Kai jis prisimena, kaip tėvas, pagautas emocijų, nužudė motiną, jam darosi baisu. Po to tėvas iššoko per balkoną ir užsimušė. Jo motina buvo labai graži, o tėvas – pavydus.
jis pasikvietė Miglę į savo namus, nors ji turėjo vaikelį. Ir Miglė tapo jo antrąja žmona.
Jo gyvenime visko buvo labai daug. Alkoholis, šėliojimai, moterys, tėvų netektis ir rokas, rokas, rokas.
Dvidešimt metų roko scenoje. Tiek laiko savo jaunystės muziką groja roko grupės „Rojaus tūzai“ vokalistas Povilas Meškėla ir nė akimirkai nepamiršta į kraują įaugusio šūkio: „Rokas – tai laisvė“.
Prieš ką 43 metų rokeris Meškėla maištauja dabar?
- Iki šiol esate ilgaplaukis. Vis dar maištaujate?
– Rokas visada kupinas maišto dvasios. Mūsų maištas vyko prieš gerus 20 metų. Mūsų tikslas buvo muzika, kurios klausėmės ir kurią grojome. Maištas kildavo dėl to, kad ta muzika buvo uždrausta – vos ne nusikaltėlis buvai, jei jos klauseisi, o jei dar tavo plaukai ilgi – vos ne žudikas.
– Bet savo įvaizdžio negalite atsisakyti iki šiol.
– Aš jau labai seniai ruošiuosi nusikirpti plaukus. Einu einu į kirpyklą – ir vis nenueinu. Paskambinu, sakau – ateisiu. Praeina pusė metų, vėl skambinu – gal galiu užeiti? Tai ateik, sako. Bet viskas taip susiklosto, kad plaukų kirpimą vis atidedu. Tačiau esmė – ne plaukai. Esmė – žmogaus vidus. Bet kirpsiuosi greitai.
– Ar jūsų idealai nepasikeitė – tie patys anksčiau ir dabar? Pavyzdžiui, Mickas Jaggeris?
– M.Jaggeris man nepatinka – juk jis nedainuoja, aš esu šiek tiek prie dainininkų. Jis daugiau veikėjas, mažiau – dainininkas. Bet „Rolling Stones“ – kieti, patikrinti ne dvejų trejų metų, o dešimtmečių. Taip pat – „Aerosmith“, „Eagles“ arba „Pink Floyd“. Čia yra svoris.
Taip, jie kažkada buvo mano idealai – klausiausi jų, nesupratau, bet man labiau patiko, kaip džeržgia gitara. Tada toks buvo roko supratimas. O klausydamasis Bobo Dylano, Davido Coverdale’o, kurie taip pat labai patiko, pradėjau mokytis dainuoti. Paskui juos pamačiau gyvai dainuojančius – pasirodo, viskas yra paprasčiau.
– Dabar juos suprantate kitaip?
– Gerbiu, nes iš jų šio bei to išmokau. Visą laiką norėjau lygiuotis į juos, nes daugiau nebuvo į ką. Išeina žmogus į sceną, dainuoja, sako, jo balsas gražus. Na, ir kas, kad gražus, bet širdies nėra, niekas neplaukia iš vidaus. Po tam tikro laiko žmonės pagaliau išgirsta, kas iš tikrųjų dainuoja ir turi dvasią, o kas tiktai miauksi.
– Ar dabar jūsų koncertinis gyvenimas toks pat intensyvus kaip anksčiau? Kuo dar užsiimate?
– Koncertuojame su „Rojaus tūzais“, bet ne tiek daug, kaip jaunystėje. Tokia muzika Lietuvoje neprigijo. Labai svarbu išlaikyti grupę ir groti muziką, kuri tau patinka. Bet kartais turi šiek tiek pagroti ir iš kito repertuaro, kad žmonės galėtų atsipalaiduoti. Kartą girdėjau, esą kai išeina į sceną ir dainuoja Meškėla, klientas nustoja valgyti ir pradeda klausytis. O kai esi pakviestas į „tūsą“, turi padaryti šventę, kad žmonės atsipalaiduotų.
Ką dar veikiu? Turiu mokinių – juos mokau dainuoti. Eurovizijos konkursui parengiau Jeronimą Milių. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje studijuoju džiazinį dainavimą.
