Užgeso maestro V.Kernagis (dar papildyta, nuotraukos, 3 video)

Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą apie V.Kernagį.

V.Kernagis bus pašarvotas Vilniaus šv.Jonų bažnyčioje. Atsisveikinti bus galima nuo sekmadienio 18 val. Laidotuvės vyks pirmadienį, 13 val. karstas išnešamas iš šv.Jonų bažnyčios, laidos Antakalnio kapinėse.

Šią savaitę 56 metų V.Kernagis buvo paguldytas į reanimacijos skyrių. Sunki liga jį užklupo pernai metų vasarą, kai buvo diagnozuotas skrandžio vėžys.

Pirmą kartą po sunkių chemoterapijos kursų garsus atlikėjas su gerbėjais susitiko rugsėjo mėnesį - „Baltų lankų" knygyne jis dalijo autografus ant naujai išleisto albumų rinkinio. Susitikimą žiūrėkite videonaujienose.

Tąkart jis sakė pasiduoti neketinantis ir esąs pilnas optimizmo bei ateities planų. „Noriu gyvenimo, grybavimo, žiemos, matyti, kaip anūkai leidžiasi nuo kalno“, - entuziazmu tryško maestro.

V.Kernagio užtikrinti žodžiai, kad jis bus tas, kuris atlaikys, įžiebė artimųjų ir šimtų tūkstančių gerbėjų viltį. Pirmadienį per „Gerumo dieną“, skirtą vėžiu sergantiems ir už juos kovojantiems, LNK maestro įteikė apdovanojimą už dvasios stiprybę ir optimizmą. Videonaujienose žiūrėkite pokalbį su režisiere G.Dauguvietyte.

„Gerumo sparno“ atsiimti atėjusi atlikėjo dukra Eglė tarė, kad tėtis būtų beprotiškai fantastiškai patenkintas čia dalyvaudamas.

V.Kernagis gimė 1951 metų gegužės 19 dieną Vilniuje.

1973 metais baigė aktoriaus meistriškumą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, o 1980 m. baigė estrados režisūrą Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institute.

Pirmąją dainuojamosios poezijos Lietuvoje plokštelę „Vytautas Kernagis“ jis įrašė dar 1978 metais.

V.Kernagis dainavo kolektyvuose „Aisčiai“, „Rupūs miltai“, kabaretas „Tarp girnų“, „Dainos teatras“. Vaidino teatre, kine, dainavo miuzikluose, vedė įvairias televizijos laidas, žaidimus, koncertus, renginius.

2007 metais už populiariosios kūrybos profesionalumą ir artistiškumą apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Taip jis tapo pirmuoju vadinamojo populiaraus žanro atstovu, kuriam buvo skirta ši premija. Garsaus atlikėjo dainos, skambančios jau ketvirtą dešimtmetį, - ištisa epocha, lydėjusios ne vienos kartos brendimą.

Pradžiugintas žinios apie Nacionalinę premiją, V.Kernagis tuomet ištarė: „Tai tiek pat neįtikėtina, kaip Lietuvos nepriklausomybė 1967 metais“.

Pernai metais V.Kernagis išleido penkių kompaktinių plokštelių rinkinį, ironiškai pavadintą „Klasika“. Į rinkinį sudėti anksčiau leisti įrašai: „Akustinis“, „Baltojo nieko dainelės“, „Dainos teatras“ ir „Teisingos dainos“.

* * * Lrytas.lt skaitytojams siūlome „Lietuvos ryto“ korespondentės Rūtos Oginskaitės interviu su maestro V.Kernagiu pernai metų gruodį, kai vėl kompaktinės plokštelės pavidalu buvo išleistas kabaretas „Tarp girnų“. Jame prisimenama, koks buvo kabareto „Tarp girnų“ atsiradimo ir siautėjimo laikas ir puikiai atspindi geriausias V.Kernagio savybes - humorą, ironiją, autoironiją, jo margaspalvę ir daugialypę kūrybinę patirtį:

- Kabaretas „Tarp girnų" prasidėjo 1979 metais per Teatro dieną. Atsimeni, buvo garsios teatro dienos - iš pradžių Kauno sporto halėje, po to ir Vilniaus sporto rūmuose.

