Maestro V.Kernagiui - baltų gėlių (4 video, atnaujinta 19 val. 30 min.)

Pirmadienį 12 valandą bus laikomos mišios, vėliau urna su kremuotais maestro palaikais bus palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje

Šeštadienį visoje Lietuvoje gerbėjai žvakės šviesomis ir tylos minute pagerbė maestro. Žiūrėkite reportažą apie minėjimą Vilniuje ir Klaipėdoje.

Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą apie V.Kernagį.

***

Kovo 15-ąją, tuoj pat po V.Kernagio mirties, lrytas.lt pakalbino maestro netekties pritrenktus artimuosius, bičiulius ir bendražygius. "Į jį galėjai atsiremti. Juo pasitikėti. Pasimokyti stiprybės ir tikėjimo sėkme. Jis išsiskyrė muzikos ir ypač - teksto pajautimu" - begalę geriausių mirusio maestro Vytauto Kernagio savybių vardino jie.

„Geresnių žodžių, kaip tik Vytautui Kernagiui, negaliu pasakyti. Kai susitikdavome, aš ji pasveikindavau: „Sveikas, teatro vaike“, o jis man atsakydavo: „Sveika, teatro vaike“. Mus siejo tai, kad abu esame aktorių vaikai.

Niekada nepamiršiu, kaip Vytautas surengė mano 80-mečio jubiliejų. Kiek jis jėgų, nervų ir širdies įdėjo į tą šventę. Niekada gyvenime nešvenčiu gimtadienių, tačiau tas jubiliejus, kurį surengė Vytautas, buvo vienintelė mano gyvenimo šventė.

Dažnai mes telefonu pabendraudavome, susitikdavome, pasisėdėdavome. Po mano jubiliejaus susirinko artimiausia kompanija, atvyko, žinoma, ir Vytautas. Atsivežė jis degtinės butelį ir padėjo ant stalo. Aš jam lyg ir papriekaištavau, kam jis atsinešė, o jis man ir sako: „O tu man ant butelio užrašyk autografą“.

Neatsimenu, ką aš jam ten prikeverzojau, bet dabar laukiu, kol padarys didžiulę to degtinės butelio nuotrauką. Berods, tame pasisėdėjime jis paklausė, ar nėra netoliese kur vaistinės, ir paprašė nupirkti „Raniberl“. Pagalvojau, kad rėmuo ėda ar kažką negero užvalgė. Bet pasirodė, jau tada su skausmu kovojo. Ta liga man buvo netikėta.

Vos prieš metus jis, rodos, sveikas, gegužės mėnesį sužinojo apie ligą, liepos mėnesį operacija ir...Visi mes esame užprogramuoti ir kiek kam lemta, tiek lemta“. Pokalbį su režisiere žiūrėkite videonaujienose.

G.Dauguvietytės prisiminimai apie V.Kernagį - lrytas.lt videoreportaže.

Aktorius ir dainininkas Kostas Smoriginas:

„Norėtųsi pasakyti trumpai ir lyriškai. Nes ir Vytas buvo lyriškas, su geru humoru ir geru skoniu.

Buvo labai pareigingas, niekada nevėluodavo į koncertus ir būdavo jiems pasiruošęs - tai retenybės tarp menininkų. Labai mielas ir tikras žmogus. Kai mokiausi konservatorijoje (dab. Muzikos ir teatro akademija), daug idėjų sklandė ore ir visi tų idėjų turėjo. Tačiau viskas prasidėdavo nuo jo...

Sunku kalbėti...

Kažkokia nuojauta buvo. Kai Vyto dukra Eglė pirmadienį atsiėmė „Gerumo sparną“, pajutau, kad jau nelabai gerai...

Kalbėjau su juo prieš keletą mėnesių telefonu, kažką planavome sudainuoti, tačiau atidėjome kitam kartui..

Jis buvo stiprus žmogus, tikėjo sėkme. Ir su jo šeima gražiai bendraudavome... Vyto netektį priimu žiauriai asmeniškai. Jis buvo didelis berniukas...“

Buvusio Palangos „Anapilio“, o dabar „Vandenio“ muzikinio klubo vadovas Romas Kisielis:

„Visų pirma jis buvo draugas. Per penkiolika metų buvo ne vien kūrybiniai dalykai, bet ir gera draugystė.

Galėjai ir atsiremti, ir išsikeikti, ir susitaikyti. Gal kam iš šono mūsų kūrybiniai ginčai atrodydavo baisūs, bet mes nesusipykdavome.