– O kam? Juk dainuoti mokate.
– Tarp roko ir džiazo labai didelis skirtumas – visai kitoks balso nustatymas. Nuėjau ten, sėdžiu, repetuoju ir noriu įsikirsti. Dabar esu dykumoje – džiaze. Kažkur matau oazę, o gal tai – miražas. Norint patekti į tą oazę, reikia iki jos nueiti. Kaip nori – pėsčiomis, kupranugariu.
– Norite dainuoti ir džiazą?
– Į džiazą aš noriu įsikirsti. Man įdomu. Galiu ir intuityviai dainuoti – apžaisti balsu, pataikyti ar nepataikyti, mosikuoti rankomis. Sakysiu – tai džiazas ir žiūrėsiu labai rimtomis akimis. Iš tikrųjų tai bus padrika bala.
- Ar muzikanto keliu iki šiol padeda žengti žmona Miglė?
– Padeda, jei aš vis dar dainuoju, vis dar scenoje.
– Ar ji lankosi jūsų koncertuose?
– Ją kviečiu į tuos koncertus, kur būna kas nors nauja ar truputį kitaip. O į kitus, sakau, neik, juos jau girdėjai.
– Ar žmona nepriekaištauja, kai iš koncertų namo parsibeldžiate tik paryčiais? Kai ką nors pamirštate nupirkti, parnešti, nuvežti?
– Maisto produktus stengiuosi supirkti aš. Kam Miglei stumdytis eilėse, tuo labiau kad tuomet, kai ji grįžta iš darbo, parduotuvėse būna daug žmonių. Man pirkti patinka, aš žinau, ko reikia, vienas, du – ir viskas supirkta. Miglė kartais sako – šiandien kepsiu kugelį. Jai nereikia bėgti į parduotuvę bulvių – jų nupirkta.
O dėl kitų dalykų – koncertų, gastrolių Miglė viską puikiai supranta. Ir tokius niuansus kaip pasisėdėjimai, pasibendravimai arba kai važiuoji koncertuoti ir namo negrįžti. Tiesiog žmogus viską supranta. Mes juk dirbame, kai kiti ilsisi. Dėl to mane kankina savigrauža – jei draugai kviečia atvažiuoti pavakaroti, 95 procentai mano atsakymų būna „ne“. Dėl to, kad negaliu. Ir tie žmonės mane supranta.
– Kiek metų gyvenate drauge su Migle?
– Aštuoniolika! Ne, gal devyniolika, o gal – septyniolika. Maždaug tiek. Mes susipažinome atsitiktinai kažkuriame bare. Pasakiau kelis komplimentus, gražiai pabendravome. Ji man krito į širdį – labai geros akys, gerietė. Pusę metų stengiausi laikytis netoli to baro – gal vėl ją pamatysiu, sužinosiu gatves, kuriomis ji vaikšto.
– Tada nepaprašėte jos telefono numerio?
– Ne. Tokiais atvejais būna taip – kompanija pasėdi ir išsiskirsto. Bet pagaliau mudu atsitiktinai susitikome, pasišnekėjome. Paskui vėl susitikome. Jau neatsitiktinai. Ir kartą jai pasiūliau: „Tai ateik pas mane gyventi“. „Bet aš turiu vaikelį“. „Ir gerai. Abu ateikite“. Tada jos Rokui buvo, atrodo, dveji su puse metų. Maždaug po dvejų metų mudu susituokėme.
– Ar šeima – jūsų uostas, kur galite atsigauti po nesėkmių ir atsipeikėti po sėkmių?
– Visada grįžtu į šeimą – puikiai žinau, kur mano namai. Visko pasitaiko – esu gyvas žmogus. Pasitaikė, prieš 10 metų kelis kartus grįžau „įkalęs“. Miglė tokiais atvejais nepuola į ašaras, nepuola rėkti. Ji ramiai pasižiūri – ir jai viskas aišku.
Įdomus žmogus ta Miglė. Ji baigusi medicinos mokyklą. Lankė jogos pratybas. Dabar medituoja namuose viena, skaito filosofines, psichologines knygas. Dėl jauniausio sūnaus Mato buvo priversta stipriai susidomėti psichologija. Pažiūriu į jos knygas – sunkiai suprasčiau.
