Sulysusio, išsekinto, išdžiūvusio 25 metų prancūzės Isabelle Caro kūno nebepaslepia drabužiai. Po gilia palaidinės iškirpte matyti plona lyg pergamentas oda, raktikauliai, krūtinkaulis, šonkauliai. Šis vaizdas primena spalvotą rentgeno nuotrauką. Apatinę kūno dalį dengiančios kelnės ant dubens kaulų kabo kaip ant drabužių pakabo.
O kai pasaulis pamatė jaunos moters kūną be drabužių, visuomenę šis vaizdas šokiravo: nudribusios krūtys, sėdmenų oda panaši į rauplėtą duonos plutą, plaštakos, pėdos atrodo pernelyg didelės, palyginti su siaubingai plonomis rankomis ir blauzdomis. Veide išsiskiria akys, įkritusios į didžiules įdubas.
165 centimetrų ūgio, vos 32 kilogramus sverianti I.Caro išgarsėjo po to, kai itališkų drabužių bendrovė „Nolita“ jos nuogą kūną panaudojo savo reklamai, kartu įspėdama ir dėl grėsmingos ligos – anoreksijos. Bet ar kam nors rūpi, kad ši jauna moteris atsidūrė gyvenimo ir mirties kryžkelėje?
Ar aklas liekno kūno kulto vaikymasis, besaikis dietų laikymasis gali būti mirtinas? „Taip“, – sutartinai tvirtino Italijos sveikatos apsaugos ir jaunimo reikalų ministrės. Todėl jos nedvejodamos palaimino italų fotografo 65 metų Olivier Toscani „Nolita“ drabužių linijai pristatyti padarytas nuotraukas.
Tačiau Italijos spaudoje ir Milano bei Romos gatvėse reklaminiuose lauko stenduose pasirodžiusios nuotraukos sukėlė siaubo bei diskusijų bangą. Po kelių dienų šokiruojantys vaizdai iš spaudos puslapių ir gatvių dingo. Kas sukėlė tokią reakciją?
Menininko fotografijose įamžinta nuoga vos 32 kilogramus sverianti 25 metų prancūzė I.Caro. 165 cm ūgio mergina nuo mitybos sutrikimų kenčia daugiau nei dešimtmetį. Anoreksija ji susirgo ne svajodama užkariauti pasaulio mados podiumus, bet siekdama patikti svoriui liguistą dėmesį skyrusiai motinai.
I.Caro sakė sutikusi fotografuotis, „kad žmonės iš tiesų sužinotų ir pamatytų, kur nuveda anoreksija“.
„Ilgus metus slėpiausi, bet dabar noriu pasirodyti be baimės, nors ir žinau, kad mano kūnas sukelia pasišlykštėjimą. Patirtos fizinės ir psichologinės kančios turi prasmę tik tada, jei galiu padėti kitiems, pakliuvusiems į anoreksijos pančius, iš kurių aš kapstausi“, – prisipažino I.Caro.
Bet Italijos anoreksijos studijų asociacijai tokia reklama pasirodė per žiauri. Asociacijos vadovė Fabiola De Clercq pabrėžė, kad kraupiai atrodanti moteris turėtų gulėti ligoninėje, o ne fotografuotis tokioms reklamoms.
Jai pritarė ir Milano mitybos sutrikimų centro vadovas profesorius Francesco Cavagnini. Jo teigimu, šokiruojančios nuotraukos naudingos reklamos gamintojams, o ne ligoniams.
I.Caro fotografavęs O.Toscani tvirtino, kad anoreksijos problema pasaulyje žinoma jau 800 metų, bet itin aktuali tapo tik pastaraisiais dešimtmečiais.
„Kas dėl to kaltas? Mada? Televizija? Manau, kad visi, kurie merginoms siūlo absurdiškus sėkmės modelius. Aš tik atlikau reporterio darbą – paliudijau mūsų laiką“, – teigė fotografas.
O.Toscani dėmesį į mirtinas ligas sutelkė ne pirmą kartą. 1992 metais skandalą sukėlė mados namų „United Colors of Benetton“ reklamoje panaudotos jo nuotraukos, kuriose siaubą kėlė nuo AIDS mirštančio ligonio įamžinimas.
