Niekam nebuvo paslaptis, kad dailininką mūzos dažniausiai aplankydavo rymant prie ugninio vandens taurelės.
„Žmogus todėl ir panašus į Dievą, kad yra toks vienišas“, – prieš keletą metų I.Mikuličiūtės dailės galerijoje atidarant dailininko ir poeto Liudo Gustainio parodą kalbėjo Raimundas.
R.Mikšys nevertino savo drobių: dovanodavo draugams, nebrangiai pardavinėdavo arba atsiskaitydavo jomis baruose ir užeigėlėse. Apimtas depresijos ir nevilties, daug savo vertingiausių paveikslų dailininkas yra sunaikinęs.
Nors ir netausodamas darbų, R.Mikšys buvo labai reiklus savo kūrybai, visada pabrėždavo, kad menininkas turi būti sąžiningas, nemėgdavo „chaltūrų“. „Geriau karti tiesa, negu saldus melas“, – vienas mėgstamiausių R.Mikšio posakių.
Daug metų dailininku rūpinosi jo gyvenimo draugė, dailės pedagogė ir galerijos savininkė Irena Mikuličiūtė. Žinia apie R.Mikšio mirtį ją pasiekė Ispanijoje.
I.Mikuličiūtė nuolat sielodavosi, kad Raimundas savęs visiškai netausoja, degina ir savo talentą, ir kūną.
„Kito tokio Kaunas niekada neturės. Jis sudegė ant savo ne vienerius metus deginto aukuro“, – kalbėjo artimai su tapytoju bendravęs poetas Gintaras Patackas.
R.Mikšio palaikai vakar buvo kremuoti Rygoje. Šiandien urna su pelenais bus atvežta į I.Mikuličiūtės dailės galeriją.
Dailininkas bus palaidotas trečiadienį Kleboniškio kapinėse.