Kaune, kai dar nebuvo jokio kabareto „Tarp girnų“, buvo pastatytas bokso ringas, jame buvo fortepijonas. Kairiajame kampe - Kernagis, dešiniajame - „Forster“. Ten buvo taip sugrota, kaip Kernagis sugroja. Bet paskui pagalvojau, kad tam visam grojimui reikia sugalvoti formą. Ir ta forma atsirado nuo frazės, iš kažkur atėjusios man į galvą: „vienintelis ir nepakartojamas“.

Nes buvau vienas. Tai buvau vienintelis ir buvau nepakartojamas, nepriimtas į teatrą, visoks kitoks, bet dalyvaujantis teatro dienose kaip to žanro atstovas, kaip Kernagiukas galbūt, nežinau.

Pagalvojau: Teatro diena, karnavaliniai dalykai, ką nors reikia daryti. Tai jau buvo Vilniuje. Tada, jeigu aš neklystu, daugiausia detalių kostiumui radome iš „Makropulo recepto“.

Tu atsimeni tą spektaklį?

- Oranžinis Adomaičio šalikas - ten? Dryžuotos kelnės? Ir L.Noreikos štibletai - tokie batai. Įsimaunami be nieko, prie kauliukų guma. Gal jie ne štibletai, tie turbūt su tokiais baltais?

Bet man reikėjo ko nors tokio „crazy“. Teatre paklausiau, ar ką nors panašaus turi. Sako, pažiūrėk, ar tau Noreikos batai pagal dydį tinka? Tinka. Dryžuotos Adomaičio kelnės, marškinėliai kažkokie - mano. Oranžinis Adomaičio šalikas. O frakas - iš „Strakaliuko ir Makaliuko“. Šitą tiksliai atsimenu.

Paskui šalikas nuėjo velniop. Taip, ir dar ūsai. Ūsai užsiriesdavo, paspjaudžius į cukrų ir padarius formą cukruotais pirštais. Stovėdavo tiek, kiek reikia.

Taip ir liko: frakas, dryžuotos per trumpos kelnės. Toj Teatro dienos scenoj, kai pirmą kartą toks pasirodžiau, irgi stovėjo „klepas“. Aš tada pirmą kartą pasakiau: „Jūsų dėmesiui - vienintelis ir nepakartojamas kabaretas „Tarp girnų“!“ Ir ten dar kažką tokio. O paskui išėjo Juozo Erlicko knygutė „Kodėl?“. Buvo šokas, mes mirėm iš juoko. Aš ją skaičiau, tampiau visur, po užkulisius.

- Toj knygutėj, jeigu atsimeni, yra proza, maišyta su visokiausiais eilėraštukais. Tie eilėraštukai pasirodė tokie aiškūs, juokingi. To labai reikėjo. Ir iškart atsirado muzika - paprasta, primityvi. „Kaip gražu miške“ - čia iš viso yra voginys ar kaip ten. Ir atsirado Miko Suraučiaus ansamblis - labai artistiškas. Jame tuo metu grojo Mindaugas Gabrys, būgnininkas Algis Šiuipys - labai išraiškingas, Aleksandras Ivanauskas Fara, jis dabar „Rondo“ vadovauja. Pats M.Suraučius, kupinas energijos.

Sakau, tai pakvailiojam. Mes susėdom. Per pusvalandį visi suprato, ką čia reikia groti, antrus balsus padarėm. Tai galėjo būti kokiais 1980 metais.

Ir nuo tada kiekvienais metais padarydavom po 20 minučių visokių nesąmonių. Ne po daug, kadangi tai buvo kaip saviveikla - mano, kaip režisieriaus, ir M.Suraučiaus. Nes aš juk dirbau Filharmonijos estrados skyriaus režisieriumi.

