Žavi ir veikli moteris gali valandų valandas šnekėti apie lietuvišką kiną, džiaugtis pelnytais apdovanojimais, dalytis ateities planais. „Esu laiminga“, – tvirtino ji. Tačiau ar iki visiškos laimės užtenka sėkmės profesinėje srityje?
Daugiau nei prieš 12 metų, po pusantrų metų santuokinio gyvenimo, žuvo Ievos vyras Laurynas. Jauna moteris liko su mažu kūdikiu ant rankų. Jųdviejų sūnui Martynui buvo vos devyni mėnesiai. Tačiau ji nė akimirkos neleido sau ir kitiems jos gailėtis.
Ieva žino ne vieną istoriją, kai panašios nelaimės sužlugdė, rodos, stiprius žmones. Ievos vyro žūtis nepalaužė. Tik užgrūdino. Dabar ji vadovaujasi taisykle, kad blogiau jau nebus.
„Nelaimės sustiprina. Dabar manęs niekas negąsdina, niekas neatrodo neįmanoma. Aišku, galiu svarstyti, kokia aš nelaiminga ir kaip man nepasisekė, ir taip nugyventi visą gyvenimą. Tačiau aš moku džiaugtis tuo, ką turiu. Negalvoju, kaip galėtų būti dar geriau“, – sakė save optimiste vadinanti prodiuserė.
Kino srityje dirbanti moteris visuomet apsupta vyrų – režisierių, aktorių, scenaristų, operatorių. Tačiau net ir po tragiškos vyro žūties praėjus daug metų Ieva vis dar viena. Ji neslėpė: vyrų jos gyvenime būta. Tačiau iki šiol nepasisekė surasti to, su kuriuo būtų taip gera, kaip buvo gera su Laurynu.
- Dirbate tokį darbą, kad dažniausiai esate apsupta vyrų – režisierių, operatorių, scenaristų. Ar naudojatės moterišku žavesiu siekdama sėkmės?
– Matau daug pliusų, kad esu moteris. Vyrai su mumis elgiasi mandagiau, rodo didesnę pagarbą. Moteriai sunkiau pasakyti „ne“. Pažįstami neretai manęs klausia, kaip man pavyko iš kokios nors užsienio konsultacinės firmos patarimų gauti nemokamai.
Atsakymas paprastas – aš nebijau prašyti pagalbos. Skambinu ir sakau, kad nežinau, kaip elgtis, gal jie man gali padėti, patarti. Neigiamų atsakymų nesulaukiu. (Juokiasi.) Niekada neturėjau baimės jausmo. Visada manau, kad pa-klaususi, paprašiusi pagalbos nieko neprarasiu.
– Kino versle jums sekasi. Ar pakanka vien profesinės sėkmės iki visiškos laimės? Ar galima įsiteigti, kad jei mylimo žmogaus šalia nėra, jo ir nereikia?
– Negalėčiau sakyti, kad nėra ir nereikia. Tikiuosi, kad kada nors sutiksiu žmogų, kuris man patiks, su kuriuo norėsiu sukurti naują šeimą. Dabar apie tai, kad ko nors trūksta, stengiuosi negalvoti. Jaučiuosi laiminga, nes darau tai, kas man patinka. Yra žmonių, kurie atėjus pirmadieniui dejuoja, kad ir vėl reikės eiti į darbą. Man taip nėra.
Džiaugiuosi, kad žmonės, su kuriais dirbu, nėra vien kolegos. Jie – geri draugai. Esame tarsi šeima. Tai man – didelė vertybė. Aišku, kartais pasvarstau, kad reikia susirūpinti asmeniniu gyvenimu.
Būna taip, kad bendrauju su žmogumi, tada pagalvoju: „Nėra laiko“. Ir nutraukiu santykius. Tai nėra gerai. Labai daug keliauju – į festivalius, seminarus, konkursus. Ten susipažįstu su įdomiais žmonėmis.
Bet jei su kuo nors labai susi-draugauju, atstumas daro savo.
– Dabar šalia jūsų yra artimas vyras?
– Taip. Dabar mano gyvenime artimas vyras yra. Bet jis ne šalia. Jis gyvena ne Lietuvoje.
