Ankstyvojoje V.Kernagio kūryboje yra daina „Tu neklausk, kas atsitiko“: „Tu neklausk, kas atsitiko./Tikriausiai nieko./Tiesiog kažkas paliko/ Ieškoti pirmo sniego.
O kažkas nuėjo/Nepatikėjęs/Ir nesupratęs paukščių kalbos“.
Pastaruosius kelerius metus buvo taip: nuvažiuosi savaitgalį į Palangą ir „Ramybėje“ ar „Vandenyje“ galėsi prisijungti prie poros šimtų klausytojų, tą vakarą atėjusių „į gyvą Kernagį“ (anot jo paties) – išgirsti to, kas, vėlgi jo žodžiais tariant, „iki skausmo pažįstama“.
Jų vertybės skirtingos
V.Kernagį savinasi pramogų verslas. Popsui gražu pasipuošti V.Kernagiu, užmiršus, kad jis pats visa savo kūryba yra prieš popsinį (anot jo – plastikinį) tuštumą ir saldumą.
Kad ir viena žinomiausių jo dainų „Išeinu“. Ji tarytum atrenka, kas yra kas V.Kernagio auditorijoje. Ar tai daina apie berniuką, kuris palieka panelę, nes jie dėl kažko nesusitarė? V.Kernagio balse visiškai nėra vienprasmio berniuko ir mergaitės ar vyro ir moters santykio.
Dainoje „Išeinu“ žmogus švelniai ištaria žmogui – brangiam, artimam – kad jų vertybės skirtingos, o tai pasakyti nėra lengva.
Arba tas pats „Santechnikas“ pagal Juozo Erlicko eilėraštį. Kaip dainuoja „Santechniką“ V.Kernagis? Pirmiausia – šelmiškai. Jis leis kartu su juo lengvai pasišaipyti iš romantiško santechniko, niekada nenuvažiuojančio toliau Ukmergės.
Bet leis ir pajusti likimo bendrumą su tuo užkampio svajotoju. Ir pasirašyti po jo portretu, kvatojantis iš savų polėkių.
Nerimsta žmogus lyg paukštis
Klausiausi balto „Klasikos“ rinkinio plokštelių vieną po kitos ir galvojau: tai mūsų kartos biografija. Bet taip galvoti egoistiška. V.Kernagis nėra vienos kartos balsas. Visi, kurie gyvename čia ir dabar, perėjome per tai, apie ką ir kaip V.Kernagis dainuoja. Iš pradžių – skausmingas, dygus protestas prieš tokį gyvenimą, kokį jauni ir jau pradėję protauti radome. V.Kernagio protestas – dainomis, rašytomis savais žodžiais, ir dainomis pagal pripažintų ar pradedančių poetų eilėraščius.
Tų dainų kalbėjimas metaforiškas, o simboliai – panašūs į tuos, kurie yra jau cituotoje dainoje: pirmo sniego ieškojimas, paukštis, kurio kalbą ne kiekvienam duota suprasti.
Bus kaip būti privalo
Tuo metu nemažai jaunų žmonių dainavo pritardami sau gitaromis. Ir dabar jų daug.
Bet V.Kernagis su savo gitara ir poezijos tomeliais dirbo labai atkakliai ir atsakingai. Dainos pagal Vinco MykolaičioPutino, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Dalios Saukaitytės, Jono Strielkūno, Jono Mačiukevičiaus poeziją padėjo jam bręsti, stiprėti. Jautrumą apgaubė stoicizmas.
Tai labai juntama V.Kernagio dainoje pagal D.Saukaitytės eilėraštį „Purpurinis vakaras“, kur „kai kam žirgas, kai kam – tik kamanos“, ir dainuojama kapota intonacija, tarsi kumščius suspaudus, o tuose kumščiuose – neišsakoma gėla dėl akistatos su realybe, kur „viskas bus kaip būt privalo“.
