Su savo būsimu vyru – trylika metų vyresniu verslininku Arūnu Savukynu Giedrė apsigyveno būdama vos šešiolikos. Po trejų metų draugystės į pasaulį pasibeldė jųdviejų kūdikis. Tačiau septynerius metus, rodės, laimingai drauge gyvenusi pora praėjusių metų rudenį mįslingai išsiskyrė. Giedrė liūdnai šypteli – tuomet būtent ji tik dėl jiedviem žinomų priežasčių nusprendė formaliai išsiskirti. Tačiau net neįtarė, kad pasirašyti skyrybų dokumentai taps piktais byrančios šeimos pranašais.
- Prieš pusmetį daug kas nesuprato, kodėl kartu gyvendami ryžotės užpildyti skyrybų dokumentus.
– Tam turėjome savų priežasčių. Bet tai buvo tik formalumas. Mums abiem reikėjo tų skyrybų. Man gal net labiau. Arūnas dvejojo, ar teisingai elgiamės fiktyviai išsiskirdami. Dabar, kai pagalvoju, nei mums reikėjo tų skyrybų, nei ką.
Atsimenu, tvarkant skyrybų dokumentus kažkas pajuokavo: „Žiūrėkite, kad tik neišsiskirtumėte iš tikrųjų“. Tada atrodė, kad mums tai negresia. O dabar galiu visiems pasakyti: šiaip sau skirtis negalima. Lygiai kaip ir tuoktis – su bet kuo ir bet kada.
–Pasirašyti skyrybų dokumentai sudrumstė šeimos ramybę?
– Greičiau tai buvo sutapimas. Nemanėme, kad išsiskirsime iš tiesų, o dabar išgyvename tą nemalonų ir skausmingą skyrybų procesą. Net nežinau, ar galiu tai vadinti skyrybomis. Formaliai jos įvyko anksčiau, nei mūsų šeimą ištiko krizė.
Dabar išgyvename tai, ką anksčiau ar vėliau išgyvena kiekviena šeima. Psichologai kartais tai vadina septynerių metų santuokos krize. Vieniems pavyksta ją įveikti, kitiems – ne. Nežinau, kuriai kategorijai mes priklausysime. Dabar tai – tik laiko klausimas.
– Yra šeimų, kurios net išgyvendamos krizę laikosi po vienu stogu. Tačiau jūs su sūnumi Majumi išsikėlėte gyventi atskirai. Ar taip bus lengviau apsispręsti?
– Tiesiog vieniems lengviau susidoroti su problemomis gyvenant kartu, kitiems naudinga pabūti atskirai. Aš nutariau, kad mums taip bus geriau. O laikas parodys, ar dar būsime kartu. Nesame priėmę kategoriško sprendimo.
Visi, kurie kada nors išgyveno skyrybų procesą, žino, koks jis ilgas ir sudėtingas. Sprendimas išsiskirti ir uždaryti duris visiems laikams nepriimamas per vieną dieną. Ir visiškai nesvarbu, ar skyrybos vyksta vieno pageidavimu, ar abiejų. Beveik niekam nepavyksta lengvai nutraukti santykių. Mes jų niekada ir nenutrauksime – mus sieja bendras vaikas.
– Dažnai poros nesiskiria būtent dėl vaikų.
– Šeima – didelė vertybė. Ją reikia branginti, juo labiau jei turi vaikų. Bet, kita vertus, ar ne per didelė auka gyventi dėl ko nors? Net dėl vaiko. Kurdami šeimą įsivaizduojame, kaip norėtume gyventi. Bet vieną dieną pasirodo, kad kitame krante žolė žalesnė.
Nors gal taip ir nėra. Kaip tada pasielgti – leistis į kito gyvenimo ieškojimus ar priimti esamą kaip likimą? Nežinau, kaip pasielgsime mes. Gal nugyvensime ilgą ir laimingą gyvenimą, o gal pasuksime skirtingais keliais. Juk būna – išsiskiria net idealiomis laikytos šeimos. O mes su Arūnu niekada nebuvome ideali šeima.
– Išsikraustėte į butą, kurį pirkote dar gyvendami drauge. Jei jo neturėtumėte, gal nebūtumėte su sūnumi išėjusi iš namų?
