Prieš dvejus metus A.Minghella drauge su žmona Carolyn Choa lankėsi Lietuvoje - pastatė Giacomo Puccini operą „Madam Baterflai“.
Tai buvo pirmoji LNOBT bei užsienio teatro - Anglijos nacionalinės operos - koprodukcija ir A.Minghellos debiutinis darbas operoje. Pirmieji „Madam Baterflai" spektakliai įvyko Londono „Coliseum" teatre pelnė statytojams prestižinį „Olivier" apdovanojimą kaip geriausias britų 2005-ųjų operos pastatymas. Lietuvoje opera taip pat buvo sutikta publikos ovacijomis ir šūksniais "Bravo!".
Devynis „Oskaro" apdovanojimus laimėjusio filmo „Anglas ligonis", kino juostų „Šaltasis kalnas", „Talentingasis misteris Riplis" lygiai prieš dvejus metus su „Lietuvos ryto" žurnaliste Laima Lavaste kalbėjosi ne tik apie kūrybą.
- Jūsų pavardė skamba labai lietuviškai. Ką žinojote apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?
- Man gaila, kad neturiu baltiško kraujo, nes Lietuva tokia puiki šalis. Mano šeima yra kilusi iš Pietų Italijos.Prieš keletą dienų Londone su šiame mieste gyvenančia išeive iš Lietuvos Dalia Ibelhauptaite juokavome, kad tarp režisierių tiek daug mano draugų Londone yra arba lietuviai, arba kaip nors su Lietuva susiję anglai.
- Jūs gimėte ir jaunystę praleidote mažoje Anglijos Vaito salelėje, kurios net neradau stambiame žemėlapyje.Ar buvimas saloje, jos gyvenimo būdo ir žmonių uždarumas, atsiskyrimas nuo didžiojo pasaulio vėliau turėjo įtakos jūsų kūrybai?
- Šįryt aš kaip tik galvojau apie savo gimtąją salą, tą žemės gabalėlį, apsuptą vandens.Rašiau įžangą vieno fotografo knygai apie Vaito salą ir mane apėmė ilgesys. Tie vaizdai nuolat mano galvoje - maža sala, mažai žmonių, mažai kultūros.
Iki aštuoniolikos metų aš niekur nebuvau iš jos iškeliavęs. Žiūrėdavau į vandenį ir svajodavau apie nepažįstamą Didžiąją žemę.
Tai nebūtinai buvo Anglija - tiesiog tolimas pasaulis, nežinia kur esantis. Įsivaizduodavau, kad vieną kartą aš į jį pateksiu.
- Tik svajotojai keičia pasaulį.
- Menininkai - visi svajotojai.
Keista užaugti saloje, kurios visi gyventojai yra vietiniai, o mes - ateiviai iš Italijos. Skyrėsi mūsų maistas, kalba, muzika. Sala tarsi atskyrė mus nuo kitų ir gyvenome lyg stikliniame burbule.
Jūs taikliai pastebėjote, kad sala keičia žmones. Net viduje jaučiuosi esantis lyg už stiklinės sienos. Manau, jog tai turėjo įtakos man, kaip rašytojui, nes dažnai rašai ne todėl, kad jautiesi esantis toks kaip visi, o todėl, jog jautiesi esantis kitoks.
Turbūt daugelis menininkų patiria jausmą, kad nepriklausai tai aplinkai, kurioje fiziškai esi.
Vaikai paprastai visada nori būti tokie kaip visi, bet aš to niekada nenorėjau.
- Jūsų vaikystė - viso pasaulio vaikų svajonė. Jūsų tėvai turėjo ledų kavinukę ir patys darydavo ledus.
- Taip, mano vaikystės vaizdas - sėdžiu mažoje kavinukėje, čia stovi tik keli paprasti staliukai, o tėvai galiniame kambarėlyje daro ledus.
Mano tėvai - nuostabūs žmonės, labai paprasti. Jie mažai mokėsi - motina jau nuo 12 metų dirbo. Skurdus gyvenimas Pietų Italijoje atginė juos į Angliją.