– Aplink jus sukinėjasi daugybė vyrų. Ir ne bet kokių. Menininkai – įdomios, žavios asmenybės. O viename interviu pareiškėte, kad po vyro mirties neturite ir neturėsite kito vyro.
– Gal taip pasakiau todėl, kad iki šiol neatsirado tokio vyro, kuris man tiek daug reikštų, kiek reiškė Laurynas. Aš gana greitai susižaviu, bet tai greitai ir praeina. Turėjau draugų, su kai kuriais gyvenome kartu. Tuo metu atrodė, kad tai labai reikšminga, kad jausmai labai stiprūs. Tačiau po tam tikro laiko supratau, kad tai – pripratimas, jaukūs santykiai, bet tikrai – ne meilė.
Yra keletas draugų, kurie man labai patinka, galbūt aš jiems net labiau. Bet nėra tokio, už kurio norėtųsi ištekėti.
Būdama jaunesnė leisdavausi į avantiūras. Dabar, jeigu žinau, kad tai ne man skirtas, stengiuosi išlaikyti atstumą ir nesivelti į romantiškus dalykus.
– Kai netenki mylimo žmogaus, pradedi jį idealizuoti. O juk realiame gyvenime idealių nebūna.
– Tikra tiesa. Mūsų su Laurynu santykiai tikrai nebuvo idealūs. Ir pykdavomės, ir skirdavomės, ir vėl taikydavomės. O Jėzau! Ne kartą esu sakiusi: „Palieku tave ir išeinu gyventi pas mamą“.
Atėjęs manęs pasiimti Laurynas mano mamai sakydavo: „Ji mano žmona ir turi gyventi su manimi“ ir išsivesdavo namo. Visko būdavo. Bet gal tai ir buvo žavu.
Buvo laikas, kai po vyro žūties verkdavau kiekvieną dieną. Bet kokia smulkmena, prisiminimas sukeldavo ašaras. Pavyzdžiui, prisiminus, kaip Laurynas vidury nakties per visą miestą man nešė ledų.
Kone kasnakt jį sapnuodavau. Labai dažnai, kad nelaimė – tik sapnas. Laurynas pareina namo ir vėl gyvename lyg nieko nebūta, vėl viskas gerai. Dabar nebesapnuoju. Bet nėra nė vienos dienos, kad jo neprisiminčiau.
Jis visada – mano mintyse. Rodos, visada kažkur šalia. Bet nebeverkiu. Laikas gydo visas žaizdas. Atsiranda naujų žmonių, naujų prisiminimų, patirčių. Dabar apie praeitį galiu kalbėti labai ramiai.
Prisimenu tą etapą kaip labai gerą. Kiti žmonės pragyvena visą gyvenimą ir nepatiria to, ką patyriau aš. Aišku, norėtųsi, kad viskas būtų trukę ilgiau. Bet kiek yra skirta, tiek ir turi. Dabar mane džiugina kiti dalykai. Gyvenimas nesibaigia nelaime.
- Manote, kad tikrai mylima tik kartą gyvenime?
– Nemanau, kad antrą kartą negalima pamilti. Buvo metas, kai maniau, kad reikia su kuo nors gyventi. Nebūtinai susituokti, bet gyventi kartu.
Vienu metu supratau, kad taip nebegalima, kad turiu gyventi ne su tais, kurie nori su manimi gyventi. Turiu gyventi su tuo, su kuriuo aš labai noriu gyventi.
Geriau jau būti vienai nei su tuo, kurio nemyli. Reikia laiko, kad suprastum, ko nori, kad žinotum, jog tai tikrai tas žmogus. Kiek galima daryti tas pačias klaidas? Išsiskyrimai bet kokiu atveju būna sunkūs.
– Visus vyrus lyginate su Laurynu?
– Nesistengiu to daryti, bet gal taip savaime išeina. Įtariu, kad taip yra dėl to, jog viskas įvyko labai anksti. Susipažinome mokykloje. Man buvo dvylika, jam – trylika. Laurynas į mano klasę atėjo iš kitos mokyklos ir pradėjo įvedinėti naują tvarką, krėtė daug bjaurasčių.
