Bet trokštamai šeimos laimei išsaugoti to neužteko. Visas Ritos
pastangas lyg vėjas nupūtė jos vyro gyvenime atsiradusi kita moteris.
„Tu - geriausia mamytė pasaulyje“, - penkiolika metų šią frazę Ritai
kartodavęs vyras ją pamiršo per vieną dieną. Tą dieną jis pavadino
naujo savo gyvenimo pradžia.
„Mano vyro protą sujaukė dvidešimt metų jaunesnė blondinė“, - ironiškai
šyptelėjo R.Kvedaravičienė. Apie dabar jau buvusio sutuoktinio
klystkelius ji kalbėjo būtent taip - su ironiška šypsena.
Moteriai tai jau nebekelia jokių išdavyste atsiduodančių nuoskaudų -
jos seniai pamirštos. Jų vietą užėmė gerokai skausmingesni dalykai:
kova dėl savo ir trijų vaikų teisių, kurias pamynė ir tebemindo jų tėvas
ir buvęs Ritos vyras.
Ketverius metus sutuoktiniai varsto teismų duris, tačiau nuomojamame
bute su trimis vaikais besiglaudžiančiai R.Kvedaravičienei niekaip
nepavyksta apginti teisės sugrįžti į savo namus, kuriuose kelintus metus
vienas šeimininkauja buvęs jos vyras.
Beveik pusė šio didelio namo priklauso R.Kvedaravičienei - taip turtą
padalijo sutuoktinius išskyręs teismas. Tačiau buvęs vyras piktybiškai
ignoruoja žmonos ir vaikų teisę gyventi savo namuose.
Tuo tarpu į namus tik iš tolo galinčiai žiūrėti moteriai visų
institucijų, į kurias ji kreipėsi, atstovai teisinasi niekuo negalį
padėti, bejėgiškai skėsčioja rankomis ir pataria rašyti vis naujus
pareiškimus teismui, o paskui taip pat bejėgiškai teisinasi, kad negali
užtikrinti teismo priimtų sprendimų vykdymo.
Būtent viename teismo sprendimų ir buvo numatyta, kad, siekiant
užtikrinti motinos ir trijų nepilnamečių vaikų privatumą, namo pirmame
aukšte turi būti įrengta pertvara, atskirianti laiptinę nuo bendro
koridoriaus. R.Kvedaravičienė ją įrengė, o buvęs vyras išgriovė ir
pareiškė: „Kiek tu statysi, tiek aš griausiu“.
Apie tai, kad su buvusiu vyru galėtų gyventi po vienu stogu ir naudotis
bendromis patalpomis, moteris bijo net pagalvoti: „Taip pasielgdama aš
pasmerkčiau save sunaikinimui, o savo vaikus - naujoms kančioms“.
Tačiau moters pastangos sugrįžti į savo namus kol kas atsimuša lyg į
sieną - jos buvusio vyro užgaidos yra aukščiau už visus įstatymus ir
institucijų galias.
„Man visi nuolat primena, kad tik nepažeisčiau savo buvusio sutuoktinio
teisių. O kad jis nuolat pažeidinėja mano ir trijų savo vaikų teises,
nieko nejaudina. Jam jokio poveikio niekas padaryti negali, nors jis
jau keletą metų net neprisideda prie savo vaikų išlaikymo. O aš
teismuose turiu čekiais įrodinėti, kad rūpinuosi vaikais.
Kodėl aš, išsilavinusi, atsakingą darbą dirbanti moteris, užauginusi
tris šaunuolius vaikus, turiu gyventi teismuose, neturėdama jokio savo
gyvenimo? Kur moters vieta šitoje valstybėje? Gal šiukšlyne?
Daugybė moterų grūdasi teismuose, norėdamos prisiteisti alimentus iš
vaikais nesirūpinančių savo sutuoktinių, o jie ir po teismo sprendimo
gali nieko nemokėti. Jokių teisinių priemonių priversti juos tai daryti
Lietuvoje nėra.