– Viskas vyko natūraliai. Turėjau kur išeiti. Kartais aplinkybės pastūmėja elgtis vienaip ar kitaip. Niekada nenorėjau priimti drastiškų sprendimų. Ne-trankiau ir durimis. Nors, kai šeimą ištinka krizė, labai sunku išlaikyti dvasinę ramybę. Norisi išsiaiškinti, ką daryti, kaip bus.
Bandžiau tai ir supratau, kad neverta. Esant tokiai situacijai žmonės nebegirdi vienas kito. Niekada nemėgau konfliktų. Tokiais gyvenimo momentais būnu nelaiminga. O nelaiminga būti aš nenoriu. Todėl dabar leidžiu gyvenimui tekėti sava vaga. Viską išspręs laikas. Nenoriu nieko skaudinti. Nenoriu ir kad mane kas nors įskaudintų.
Draugai manęs dažnai klausia, kodėl nekalbu, kad išsiskyriau. Juk nesu nei pirma, nei paskutinė, kuri skiriasi. Neslėpsiu – kvaila situacija. Bet aš dar negaliu atsakyti į klausimus, į kuriuos neturiu paruoštų atsakymų. Nežinau, ar tai, kad gyvename atskirai, jau reiškia skyrybas. Žmonės greitai išvadas padaro patys. Liūdna, bet nebekontroliuoju situacijos.
- Moteris, išeidama iš namų, dažnai nesąmoningai siekia pagąsdinti vyrą, kad šis suvoktų, ką praranda.
– Tikrai to nesiekiau. Greičiau bėgau nuo problemos sprendimo čia ir dabar. Atrodė, kad mums abiem taip bus paprasčiau. Daugybė porų tai skiriasi, tai vėl susieina. Bet aš taip gyventi nenoriu. Visada sakiau: arba gyveni kartu, arba ne. Man nepatinka nei šioks, nei toks gyvenimas.
– Pramogų pasaulis, kuriame sukasi daug gražių žmonių, neretai tampa pagundų meka. Prieš dvejus metus pradėjote jame suktis, gal tai erzino vyrą?
– Vyrui labai sunku išlaikyti moterį, jeigu ji vieną dieną supranta, kad gali gyventi ir be jo. Arūnas – iš kitos kastos nei aš. Visada tuo skyrėmės. O aš dar pasinėriau į kitus vandenis.
Kai atsirado skirtingų interesų poliai, ėmėme šiek tiek nebesuprasti vienas kito. Iš vėžių jį išmušdavo filmavimai iki ketvirtos valandos ryto ar nuolatiniai renginiai. Apskritai dažnas vyras ima panikuoti suvokęs, kad jo moteris atsidūrė visuomenės dėmesio centre.
Nors tokio vyro, koks yra mano Arūnas, aš daugiau nepažįstu. Jis tikrai labai ilgai su viskuo taikstėsi. Negaliu apie jį pasakyti nieko bloga. Tiesiog esame iš skirtingų pasaulių.
Metams bėgant tai vis dažniau suvokdavau, bet nesistengiau jo perauklėti ar pakeisti. Kai pradėjome draugauti, buvau labai jauna. Būdama su juo suaugau ir pasikeičiau. Atsirado daugiau norų ir ambicijų.
O Arūnas nepasikeitė. Jis liko toks pat.
– Ambicijas pažadino darbas televizijoje?
– Televizija paskatino dar labiau pasitikėti savimi. Nors man to pasitikėjimo niekada netrūko. Nebuvau kompleksuota mergaitė nei lankydama darželį, nei mokyklą. Bet, žinoma, padirbusi televizijoje pajutau didesnę savo vertę nei sėdėdama namuose ir priklausydama nuo vyro.
Nesakau, kad būti vien namuose yra blogai. Daugumos moterų gyvenime būna etapai, kai norisi rūpintis tik namais. Man taip nutiko po vaiko gimimo. Nors vis dar sulaukdavau pasiūlymų fotografuotis, nieko nebenorėjau. Reikėjo tik šeimos.