Po to jis panaudojo žuvusių kareivių ir myriop nuteistų žudikų nuotraukas. Dabar prekės ženklo „Nolita“ reklamai, ant kurios stambiomis raidėmis užrašyta „No Anorexia“, fotografas pasitelkė išsekintą, sulysusį I.Caro kūną.
„Praėjusio amžiaus 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmetį tabu buvo AIDS. Dabar tabu – anoreksija. Todėl reklamos kampanijai pasirinkau tokią merginą kaip Isabelle.
Akivaizdu, kad šokiruojančios nuotraukos privers kalbėti apie reklamą užsakiusią bendrovę „Flash & Partners“. Tačiau privers visuomenę kalbėti ir apie anoreksiją“, – įsitikinęs O.Toscani.
Isabelle drąsą apsinuoginti priešais ob-jektyvą fotografas įvertino 700 eurų. O.Toscani patenkintas savo darbu, primenančiu garsųjį Edvardo Muncho paveikslą „Šauksmas“. Bet kur kas mažiau jis patenkintas savo modelio elgesiu.
„Baisu, kas dabar darosi. Nepaliaujamai apie save kalbanti Isabelle tapo liguisto potraukio liesėti žvaigždute. Kas šlovina ją, tas netiesiogiai šlovina ir anoreksiją“, – sakė O.Toscani.
Žvelgti į kone permatomą, plona oda aptrauktą jaunos moters skeletą ir nepatirti fizinių kančių – neįmanoma. Geriau jau žiūrėti į jos žalsvai mėlynas akis, kurios pagyvina ploną veido odą, nusėtą ištatuiruotomis strazdanomis.
Tyliu, kančios kupinu balsu, kuriame girdėti ir pasitenkinimo savimi gaidelės, Isabelle pasakojo žurnalistams apie savo dabartinį labai aktyvų gyvenimą.
„Visi nori pabendrauti su manimi. Šimtai žurnalistų palieka žinutes mano elektroninio pašto dėžutėje. Buvau Milane per mados savaitę, Madride dalyvavau televizijos laidoje ir daviau interviu, paskui skrisiu į Niujorką, bendrausiu su JAV televizijos kanalu CBS“, – pasakojo I.Caro.
Liguistas polinkis liesėti dabar tapo merginos profesija. Žinoma, ji sutiko fotografuotis norėdama tik gera. Bent taip teigia pati Isabelle.
„Save laikau kovos su anoreksija ambasadore. Liguistas polinkis liesėti nėra gyvenimo būdas, bet baisi liga, kuria sergu ir dėl kurios noriu įspėti. Kokius ji palieka pėdsakus, akivaizdžiai byloja mano kūnas: baisus, panašus į dvėselieną, skeletas. Galiausiai manęs laukia mirtis. Sutikau reklamuotis, nes trokštu gero milijonams merginų, kurios kenčia nuo šios ligos“, – sakė I.Caro.
Bet O.Toscani teigė, kad mergina stengiasi tik dėl savęs. Atsakydama į fotografo priekaištus I.Caro atšovė: „O.Toscani anoreksija domina tik dėl to, kad jis nori dar labiau išgarsėti, nors jau yra gana žinomas. Jis pasinaudojo manimi kaip objektu ir nesitikėjo, kad išdrįsiu kalbėti“, – sakė Isabelle.
„I.Caro – niekam neįdomi. Ji – viso labo prototipas, anoreksija sergančio žmogaus paveikslas, ir kaip visi, turintys liguistą polinkį liesėti, įsimylėjęs save žmogus“, – taip į merginos priekaištus atkirto O.Toscani.
Kodėl mergina susirgo anoreksija? Kas kaltas?
Isabellexmotina – mokytojos išsilavinimą turinti moteris, kentėjusi nuo depresinių nuotaikų, tėvas – verslininkas, o ją auklėjo patėvis – žinomas menininkas, kuris jos nepripažino ir apie jį merginai draudžiama kalbėti.