„Linksminkimos“ – tai irgi iš V.Kernagio repertuaro, Antano Vienažindžio poezija. Linksmas V.Kernagis įsteigė „vienintelį ir nepakartojamą“ kabaretą „Tarp girnų“ (1980-1983 m.) – jame prikėlė prieškario Kauno kabareto artisto Danieliaus Dolskio repertuarą, savo hipiškos jaunystės bičiulio Olego Zacharenkovo dainas ir kūrė savas – pagal Juozo Erlicko poeziją.
Čia jau jokių paukščių, čia kolorado vabalai, kuriuos „suplėšysim į gabalus“, ir ne bet kaip, o valso ritmu. Ironija, kuri suklestėjo V.Kernagio kabareto laikais, – tikrai kartos bruožas. Tai truko tik kelerius metus, bet kaip įsiminė!
Žodžiai, virtę dainomis
Po to visos V.Kernagio kaip dainuojančiojo poeziją galimybės, visi jo pavidalai susijungė į „Dainos teatrą“ (1985-1990 m.). Viskas truko tik tol, kol pačiam artistui tai buvo įdomu, natūralu, reikalinga. Jis nesusuko iš savo kūrybos socialinio lizdo, kuriame patogiai įsitaisytų ilgam.
Bet savo dainas V.Kernagis rūpestingai prižiūrėjo, ir tai dar viena jo talento briauna – išmintingai elgtis su savo kūryba, nepamesti jos, gludinti. Taip jos virsta gyva klasika.
Žmogus, neįspraustas į rėmus
V.Kernagio dainų netransliavo nei sovietų laikų radijas, nei televizija. Jos netilpo į rėmus, pagaliau ir ten dirbantys žmonės mokėjo skaityti metaforas, atspėti, kas yra paukštis.
Bet jo dainas įrašinėjo Vilniaus plokštelių studija – kaip literatūrines programas. Nes juk nepavadinsi jų estrada.
Už tuos įrašus V.Kernagis, šįmet sausį atsiimdamas Nacionalinę premiją, viešai ir nuoširdžiai padėkojo Plokštelių studijos redaktorei Zinutei Nutautaitei.
Tas netilpimas į rėmus – V.Kernagio likimas. Iš pradžių tai žeidė, bet ir išmokė atsparumo. „Prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos“, – tai iš „Severiutės“.
Naujo žanro pradininkas
V.Kernagio dainavimas paskatino ir padrąsino nemažai žmonių dainuoti poeziją. Dabar net vyksta nebe pirmas dainuojamosios poezijos festivalis, pasiskolinęs vardą iš V.Kernagio dainos „Tai aš“ (daina, tiesa, vadinasi „Nenusigąsk, tai aš“). Toji banga ritasi iš paskos, kai dėl V.Kernagio atkaklumo pats dainuojamosios poezijos žanras tapo įprastas, įteisintas.
Kabareto niekas jam iš paskos nesukūrė. Dainos teatro – taip pat. Viskas maišosi dainuojamojoje poezijoje.
Išsipildžiusios pranašystės
Klausydama „Klasiką“ – plokštelę po plokštelės – pirmą kartą pajutau, kad V.Kernagio dainos skamba pranašiškai – poezijai taip ir turi būti, laikas jai suteikia savų prasmių.
Tačiau tik dabar iš filmo „Maža išpažintis“ įsidėmėjau vieną svarbią V.Kernagio suvaidinto Beno frazę, ištartą neva nereikšmingai: „Aš gelbėju žmones“.
Tai – viena iš meno misijų, V.Kernagio dainos ją atlieka jau keli dešimtmečiai. „Dieve tu mano, aš net nemačiau, kad pasenom“, – vėl „Severiutė“.
O 1976 metais besišypsančio V.Kernagio įrašyta nepaprastai švelni daina „Šviesų birželio vidurnaktį“ pagal M.Martinaičio eilėraštį. Ji – dvidešimt aštuntoji „Akustiniame“, o V.Kernagiui tada – gal kokie dvidešimt penkeri: „Išves mane baltas sodininkas dar nepabudusį šviesų birželio vidurnaktį kabančiais lieptais...“,
ir toliau -
„Kas gi mane atpažins/kas gi mane atpažins/kad aš jau neatpažįstamas...“.
Paskubėjo Sodininkas.