„Kokių nors minčių nekilo“
Paprašius prisiminti nužudymą, dėl kurio ir pateko į kalėjimą, J.Butos veido išraiška pasikeičia: „Nelabai noriu tai prisiminti.“ Bet sutinka atsakyti į kelis klausimus. „Šiaulių „Hermio“ banke dirbo mano brolis Jonas. Ten dirbo ir jo geras draugas. Pasakė, kad bus lengva: užeisime, paimsime ir išeisime. Iš pradžių nesutikau. Bandžiau pasiskolinti pinigų. Bet visur atsakymas vienas: ne! O buvau iki ausų skolose“, – L.T. pasakoja Justinas. Išsikapanoti iš situacijos šiaulietis bandė priimdamas brolio pasiūlymą.
Lemtingąją 1995-ųjų rugsėjo 19-osios naktį nusikaltimas buvo įvykdytas. J.Buta su trimis bendrininkais pasislėpė su beveik milijonu pagrobtų litų, o tą naktį vienas banką saugojęs apsaugininkas Linas Ž. buvo nužudytas ir užkastas po žeme.
J.Buta atvirauja, kad kitądien po nužudymo daugiausia galvojo apie tai, kaip realizuos pavogtus tūkstančius. „Tuo metu kokių nors minčių nekilo. Gal tik viena – kaip tuos pinigus panaudoti, investuoti, kad viskas būtų legalu“, – sako J.Buta. Svarstymai truko neilgai – nusikaltimas išaiškintas vos per trylika dienų. Tada nusikaltėliai įkliuvo policijai į rankas.
Laiką skaičiuoja metais
Išaiškėjus nusikaltimui J.Buta buvo nuteistas mirties bausme, vėliau bausmė pakeista į kalėjimą iki gyvos galvos. Šiaulietis nelaisvėje dienų neskaičiuoja.
Laiką sako skirstantis į metus ir pusmečius. „Nėra prasmės skaičiuoti dienų. Pažiūriu, tik kiek metų atbuvau: buvo treji metai, dabar – jau dvylika su puse, kadaise buvo dešimt. Po pusmečio bus trylika. Dažnai lyginu, kas buvo prieš metus ar penkerius, ir ką turime šiandien“, – pasakoja vyras.
Žmona paliko
Iki 2000 metų birželio Justiną kalėjime dar lankydavo žmona. Vėliau vizitai baigėsi. „Oficialiai dar esame neišsituokę. Puikiai ją suprantu. Esu nuteistas iki gyvos galvos. Laukti ir tikėtis stebuklo, kad išeisiu į laisvę, būtų absurdiška. Negaliu iš jos nieko reikalauti. Ir taip jau klaidų pridariau, reikia dabar už jas sumokėti“, – tyliu balsu kalba J.Buta.
Paklaustas, ar nebandė kada susirašinėti laiškais su kita moterimi, pašnekovas purto galvą. „Kaip įsivaizduojate mūsų bendravimą? Pro grotas? Tai būtų kančia ir man, ir jai. Kiti susitikinėja, susirašo. Bet tai ne man“, – L.T. teigia J.Buta.
Pasak jo, didžiausia laimė – trijų sūnų apsilankymai. „Labai džiaugiuosi, kad sūnūs nepasmerkė manęs ir iki šiol lanko. Didžiuojuosi jais. Užaugo padorūs ir geri vyrai“, – giriasi vyras.
Nerašyti įstatymai
Apie kalėjimo tvarką ir tarp nuteistųjų galiojančius nerašytus įstatymus J.Buta kalba nenoriai: „Tiems, kas daug šneka, čia sunku išgyventi... Žinoma, čia yra savos taisyklės, nors ne visos man priimtinos, bet jų laikausi.“
Kokios taisyklės? Šiaulietis į šį klausimą atsako šykščiai: „Būk savo vietoje. Visada tesėk duotą žodį. Neskųsk. Mažiau kalbėk. Neik lošti, jei neturi ką pralošti.“ Klausiu, o kas būtų, jei kalinys netesėtų pažado ar prasiloštų. Justinas nusišypso ir atsako: „Daugiausia problemų kyla, kai žmogus pralošia ir neturi iš ko susimokėti. Duoda 24 valandas, jei po šio termino nesusimoka, tuomet pralošusį pažemina. Kaip? Iki pačios žemiausios nuteistųjų kastos.“
Geriausia kalėti vienam
Pasak J.Butos, kaliniai suskirstyti grupėmis. Jie dažniausiai tarspusavyje šioje grupėje matosi ir bendrauja. „Daugumos nuteistųjų nepažįstu ir net akyse nesu matęs. Čia taip suorganizuota – parinkti nuteistieji, kurie gali tarpusavyje bendrauti, o kurie ne“, – pasakoja pašnekovas.
Jo teigimu, kameroje geriausia kalėti vienam. „Man teko trejus metus kalėti poroje. Iš pradžių atrodo linksmiau ir laikas greičiau bėga. Tačiau po metų tai ima erzinti. Įsivaizduokite, kokią įtampą patiri, kai pabundi ryte ir žinai, kad po minutės pabus kameros draugas ir pradės kosėti. Tiksliai žinai, kuria koja išlips iš lovos ir kuria ranka pasikasys užpakalį. Net aišku, kokie bus pirmi jo žodžiai. Ir taip diena po dienos. Tai veda iš pusiausvyros. O kai esi vienas, gyveni sau“, – aiškina J.Buta.
Nori diplomo
Norėdamas kaip nors įprasminti gyvenimą už grotų, J.Buta griebėsi studijų. Dabar jis – Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto Socialinės pedagogikos katedros neakivaizdinių studijų socialinės pedagogikos specialybės penkto kurso studentas.
Paklaustas, kodėl nusprendė studijuoti, atsako: „O ką čia daugiau veikti? Man iki gyvos galvos duota. Noriu kiek įmanoma prasmingiau nugyventi, nors ir už grotų.“ Vyras aiškina, kad ir kalėjime galima siekti tikslų, gauti geresnį darbą, net parašyti mokslo darbą. „Pirma noriu bakalaurą gauti, o paskui pradėsiu ruošti mokslo darbą. Artimiausias tikslas – gauti darbą makaronų gaminimo ceche“, – šypsodamasis sako nuteistasis.
Jis teigia, kad pradėjus mokytis pasikeitė požiūris į daugelį dalykų. „Iki tol aštuonerius metus skaičiau knygas, užsiėmiau joga, sportu. Bet kiek tuos romanus skaitysi? Ir kiek vietos kameroje sportui? Kai pradėjau domėtis sociologija, atsirado naujų diskusijų objektų, pamačiau, kokios problemos kalėjime žiūrint sociologo akimis“, – kalba Justinas.
„Gali skausmingai papokštauti“
Paklaustas, ką patartų tik atvykusiam nuteistajam į kalėjimą, Justinas nė nemirktelėjęs pataria padaryti viską, kad čia nepatektum. „Jei taip atsitiko, kad nuteisė, tuomet pirmiausia atvykus reikėtų pasiklausti: kas čia kaip vyksta ir nedaryti klaidingų žingsnių. Reikia susižinoti, ką gali daryti. Antras dalykas – mąstyk, ką tau pataria kiti, nes gali skausmingai papokštauti su naujoku. O geriausia galvoti savo galva, tada ir neturėsi problemų“, – patarimus vardija J.Buta.
www.lt24.lt