I.Caro prisimena, kad tėvas buvo 163, o patėvis – 193 centimetrų ūgio. Ir šis faktas nulėmė mergaitės vaikystę. Kai Isabelle buvo ketveri, ją apžiūrėjęs vaikų gydytojas konstatavo, kad ji tikrai bus aukšta.
„Motina nenorėjo, kad būčiau tokio ūgio kaip ir jos vyras, mano patėvis“, – pasakojo I.Caro.
Po vizito pas mediką Isabelle retai kada galėjo išeiti iš namų, o jei motina ir išleisdavo, tai tik šaliku apsimuturiavusią burną ir nosį.
Iki tol pusiau normalūs buvę vaikystės metai virto kalėjimu. Isabelle negalėjo lankyti mokyklos, tad pamokas tikrino motina. Abi gyveno atsiskyrusios nuo žmonių sename name Normandijoje, netoli Paryžiaus. Artimiausias kaimas buvo už dviejų kilometrų.
Kartą per savaitę ateidavo smuiko mokytojas. Nuolat keliaudavęs patėvis į namus užklysdavo kartą per dvi savaites – valgydavo, miegodavo ir vėl dingdavo.
„Jis žinojo, kad motina laiko mane įkalintą namie, bet neprieštaravo tokiam jos elgesiui. Patėviui mano gyvenimas nė kiek nerūpėjo“, – pasakojo I.Caro.
Žaislais apipilta belaisvė kelis kartus per dieną keitė drabužius ir svajojo apie kitokį gyvenimą. Vienintelį kartą per metus, per Kalėdas, Isabelle su motina aplankydavo savo senelius.
„Žinoma, jiems nė žodeliu negalėjau užsiminti apie savo šiokiadienius. Privalėjau elgtis taip, lyg mūsų namuose gyvenimas tekėjo normalia vaga“, – prisimena I.Caro.
Iš kur mergaitė žinojo, kas yra normalu? „Iš knygų ir televizoriaus, kurie buvo vienintelis mano langas į pasaulį. Neišeidama iš namų nuo kasdienybės slėpiausi knygų pasaulyje“, – prisipažino I.Caro.
Isabelle motina nepaliaujamai verkdavo, jei nepaskambindavo savo taip pat depresijos kamuojamai seseriai. Telefonu jos kalbėdavo valandų valandas ir vis ta pačia tema: kokiu būdu norėtų nusižudyti.
Kai Isabelle buvo 15 metų, jos teta, motinos sesuo, pasitraukė iš gyvenimo: krito po sunkvežimiu. Jau tuo metu mergaitė kentėjo nuo liguisto potraukio liesėti. Būtent motinos sesuo, iš profesijos medicinos sesuo, pirmą kartą ištarė pavadinimą ligos, kurios šešėlyje jau daugiau nei dešimtmetį gyvena I.Caro, pati tapusi šešėliu: anoreksija.
Liguisto potraukio liesėti pradžią mergaitė sieja su šia istorija.
„Mūsų virtuvėje stovėjo viryklė su dujų balionu. Šie būdavo atgabenami iki namo tvoros, o nuo ten ilgoką kelio gabalą juos, sveriančius 35 kilogramus, tempė mama. Vis dar prisimenu jos kartą pasakytus žodžius: „Ar gali įsivaizduoti, ką jauti, kai esi priversta tampyti 35 kilogramus? Šis svoris – nepakeliamas“.
Iki tol sveika buvusi 12-metė Isabelle susirgo sunkia anginos forma.
„Ir štai tuomet, po aštuonerių metų pertraukos, motina pagaliau mane nuvedė pas gydytoją. Šis pamatavo ir pasvėrė. Dėl mano ūgio – 152 centimetrai – mama jautėsi labai laiminga. Bet jos veidas įgavo keistą išraišką, kai gydytojas pasakė svorį: 39 kilogramai. Pagalvojau: sveriu daugiau nei dujų balionas, esu jai našta. Užsigeidžiau svarstyklių ir pradėjau laikytis dietos“, – pasakojo I.Caro.
Iš pradžių paauglės troškimą rėmė ir motina. Bet kai duktė pradėjo nieko nevalgyti, motina iš baimės plačiau atvėrė kalėjimo duris. „Ji manė, kad jei pradėsiu sportuoti, atsiras ir apetitas“, – sakė I.Caro.
