Buvusio generalinio prokuroro, buvusio Seimo pirmininko, dabar – Seimo nario ir Socialliberalų partijos pirmininko A.Paulausko antroji pusė ne kartą patyrė, kokia yra žinomo vyro žmonos dalia. „Esu visuomet stebima pro didinamąjį stiklą, o kelio atgal nėra“, – sakė viešosios įstaigos „Kultūros projektai“ direktoriaus pavaduotoja J.Paulauskienė, išgirdusi naujausius gandus apie savo skyrybas su vyru.
Populiaraus dainininko Egidijaus Sipavičiaus žmonai Vaidai Sipavičienei nė kiek ne lengviau nei J.Paulauskienei. E.Sipavičius – ne tik puikus atlikėjas, bet ir gražus vyras, kuriam nestinga gerbėjų. Kai praėjusį vidurvasarį keliuose renginiuose prie jo vis prilipdavo ta pati gerbėja, netruko kilti skandalas ir apkalbos. Per vieną puotą prie V.Sipavičienės priėjo moteris ir paklausė: „Ar namą jau pardavėte?“ „O kodėl turėtume parduoti?“ – klausimu į klausimą atsakė Vaida.
Tik po kelių minučių 49 metų V.Sipavičienė, individualios konsultacinės įmonės savininkė, suprato, kad tas klausimas buvo aiški užuomina apie jos skyrybas su vyru. „Skaudu, jei skandalai išskiria šeimą. Sutuoktiniai turi būti stiprūs, – sakė Vaida, priimdama MM žurnalistus jaukiuose ir stilinguose savo namuose Kaune, Šančiuose. – Patys matote – nė viena šių namų kertė nebyloja, kad mes su Egiu skiriamės“.
Dvi žinomų vyrų moterys kalba apie tai, kad sutuoktinius neretai bando išskirti ir pikti liežuviai.
Jolanta Paulauskienė, arba Nėra namų be dūmų
– Neseniai su visa šeima savaitę ilsėjotės Egipte, Hurgadoje. Tačiau jau kurį laiką sklando gandai, kad jūsų santykiai su A.Paulausku – ne patys geriausi ir judu gyvenate atskirai.
– Mes atskirai? Pirmą kartą tai girdžiu. (Labai nustemba.) Mus skyrė jau daugybę kartų. Tai girdėjau. Bet tai, kad gyvename atskirai, pirmą kartą girdžiu.
Apie save girdėjau pačių įvairiausių dalykų. Mano klasės draugė ilgai nesiryžo paklausti, ar tai, ką ji vienu metu nuolat apie mane girdėjo, yra tiesa. Pasirodo, visi tuo metu kalbėjo, kad sergu nepagydoma liga ir greitai mirsiu. Tik aš šito nežinojau. (Juokiasi.)
– Kodėl taip yra, kad vis atsiranda norinčiųjų jus išskirti? Juk kalbų paprastai iš nieko neatsiranda.
– Aš juk neįrodysiu žmonėms, kad nesu kupranugaris. Man labai patiko Ingos Valinskienės žodžiai, kad šeimoje būna visko – ir nekalbadienių. Nė vienų namų nėra be dūmų, bet svarbiausia, kaip tuos dūmus išsklaidyti. Kiekvienoje šeimoje yra konfliktinių situacijų. Svarbiausia – kalbėtis vienam su kitu. Tik tai ir gali sutvirtinti šeimą.
Mes su Artūru esame labai skirtingi. Aš – labai greitai užsi-plieskianti. Artūras – ramus, santūrus. Gal tokį jį suformavo gyvenimas, prokuroro darbas. Kartais man kalbant jis paklausia, ar girdžiu, kad keliu balsą.
Tada pagalvoju: taip, jis teisus. Aš galiu viską labai greitai susakyti. O jis patyli, nueina, po kurio laiko sugrįžęs kalba ramiu balsu, lyg nieko nebūtų buvę. O aš visa dar verdu pykčiu dėl ne taip pasakyto žodžio ar kitų dalykų.
Kai atvykome į Egiptą, apsižiūrėjau, kad namie palikau fotoaparatą, filmavimo kamerą. Tada užsipuoliau Artūrą, kad per jį pamiršau tuos daiktus pasiimti, nes jis prieš išvažiuojant visus ryte skubino.
Stvėriau rankinę ir išbėgau iš kambario palikusi fotoaparatą ant stalo. Tada mane Artūras auklėjo, kad jei būčiau viską susidėjusi į lagaminus iš anksto, būčiau nieko namie nepalikusi. Manau, kad jis ir šiuo atveju yra teisus. (Juokiasi.)