O juk norint bylinėtis reikia jėgų ir pinigų. Kitaip tave sutryps. Bet
moterys garsiai apie tai nekalba - bijo aplinkinių nuomonės. O
visuomenės nuomonė tokia: moteris turi kentėti, tylėti ir ištverti.
Jei neištversi - tavo problemos“, - liejo žodžius R.Kvedaravičienė.
Ji žino, ką reiškia „ištverti tyliai“. Ne vienerius metus pati taip
gyveno ir tikėjo, kad elgiasi teisingai, nes viešai kalbėti apie šeimos
sunkumus atrodė nepriimtina.
Daugiau nei prieš dešimtmetį Rita su dabar jau buvusiu vyru daugeliui
juos pažinojusių alytiškių atrodė tiesiog klestinti dviejų stiprių
asmenybių sąjunga - žavi gydytoja ir orus verslininkas, auginantys tris
vaikus. Didžiulis namas gražioje vietoje prie miško ir tviskantis
„Volvo“ automobilis bylojo apie šeimos gerovę.
„Tai buvo gražus fasadas, blizgus laimingos šeimos paviršius, -
išgirdusi tokius postringavimus karčiai šyptelėjo R.Kvedaravičienė. -
Vyras sukurdavo tokį įvaizdį: brangi mašina, didžiausias namas, nors jo
viduje niekas nebuvo įrengta“.
Tik dabar ji prabilo apie tai, kas slėpėsi už to visiems matomo, bet,
pasirodo, tariamo blizgesio. Iš moters žodžių aiškėjo, kad apsukraus
verslininko įvaizdį aplinkinių akyse susikurti sugebėjęs buvęs jos
sutuoktinis toli gražu ne visuomet sugebėdavo pasirūpinti net savo
šeima, kai dar buvo jos galva.
Jaunas vyras anksti iškilo į verslo aukštumas: jis tapo privatizavimo
eros pradžioje įsikūrusios vienos didžiausių Alytuje automobilių
gabenimo ir krovinių vežimo bendrovės prezidentu. Jo vadovaujama įmonė
pradėjo remti daugelį tuo metu kaip iš gausybės rago pasipylusių grožio
konkursų.
„Daug ko stengiausi nematyti: nuolatinių vyro komandiruočių, jo
nebuvimo namuose, lakstymų po tuos konkursus. Pasakiau, kad jo
lakstymas paskui gražuoles su gėlių puokštėmis, kokių aš niekada nebuvau
mačiusi, mane žemina, ir atsisakydavau važiuoti kartu. Aišku, iš kitų
moterų girdėdavau įgėlimų: „Žiūrėk, ji su pilvu pėsčia eina, o vyras
mašina gražuoles vežioja“. Stengiausi nuo to atsiriboti“, - prisimena
R.Kvedaravičienė.
Tačiau jos vyrui nebuvo lemta ilgai mėgautis didžiulės bendrovės
prezidento postu. Po kelerių metų dėl nesutarimų su kitais savininkais
jis buvo priverstas pasitraukti. Ambicijų nestokojęs vyras įsteigė
panašia veikla užsiimančią kitą įmonę ir pradėjo bylinėtis su buvusia
darboviete.
„Bylinėjimuisi jis skyrė visus pinigus ir pralaimėdavo visas bylas. Bet
mano patarimų liautis neklausė: jis ne iš tų, kurie klauso patarimų“,
- pasakojo Rita. Jos vyro įkurta bendrovė į verslo aukštumas taip pat
neiškilo ir greit pradėjo artėti prie bankroto ribos.
Tačiau tuomet šeimą užgriuvę finansiniai išbandymai netapo jos griūties
priežastimi. „Susitaikiau su mintimi, kad taip atsitiko. Maniau: esu
žmona ir privalau savo vyrą remti. Tiktai vėliau ėmiau galvoti, kad
manimi jis tuomet tikriausiai tik naudojosi, aš buvau jam paranki,
reikalinga“, - kalbėjo R.Kvedaravičienė.
