstudijuoti tos šalies teisinę bazę.

- Gyvenimas ten daug kuo skiriasi. Sakyčiau, kad arabų vaikai yra daug naivesni, nei europiečiai ir gerokai labiau priklausomi nuo savo tėvų. Ten nepriimta bendrauti gatvėse. Arba esi kviečiamas pas draugę į namus, ten žaidi, pieši, žiūri filmus. Arba važiuoji į didžiulį prekybos centrą su daugybe parduotuvių, kavinių. Niekas nesišlaisto gatvėmis. Tėvai iš namų vaikus atveža, kur jiems reikia ir parveža atgal.

- Buvau labai susidraugavusi su Mona iš Jemeno. Ji buvo užaugusi Kenijoje ir grįžo su tėvais į Emiratus. Mona - tikra musulmonė. Ji melsdavosi penkis kartus per dieną. Jai atrodė visai normalu, kad vyrą jai suras tėvai. Bet Mona buvo labai tolerantiška ir supratinga. Perspėdavo mane, kad neateičiau į namus trumpomis rankovėmis, nes močiutei nepatiktų.

- Arabų namai prabangūs. Labai daug įmantrių užuolaidų, minkštų kilimų. Pilna raitytų staliukų, gėlių, gyvų ir dirbtinių. Man ten patiko, nes visuose namuose stovėjo daugybė gilių minkštų milžiniškų krėslų. Atėjusi krisdavau į krėslą, prasmegdavau jame ir ilsėdavausi.

Mes su Mona labai mėgome žiūrėti senus filmus ir piešti. Išalkusios užsisakydavome picų ir hamburgerių. Mona pagal savo tikybos reikalavimus dengė plaukus. Visi mano klasės draugai turėjo net po kelias tarnaites. Jos daugiausia buvo imigrantės iš mažiau turtingų arabų šalių.

- Lietuvoje jaunimas gerokai savarankiškesnis ir daug mažiau kontroliuojamas. Kadangi Emyratuose nėra viešojo transporto, o lauke labai karšta, paaugliai negali savarankiškai nusigauti vieni pas kitus ar susiburti į kokias nors grupeles. Be tėvų pagalbos net į kiną nenueisi.

Nuo 15-os metų vaikinai ir merginos mokosi atskirai ir praktiškai vieni kitų nemato. Lytinio švietimo mokyklose nėra. Kai mergaičių mokykloje vyrai iš pagalbinio personalo turėdavo įnešti į patalpas kokį sunkų daiktą, per garsiakalbį apie tai būdavo įspėjama, kad mergaitės spėtų užsidengti plaukus. Apie blogį laikraščiuose nebūdavo rašoma. Kartais man atrodydavo, kad ten vaikai gyvena tarsi burbule, atitverti nuo realaus pasaulio pavojų. Ten žmonės tarsi nesubrendę.

- Maudydavausi jūroje. Važiuodavau į kiną. Kiekvieną dieną piešdavau. Tik parašiutu nė sykio nešokau. Visa mūsų šeima pamišusi dėl parašiutų sporto, išskyrus mane. Mama yra susilaužiusi koją, babytė - stuburą, o aš nė pamėginti neketinu.

- Spauda. Atsiverti laikraštį, ir pagaugai per kūną nueina: kasdien kažkas nužudė bobutę, išprievartavo nepilnametę, kažką sudegino. Emiratuose žmonės vaikšto be rūpesčių, priklauso nuo tėvų ir daug vėliau bręsta. Didžiausia daugelio žmonių pramoga - apsipirkinėti.

- Iš pradžių man tai labai nepatiko. Vėliau apsipratau. Jis nuoširdžiai manimi rūpinosi. Kebliausia būdavo Lietuvoje paaiškinti mūsų šeimos statusą. Tai, kas Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra norma, Lietuvoje traktuojama visai kitaip.

- Jis man padėjo atsikratyti tiksliųjų mokslų spragų. Kai grįžau, mane netgi norėjo skirti į žemesnę klasę, nors Jungtiniuose Arabų Emyratuose už puikų mokymąsi kiekvienais metais gaudavau statulėles. Taip apdovanojami pirmūnai.

Tačiau gyvenimas kitoje šalyje išmokė mane tolerancijos ir svetimų kalbų. Puikiai moku angliškai, išmokau arabų kalbą, pamačiau pasaulio.