Žvaigždės neabejingos aklam pasimatymui

Dienraščio „L.T.“ žurnalistas po susitikimų su įžymybėmis jau gali rašyti dienoraštį „Kaip pakviesti žvaigždę į aklą pasimatymą?“

– Surasiu, bet jei šiek tiek vėluočiau...

– Tada iki pasimatymo.

Padedu telofono ragelį ir skubu pranešti fotografui apie susitikimo vietą ir laiką su dainininke Neda Malūnavičiūte.

15 valandų ir kelios minutės. Kavinė „Plieno paukštė”. Praeinu pro barą ir pamatau kavinės kieme prie staliuko sėdinčią pilka suknele ir juodu megztiniu vilkinčią moterį. Geria kavą, ant stalo stovi stiklinė morkų sulčių. Atpažįstu garsią dainininkę.

Priėjęs prisistatau. Neda maloniai šypteli. Atsisėdus teiraujasi: „O iš kur mano numerį gavai?” Klausimas eina po klausimo: „Tai gal pasakysi, kas tokio atsitiko, kad taip užsigeidei susitikti? Ką gyvenime veiki? Kur gyveni? Ar turi draugę? O kiek tau metų?” Stengiuosi kuo sąžiningiau atsakinėti, o ji priduria: „Labiausiai nepakenčiu melo.” Pajuntu, kaip man įkaista skruostai.

Po maždaug 15 minučių Neda apie save pradeda kalbėti gana atvirai. „Vyrą palikau dėl kito. Negalėjau žaisti dvigubo žaidimo. Bet gyvenimo ironija – vyras, kurį pamilau ir dėl kurio nieko nebuvo gaila, paliko mane. Skausmą malšinau stiklinėje... Vos nenusiritau į patį dugną. Laimė, turiu draugų, kurie nepaliko”, – tyliu balsu, lyg gėdydamasi, pasakoja Neda. Ji nenutyli ir apie sūnų, kuris po skyrybų su pirmuoju vyru liko gyventi pas tėvą. „Su sūnumi sutariu labai gerai. Esame draugai. Nesigailiu, kad patikėjau jį auginti tėvui. Koks jo gyvenimas būtų su manimi: aš nuolat kelyje, nuolat apsupta rūpesčių”, – kalbėdama gurkšteli kavos ir prisidega mėtinę cigaretę. Neda atvirauja ir apie buvusio draugo išdavystę.

„Kartu gyvendama neskaičiavau pinigų. Viską tvarkė jis. Esu pernelyg patikli. O kai išėjo – likau be nieko. Bet nieko ir neprašau. Dabar išmokau pati viską tvarkyti”, – didžiuodamasi sako dainininkė.

Po akimirkos ji išaiškina, kokių sunkumų patiria ruošdama dokumentus naujam namui įsigyti. „Oi, jei tik pamatytum, koks jis. Žinai, apžiūrėjau jį ir supratau, kad tai mano”, – laime žibančiomis akimis ištaria pašnekovė.

Po kelių valandų pokalbio atsisveikindama Neda pakviečia mane į savo koncertą: „Ateik, jei galėsi, man malonu buvo pasišnekėti. Iki.”

– Na, aš iš Trakų atvažiuosiu. Po pietų turėsiu reikalų... Gal apie aštuntą vakaro?

– Na, tada prieš dvyliktą suktelk, susitarsime.

Pirma valanda dienos. Pramogų kompleksas „Forum Palace”. Pasitinku realybės šou „Ledo žvaigždės” ir XXL dalyvę Dainą Bilevičiūtę. Leopardo rašto suknele pasipuošusi moteris, su dienraščiu „L.T.“ rankoje, net nesuabejoja, kad susitikti tarėsi su manimi, ir iškart klausia: „Na, kur mane nusivesi?” Pasiūlau prisėsti šalia esančioje kavinėje. „O, net nežinojau, kad čia tokia yra. Man kavos”, – mirksinčiomis akimis ir su šypsena paprašo Daina.

Pasipila klausimų lavina: „Kaip sužinojai telefoną? O tu čia netoli dirbi? Ką mėgsti?”

Intensyviai pokalbį pradėjusi Daina kiek aprimsta. Akimirkai nutyla išgirdusi klausimą apie jos asmeninį gyvenimą. „Turėjau draugą. Ne vienus metus išgyvenome. Geras žmogus. Tik lengvų pinigų norėjo. Dabar tampo po teismus. Beveik nebendraujame, – kiek susijaudinusi kalba moteris. – O tu?” Pasakau, kad kūnu ir siela atsiduodu gyvenimui. „Ir ką gali žinoti, kuo mūsų susitikimas baigsis?” – bandau juokauti. O Daina kikendama atšauna: „Na, mažuti, tau su manimi bus sunkoka. Pirma kavos, paskui turėsi ledų pakviesti, vėliau – į kiną, o tada jau ir pažiūrėsime.”

Susitikimas su D.Bilevičiūte tęsiasi maždaug dvi valandas. Ji dalijasi įspūdžiais iš realybės šou projektų, entuziastingai pasakoja apie pradėtą milijoninį verslą, išsiduoda, kad jai yra tekę vairuoti neblaiviai, o į mano klausimus atsakinėja juokaudama. „Man gyventi smagu, jei į viską žiūrėčiau rimtai, veidas greitai susiraukšlėtų”, – jau išėjus iš kavinės šypsodamasi kalba moteris. Sutariame susiskambinti ir išsiskiriame.