– Kuo užsiima jūsų sūnūs?
– Vyriausias – Mantas, jam – 24-eri, baigė studijas, dabar jau dirba. Jo darbas – kažkoks keistas, susijęs su ventiliacija. Kitas sūnus, Rokas, dabar ieškojimų kelyje. Matas – moksleivis, jam 15 metų.
– Ar drauge su sūnumis važiuojate į gamtą iškylauti, žvejoti?
– Nežvejojame ir į gamtą nevažiuojame. Jie būna gamtoje su savo kompanija. Jie labiau prie žemės, o aš – prie asfalto. Gamtoje man patinka iš vakaro, o kitą dieną norisi grįžti atgal į miestą.
Miglė – gamtos žmogus, jai gamtoje labai patinka.
– Negi neieškote kompromisų?
– Ieškome. Ir surandame. „Nori pailsėti gamtoje – tai ir ilsėkis“, – sakau jai. Pas mus – laisvė, o ne „ką žmonės pasakys?“, jei žmona važiuos į gamtą be vyro. Į gamtą ji važiuoja su draugų šeimomis, pernai išsiruošė į baidarių žygį. Tos išvykos dažniausiai būna savaitgaliais arba per atostogas. O mano savaitgaliai būna užimti.
– Muzikantų tyko daug pagundų – alkoholis, narkotikai, moterys...
– Miglė privalo tai suprasti. Ir ji tai supranta. Aš nemėgstu prieš koncertą išgerti 50 gramų. Niekada to nedarau. Po koncerto, jeigu kitą ir dar kitą dieną nereikės lipti ant scenos, galiu atsipalaiduoti. Esu maksimalistas.
Jeigu koncertas baigiasi pirmą valandą nakties, galime pasėdėti. Bet ne taip, kad vienas išgers 50 gramų, kitas – 50 gramų ir – ačiū, buvo smagu, viso gero. Man patinka platūs mostai. Kad būtų šampano, gėlių. Daug. Kad šampanas veržtųsi iš butelių su purslais, o gėlės – ne „buketukas“, o penkiasdešimt, šimtas žiedų – kad iš glėbio kristų. Man patinka po geros „tūsovkės“ įvirsti į namus su milžinišku glėbiu gėlių. Taip būna nedažnai, bet būna. Ir dar bus.
- Kokia buvo jūsų karjeros pradžia?
– Mokiausi groti akordeonu muzikos mokykloje, kaip ir daugelis vaikų. Bet nebuvo taip, kad užgrojau, ir visi susiėmė už galvos: „Jėzau, koks talentingas“. Po aštuonių klasių pradėjau mokytis tuometėje J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje. Išgirdau „Deep Purple“ albumą „Made in Japan“. Namuose stovėjo pianinas, nupirktas man ir seseriai, bet aš nelabai mokėjau juo groti. Todėl klausiausi tos plokštelės ir bandžiau dainuoti.
Po kiek laiko sugalvojome „Kelpšoje“ sukurti pankroko operą. Ji vadinosi „Aštuntas į Portugaliją“. („Aštuntas“ – tai autobuso numeris). Už tą operą pusė „chebros“ buvo įtraukta į įskaitą, aš – kaip lyderis. Kodėl? Ne taip, kaip reikia, atrodėme – ant galvos skiauterė, veidas – dažytas, scenoje – rėkavimai.
– Ar ta opera buvo politizuota?
– Aišku, kad taip. Portugalija – tai kaip laisvės simbolis. Arba – pas ką šiandien galime nuvažiuoti „į Portugaliją“? Portugalija – tai kaip „plotas“.
O paskui, kaip ir visame pasaulyje, kūrėme grupę. Atėjau pas tokius „bičus“ pabandyti dainuoti. Jie nuo mokyklos laikų grojo gitaromis. Pabandžiau, bet juos po kelių savaičių paėmė į armiją. Dvejiems metams. Aš laukiau jų. Jie grįžo, susitikome, apsikabinome – na, pradėsime groti. Po pusantro mėnesio mane paėmė į armiją. Tada jie laukė manęs.