Mergina pradėjo čiuožti, lankyti baleto pamokas, griežė smuiku nebe namuose, o konservatorijoje.
Isabelle pradėjo valgyti po nedaug, – jai atrodė, kad to pakanka, – bet čiuožti ir šokti baletą buvo per sunku, tad pastarojo pamokų teko atsisakyti. Kartais vieną, kartais du kartus per metus, motinai leidus, pasikviesdavo į namus draugių.
Viską, kad ir kuo užsiimtų, Isabelle darė nuodugniai, kaip ir daugelis žmonių, kenčiančių nuo liguisto potraukio liesėti. Griežė smuiku taip, kad galėjo drąsiai pasirodyti per koncertą, tobulai čiuožė, be jokio vargo išlaikė brandos egzaminus, apsigynė teatrologijos magistro laipsnį, parašė darbą apie savo dievaitę – Prancūzijos kino žvaigždę Isabelle Huppert. Norėdama būti panaši į ją, plaukus nusidažė šviesiai rudai, veidą padabino dirbtinėmis strazdanomis.
I.Caro lankė aktorystės meistriškumo pamokas garsioje Paryžiaus „Cours Florent“ mokykloje. „Scenoje pamiršdavau viską, savąjį „aš“, jaučiausi laisvas žmogus“, – prisimena I.Caro.
Tiesa, vaidmenis jai siūlė retai, ir jei pakviesdavo, tai vaidinti narkomanių ar ligonių.
Trokšdama viską atlikti kuo stropiau, Isabelle labiausiai stengėsi suliesėti. Ir jai pavyko. I.Caro kūnas tapo skeletu, jos valios triumfu. Kai mergina jau nebegalėjo pastovėti, motinai teko neįgaliųjų vežimėliu stumti ją į universitetą.
Isabelle nebenorėjo gyventi su motina, bet jai buvo būtina jos pagalba. Merginai vis tekdavo gulti į ligoninę.
„Ligoninėje jaučiausi izoliuota. Toks buvo ir visas mano gyvenimas. Į skrandį stūmė zondą, lyg penimai žąsiai kimšo siaubingą maistą. Mane vertė priaugti svorio. Bet vos tik paleisdavo iš ligoninės, šis vėl nukrisdavo“, – pasakojo I.Caro.
Mergina nekentė prievartos. Ji tapo kaprizinga tirone – tai būdinga jos patologinei ligai. Ir kaip visi į tironiją linkę žmonės, Isabelle nebuvo laiminga, nes bijojo prarasti savo kūno ir proto kontrolę.
„Liguistą potraukį liesėti turintys asmenys mano, kad jie viską kontroliuoja, nors kontrolę yra jau seniai praradę“, – prisipažino I.Caro.
Buvo laikas, kai ji svėrė tik 25 kilogramus. Prieš pusantrų metų I.Caro komos būsenos buvo paguldyta į ligoninę. Tai, kad keturias dienas be sąmonės gulėjusi mergina išgyveno, panašu į stebuklą.
„Susidūrusi akis į akį su mirtimi išsigandau. Ir tada pasiryžau pasveikti“, – kalbėjo Isabelle.
Ji paliko motinos namus ir persikėlė gyventi beveik už tūkstančio kilometrų nuo jos – į Marselį. Jauna moteris tvirtino, kad dabar reguliariai lankosi pas psichiatrą ir kartą per mėnesį kreipiasi į kardiologą. Paėmus kraujo mėginius ant jos liesų, išdžiūvusių rankų matyti didžiulės mėlynos dėmės.
Ar ji jau pasveiko?
„Ne. Bet einu šiuo keliu. Svarbiausia – neturiu prarasti nė gramoxsvorio. Dabarxvalgau viską, išskyrus ryžius ir bulves, kurių negaliu prisiversti valgyti“, – neslėpė I.Caro.