– Žymioms poroms reikia susitaikyti su tuo, kad apie jas visada kalbės, ir galbūt ne pačius gražiausius dalykus.
– Tai – mūsų dalia. Žmonėms reikia gandų, skandalų. Kiekvienoje šeimoje būna visko. Kartais ir aš būnu blogos nuotaikos, ir Artūras. Tada kiekvienas suprantame, kad neverta tuo metu lįsti į akis. Tik mes esame tarsi po didinamuoju stiklu. Kiekvienas stebi. Nei kur nors pavalgysi, nei atsigersi, nei ką nuveiksi nepastebėtas.
Gal kas nors kada pamatė, kaip mes ne taip pasižiūrėjome vienas į kitą ar kažkuris buvome susiraukęs. Mano vyro niekuomet nuotraukose nepamatysite besišypsančio. Jis labai nemėgsta fotografuotis. Mūsų duktė Aistė – taip pat. Per tiek metų Artūrui, matyt, fotografavimasis jau įgriso.
Su tuo turiu susitaikyti, nes nieko nebepakeisiu. Anksčiau dar manydavau, kad gal manęs neatpažins, jei kaip nors pasikeisiu – pavyzdžiui, šukuoseną, plaukų spalvą. Bet tai nepadeda. (Nusijuokia.)
Lietuva – mažas miestas. Vienas pamatė vienaip, kitas – kitaip. Taip ir prasideda kalbos. Aš žinau, ką Artūras daro, kur būna. Dažniausiai mes būname kartu. Kartais iš jo net juokiuosi, kad jei nuklystų į kairę, tai iš karto visi sužinotų.
– Ar bendraudama su draugėmis esate nuoširdi, ar baiminatės ką nors prasitarti apie šeimoje kilusias problemas, kad nekiltų apkalbų šuoras?
– Niekada apie tai nesusimąsčiau. Neturiu daug draugių, kad jų reikėtų saugotis. Artūras turi dar mažiau draugų. Jis sako, kad jei ne aš, mažai su kuo bendrautų. Per mane jis su draugais palaiko ryšį, sužino apie jų džiaugsmus ir nelaimes. Aš viskuo domiuosi, seku naujienas, kam, kas ir kaip sekasi. Man nepatinka būti vienai.
- Žinomi žmonės neretai prasitaria, kad išgarsėjus susirasti tikrų draugų labai sunku, nes nežinia, ar su tavimi nori bendrauti nuoširdžiai, ar tiktai dėl einamų pareigų.
– Tikrai buvo tokių. Jie atsirado, kaip aš sakau, Artūro olimpo metu. Kai praeina tas momentas, dingsta ir kai kurie draugai.
– Kaip atskiriate, kam galite atverti širdį, o kam – ne?
– Ir aš, ir ypač Artūras iš prigimties esame patiklūs. Yra tokių bičiulių, kurie pasitraukia, kai mums kas nors blogai, o kai pagerėja, vėl atsiranda.
– Tikinate, kad į gandus nekreipiate dėmesio. Bet juk jie vis tiek paliečia širdį ir sugadina nervų?
– Jeigu dar kalba, vadinasi, esi gyvas, kam nors rūpi. Jeigu nerūpėtum, niekas nekalbėtų nei gerai, nei blogai. Čia tokia Artūro filosofija.
– Kai vyras nuėjo nuo aukščiausios politinės arenos, ar šeimai lieka daugiau laiko?
– Negaliu pasakyti, kad tai priklauso nuo einamų pareigų. Svarbu, kaip viską susireguliuoji. Daugiausia laiko kartu praleidžiame savaitgaliais. Darbo dienomis iš būrelių grįžę vaikai paruošia pamokas, pavalgo, ir visi einame miegoti.
Kai Artūras buvo Seimo pirmininkas, renginiai atimdavo net visus savaitgalius. Į juos stengdavomės važiuoti kartu. Dabar tik į didesnius renginius išsiruošiame kartu. Juk aš turiu savo darbą.
– Ar jums, kaip moteriai, vyro dėmesio nepritrūksta?
– Jei renginiai būna savaitgalį, Artūras visada paklausia, ar norėtume dalyvauti kartu. Derinamės prie vaikų, ar jiems būtų įdomu. Kai vaikai buvo mažesni, buvo mažiau problemų. Dabar reikia dažniau ieškoti kompromisų. Juk paaugus keičiasi jų poreikiai, norai.