Gyvenau paprastais rūpesčiais: kokį šviestuvą nusipirkti, kokias užuolaidas pasikabinti. Po kiek laiko supratau, kad negaliu būti tik tobula žmona ar mama. Gyvenimas mėgsta pusiausvyrą. O tada buvau jauna – labai norėjau žaisti tobulą šeimą.
– Kaip dabar bendraujate su Arūnu?
– Mes puikiai sutariame. Tikiuosi, ir ateityje tai nepasikeis.
– Kalbėdama pasakėte: „Mano Arūnas“. Vis dar taip jaučiate?
– Matyt, kad taip. Jis tikrai man labai artimas. Mylimam žmogui atsiduodu iš esmės. Arūnas yra mano vaiko tėtis, kurį aš myliu ir gerbiu. Kad ir kaip ateityje susiklostytų mūsų santykiai, visada džiaugsiuosi, jog galėjau šalia savęs turėti tokį vyrą, o mano vaikas – tokį tėtį.
Arūnas mane sužavėjo savo rūpestingumu, vyriškumu, šiluma ir rodomu dėmesiu. Nepažįstu vyrų. Niekada kitų neturėjau, bet matau, kaip gyvena mano draugės, kokios aistros verda jų namuose, ir suprantu, kad mano Arūnas tuo atžvilgiu visada buvo ypatingas.
– Niekada nebuvo kilusi mintis, kad Arūnas – gal ne jums skirtas žmogus?
– Galbūt ne man. Bet dabar anksti apie kalbėti. Gyvenimas parodys.
- Kiek jums buvo metų, kai susipažinote su būsimu vyru?
– Buvau labai jauna, gal keturiolikos ar penkiolikos. Visai mergaitė. Bet tada mūsų pažintis nevirto draugyste. Sutikau jį, užsimezgė akių kontaktas. Draugauti pradėjome, kai man buvo šešiolika, jam – dvidešimt devyneri.
– Tėvų negąsdino draugystė su trylika metų vyresniu vyru?
– Visada buvau labai savarankiška. Mama dėl manęs niekada neišgyvena. Jai atrodo, kad esu protinga – neprapulsiu. Dėl to man kartais būna liūdna ir pikta. (Juokiasi.)
Apskritai anksti suaugau. Dirbti į Milaną išvažiavau vos penkiolikos. Anksti išmokau pati priimti sprendimus, todėl ir apie atsiradusį draugą mamą tik informavau. O sulaukusi septyniolikos pranešiau, kad ketinu su juo apsigyventi. Mama, aišku, neapsidžiaugė, juk dar nebuvau net mokyklos baigusi, bet suprato, kad nieko nepakeis. Aš – toks žmogus. Pasiekiu viską, ko labai noriu. Galbūt kada nors dėl to nukentėsiu.
– Jeigu atsuktumėte laiką atgal, pasielgtumėte taip pat?
– Nežinau, ar tai buvo teisingas sprendimas, tačiau bet kokiu atveju dėl nieko nesigailiu. Nesigailiu nė dėl vieno žengto žingsnio.
– Su Arūnu atrodote labai skirtingi. Kas tada siejo paauglę mergaitę ir jau kartą šeimą turėjusį suaugusį vyrą?
– Esame labai skirtingi ir kažkuo panašūs. Skiriasi mūsų požiūris į daugelį dalykų, gyvenimo istorijos. Bet abu esame labai stiprūs. Asmenybės, turinčios nepajudinamą nuomonę.
O tada, prieš septynerius metus, jis iš tiesų buvo solidus ir stiprus vyras, o aš – jauna šalia jo esanti mergaitė. Jis turbūt niekada nemanė, kad kada nors sukursime šeimą.
Juo labiau kad kartą jau buvo vedęs, turėjo du sūnus. Vyrai, išgyvenę skyrybų dramas, antrą kartą neskuba tuoktis. Todėl nei Arūnas, nei aš negalvojome apie šeimą. Tikrai nemačiau bendros mūsų ateities.
– Sprendimą tuoktis lėmė į pasaulį pasibeldęs sūnus?
– Taip. Nusprendėme, kad dabar tai jau susituoksime. Viskas įvyko labai spontaniškai. Didelių vestuvių nekėlėme. Dabar net nebegaliu atsakyti į klausimą, kodėl taip skubinomės tuoktis. Gal laukdamasi buvau labai jautri? Gal tuoktis reikėjo ir dėl tėvų. Atrodė – kaip vaiką auginsi nesusituokus. Juk galima vestuves iškelti ir vaikeliui gimus. Bet tada atrodė kitaip. Reikėjo formalumo.