Daug jis man padėjo. Bet kartoju: prisimenu kaip draugą - ne scenoje, be kaukės, tiesiog Vytas, kitoks nei jį matė nuo scenos. Aš jį mačiau visokį.

Išskirčiau jo atkaklumą ir sąžiningumą, atsakomybę prieš atlikėją, žiūrovą ir renginio užsakovą, punktualumą.

Niekada nesakydavo „ai, šitas ir taip praslys“. Turėdavo būti taip ir ne kitaip.

Buvo labai stiprus žmogus“.

Muzikologas Viktoras Gerulaitis:

„Kai pasirodė pirmoji Vytauto Kernagio plokštelė, tada supratau, kad tai absoliučiai naujas, nuoširdus ir talentingas menininkas. Jis puikiai suvokė žodį ir muziką.

Gal ne visi tuo metu norėjo pripažinti, bet daugeliui ta pirmoji V.Kernagio plokštelė padarė labai gražios bombos įspūdį.

Manau, ir tuo metu, ir dabar jo muzika atpalaiduoja vidų, kad ir kokie visi grubūs būtų.

Vėliau ką jis darė - galime pykti, galime nepykti, galime atleisti. Tas jo „beprotiškas fantastiškas“ yra gražus, mielas, šaunus. Tačiau tai antspaudas. Svarbiausia man - jo gilus žodis ir gili lyrika. V.Kernagis man - subtilus poetas ir muzikas. Jis toks išliks visiems amžiams. Ir nebūtinai „beprotiškai fantastiškai““.

Poetas Marcelijus Martinaitis, kurio poeziją dainuodavo V.Kernagis:

„Gerai prisimenu V.Kernagį. Daug kartu esame nuveikę, ojei... kiek Lietuvos esame apvažiavę, jis dainuodavo dainuojamąją poeziją, aš skaitydavau. Mūsų ketinimai sutapo. Renginiai būdavo įdomūs, dainuojamąja poezija su juo niekas negalėjo varžytis. Dainuojamojoje poezijoje V.Kernagis yra klasikas. Jo dainuojamosios poezijos niekas nesugebėjo pakartoti.

Jis visuomet būdavo labai draugiškas, dėl visko sutardavome. Mūsų kelionės būdavo labai smagios. Jis sugebėjo su publika bendrauti, net man padėdavo. O mūsų renginiai buvo drąsūs, todėl traukdavo žmones.

Jo išskirtinis bruožas, kad negadindavo poezijos teksto, o tai daugelis daro. V.Kernagis suvokdavo tekstą, jo instrumentuotę, ritmiką. Juk eilėraštis turi ir savo partitūrą, kurią ne visi suvokia. O V.Kernagis klaidų nedarydavo, jis nuspėdavo mano tekstų intonacijas, kurių net pats nebūdavau įsisąmoninęs“.

Skulptorius Romas Kvintas:

„Nežinau, kaip pasakyti... Pakankamai optimistas buvo. Jo netektis - tai skambutis visiems, kad esame laikini. Jis būdavo amžinai užsidegęs kokia nors idėja. Kompanijos siela, turėjo charizmą, todėl subūrė išties nuoširdžių gerbėjų ratą“.

* * *

Lrytas.lt siūlome paskaityti "Sostinės" korespondentės Viktorijos Vitkauskaitės interviu su V.Kernagiu pernai kovo mėnesį apie Vilnių ir jo gyvenime mieste:

- Vyresni vilniečiai mėgsta prisiminti, kaip sostinė atrodė hipių laikais. Kokią sostinę prisimenate jūs?

- „Sostinė" paklausė V.Kernagio.- Gimiau V.Kudirkos gatvėje, ant kalno. Per kiemus M.K.Čiurlionio, J.Basanavičiaus gatvėmis mane vesdavo į darželį. Prisimenu pastatą, kuris buvo šildomas kūrenant saulėgrąžų lukštus. Kieme jų buvo suverstos krūvos. Toje vietoje visada tvyrojo beprotiškai skanus keptų saulėgrąžų kvapas.Vėliau nuo kalno nusileidau žemyn, į Kaštonų gatvę. Toje vietoje gyvenau ilgai.

Ten yra man pats gražiausias namas Vilniuje. Jame gyveno profesorius Antanas Gudaitis.Vadinamasis „Planetos" (buvusio kino teatro. - Red.) kiemas buvo mano paauglystės vieta. Šalia gyveno dailininkai, aktoriai, režisieriai. Kieme siausdavo jų vaikai.