Iš pradžių labai pykomės. Man atrodė, kad Laurynas suskaldys mūsų draugišką klasę. Vienijau visus, kad jį sudorotume, sumažintume jo įtaką. Paskui, net pati nesuprantu kaip, kovodami vienas su kitu labai susidraugavome.
Mokytojai manęs net prašydavo su juo sėdėti viename suole. Esą jis tik manęs vienos klauso ir netrukdo vesti pamokos. Jis buvo hiperaktyvus. Jam visada reikėdavo komentuoti, replikuoti, ko nors netikėtai paklausti. Bet mokslai jam sekėsi. Nesu-pratau, kaip jis taip sugeba – nieko neklausyti, bet vis tiek gerai atsiskaityti.
– Vadinasi, tiesa, kad nuo neapykantos iki meilės tik mažas žingsnelis?
– Taip. Pradėjome draugauti dar mokykloje. Man išėjus į kitą mokyklą ryšiai porai metų buvo nutrūkę. Kartą susitikome mieste, ir vėl viskas prasidėjo iš naujo. Mano tėvai labai priešinosi mūsų draugystei. Ne tik dėl jauno mūsų amžiaus, bet ir dėl to, kad Laurynas buvo velnių priėdęs.
Su Laurynu išoriškai buvome labai panašūs. Abu garbaniai. Būdavo nemažai problemų, kai nuėjus į barą prie Lauryno prieidavo koks nors vaikinas ir paklausdavo, ar gali pašokti su jo seserimi, tai yra manimi. Laurynas atrėždavo griežtą „ne“. (Juokiasi.) Jis buvo labai pavydus.
– Susituokėte labai anksti. Kodėl taip skubėjote?
– Susituokėme, kai man buvo 20 metų. Jau iki tol kurį laiką kartu gyvenome. Laurynas visada kartodavo, jog nori, kad būčiau jo žmona. Tais laikais buvo kitoks požiūris ir į santuoką, ir į mokslus. Dabar manau, kad gal reikėjo pirma pabaigti visus mokslus.
Tuo metu svarbiausia buvo sukurti šeimą, turėti vaikų. Vis dėlto kai gimė Martynas, man buvo nelengva, kamavo depresija. Buvau pripratusi gyventi sau: atsikelti, kada nori, eiti miegoti, kada nori, daryti, ką nori. O čia staiga tapau priklausoma nuo mažo žmogiuko, kuris pradeda verkti ir turi keltis, nors beprotiškai nori miego.
Laurynas labai džiaugėsi Martyno gimimu. Jis ir gimdyme dalyvavo. Kartu praleido visą naktį. Tuo metu tai nebuvo nei populiaru, nei įprasta, bet jis sakė, kad turi matyti, kaip gims jo vaikas.
Jis labai norėjo sūnaus. Glostydamas mano pilvą visuomet sakydavo, kad čia – jo sūnus. Aš net išgyvenau, kas bus, jei gims mergaitė.
Gimus Martynui Laurynas verkė iš džiaugsmo. Paskui man pareiškė, kad per mano gimdymą neteko 7 kilogramų. Įtariu, kad namie svarstyklės buvo ne taip sureguliuotos. Juk balerinos per spektaklį numeta tik 2–3 kilogramus. (Juokiasi.)
Tais laikais į gimdymo skyrių pašaliniams įeiti buvo draudžiama. Laurynas sugebėjo ne tik pats ateiti, bet dar ir draugų atsivesti. Slaugytojos juokėsi, kad Laurynui reikia kiekvienam draugui parodyti savo sūnų.
– Santuokiniu gyvenimu pasidžiaugėte tik pusantrų metų.
– Tais laikais buvo daug neramumų. Kartą Laurynas su draugais iš futbolo rungtynių ėjo namo. Vilniaus Sereikiškių parke juos užpuolė kažkokia gauja.
Laurynas buvo toks žmogus, kuris niekada nebėgdavo. Jeigu reikia muštis – mušis. Šalia buvę draugai dingo. Nebuvo jokių liudininkų. Taip niekas ir neišsiaiškino, nei kas ten buvo, nei kodėl.