Mikas tapo Sūriu Mikaučiumi. Mes - tokia „chebrytė“, kabaretas „Tarp girnų“, kvailiojimas su frakais. Tai buvo orkestro seni frakai, visų per trumpos kelnės - tokia vizualinė kabareto forma. O repertuare maišėsi Juozas Erlickas, Danielius Dolskis, Olegas Zacharenkovas. Kabarete mes sau galėjome leisti tai, ko negalima oficialioje scenoje. Rėkti „pakartot, rokenrol“, kristi ant kelių, o „Saugok sveikatą“ aš dainuodavau apsivilkęs išverstais kailiniais.Tai buvo teatras.

Ir tai buvo tais laikais, kai visi ansambliai eidavo į sceną vienodais rūbais, pasiūtais specialiai, su gražiais marškiniais. O kabaretas buvo visiškas laisvės teatras.

Esant tokiai atmosferai 1980-1983 metų Lietuvoje kabaretas buvo Kažkas. Vaizdas, tekstai.

- Ar šalyje, kurioje siautėjo cenzūra ir kiekvienas kuriantis žmogus baugiai galvodavo, „ar leis, ar išbrauks?“, kabaretui buvo taikomi kokie nors barjerai? - Mes nejautėm jokios cenzūros. Mums buvo leidžiama viskas, išskyrus vieną žodį. Tai buvo jau 1983 metais, kai dainavom „Kolorado vabalus“, bet cenzūra - ne jiems, o „Kariškam vaizdeliui“. Vidury „Kariško vaizdelio“ aš skaitau J.Erlicko eilėraštį „Tu panašus esi man į rugpjūtį“. Per „pragrojimą“. Paskutinė frazė: „Kartoju tavo vardą - Vasia!“ „Kariškas vaizdelis“ - juk tai kariuomenė: „Žengia pulkas linksmai...“ Tuo metu kariuomenė buvo suprantama tik kaip rusų kariuomenė. Ir ta lietuvaitės meilė Vasiai - kaip okupantui...

Ir tada Filharmonijos vadovybė sako: ne, tas žodis - blogai. Sakau, viskas išspausdinta, yra knygutė.

Mano didysis koziris prieš cenzūrą visada būdavo toks: išspausdinta, vadinasi, leista, legalu.

Bet ką čia ginčysies ir gadinsi sau nervus.

Iš Vasios padarėm Staską. Nebeliko to atspalvio. Vis tiek Vasia yra Vasia, o Staska yra Staska.

Mes dar spėjom įrašyti plokštelę. Iš pradžių mažytę, po to didelę. Ji buvo pati perkamiausia plokštelė Lietuvoje ištisą dešimtmetį, iki pat nepriklausomybės.

Tai mane labai džiugino, nors mes nuo tiražo gaudavome po vieną kapeiką. Tik garbė.

- Tai, kad kompaktinis diskas atrodo kaip vinilas - mano pasididžiavimas. Bet tai nėra visiškai tie patys įrašai.

Plokštelė buvo perleista 1994 metais, o diskas - ir papildytas, ir iššvarintas. Jo laukia štai kokia ateitis: jį, aišku, galima nusipirkti vieną, bet jau dabar yra plečiama „Klasikos“ dėžutė ir kabareto „Tarp girnų“ diskas atsidurs ten.

- Mes koncertuodavome tiktai jungtinėse programose. Tuo metu Filharmonija kiekvieną pavasarį rengdavo programas „Pavasario ritmai“, o rudenį - „Rudens paradas“.

Visi Filharmonijos estrados kolektyvai parodydavo po 20 minučių, po pusvalandį rinktinių numerių. Dukart per metus pervažiuodavome per didžiausias Lietuvos sales. Kokie 7-8 koncertai, kai kuriuose miestuose ir po du, nes žmonės eidavo.