Paauglystė bėgo „brode". Tai - Gedimino prospekto dalis nuo Žemaitės paminklo iki Žvėryno tilto. Mokiausi 23-iojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė Ąžuolo. - Red.). Ten kur dabar Seimas, anksčiau buvo Jaunimo stadionas. Žiemą ten išliedavo čiuožyklą, kurioje visi sukdavo ratus pagal klaikią tarybinę estradinę muziką.

Prospekte, prieš tuometinę konservatoriją, stovėjo suoliukai - ten buvo mūsų vietos. Tada atsirado ir gatvės muzikanto patirtis: atsisėdam ant suoliuko, kreida ant šaligatvio nusipiešiam gėlę, pradžiai ant jos žiedo numetame kelias kapeikas ir grojame gitaromis.

Nekaulydavome pinigų, kaip kad dabar kai kurie gatvės muzikantai: „Mano draugas moka du akordus - „duok babkių". Bet 2-3 rublius surinkdavome.

Į kitus rajonus nelįsdavome. Vėliau, jau studijuodami, atradome genialų Dailės institutą su jo vakarėliais. Ir pats pradėjau groti šokiuose Čiurlionio gatvėje, Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto aktų salėje.

- Žinoma. Būtent jose rinkosi pirmosios grupės: tuomet sakydavome roko, o iš tiesų - bigbito. A.Vienuolio mokykla turėjo savo „Vienuolius", Salomėjos Nėries - Kęstutį Antanėlį. O „čiurlionkė" - M.K.Čiurlionio meno mokykla - mums pakišo baisią kiaulę (juokiasi). Toje mokykloje irgi susikūrė grupė, kurioje grojo Balys Žiūraitis, Raimondas Katinas, Algis Ramonas, Tomas Leiburas. Iki 1967-ųjų Naujametinio karnavalo buvo likusi vos viena diena, o jie ėmė ir pasivadino mūsų grupės sugalvotu pavadinimu „Bočiai". Turėjome per parą sugalvoti naują grupės vardą. Po bemiegės nakties buvo nuspręsta, kad mes pasivadinsime „Aisčiais" (juokiasi).

Beje, garsiausia „Aisčių" daina gyvuoja iki šiol: tai Maironio „Trakų pilis" pagal grupės „The Animals" kūrinį.

„Aisčiai" vis tiek šauniai sutarė su „Bočiais", nes gyva muzika buvo jėga. Prisimenu, kaip stygos bosinėms gitaroms būdavo traukiamos iš pianino, kurios visai tam netikdavo, kaip gitaros buvo pjaunamos iš lentų. Beje, K.Antanėlis, pjaudamas gitaros formą, neteko vieno piršto.

Mūsų mokykla tuo metu klestėjo. Visiškai šalia buvo Talino kiemas - vieta prie tuometinės „Talino" parduotuvės. Šalia gyveno Algimantas Puipa, Algimantas Mikutėnas, Andrius Žibikas. Jie jau turėjo mėgėjišką kino studiją „Noriu būti genijumi". Tai buvo 1967-ieji.23-iojoje vidurinėje mokykloje buvo nufilmuotas turbūt vienintelis Lietuvos istorijoje begarsis muzikinis filmas.

Puipa, Mikas ir „Aisčiai" surengė turą po Vilniaus stogus, pilis, gatves, kiemus, kur visi dainavome. Viskas buvo nufilmuota, bet be garso.

Per vieną šventę mokyklos fizikos kabinete buvo peržiūra: ekrane judėjo, žiopčiojo „Aisčiai", o fone buvo paleisti „The Beatles" įrašai. Visi ėjo iš proto!

Dėl to, kad visko buvo labai mažai, kiekvienas mažas džiaugsmas atrodė beprotiškai didelis. Buvo daug džiaugsmo, smagaus šėliojimo. Regis, A.Puipa su kažkuo susilažino, kad vasaros dieną pereis „brodu" su slidininko apranga ir slidėmis. Ir jis tai padarė.

Tai buvo geri dalykai, kurių gal dabar niekas ir nedarytų. Kad ir pavogti rožių mergaitei iš Lenino aikštės, kur jos buvo labiausiai saugomos. Čia tai buvo jėga (juokiasi).

- Įstojau studijuoti aktorinio meistriškumo. O mano klasės draugas A.Ramonas - į fortepijono specialybę.Dviese sukūrėme grupę „Stipri grupė iš pašaukimo".

Dainuodavome Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniausko dainas.