– Jūs taip pat atradote naujų pomėgių – vasarą lankėte nardymo kursus, jau pusę metų mokotės žaisti tenisą. Vyras ir vaikai nesiskundžia, kad dabar per mažai laiko skiriate jiems?
– Viską gražiai suderinu. Tenisą žaidžiu anksti rytą, nuvežusi vaikus į mokyklą. Nardžiau vasarą, kai vaikai buvo stovyklose.
– Artūras mokytis nardyti kartu su jumis nepanoro. Bet gal kartu pažaidžiate tenisą?
– Nebūtina visko daryti kartu. Aš juk neinu su Artūru žaisti futbolo. Kai kurie mūsų pomėgiai sutampa (pavyzdžiui, visi mėgstame slidinėti), kai kurie ne. Gal jis pradės nardymo kursus lankyti vėliau, kai turės daugiau laiko.
Dabar jis du kartus per savaitę žaidžia futbolą ir dukart – krepšinį. Aš krepšinį apleidau. Namie turime treniruoklį. Artūras juo treniruojasi, o aš – ne. Neturiu tam laiko. Grįžus prasideda namų ruoša.
Daug metų su šeima kiekvieną sekmadienį eidavome į baseiną. Kurį laiką buvome apleidę šią tradiciją, bet dabar Artūras kalba, kad vėl reikėtų ją atgaivinti.
Vaida Sipavičienė, arba Šeimoje reikalinga laisvė
– Praėjusią vasarą, kai jūsų vyrą ėmė persekioti įkyri gerbėja ir kilo skandalas, turbūt įsitikinote, kad nelengva būti garsenybės žmona?
– Viskas priklauso nuo tos garsenybės, jo požiūrio į mane – kaip jis tuo metu su manimi elgiasi, ar mane saugo. Jeigu jis į tai būtų žiūrėjęs atsainiai, būčiau pajutusi, kad kažkas ne taip, kad jis pasikeitė. Bet aš, kaip visada, apsupta jo dėmesio, meilės, pagarbos. Man to netrūksta. Ir vaikams netrūksta.
– Bet žmonėms burnų neužriši. Tuoj pat pasigirdo kalbų, kad Sipavičiai skiriasi.
– O ar iš manęs matyti, kad skiriamės, kad kas nors ne taip? Ne, mes nesiskiriame. Kartą per draugų puotą prie manęs priėjo viena moteris ir paklausė: „Ar namo nepardavėte?“ „Įsivaizduoji, ne“, – atkirtau. Žmonės domisi, kaip kas gyvena. Ir man pačiai tai įdomu. Labai gaila, kad Asta Pilypaitė skiriasi su vyru. Man jiedu – labai graži šeima.
– Ar jus labai įžeidė tas skandalas, tas klausimas, ar nepardavėte namo?
– Visai ne. Kai jauti, jog žmogus tave myli, kalbos, kad skiriamės, man – kaip nuo žąsies vanduo.
– Jūsų santuoka su bendraamžiu Egidijumi tęsiasi 22 metus. Ar per tą laiką buvo panašių skandalų?
– Įsivaizduojate, ne. Šitas – pirmas.
– Saugote vyrą nuo gerbėjų?
– Specialiai nieko nedarau. Jis tam nedavė preteksto. Juk bendraudamas gali išsitarti – gal einame kavos išgerti ar vyno, telefono numeriais gali pasikeisti. Aš visada galiu būti ten, kur Egidijus koncertuoja. Jis mane kviečia.
– Ką apie Egidijaus ir, kaip jis pavadino, linksmai įkaušusios gerbėjos istoriją manote dabar?
– Iš pradžių buvo įdomu. Visi jam pradėjo patarinėti, kad ta situacija pasinaudotų. „O, spaudoje pasirodei“, – juokėsi draugai. Po to įvykio Egidijus džiaugėsi, kad jam paskambino seni draugai, pažįstami, su kuriais buvo nesimatęs daug metų.
O paskui jau visko buvo per daug. Ten buvo trys, keturios ar penkios merginos ir visos su juo fotografavosi, o į spaudą pateko viena. Žinote, kokių nuotraukų iš vakarėlių galima padaryti? Ištisą filmą galima susukti.
Mes ta tema per daug ir nekalbėjome. Kas mane domino, to paklausiau. Juk yra svarbesnių dalykų, apie kuriuos reikia šnekėtis šeimoje ar susitikus su draugais. Tuo labiau kad dabar, Egidijui pradėjus vesti televizijos laidą „Ačiū Dievui, atėjai!“, jis labai užsiėmęs. Tik grįžta namo – ir išsyk svarstome, ką veiksime, kur važiuosime. Nėra laiko ką nors išvedžioti.