Ir tarp tų ansamblių 1980-1983 metais visada atsirasdavo kabaretas „Tarp girnų“ su savo „programiške“. Ir dar būdavo Palangos estradinės muzikos festivalis. Mūsų premjeros būdavo Palangoje, ten „apšaudydavom“ naują programą.

Palangos festivalius transliuodavo ir įrašinėdavo radijas. Paskui ir televizija. Bet per 8 ar 10 metų radijas iš Palangos transliavo tik vieną mano akustinį koncertą, nors aš dalyvaudavau kasmet.

- Tai būdavo ne mano vieno koncertai. Palangos festivalyje - buvau juk jo režisierius - darydavau Dainuojamosios poezijos dieną, kur dalyvaudavo ir Gintarė Jautakaitė, Marijus Šnaras, Alfredas Kukaitis, Virgis Stakėnas...

Niekada tie koncertai nebuvo transliuojami. Nepriklausomai nuo to, kas, vargšuliai, su manim susideda. Juk aš juos pakviesdavau. Ir kai 1985 metais atsirado Dainos teatras, tai tęsėsi.

- Nieko nebuvo pasakyta. Vienąsyk kaip tik Palangoj sutikau Joną Januitį, kuris vadovavo Radijo ir televizijos komitetui ir kurio visi beprotiškai bijojo. Priėjau ir sakau: „Pirmininke, tai kuo aš čia taip nusikaltau? Populiaru, žmonės eina, viskas legalu, o nieko netransliuojat“. Na, sako, „man čia ir pačiam naujiena, pasiklausiu“. Gal jam ir vienodai rodė, bet juk dirbo vidutinės grandys, kurios labai uoliai trukdydavo. Paskui, po daug metų aš išgirdau gal versiją, o gal tiesą, kad tai už dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“.

Kažkas pasakė, kad ta daina partizanams skirta. Nors Marcelijus Martinaitis prisiekinėjo, kad eilėraštis parašytas ant Salomėjos Nėries „sodybos pelenų“ ir tai Salomėjai skirta. Bet kažkas pasakė, kad tai daina miškiniams. Manęs netransliuodavo iki 1988 metų, iki dainos „Šaukiu aš tautą“ atsiradimo (Gintauto Abariaus muzika pagal Bernardo Brazdžionio eiles. - R.O.). Ir kai per Atgimimą pradėjau dainuoti kitas panašias dainas, jos ėmė suktis. Atsirado komercinės radijo stotys.

Tie draudimai būdavo juokingi. Juk mano plokšteles tai leisdavo - kasmet įrašydavau po vieną didelę plokštelę (LP).

- Jeigu taip ilgai netransliavo, galėjo būti kokie 1977-1979 m.

- Palangos festivalis turėjo vardą - „Baltijos jaunystė“? - Kurį laiką jis neturėjo vardo. Tiesiog Palangos estradinės muzikos festivalis. Po to jis pasidarė „Baltijos jaunyste“. Nuo 1975 metų, kai įstojau į GITIS estrados režisūrą, aš dirbau Filharmonijos estrados skyriaus režisieriumi - iki 1984 metų. Tvarkiau tuos „Rudens paradus“, „Pavasario ritmus“ ir festivalį tvarkiau. Vedžiau koncertus ir dariau viską, ką galėjau.

- Pirmiausia mes sudarinėdavom, pavyzdžiui, ansamblių programas. Galvodavom, kaip geriau. Kur daryti pauzę, kur lėtesnę dainą rinktis, kur kitokią, o čia tos rusiškos galim iš viso atsisakyti.

Bet iš esmės prašydavau visiškai sustabarėjusių medinių artistų būti žmonėmis scenoje. Dabar jau žmonės daug matę, prasikalę, bet iki šiol didžiausia estrados artistų bėda ta, kad jie pirmiausia neturi net kur dėti rankų, todėl laikosi įsikibę mikrofono.

- Kas yra „vairuoja“?