– Santuoką laikote formalumu?
– Nesu iš tų, kurie aiškina, kad santuoka – tik antspaudas, kuris nieko nekeičia. Žinau, kad šiame pasaulyje yra amžinos tiesos. Viena jų – santuokos būtinybė. Dabar madinga neigti santuoką. Kad ir kas ką sakytų, manau, jog ji – labai svarbi.
– Sužinojusi, kad laukiatės, svarstėte, ką daryti?
– Kadangi nėštumas nebuvo planuotas, žinoma, svarsčiau. Meluoja tos moterys, kurios netikėtai pastojusios sako, kad nė nesusimąstė, kaip elgtis. Sekundei ir aš su-dvejojau. Bet išėjusi iš gydytojos kabineto aiškiai žinojau, kad vaikelį gimdysiu. Pirmas žmogus, kuriam apie tai pasakiau, buvo mano mama. Buvau jauna, jos patarimas man buvo svarbus.
– O kaip į žinią, kad netrukus turės kūdikį, sureagavo Arūnas?
– Kartu gyvenome jau trejus metus. Nėštumas nebuvo atsitiktinių santykių pasekmė, to ir reikėjo tikėtis, todėl jis sureagavo visai normaliai. Aišku, abu suvokėme, kad vaikas įneš pokyčių.
– Pažįstate Arūno vaikus iš pirmosios santuokos?
– Taip. Labai puikūs vaikai. Visada gerai sutarėme. Gal dėl to, kad nebuvau jo pirmųjų skyrybų priežastis. Buvusi jo žmona, manau, man nuoskaudų nejaučia ir priekaištauti neturėtų dėl ko.
– Žinote, kas yra depresija po gimdymo?
– Tikrai nežinau. Gal reikėtų spjauti per petį, bet apskritai nežinau, kas per liga yra depresija. Kaip ir visiems, pasitaiko lengvesnių ar sunkesnių dienų, tačiau dėl to nepuolu į neviltį.
O nėštumas man apskritai nekelia blogų prisiminimų. Laukdamasi nepuoliau į jokius kraštutinumus. Labai sveikai maitinausi. Būna moterų, kurioms atrodo, kad laukiantis gali atsigriebti už visą gyvenimą. Ir ima šlamšti už du. Man tokių priepuolių nebuvo. Jau dabar pasvajoju apie antrą vaikelį.
Man patiko nėštumo būsena. Norėčiau net ne dviejų, o kokių trijų vaikų. Man patinka didelė šeima.
– Gal pati esate vienturtė?
– Turiu brolį, kuris dabar gyvena su mama.
- Jūsų tėvai pasuko skirtingais keliais?
– Man keista, kad niekas anksčiau nepaklausė manęs apie šeimą. Užaugau gana problemiškoje šeimoje. Tėvai tik labai trumpą laiką gyveno darniai. Visą vaikystę atsimenu konfliktus ir barnius namuose.
Nebuvome ideali šeima. Buvo visko. Mačiau daug konfliktinių situacijų, po kurių mamos prašydavau išsiskirti su tėčiu. Bet už savo mamą negalėjau priimti sprendimo. Nesmerkiu jos už tai ir nekaltinu. Jai atrodė, kad ji viską daro teisingai, kad taip reikia gyventi.
– Gal ji nenorėjo ardyti šeimos dėl jūsų – vaikų?
– Ko gero, taip. Gyveno dėl vaikų, šeiminės padėties, namų.
– Tačiau jums suaugus tėvai išsiskyrė?
– Oficialiai jie vis dar neišsiskyrę, bet kartu negyvena jau daugiau nei septynerius metus. Kadangi namuose niekada nebuvo gerai, neatsimenu to lūžio – tikslaus skyrybų momento.
Keista, kad sakau, jog buvo blogai. Juk, aišku, būta ir gerų akimirkų, tik jas ištrina blogi atsiminimai. Gerus sudėtinga atkurti. Bet dabar jau viskas baigėsi. Tėvai pasuko skirtingais keliais. Namuose įsiviešpatavo taika ir ramybė.