Prasidėjo atšilimas. Kažkuris politikos veikėjas pasakė, kad jaunimą reikia palaikyti. Buvo pradėti rengti koncertai, festivaliukai. Tada mes užlipome ant scenos, užgrojome, visiems pasidarė silpna. Ir mums patiems buvo silpna. Po vieno tokio festivaliuko grupė „Katedra“ tapo žinoma. Ir po truputį viskas įsivažiavo. Mūsų muzika buvo „ne tokia“, ir tai buvo nauja. Mes buvome maištautojai – dainavome „Pavojus“, „Aguonas“.
– Ar tik ne „Mes – jėga“ atvėrė grupei kelius į didžiąją sceną?
– Taip, ši daina – „Katedros“ vizitinė kortelė. Mes tuos „gabalus“ kurdavome visi, ištisas dienas leisdavome drauge – repetuodavome Kino studijoje. Apie 11 valandą ateidavome ir būdavome toje Kino studijoje iki vakaro. Tuometė „Katedros“ sudėtis – tai Romas Rainys, Ričardas Laginauskas, Algis Radavičius, Marius Giedrys ir aš. Grojome ketverius metus. Bet ta „Katedros“ sudėtis iširo. Buvo pridaryta daug nesąmoningų klaidų.
– Susipykote, išsisėmėte?
– Nei tas, nei anas. Dėl požiūrio į muziką mes šiek tiek susikivirčijome. Jie norėjo groti sunkesnę muziką – tuo metu buvo populiarus „trash metal“ stilius. Aš norėjau dainuoti. Vokalisto funkcija toje muzikoje – riaumoti. O aš nenorėjau riaumoti.
Kita vertus, tada mes tą muziką taip supratome. Man labiau patiko amerikinis rokas – vos vos lengvesnis. Noriu pabrėžti – muzikantus, grojančius ten, Vakaruose, ir čia, Lietuvoje, skyrė krūva dalykų. Čia nebuvo pakankamai muzikinės informacijos. Mes viską, ką tuo metu padarėme, padarėme iš klausos.
– Tada jūsų gyvenimas buvo audringas.
– Per savo gyvenimą su „Katedra“ ir po jos aš tiek visko mačiau, susikaupė tokia patirtis, kad galėčiau parašyti spalvingą knygą. Tada baigiau J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą ir vos sulaukęs 19 metų vedžiau. Netrukus žuvo mano tėvai.
Paskui pradėjome groti. Prasidėjo auksiniai dalykai. Aš mačiau alkoholizmą – galėjau prasigerti, įklimpti į narkotikus. Yra šiek tiek pinigų – tuoj panos, rokenrolas. Aišku, kad mes linksminomės – tai natūralu. Visko buvo labai daug.
Būdavo, atvažiuojame į koncertą kuriame nors mieste. Susirenka spalvingas kolektyvas, kuris mus palaiko, taip pat ir panų. Sėdime, šnekamės – vyksta bendravimas.
– Tas bendravimas buvo įkvėpimas, varomoji jėga?
– Apie tai negalvodavau. Turėjo būti gerai sugrota, mes turėjome pasirodyti geriausiai. Norėjome būti kieti. Ir buvome kieti. Bet su polėkiu – ne dėl pinigų grojome. O po koncerto, aišku, pasėdėdavome.
– Užsisakydavote striptizo šokėjų?
– Tos, kurios norėdavo, pačios šokdavo. Perkamų šokėjų ir šokių tais laikais nebuvo.
– Tada pabandėte narkotikų?
– Vieną kartą rūkiau marihuanos, vadinamosios žolės, cigaretę. Jau po „Katedros“. Kažkas pasiūlė. Paskui klausia – ar „veža“? Nieko nepajutau – nevežė.
– Ar skaudžiai išgyventa tėvų žūtis persekioja iki šiol?
– Kai tai prisimenu – baisu. Bet kad persekiotų – taip nėra. Tėvas nužudė motiną pagautas emocijų. Paskui jo šuolis per balkoną buvo mirtinas. Mano mama buvo labai graži, o tėvas – labai pavydus. Mama buvo labai komunikabili, o jis – kitokio kirpimo.
Būdavo, jis tyli, o ji bendrauja. Automatiškai visa kompanija bendrauja su ja. Tas, kuris tyli, kaip dabar man atrodo, pasijunta nereikalingas. Vienintelis dalykas, dėl ko įvyko tragedija, – pavydas. Nesveikas.