Labiausiai išgyvenau dėl jo mamos. Bet ji į tai protingai pažiūrėjo.
Vieną dieną po to skandalo turėjo būti tėvų susirinkimas dukters mokykloje. „Kaip bus? – galvojau visą rytą. – Įeisiu į klasę, ir visų žvilgsniai nukryps į mane. Kaip reikės jaustis? Juk nerėksiu visiems: „Mes nesiskiriame“. Bet mokykloje niekas į mane akimis nežibino ir nieko neklausinėjo.
- Kaip manote, ko reikia, kad santuoka būtų laiminga?
– Apie tai dažnai pagalvoju. Pagarba vienas kitam, atsakomybė. Duoti nelaukiant grąžinimo, neriboti laisvės. Mūsų šeimoje taip susiklostė aplinkybės, kad laisvė reikalinga darbui, profesijai. Tuo metu, kai mudu su Egidijumi susipažinome, ir aš buvau scenos žmogus – šokėja. Aš su Egidijumi gerai jaučiuosi.
– Kodėl?
– Pirmiausia man jis iki šiol labai gražus. Tai toks vyras, su kuriuo norėčiau ir toliau būti. Jis man neatsibodęs, aš juo žaviuosi. Galų gale man patinka jo rūpinimasis savo šeima. Mano širdyje iki šiol liepsnoja meilė jam.
– Egidijus – didžioji jūsų gyvenimo meilė?
– Neklauskite, – mano akys, o ne žodžiai byloja, kad aš jį labai myliu. Šeimoje džiaugiamės kiekvienu sėkmingu mūsų žingsniu, nes žengiame bendru ritmu.
– Vadinasi, santuoka jums nėra sunkus darbas?
– Tai – laimė. Mudu su Egidijumi net panašūs, visi tai pastebi. Kai pradėjau su juo draugauti, daugelis klausdavo: „Tai ką čia dabar – su broliu visur vaikštai?“
– Ar nesijaučiate nustumta į šešėlį? Juk visur tik – Sipavičius, Sipavičius, koncertai, aplodismentai, gerbėjos. Kai jis eina Laisvės alėja, visi mato jį.
– O šalia ne kurią nors kitą, o mane. Kaip tik tuo džiaugiuosi.
– Jūsų karjera nutrūko, o Egidijus – iki šiol scenoje.
– Aš šokau, šokau ir šokau. Kai sūnui Karoliui buvo du mėnesiai, vėl pradėjau šokti naktiniame bare „Žalias kalnas“. Kai jis pradėjo eiti į mokyklą, su Egiu dirbome Italijoje. Tada sūnų augino mano tėveliai. Paskui pradėjome galvoti apie antrą atžalą. Tuo labiau kad sūnui jau buvo 11 metų. Tiktai prieš Liepos gimimą – dabar jai 10 metų – nusprendėme, kad man šokti užtenka.
Tikrai visko turėjau į valias. Niekada nesijaučiau ir nesijaučiu vyro šešėlyje. Mano ambicijos neužgautos. Ir, manau, tai – Egio nuopelnas. Kitas grįžtų namo ir vaikščiotų kaip povas – aš Sipavičius, toks žinomas, populiarus. O Egidijus stveriasi darbų. Jo reikalas supirkti maisto produktus, išskalbti drabužius. Jeigu jo ilgai nėra, skambinu ir klausiu, kokią programą nustatyti tam tikriems skalbiniams. Ir jis ramiai aiškina.
Nejaučiu, kad namuose – populiarusis Sipavičius. Namuose jis – mano vyras ir vaikų tėvas. Tekėjau ne už dainininko, o už žmogaus. Jis išgarsėjo mums esant kartu.
Kai mudu susipažinome, net nežinojau, kad jis – dainininkas. Man jis buvo tiesiog nuostabiai gražus vyras. Kai pamačiau, net suakmenėjau. Tie jo garbanoti plaukai... Iki šiol juos atsimenu. Gaila, nebėra tų garbanų. Bent būčiau kokią nusikirpusi ir pasidėjusi į skrynelę prisiminimui.
– Sipavičiai Kaune – į akis krintanti pora. Jus atpažįsta turbūt net batų taisykloje, todėl visada turite būti susitvarkiusi, pasitempusi. Ar tai nevargina?
– Man tinka šis vaidmuo. Jeigu būnu nesusitvarkiusi, pati savimi esu nepatenkinta, o ne todėl, kad kas nors į mane žiūri, tyrinėja.