Ji ne tik morališkai rėmė bankrutuojantį savo vyrą, bet ir laidavo už jo
paimtą banko paskolą. Tuomet dar kartu su žmona gyvenęs vyras ją
įtikino, kad ši paskola jam reikalinga verslui plėtoti.
Negana to, vyras žmoną įdarbino savo bankrutuojančioje įmonėje
direktoriaus pavaduotoja ketvirčiu etato. Teoriškai darbo krūvis turėjo
būti nedidelis, bet realiai R.Kvedaravičienei teko atsakomybė už visą
įmonės veiklą, nes jos vyras tuo metu laiką leido sanatorijoje. Į ją
atgauti jėgų išvyko po stuburo išvaržos operacijos.
„Dabar svarstau: kodėl aš jį išleidau? Juk sanatorinis gydymas nebuvo
būtinas. Bet tada pati, kaip ta sovietinė vištelė, leidau jam tarpti“,
- savo jau praeitimi tapusiu nuolaidumu stebėjosi alytiškė.
Ji su siaubu prisimena tas akimirkas, kai suvokė, kokia tragiška yra
situacija vyro įmonėje ir kad ji yra už visą tą situaciją atsakinga.
„Turėjau jį gelbėti ir atsidūriau priešakinėse fronto linijose. Likau
su jo darbu, savo darbu, vyro skolomis, trimis vaikais ir vyro ligomis“,
- ant moteriškų pečių sugulusias problemas vardijo pašnekovė.
Visi jai patarinėjo kuo greičiau bėgti iš tos ketvirtinės direktorės
pareigų, o vyras nenorėjo atleisti iš darbo. Moteris atleidimą
išsireikalavo tik pagrasinusi nusiųsti prašymą registruotu laišku.
Po neišvengiamo vyro įmonės bankroto šeimą užgriuvusius finansinius
sunkumus R.Kvedaravičienė keletą metų slėpė nuo aplinkinių, net nuo savo
tėvų, o jos sutuoktinis atkakliai laikėsi susikurto solidaus verslininko
įvaizdžio.
Jo garaže tebestovėjo išblizgintas „Volvo“, o vyras nesidrovėdavo
paskambinęs žmonai į darbą pasiūlyti: „Mamyte, aš atvažiuosiu tavęs
parvežti, jei tu man duosi 20 litų benzinui“.
Tačiau „mamytė“ tokią prabangą retai galėdavo sau leisti. Ji mieliau
sutikdavo pareiti pėsčiomis ir partempti krepšius su maisto produktais,
nes jos vyrui pėsčiomis eiti į parduotuvę ir grįžti iš jos su krepšiais
buvo negarbė.
Bankrutavęs verslininkas šeimą išlaikiusiai ir jo paskolą mokėjusiai
žmonai buvo pareiškęs, kad bet kokio darbo jis nedirbs, o savęs verto
ilgai nerado, tad keletą metų buvo bedarbis.
„Aš tuo metu pasiimdavau po 10 budėjimų per mėnesį, o mano kolegos
negalėdavo suprasti, ko ta moteriškė plėšosi: juk tokio verslininko
žmona.
O mes gyvenome taip, kad kartais neturėdavome ko valgyti: pusryčiams
būdavo virtos bulvės, vakarienei - keptos. Didžiąją mano uždirbtų
pinigų dalį tekdavo atiduoti bankui už vyro paimtą paskolą“, -
išgyventus sunkumus prisimena R.Kvedaravičienė.
Tačiau moteris niekam tuo nesiskundė, tikėdama, kad šeimoje visko būna
ir viską reikia ištverti. Tačiau vieną dieną jos tikėjimas apvirto
aukštyn kojom.
Po kelerių metų pertraukos ką tik dirbti pradėjęs vyras išsiruošė į
Socialdemokratų partijos, kuriai ir pats priklausė, sąskrydį. Kviečiama
žmona kartu su juo vykti negalėjo - dirbo. Vyras išvažiavo su vaikais.
Po gamtoje praleisto savaitgalio namo grįžo lyg nebe tas: nekalbus,
vėlai vakarais išsipustęs išeidavo iš namų ir taip pat be žodžių
grįždavo naktimis.
