Dainininkė sugrįžo iš JAV tiesti kelių į Kauną

„Planuoju koncertų ciklą, kurį norėčiau pradėti Kauno filharmonijoje. Būtent joje dar sovietmečiu įvyko mano paskutinis koncertas Lietuvoje“, – „Laikinajai sostinei“ apie savo planus pasakojo atlikėja.

Daugiau nei prieš 20 metų penkiolikmetė moksleivė pirmą kartą atliko dabar vėl išpopuliarėjusią dainą „Kregždutės, kregždutės“ iš Giedriaus Kuprevičiaus roko operos „Ugnies medžioklė su varovais“.

G.Jautakaitė-McCurdy sakė, jog, sužinojusi apie atgimusį šios dainos populiarumą, neatsisako minties ją įtraukti į koncertų ciklo repertuarą.

Į „Laikinosios sostinės“ redakciją pakviesta dainininkė sutiko papasakoti apie savo ateities planus ir per keletą dešimtmečių Anglijoje ir Amerikoje įgytą patirtį: jai, vienintelei iš lietuvių dainininkų, yra pavykę pasirašyti kontraktą su Didžiosios Britanijos įrašų leidybos gigantu EMI, bendradarbiauti su tokių žvaigždžių, kaip Eltonas Johnas, prodiuseriais.

- Maždaug prieš dešimtmetį mano draugai iš Niujorko nusiuntė mano dainos įrašą į Anglijos muzikinį žurnalą.

Įrašais susidomėjo E.Johno prodiuseris, ir mes pradėjome su juo bendradarbiauti. Buvo sudarytos sąlygos pasirinkti garsų įrašų leidybos koncerną. Galėjau pasirašyti kontraktą ne tik su EMI, bet ir su „Sony“, kitomis garsiomis kompanijomis.

Pasirinkimą lėmė EMI vadybininkas, profesionalus perkusininkas. Mačiau, kad mūsų požiūriai panašūs, kad galėsime kūrybiškai bendradarbiauti.

Tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis. Drabužiams ir įvaizdžiui buvo skiriama daugiau dėmesio nei muzikai. Viskas būdavo nugludinama iki smulkmenų, pridaryta šūsnys nuotraukų.

Ant albumo viršelio aš buvai pavaizduota po vandeniu.

Tai atitiko mano vardą ir albumo „Earthless“ („Nežemiškoji“) leitmotyvą. Pasirodė net šešių formatų albumai – viename buvo net kompiuterinis žaidimas, kuriame veikė mane vaizduojantis žmogeliukas.

Nors albumą rengėme dvejus metus, o darbas pasižymėjo ypatingu intensyvumu, jaučiausi kaip ant sparnų, nes tai buvo kūrybinis procesas. Galėjau kurti melodijas, tekstus, aranžuoti. Prodiuseriai mano kūrybinės raiškos visiškai nevaržė.

- Dabar jai jau pustrečių metų. Turiu du 21 ir 22 metų sūnus ir mažą dukrelę.

Sūnus padėjo auginti tarnaitės. Dukrelę nusprendžiau auginti pati. Po įtemptos veiklos Londone sugrįžome į Ameriką, apsigyvenome atokioje vietoje prie vandenyno. Tai rojaus kampelis, kuriame dvelkia ramybe, taika ir gražios gamtos teikiama palaima.

Dukrelę užauginau, labai ja džiaugiuosi. Dabar vėl norisi daugiau saviraiškos, vėl labai traukia Londono muzikinis gyvenimas. Tikiuosi į jį sugrįžti. Noriu sugrįžti ir į Kauną, surengti Lietuvoje koncertų turą.

Skrisdama lėktuvu į Lietuvą pajutau, kad atsipalaiduoju, kad vėl gimsta kūrybiniai planai. Pirmą kartą po ilgos pertraukos galėjau įsigilinusi skaityti mėgstamas knygas.

- Kitų metų antroje pusėje. Tai bus ne tik koncertai, bet ir tapybos, grafikos kūrinių ir poezijos knygos pristatymas. Dabar kaip tik ir vyksta derybos – su specialistais aptariame, kaip geriau pasirengti.

Beveik visų dainų tekstai bus lietuviški. Juos pati kūriau. Kai kurie sukurti anglų kalba, paskui išversti į lietuvių.

Koncertuose bus naudojama nemažai netradicinių, egzotinių instrumentų: arfa, airiški dūdmaišiai, kuriais, beje, gros mano vyras Keithas McCurdy. Mano sutuoktinis ne tik kompiuterinių sistemų specialistas, bet ir puikus bosininkas. Jis bus mano koncertų vadybininkas.

Koncerto planus Kaune jau aptarėme su Kauno valstybinės filharmonijos direktoriumi Justinu Krėpšta.

Koncertuose taip pat naudosime specialiai sukurtus akustinius instrumentus, taip pat vadinamuosius Tibeto maldos indus, kurie skambesiui suteikia nežemiškos darnos ir sielą pakylėti galinčių akordų.

- Meilė – labai galingas impulsas.

- Praeina tik liepsnojanti meilės fazė. Jei nuolat liepsnotume, pargriūtume iš nuovargio. Meilė ne praeina, bet lieka, tik ne tokia, kuri trenkia per galvą ir vaikštai lyg kuoktelėjęs.

- Pabėgau paskui meilę, taip pat ir išsigelbėjau. Sovietinę sistemą visa esybe jaučiau kaip žlugdančią ir žeminančią jėgą.

- Kai man buvo 18 ar 19 metų, gavau iš KGB pasiūlymą bendradarbiauti. Kategoriškai atsisakiau. Tai padariau, galima sakyti, prieš šautuvo vamzdį. Nuo to laiko nuolat šalia manęs buvo KGB šešėlis. Ir mano koncertai Kremliuje vykdavo todėl, kad KGB taip norėdavo. Kartą teko koncertuoti net Brežnevo gimtadienyje. Iš visų pusių stovėjo saugumiečiai.

Laimei, Maskvoje susipažinau su amerikiečiu. Mes pamilome vienas kitą. Atsirado galimybė išvykti, ir aš išvykau.

- Ne, gailėtis niekada neteko, bet jei tai būtų įvykę laisvos Lietuvos laikais, tai tikriausiai būtume atsižvelgę ir į galimybę gyventi Lietuvoje. Bet tuomet tokios galimybės nebuvo.

Man visada gerai sekėsi. Kartais pagalvoju – gerai, kad esu moteris, o ne vyras. Vyrams reikia rūpintis šeimos materialine gerove. Jei būčiau buvusi viena, be tvirtos vyro paramos, aišku, kad gyvenimas būtų susiklostęs kitaip. Bet galbūt taip pat sėkmingai.

- Miuziklo kūrėjas G.Kuprevičius labai ilgai ieškojo, kas galėtų atlikti šią ir kitas kūrinio dainas. Atrinkta buvau konkurso būdu. Man tuomet, rodos, buvo penkiolika metų.

- Atiduodu visas jėgas ir su meile siekiu to, ko trokštu. Visada buvau svajoklė, mano esybė tarsi klajodavo kitose sferose ir bodėdavosi kasdieniais žmonių santykiais. Tačiau išoriškai aš to neparodydavau ir galbūt nebuvau panaši į svajoklę. Vis dėlto aš nuolat ieškodavau stebuklų ir man pavyko prarausti kažkokį tunelį į erdvę, kurioje jaučiuosi puikiai – galiu kurti, išreikšti save, įgyvendinti svajones.