– Bendraujate su tėvu?
– Aš labai myliu savo tėtį, bet beveik nebendrauju. Jis geras žmogus, bet nesukurtas šeimai. Susitinkame per šventes, pasikalbame apie paprastus gyvenimiškus dalykus.
Kaip tėvas, jis jokios įtakos mano gyvenimui neturi. Bet nuoskaudų dėl to nebejaučiu. Gal tik paauglystėje pasvajodavau, kad norėčiau turėti stiprų tėtį, kuris galėtų žodį užtarti. Dukrai ryšys su tėčiu tikrai labai svarbus, bet aš to neturėjau.
– Tėvas nebuvo tas žmogus, į kurį galėjote lygiuotis?
– Jis labai nuoširdus žmogus, ir mūsų auros sutampa, bet jis nesukurtas auginti vaikus, rūpintis šeima. Mama sako, kad išoriškai esu panaši į tėtį. Aplinkiniai – kad esu kaip iš akies traukta mama. Nors mano mama šviesia-plaukė, o tėtis – tamsus. Ne tik plaukus, daugelį bruožų paveldėjau iš tėčio.
– Gyvenimo draugu pasirinkdama trylika metų vyresnį vyrą gal ieškojote tėviškos globos?
– Kartais apie tai pagalvoju. Man tikrai jos trūko. Nors tada atrodė, kad esu labai suaugusi. Bet Arūnas sugebėjo atstoti tėvą, apgaubdamas šiluma ir dėmesiu. Tai tikriausiai ir sužavėjo.
- Neseniai įkūrėte modelių agentūrą. Nuosavas verslas – galimybė tapti finansiškai nepriklausomai ar tiesiog savirealizacija?
– Esu labai imli, greitai perprantu informaciją. Tikiu, kad galėčiau dirbti bet kokioje verslo kompanijoje ir gauti dešimties tūkstančių litų atlyginimą per mėnesį. Bet tai nėra mano svajonė. Nenorėčiau tapti biuro mergaite, kurios darbo diena prasideda aštuntą valandą ryto, o baigiasi penktą po pietų. Nors nežinau, ar vieną dieną taip neatsitiks.
Kol kas man labai patinka mano darbas. Tikiu, kad iš jo galima jei ne gerai gyventi, tai bent jau išgyventi. Mes neapsiribojame tik Lietuva, dirbame ir su užsienio agentais.
Modelių verslas egzistavo ir egzistuos. Svarbu kitoje šalyje pasirinkti tinkamus partnerius. Modelių darbo specifiką tikrai išmanau ir tikiu, kad mums pasiseks. Atidarėme agentūrą tikraixne tam, kad susidūrusios su nesėkmėmis ją uždarytume.
– O darbas televizijoje – žavi pramoga?
–Turiu ambicijų ir toliau dirbti televizijoje, nors artimiausiu metu neketinu atlikti kokio nors labai rimto žurnalistinio tyrimo. (Juokiasi.) Pagalvoju apie žurnalistikos studijas. Nesiekiu tik „vaidentis“ kadre, mane domina ir darbas už kadro – kūrybinis procesas.
– Su kolegėmis Aiste Paškevičiūte ir Goda Sabutyte tapote draugėmis?
– Mus suvedė projektas, todėl esame tiek pat draugės, kiek ir kolegės.
– Smagiau dirbti su vyrais ar moterimis?
– Moters ir vyro duetas iš principo man priimtinesnis nei tik moterų ar vyrų tandemai.
– Ar galėtumėte darbus aukoti dėl laimingos šeimos?
– Matyt, galėčiau, bet ar tada būčiau laiminga? Nebeįsivaizduoju savęs be darbo. Kaip ir be šeimos. Kai joje gerai, pradedi galvoti apie savirealizaciją. Kai realizuoji save darbe, nori grįžti į namus, kuriuose tavęs kas nors laukia ir tvyro ramybė.
Nepaisydama visko, kas dabar vyksta mano gyvenime, nesiskundžiu. Visada sakiau ir sakysiu: „Man viskas gerai“. Jei pradėčiau skųstis, Dievas mane nubaustų.