Vėliau, jau penkiese, susibūrėme į grupę „Rupūs miltai". Jos devizas buvo „rupūs miltai, bet saldūs kleckai" (juokiasi). Grodavome salėje M.K.Čiurlionio gatvėje tai, ką mokėjome: „The Doors", „The Rolling Stones", „The Animals", savo dainas.Už vakarą kiekvienas gaudavome po penkis rublius. Visai neblogai, nes mėnesio stipendija būdavo 27 rubliai.

- Pamenu, „Žirmūnų" restorane vyko garsus renginys „Rock session". Dalyvavo Pete Andersonas iš Latvijos, „Rupūs miltai", Aleksandras Jegorovas-Džyza, Dima Bulybenko.

Ilgi sovietinio restorano stalai, ant jų - baltos paklodės, truputis maisto.

O susirinkę tikri hipiai: ilgi plaukai, plačios kelnės, indėniški papuošalai, pacifistiniai simboliai. O juk Sovietų Sąjunga, 1970 metai!

Bet viskas baigėsi blogai. Visi pagrojo, pašoko, džiugiai lydėjo Pete į geležinkelio stotį. O tada buvo išprovokuotos muštynės.

Po metų K.Antanėlis pastatė roko operą „Jėzus Kristus Superžvaigždė". Trečias pastatymas pasaulyje! Buvo parinkti fantastiški balsai. Viskas įvyko Dailės institute per Kalėdas. Ir viskas vėl baigėsi nekaip. Tas projektas ir buvo parodytas vienintelį kartą.

Dar vienas neatsiejamas dalykas buvo kelionės autostopu. Turi dešimt rublių ir patrauki į Taliną dviem savaitėms. Toliau nebuvo kur važiuoti.

Taline tuo metu buvo galima matyti turbūt nuobodžiausią pasaulyje, užtat ne tarybinę - suomių televiziją.Mes nieko nesuprasdavome, bet vis tiek žiūrėdavome.

- Atvažiuodavo, bet mažiau. Beje, tuo metu Vilniuje niekas neskirstė žmonių pagal tautybę. Klausinėdavo, kokios muzikos klausaisi. Visada šalia buvo ir saviironijos jausmas. Tai, saviironija, matyt, skiriamasis mūsų kartos bruožas. Kitaip gal nebūtume išlikę.

Kai kurių žmonių iš to laikotarpio jau nebėra. Su kai kuriais iki šiol susitinkame. Prarastoji karta? Ne. Tai buvo nepaprasta, įdomi karta. Karta, kuri gimė prie J.Stalino, augo prie N.Chruščiovo, brendo prie V.Brežnevo, o vis tiek sulaukė Nepriklausomybės.

1972-ųjų gegužę įvyko tragedija - susidegino Romas Kalanta, ir lietuviškas rokas buvo užgniaužtas. Atėjo kiti laikai. Bet grįžo dainuojamoji poezija: viena gitara, vienas balsas, geros Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Dalios Saukaitytės eilės.

O paskui, kadangi nepatekau į teatrą, nuėjau į televiziją. Tada - estrada: kabaretas „Tarp girnų", „Dainos teatras". Gyvenimas nudardėjo į kitą pusę.

- Žinoma! Nors gal vienas kalbėtų su rusišku akcentu, o kitas gal jau šiek tiek su anglišku (juokiasi). Aš Vilnių ir prieš 40 metų, ir šiandien priimu šimtu procentų. Man Vilnius patinka iš esmės. Tos kalvos, kreivos Senamiesčio gatvelės, pašėlęs, spalvingas jaunimas - fantastiška.

Manau, kad Vilnius jau yra visai normalus europietiškas miestas.Man gal šiek tiek liūdna, kad Užupis šiandien tampa vis labiau turistinis. Taip dingsta jo varginga, bet teisinga siela.

Aš - ne prieš permainas. Ir Vilniaus dangoraižiai man patinka. Kokios unikalios vietos yra Pūčkorių atodanga, raizgytas Tuputiškių serpantinas, Vilniaus panorama nuo Maironio ir Subačiaus gatvių sankirtos.

- Visas pasaulis man yra lyg muziejus. Bet muziejuje juk negyvensi. Man visada yra du laimingiausi kelionės momentai: kai lėktuvas jau atsiplėšia nuo Vilniaus ir kai vėl leidžiasi Vilniuje.

Pastebiu, kad vilniečiai pradėjo daugiau šypsotis, rengtis spalvingiau.

Atrodo, visiškai smulkmenos. Bet kai tų smulkmenų daugėja, miestas pradeda šviesti, žydėti. Visiškai kita atmosfera. Ir visa tai daro jauni žmonės.