Sicilijoje gimęs G. di Stefano išgarsėjo dėl savo stipraus balso ir duetų su Maria Callas. Garsiausius vaidmenis tenoras atliko G.Verdi „Rigolette“ ir G.Donizetti „Luica di Lammermoor“.
2004-aisiais G. di Stefano buvo užpultas Kenijoje, kai vagys bandė nuplėšti grandinėlę nuo žmono kaklo. Po dviejų operacijų jis taip ir nepasveiko.
Nuo 1950-ųjų per savo ilgą karjerą G. di Stefano dainavo tokiuose prestižiniuose teatruose kaip Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan“, taip pat Vienoje ir Berlyne. Su scena jis atsisveikino 1992 metais Romoje.
Garsusis Luciano Pavarotti jį vadino maestro.
Muziko kritikai G.di Stefano vieningai vadino vienu ryškiausių ir
gabiausių pasaulinio lygio 20-ojo amžiaus antrosios pusės Italijos operos
dainininkų. Dideliame jo repertuare buvo Lenskio, Alfredo, Chozė, K?lafos,
Verterio, Rudolfo, Radameso ir kitos partijos. „Bel canto" karalius dažnai
filmavosi kine.
G.di Stefano paskutinį kartą viešai dainavo 1992 metų birželį, kai
Romos Karakalos termose pasirodė Giacomo Puccini operoje
„Princesė Turandot".
Tiesą sakant, L.Pavarotti už savo karjerą turėjo būti dėkingas G.di
Stefano, nes šis 1963 metais buvo priverstas atšaukti savo pasirodymą
operoje „Bohema" Londone. Jį pakeitė L.Pavarotti, kuris surengė tokį kvapą
gniaužiantį pasirodymą, kad bemat išgarsėjo.
Tiksli G.di Stefano mirties priežastis nenurodoma, bet dainininkas ilgai
sirgo: jis taip ir nepagijo nuo plėšikų sužeidimų, kuriuos patyrė 2004
metais atostogaudamas Kenijoje.
Garsusis tenoras, kuris nuo gruodžio buvo komos būsenos, per tą
apiplėšimą bandė apginti savo žmoną ir buvo sunkiai sužeistas į galvą. Jam
buvo atliktos dvi operacijos.