Kai pokyčių priežasties nesupratusi žmona pagaliau paprašė paaiškinti,
kas vyksta, jis be užuolankų atšovė: „Aš turiu kitą moterį ir su ja
pradėsiu naują gyvenimą, o tu susirink vaikus ir varyk iš čia“. Nieko
panašaus nesitikėjusiai moteriai tai buvo daugiau nei akibrokštas.
Vyro siūlymai žmonai paimti paskolą, nusipirkti butą ir išsikraustyti su
visais vaikais, jam paliekant namą, automobilį ir akcijas, darėsi vis
dažnesni. R.Kvedaravičienė iš pradžių nesutiko. Ji nenorėjo pasiduoti,
tikėdama, kad įstengs apginti savo ir vaikų teisę į normalų gyvenimą
savo namuose.
Tačiau jėgų užteko pusmečiui. Gyvenimas kartu su vyru tapo nuolatinių
įžeidinėjimų, žeminimo, plūdimo košmaru. Neretai tokius išpuolius
matydavo ir girdėdavo vaikai.
Tėvas nuo jų net nebandė slėpti turįs kitą moterį. „Jis tuo
didžiavosi“, - įsitikinusi R.Kvedaravičienė. Nepilnamečiai vaikai
naująją tėvo draugę vadindavo vienu žodžiu - „merga“.
O jų tėvas jai padovanojo savo automobilį, vaikščiodavo su ja po miestą
ir sutiktiems pažįstamiems pristatinėdavo kaip savo būsimą žmoną. Kartą
parėjęs Ritai prieš akis pamojavo sužadėtuvių žiedu, nors dar nebuvo su
ja išsiskyręs, tik vis grasino tai padaryti.
„Man neteko su ta moterimi susidurti mūsų namuose, bet žinau, kad, man
nesant, ji atvykdavo. Vyras nesibodėdavo virtuvę nukrauti po puotos su
ja likusiais neplautais indais ir maisto likučiais, o kartą savo
draugužei vaišinti net ėmė pinigus iš mano piniginės, kurią išvykdama
pas tėvą buvau pamiršusi namuose. Jis po kelerių nedarbo metų buvo ką
tik pradėjęs dirbti ir savų pinigų neturėjo“, - pasakojo
R.Kvedaravičienė.
Jos vyras nejautė jokios pareigos rūpintis šeima ar namais. „Jis gyveno
kaip sultonas. Namo tik pareidavo persirengti, suvalgydavo vaikams
paruoštą maistą ir vėl išeidavo. Aš vis tikėjausi, kad jis išsikraustys
pas savo mylimą moterį, bet to neįvyko“, - kalbėjo alytiškė.
Nuo nesuvokiamai pasikeitusio vyro elgesio jai žemė slydo iš po kojų,
prasidėjo depresija, teko kreiptis pagalbos į kolegas medikus. Jie
moteriai jau seniai patarinėjo: „Traukis, nes šita situacija tave
sunaikins“.
Ir ji pasitraukė. Pasiėmusi tik būtiniausius daiktus, su vaikais
išsikraustė į draugų pasiūlytą butą.
Moteris iki šiol negali pamiršti paskutinio savo namuose praleisto Kūčių
vakaro. Tąvakar jai, užtrukusiai darbe, dukra telefonu atsiuntė žinutę,
kad tėvas pasiėmė vyno, išsikvepino ir išvažiavo su merga.
Vėlai grįžusi į namus Rita savo vaikus rado bejausmiais veidais
sėdinčius prie virtuvės stalo, ant kurio buvo numestas krepšelis
apelsinų. Temperatūra namuose buvo gal 5 laipsniai šilumos, nes niekas
nepaskaldė malkų ir nepakūreno krosnies.
„Mano vaikai atrodė lyg sustingusios statulos. Jie prie tuščio stalo
prasėdėjo apie tris valandas - nuo tada, kai tėvas išvažiavo“, - per
visą pokalbį vienintelį kartą ašarų nesulaikė pašnekovė, iš pradžių
tikinusi, kad ji jau seniai nebeverkia.