Po sumušimo Laurynas visas kruvinas dar parėjo namo pas mamą. Į ligoninę jį jau išvežė be sąmonės. Gydytojams buvo sunku patikėti, kaip jis sugebėjo pareiti namo – kaukolėje buvo delno dydžio skylė. Po operacijos jis atsigavo, bet vėliau viskas ėjo blogyn. Laurynas ilgą laiką komos būsenos gulėjo reanimacijoje.
– Kiek laiko truko ta kankynė?
– Nuo rugsėjo iki vasario. Buvo labai sunku. Kiekvieną rytą prabusdavau su baime. Vos atsikėlusi skambindavau į ligoninę paklausti, kvėpuoja jis ar ne. Aplankyti galėjau retai – neleido. Būdavo, nueinu, jis guli ir atrodo, kad miega. Klausdavau: „Laurynai, ar pažįsti mane?“ Nesakydavo nė žodžio, tik verkdavo.
Žiauriausias laikas buvo, kai supratau, kad trauma pernelyg didelė ir jis niekada nebebus toks žmogus, koks buvo. Kai suvokiau, kad net jei Laurynas ir išgyvens, kažin ar ką besupras.
Jis – išdidus žmogus. Žinojau, kad jei sąmonė ir sugrįš, jis negalės pakelti to, jog negali pasirūpinti savimi. Vis dėlto iki paskutinės akimirkos tikėjau, kad Laurynas išgyvens, kad bus kartu su manimi.
Vienu metu būklė gerėjo. Tačiau vieną dieną gydytojai pasakė, kad vilčių nebėra. Kai Laurynas mirė, nuolat klausdavau savęs, kodėl seni žmonės, kodėl niekšai gyvena, o jauniems, geriems žmonės turi taip atsitikti?
– Pykote ant viso pasaulio?
– Kažkuriuo metu taip. Nuolat klausdavau: kodėl man taip turėjo atsitikti? Kodėl yra tiek daug blogų žmonių, kurie visiems kenkia, bet nugyvena visą gyvenimą? Kodėl žmogus, kuris myli, turi taip anksti išeiti?
– Su Laurynu buvote artimi 10 metų. Prieš nelaimę bloga nuojauta nekamavo?
– Gyvenome labai aktyviai. Būdamas tokio amžiaus negalvoji apie tai, kas tau ar tavo artimiesiems gali atsitikti. Negalvoji apie ligas, rizikingus dalykus. Tuo metu atrodo, kad visos nelaimės mūsų neliečia. Retkarčiais susimąstydavau, ką daryčiau, jei jo netekčiau. Stengdavausi tokias mintis vyti šalin.
– Policija taip ir nerado Lauryno žudiko. Pati nebandėte žūtbūt jo surasti?
– Gal ten buvo net ne vienas žmogus? Niekas nežino. Tuo metu teisėsaugoje buvo didžiulė netvarka. Manęs net niekas neapklausė, nepaklausė, su kuo jis bendravo. Nežinau, sutapimas ar ne, kad Laurynas ir prieš tai kelis kartus buvo užpultas. Niekas į tai nesigilino ir nesidomėjo. Bet tikiu, kad gyvenime vis tiek yra teisingumas.
- Kaip pavyko nepalūžti nutikus nelaimei?
– Visada buvau aktyvi, nenustygdavau vietoje. Po nelaimės norėjosi dar daugiau veiklos, bendrauti su žmonėmis, kad tik neliktų nė sekundės laiko pagalvoti. Pasilikti vienai su savo mintimis buvo tikra kančia.
Pradėjau mokytis – įstojau į Muzikos akademiją, visą savo energiją sukoncentravau į vieną tikslą. Labai greitai pradėjau dirbti. Tai labai padėjo.
Martyną prižiūrėjo pusė miesto – mamos, draugės, tetos, auklės ir netgi mano tėtis. Nežinau, kodėl, bet su Lauryno draugais visi santykiai nutrūko iš karto po nelaimės.
Žmonėms, kurie su manimi bendravo po nelaimės, buvo labai sunku. Jie nežinojo, kaip elgtis – ar šnekėti apie Lauryną, ką sakyti. Jauni nelabai turi patirties, kaip elgtis esant tokiai situacijai. O man būdavo sunku dėl to, kad jiems labai sunku. Nenorėjau, kad manęs gailėtų ir elgtųsi kaip su kažkuo, kam labai labai blogai.