Jos gyvenimo pradžia Marselyje nebuvo lengva. „Metus niekas su manimi nebendravo. Ilgą laiką nedrįsau išeiti iš namų, nes negalėjau ištverti žmonių žvilgsnių, nenorėjau girdėti tokių komentarų: „Ir ko ji dar slampinėja? Tokių kaip jos vieta – ligoninėje“. Dėl jų ne kartą išeidavau iš kavinės, o per Naujuosius metus manęs neįleido į diskoteką. Turiu partnerį, bet mūsų santykiai komplikuoti. Jaučiuosi labai vieniša“.
Kai praėjusių metų birželį ji dalyvavo prancūzų televizijos laidoje apie liguistą potraukį liesėti, su ja pradėjo sveikintis kaimynai. Paskui Isabelle apsinuogino priešais O.Toscani objektyvą, ir praėjusį rugsėjį didžiulės jos lieso, išdžiūvusio kūno nuotraukos atsidūrė ant Milano namų.
Kai mergina kreipėsi į bendrovę „Nolita“, prašydama jai atsiųsti drabužių, O.Toscani pasirūpino, kad ji gautų 38 dydį.
„Ji norėjo vaidinti modelį, o mano elgesys buvo užuomina jai, kad modeliai turi būti normalūs, o ne kentėti nuo liguisto potraukio liesėti. 38 dydis – normalu. I.Caro dėvi 32 dydžio drabužius ir šis jai per didelis“, – sakė merginos atradėjas.
Isabelle ir neslepia, kad fotografas O.Toscani pakeitė jos gyvenimą. Dabar ji – visuomenės dėmesio centre, o tai, anot jos, būtent ta vieta, kurios nusipelnė. I.Caro pasisamdė advokatą, pageidauja agento, peržiūri kiekvieną savo nuotrauką, nori parašyti knygą, sukurti filmą, vėl trokšta išeiti į sceną.
„Susitaikysiu su tuo, kas esu“, – tvirtino ji.
Toks I.Caro požiūris – pasibaisėtinas. Tik tuomet, jei jos mąstysena pasikeis ir ji nesitaikstys su dabartine savo išvaizda, galės pasveikti. Bet kai I.Caro taps sveika, jos šlovė baigsis.
O jos siekimas būti visuomenės dėmesio centre – beribis. Jei tikėtume Isabelle žodžiais, šitaip ji elgiasi dėl to, kad metų metus slapstėsi nuo žmonių, gyveno izoliuota.
Tai, ko visuomenė nemato per televiziją, pateikiama I.Caro interneto tinklalapyje: Isabelle vonioje, Isabelle vilki bikinį, Isabelle apsitempusi šortus. Ji gauna elektroninių laiškų, kuriuose reiškiamas susižavėjimas ne tik jos drąsa, misija, bet ir figūra.
I.Caro tinklalapyje visuomet spindi dietinių piliulių reklama – „Visuomet liekna!“. Bendrovės „Nolita“ tinklalapyje išdžiūvusį Isabelle kūną nuo liekno modelio, demonstruojančio šio prekės ženklo drabužius, skiria vos vienas kompiuterio pelės spragtelėjimas. Fotografas O.Toscani perspėja: „Mados užkulisiuose tyko mirtis“.
Jei tokio tikslo jis siekė savo reklamine nuotrauka, tai ji ne tik glumina, bet ir kelia pasišlykštėjimą. Prancūzų rašytojas Jeanas Philippe’as de Tonnacas, jaunystėje kentėjęs nuo anoreksijos, O.Toscani ir I.Caro žingsnį vadina „dviprasmiškai naiviu“.
Anoreksija – neužkrečiama liga, ji giliai slypi ligonio gyvenimo istorijoje. „Ši reklama – apgaulinga, nes, prisidengus liesu kūnu, propaguojama mada“, – įsitikinęs J.Ph.de Tonnacas.
Dėl grėsmės pažeisti žmogiškąjį orumą Prancūzijos reklamos žinyba neleido rodyti fotografo O.Toscani reklamos su I.Caro. Šis sprendimas jai visiškai nesuprantamas. Pasak jos, būtina žiūrėti realybei į akis.
Kokiai realybei?
I.Caro negali keliauti viena: neturi jėgų panešti savo lagamino, atidaryti viešbučio kambario durų, kurios jai atrodo tokios pat sunkios kaip pilies. Viso to kaltininkas vienas – anoreksija. MM