Rita ilgai bandė ieškoti atsakymo į klausimą, kas turi nutikti vyrui,
kad jis per vieną dieną pasikeistų taip, jog imtų griauti savo ir sau
artimų žmonių gyvenimą?
„Matyt, ne mums, moterims, tai suprasti. Tai gali būti įdomi tema
seksologams, psichologams. Šaunus, protingas vyras su savo klimaksu
sugeba susitvarkyti taip, kad niekas to nepastebi, bet ne visiems tai
pavyksta.
Mano buvęs vyras, matyt, kaip ir daugelis, norėjo būti viešpats, erelis.
O aš per daug rodžiau jo klaidas: čia nepadaryta, nesutvarkyta, čia
reikia dirbti.
O šalia dvidešimt metų jaunesnės blondinės jis, tuomet 45 metų vyras,
vėl pasijuto viešpats. Tik buvo juo neilgai: kai eilinį kartą neteko
darbo, baigėsi pinigai, baigėsi ir meilė. Aš jam buvau sakiusi: elgeta
reikalingas tik žmonai, mergai elgeta nebus reikalingas“, - pasakojo
R.Kvedaravičienė.
Po skyrybų jai teko nueiti kryžiaus kelius, kol teismas iš buvusio vyro
priteisė alimentus vaikams išlaikyti. Jų tėvas visokiais būdais vilkino
bylą, kol neteko darbo ir liko nemokus.
Nors jis visai nesirūpino vaikų išlaikymu, Rita, kažkada laidavusi už jo
imamą paskolą, privalėjo ją mokėti. Vyro išdidumo tai nė kiek nežeidė
- Ritos įsitikinimu, jis tuo net didžiavosi.
„Jo niekas negalėjo priversti dirbti, o manęs niekas nepaklausė, ar
turiu kur gyventi, ar turiu kuo maitinti vaikus.
Šitoje valstybėje iš moters tyčiojamasi iki begalybės: prisigimdei,
moteriške, vaikų ir sukis, kaip nori - tai tavo bėdos ir tavo
problemos. Ar vyras padės jais rūpintis ir išlaikyti, priklauso tik nuo
jo noro“, - piktinosi alytiškė.
Namai, į kuriuos ji su vaikais turi teisę, bet neturi jokių galimybių
sugrįžti, stovi šalti ir tamsūs. Šildymo sistema juose sugedusi, elektra
išjungta už skolas.
R.Kvedaravičienė jau pasidarė projektus savo namo dalyje įrengti
autonominę šildymo sistemą ir elektros instaliaciją. Jei kada nors
galės sugrįžti į savo namus, projektus įgyvendins.
Buvęs vyras, išardęs žmonos pastangomis įrengtą pertvarą, jai pareiškė:
„Ko čia tveriesi: eik ir gyvenk“.
„Suprantu, kad jam tai būtų patogu: aš vėl rūpinčiausi viso namo
šildymu, mokėčiau už elektrą, o jis tik viskuo naudotųsi ir niekuo
nesirūpintų. Bet jis manimi jau pakankamai pasinaudojo“, - neabejoja
skaudžios patirties užgrūdinta moteris.
Kaip viską mato ir vertina buvęs Ritos vyras, sužinoti nepavyko.
Bandymai gauti telefono numerį, kuriuo būtų galima jam prisiskambinti,
buvo beviltiški: daugeliui atrodo, kad name be elektros gyvenantis
alytiškis telefono net ir neturi.
Nuvykus į namus, jų durų niekas neatidarė. Kad šeimininko greičiausiai
nėra, bylojo už rankenos iš lauko pusės užkištas laikraštis.
Jis neatvyksta kviečiamas ir į Vaiko teisių apsaugos tarnybą bei teismo
posėdžius, kuriuose nagrinėjamos jam iškeltos 4 baudžiamosios bylos:
dėl piktybinio vengimo išlaikyti savo vaikus, dėl turto sunaikinimo, dėl
savavaldžiavimo ir pilnametės dukros tolesnio išlaikymo.