– Man dar niekas taip neskambino, nežinau, ką ir atsakyti.

– O tu žinai, kur yra „Coffee Inn”, čia prie „Vaikų pasaulio”.

– Apie 16 val. bus gerai?

Kavinė „Coffe In”. Laukiu titulo „Mis Lietuva 2007” savininkės Jurgitos Jurkutės. Ji vėluoja. Prasiveria kavinės durys ir užeina iš pirmo žvilgsnio paprasta, džinsines kelnes ir tamsią striukytę vilkinti mergina. Iš minios niekuo neišsiskirianti, tačiau būtent ji išrinkta gražiausia moterimi Lietuvoje.

Prisėdame prie staliuko. Pasakiusi, kad ši kavinė – jos mėgstamiausia, pasiteirauja, iš kur sužinojau jos telefono numerį. Nuo tiesaus atsakymo išsisuku, bet tuoj kitas: „O kokia mūsų susitikimo priežastis?” Po to dar vienas: „Tai kuo užsiimi gyvenime?” Tik po neilgos žvalgybos Jurgita pasijunta laisviau ir sukryžiavusi kojas pradeda kalbėti nesivaržydama. „Man tai dabar daugybė reikalų. Ruošiuosi atstovauti Lietuvai, tai visko reikia. Gerai, kad atsiranda žmonių, kurie sutinka pagelbėti, kitaip turbūt pražūčiau. Turiu nedaug laiko, nes bėgsiu dar į kitą susitikimą”, – įspėja Jurgita.

Didžiąją dalį susitikimo kalbame apie jos modelio karjerą ir apie gražuolių konkursą. „Niekada nenorėjau rungtis dėl gražuolės titulo. Bet taip sutapo, kad ieškojausi darbo, man pasiūlė dalyvauti”, – tikrąją dalyvavimo konkurse priežastį nurodo Jurgita.

Prie žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio gražuolė dar tik pratinasi: „Iš pradžių buvau suglumusi nuo tų visų klausimų ir rašymų. Bet dabar jau nesureikšminu to. Jei rašo tiesą, tegul. Tik piktina, kai iškraipo žodžius ar faktus.” „Skaičiau, kad lyg ir artimai bendrauji su Arūnu Bižoku?..” – atsargiai bandau paklausti. Tačiau ji mane pertraukia: „Jis tik draugas. Nesuprantu, iš kur ten žurnalistai tokią nesąmonę susigalvojo.” Jurgitos veidas po mano klausimo surimtėja, o po pauzės ji prasitaria, kad laimėjusi konkursą išsiskyrė su draugu. „Tiesiog išsiskyrėme. Liūdna... Skaudu... Bet nemėgstu ir nenoriu apie tai kalbėti. Tai asmeniška. Supranti?” – išsprūsta iš Jurgitos lūpų. Beveik po valandos „Mis Lietuva” prisimena apie kitą susitikimą ir paliekame kavinę. Sutariame susiskambinti.

– O koks susitikimo tikslas?

– Vis tiek nesuprantu. Šiaip sau žmonės man neskambina ir nekviečia kavos.

– Na, jei norite, atvažiuokite į mano kliniką. Šiandien būsiu Kaune, rytoj Kėdainiuose.

– Kaip jums geriau.

Kaunas, Astos Dambrauskienės stomatologijos klinika. Užeinu į vidų. Ji gręžia pacientui dantį. Asistentė pasiteirauja, kuo gali padėti. Pasakau, kad susitaręs susitikti su Asta. Paprašo palaukti.

Po keliolikos minučių į laukiamąjį ateina Asta. Ant rankų užsimaukšlinusi gumines pirštines, vilkėdama rožinę gydytojo aprangą, sustoja prie manęs, nužiūri, šypteli. Prisistatau ir dar kartą pakviečiu kavos. Moteris paprašo manęs palaukti, persirengia. Po dešimties minučių užsisakome kavos vienoje Laisvės alėjoje esančioje kavinėje.

Po kelių tradicinių klausimų pradedame kalbėti apie Astos kliniką, apie su darbu susijusius rūpesčius. „O tu žinai apie mane?” – netikėtai paklausia. Atsakau, kad tik iš laikraščių ir televizijos. „Oi, tie laikraščiai... Viską išverčia savaip. Dabar vengiu žurnalistų. Jei skaitei apie mane, tai turbūt žinai, kiek man metų?” – be ilgesnių išvedžiojimų paklausia moteris.

Pasakau, kad tikslaus amžiaus nežinau, bet suprantu, jog ji – ne šešiolikmetė. Atsakymą Asta palydi šypsena. Prabyla ir apie skyrybas su dainininku Romu Dambrausku. „Aš mylėjau jį. Tikėjau. Pasirodo, gyvenau melo apsuptyje. Iš pradžių skausmas buvo didžiulis, bet dabar jau atslūgo, – Asta atsidūsta ir tęsia. – Jaunystėje tikėjausi sukurti darnią šeimą, užsidirbti pinigų, keliauti, mėgautis gyvenimu. Bet vis nepavyksta.”

Nors ir atvirai, bet Asta per visą susitikimą kalba atsargiai. O po pusvalandžio užsimena, kad jai reikia grįžti į kliniką. „Ar galiu tau dar paskambinti ir pakviesti kito puodelio?” – lydėdamas į kliniką pasiteirauju Astos. „Paskambink”, – vienu žodžiu atsako. Ir atsisveikiname.

www.lt24.lt