Kai mes su seserimi buvome paaugliai, kartkartėmis išlįsdavo tėvo pavydas. Jei kituose namuose barniai prasideda padauginus alkoholio, pas mus viskas būdavo atvirkščiai – tėvas negerdavo, jo protas būdavo blaivus, bet vis tiek prasidėdavo priekaištai. Kai pas mus per Naujuosius metus, Kalėdas ar gimtadienį suvažiuodavo mamos seserys, tėvo giminės, jis ir tada negerdavo, tik svečiams į stikliukus pilstydavo.
Nuo to laiko praėjo daug metų. Žiūriu kokį animacinį filmą, pavyzdžiui, „Ežiukas rūke“, kuris labai sujaudina, ir verkiu. „Tėvai, tu ką – verki?“ – stebisi sūnus. „Verkiu“, – sakau. Verkiu ne tiek dėl filmo, o dėl to, kad žinau daug panašių situacijų, susijusių su mano paties gyvenimu.
– Kažkada buvote vedęs merginą Lietuvoje neįprastu vardu – Ifigenija. Ar tik ne atkaklios gerbėjos išskyrė pirmąją jūsų šeimą?
– Viskas ėjo ir praėjo. Gal ir buvo kokių susižavėjimų, bet aš nieko neprisimenu. Jeigu būtų buvę kas nors ryškaus, nesakyčiau iš pagarbos tam žmogui. Aš gerbiu moteris. Tarp manęs ir Ifigenijos baigėsi meilė – tai svarbiausia. Mokydamiesi muzikos mokykloje mudu draugavome trejus metus.
– Jeigu pagal tuometes moralės normas gyvenimas nesusituokus būtų buvęs priimtinas, gal Ifigenijos nebūtumėte vedęs?
– Būčiau vedęs. Todėl, kad ji pastojo. Ji man pasakė, kad yra nėščia, kad tyliai ramiai pasidarys abortą. Dar ko! Jei taip atsitiko – tuokiamės. Abortų daryti negalima – vaikai duoti Dievo. Aš – tikintis žmogus, nors nevaikštau kiekvieną sekmadienį į bažnyčią. Nuėjome į santuokų rūmus ir parašėme pareiškimus. Grįžęs namo pranešiau tėvams: „Vedu“. Paskui juos supažindinau su būsimąja žmona.
Dabar Ifigenija gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra ištekėjusi už amerikiečio. Bendraujame civilizuotai. Kai ji būna Lietuvoje, ateina pas mus į svečius.
- Negi jums reikia įkvėpimo, stimulo, kad galėtumėte kurti?
– Jei reikia sukurti „gabalą“, sėdi ir galvoji. Tai – ne buitinis darbas, tačiau jam atlikti man nereikia kokių nors ypatingų aplinkybių – įkvėpimo, stimuliavimo. Mane varo į priekį žodis „reikia“.
– Ar esate keikęs sceną?
– Aš?! Niekada. Aš sceną labai gerbiu. Ji mane maitina. Man scena – šventas dalykas, altorius. Bažnyčioje juk nesis-pjaudysi. Į žodį „dainininkas“ žiūriu su didele atsakomybe.
– Viename interviu esate pasakęs: „Man nereikia pigios ir nepelnytos šlovės“. Ar didelę kainą už ją sumokėjote?
– Nesu daug padaręs roko muzikoje. Ne dėl to, kad nesugebu, o dėl to, jog taip klostosi tos muzikos situacija Lietuvoje. Man viskas turi būti gerai. O gerai – tai taip, kad užspaudžia kvėpavimą. Kaip dainininkas, visada privalau pasirodyti gerai.
Aukoju sveikatą? Man nepatogu tokius dalykus aiškinti. Bet taip yra – sėdžiu, nerimauju, kalu, man nesiseka, todėl nervinuosi. Kiekvieną minutę apie tai galvoju. Aš degu. Svarbiausia – degti, bet ne rusenti. Bet gali būti, kad degsi – ir sudegsi, save iš vidaus suvalgysi, užgrauši. Nenorėčiau įsukti į tokį kelią.