– Su Lauryno tėvais bendraujate iki šiol?
– Nuolat bendraujame. Mano anyta labai gera. Prižiūri Martyną, labai juo rūpinasi. Jiedu drauge kasmet važiuoja vis į kitą šalį. Martynas apkeliavęs netgi daugiau šalių nei aš. Man tenka dažniausiai važiuoti į tas pačias.
Su anyta visada gerai sutarėme. Ji labai jaunatviška, tolerantiška, atvira, naujovių nebijanti moteris. Vaikystėje man tai darė didžiulį įspūdį. Esame draugės. Daugiau vaikų ji neturi, todėl šeimos šventes visuomet švenčiame kartu.
– Martynui gruodžio mėnesį suėjo trylika metų. Tai amžius, kai tėvo reikia labiausiai. Stengiatės jį atstoti?
– Stengiuosi būti viskuo, suprasti jo poreikius, į viską pažiūrėti ne tik iš moteriškos pusės. Vis dėlto nesu labai stipri moteris. Būna, kad pasakau: „Aš pavargau, padaryk tą ar tą“. Martynas padaro. Jis užaugo labai savarankiškas ir rūpestingas. Tikras džentelmenas. Neleidžia man sunkiau nešti, puola padėti. Gal jaučia, kad namie nėra stipraus vyro, todėl stengiasi viskuo pasirūpinti.
Pirmą kartą praėjusiais metais su Martynu išvažiavome dviese atostogauti į Kretą. Per Kalėdų atostogas buvome Slovakijoje. Kartu praleidžiame ne tiek daug laiko, kiek norėtume. Ne tik aš, bet ir jis labai užsiėmęs. Savaitgalius stengiamės praleisti kartu, nors neretai tenka dirbti ir per juos. Kinas – tokia sritis, kad turi padaryti darbą ir niekas neklausia, ar dėl to teks aukoti savaitgalius, naktis.
Mano darbas toks, kad namai yra lyg ir darbo vieta. Vakarais pas mus nuolat sukasi daug žmonių. Martynas bendrauja su mano draugais. Man atrodo, kad iš jų Martynas išpeša tai, ko jam reikia. Jis su visais randa kalbą. Jie jam net namų darbus padeda paruošti.
Man niekada nebuvo problemų dėl to, kaip Martynui pristatyti savo draugus. Žinau, kad vaikai neretai į tai žiūri labai skeptiškai. Bet Martynas visus priima geranoriškai.
Būna, kai aš matau, kad jam kuris nors mano draugas nepatinka. Nors Martynas nieko nesako, nusprendžiu nutraukti draugystę su tuo žmogumi. Tarsi savaime nutinka taip, kad ir man tas žmogus pradeda nebepatikti.
– Ar sunku sūnui paaiškinti, kodėl jo tėvo nėra šalia?
– Nebuvo taip, kad vieną dieną Martynas prieitų ir paklaustų: „Kur mano tėtis?“ Atrodo, kad dar nemokėdamas kalbėti jis jau viską žinojo ir suprato.
Martynas visada matė nuotraukas, visada apie tėtį kalbėdavomės. Ši tema niekada nebuvo tabu. Man atrodo, kad kai kalbi apie žmogų, jis šalia. Labai dažnai Martynui pasakoju, kaip jo tėtis elgėsi mokykloje, kaip gyvenome kartu. Martynui viskas, kas susiję su tėčiu, labai įdomu.
Laurynas buvo pasidaręs antresolę, savotišką lizdelį palubėje, kuriame tupėdavo vienas. Martynas panoro to paties. Paprašė senelio, kad jam padėtų pritvirtinti kopėčias. Neseniai nešėme dviračius į rūsį, tai jis viską išrausė, kad surastų ten močiutės padėtas tėčio plokšteles.
Martynas į Lauryną panašus ne tik pomėgiais, manieromis, humoro jausmu, bet ir išoriškai. Tikra tėvo kopija. Kažkas, pamatęs mažo Lauryno nuotrauką, manęs paklausė, kam pasidariau nespalvotą Martyno nuotrauką. Neatskyrė. Man miela, kad jie – tokie panašūs.