- Na, taip! Bet pirmiausia jie laiko mikrofoną. To aš niekad gyvenime nedarau. Man mikrofonas turi būti ant stovo, dėl to, kad rankos, gestai yra papildoma kalba, tu gali daryti ką nori.

Kai dainuoja, jie neturi kur dėti rankų, o kai nedainuoja - visiškai nežino, ką veikti scenoje. Kol dainuoja, tą „ratą“ dar suka, nuo kojos ant kojos pereina, bet tik prasideda „pragrojimas“ - baigta, tuščios akys, laukimas: dar du trys taktai iiiir... „Vėl tave pamačiau...“ Supranti?

- Ne visi, bet bent jau kai kas stengdavosi suprasti. Suraučiaus chebra - taip. Galų gale tai buvo kabareto „Tarp girnų“ patyrimas, tie patys žmonės.

Kiti nelabai pasiduodavo. Bandydavo bent jau kokį nors žvilgsnį nukreipti, kad akys matytųsi. Bet iš esmės tai buvo Sizifo darbas. Ir tai neturėjo jokios įtakos Lietuvos estrados ateičiai.

Aš tos estrados nelabai ir mėgau, tiktai dirbau ten. Aš esu roko žmogus, bigbito žmogus, man kitokių ritmų reikia, kitokios aprangos, kitokios laikysenos scenoje.

- Ooo... Dolskis atsirado 1969 metais. Ilga istorija, prasidėjusi 1958 metais. Aš juk buvau įsodintas į „čiurlionkę“. Mokiausi trejus metus - iki 1961-ųjų. „Čiurlionkės“ klasėje buvo taip: 18 panų ir 2 vaikinai. Aš ir Algis Ramonas, kuris dabar groja orkestre. Trejus metus aš palankiau ir išėjau į 23-iąją vidurinę. 1969 metais įstojau į aktorinį, o Ramonas, mano bendraklasis iš „čiurlionkės“, kur aš mokiausi tik trejus metus, įstojo į fortepijoną. Mes vėl suėjom, ir atsirado „Stipri grupė iš pašaukimo“. Jau frakučiai, klijuoti ūsai. Jie iš tikrųjų kaip baltarusiški, bet „bitlai“ tuo metu nešiojo tokius, iki smakro. Mes su Ramonu koncertuodavom. Nebuvo mūsų dainų, buvo Šabaniauskas ir Dolskis. Jis grojo „klepu“, aš dainuodavau „Lietuvaitę“, „Paskutinį sekmadienį“.

Mūsų su Ramonu koncertai vykdavo net ir universitete, auloje po Šv.Jonų bažnyčia. Buvo netikėta - Dolskis, Šabaniauskas.

Tačiau kabaretui Šabaniauskas buvo per švelnus. Vis tiek lyrikas. O Dolskis buvo pašėlęs.

Plokštelė kaip tik ir prasideda nuo dviejų koncertinių įrašų. Balselis mano suspaustas. Bet kaip rėkia salė, tu paklausyk. Du įrašai - su salės reakcija.

„Chebra“ groja „Lietuvaitės“ pradžią, ir aš tuo metu įbėgu. Ir ta Sporto rūmų salė: „Aaaau!“ Atrodo, kad čia kokie nors „The Beatle“ groja ir Lennonas įbėgo. Kai klausaisi, net juokinga darosi. Ir paskui, pažiūrėk: „Vysūr būvau“ - o Dieve, dar su žydišku akcentu. Paskui jis išnyko. Mes Dolskį dainuodavom be akcento.

Pradžioj truputį buvo, paskui atsisakėm ir iki šiol, kai dainuoju Dolskį koncertuose, aš dainuoju be akcento. Jokios ironijos. Gražios dainos, teisingi žodžiai, viskas visiems žinoma.

- Buvo tokių įrašų, bet jie mėgėjiški, įrašyti buitiniais magnetofonais. Kol dar nebuvo plokštelės, plito būtent tokie. Aš jų neturiu. Gal pas ką nors išliko, nežinau.