Bet drauge jie labai supratingi, šviesūs žmonės. Mes, penki vaikai, esame jiems dėkingi už tai, ką jie mums davė.Tėvai labai domisi mano darbu ir net tris kartus Londone žiūrėjo operą „Madam Baterflai". Jie labai džiaugiasi mano darbais.
- Jūs nepanorote perimti tėvų verslo ir aštuoniolikametis prieš jų valią išvykote į Hulo universitetą studijuoti dramaturgijos. Jei būtumėte tėvų paklausęs, pasaulis šiandien neturėtų filmų „Anglas ligonis", „Šaltasis kalnas" ir daugelio kitų.
- Visi tėvai nori, kad jų vaikai turėtų gerą profesiją, būtų verslininkai, gydytojai, bet ne rašytojai.
Daug kam tai atrodo pernelyg kvailas darbas.
Mokykloje aš buvau labai padūkęs, neklaužada, beviltiškas mokinys, nuolat pamirštantis atlikti namų darbus.O imigrantai tėvai ypač baiminasi, kad jų vaikas svetimoje vietoje neprigis, pražus.
Mano tėvai visą gyvenimą labai sunkiai dirbo. Ir dirba, aštuoniasdešimtmečiai, iki šiol.
Darbas - svarbiausia jų gyvenimo etikos dalis. Todėl man buvo sunku jiems paaiškinti, kad noriu būti rašytojas.
- Tačiau anksčiau nei drama jus patraukė muzika. Universitete klavišiniais grojote folkroką, rašėte dainas. Ar tai buvo jauno žmogaus susižavėjimas muzika „The Beatles" eroje, muzikavimas su draugais, ar muzika jums jau buvo svarbi kaip kūryba?
- Taip, tai buvo jaunatviškas susižavėjimas. Universitete kiekvieną penktadienį grodavau naują savo dainą per radiją, pasakodavau, kas naujo atsitiko pasaulyje. Manau, tos dainos buvo labai prastos.
Galėčiau rašyti net šokių muziką, tačiau neturiu talento, tik labai daug noro ir aistros. Ir dabar šiek tiek pagroju kiekviename savo filme. Jei nestatyčiau filmų, būčiau muzikantas.
- Bet muziką nugalėjo rašytojas, dramaturgas, scenaristas ir režisierius? Jūs likote universitete dėstyti dramaturgijos ir ėmėte skinti literatūrines premijas. Visa Anglija žavėjosi mistiniu serialu „Inspektorius Morsas", kurio scenarijų jūs sukūrėte, o jūsų pirmoji drama „Sukurta Bankoke" Londono teatro kritikų buvo pripažinta metų įvykiu. Kas patraukė jus į dramą?
- Visi sprendimai mano gyvenime buvo atsitiktiniai. Aš niekada nekeliavau savo tikslo link su žemėlapiu rankoje. Gal dabar jauni žmonės turi aiškesnių ambicijų.
Prieš keletą dienų Londone daviau interviu studentams. Jie kalbėjo apie mano kelią - teatrą, radiją, televiziją, kiną - tarsi tai būtų kopėčios. Bet tai nėra gyvenimo laipteliai, lyg kinas būtų kažkas didinga, o radijas - menka. Štai grįžęs iš Vilniaus dirbsiu prie pjesės BBC radijui. Ir tai nuostabu.
Nematau skirtumo tarp operos statymo ir, pavyzdžiui, fotografavimo. Kurti visada nuostabu.
- Būtumėte laimingas sukūręs ir kėdę, ant kurios sėdite?
- Taip! Aš žaviuosi amatininkais. Jei mokėčiau, norėčiau padaryti kėdę. To nemoku, todėl kuriu filmus arba statau operą. Bet skirtumo nėra. Tai yra noras palikti savo ženklą, savo pėdsaką. Ir aš darau tai, kas man duota daryti.
- Jau trečias jūsų filmas pagal Michaelio Ondaatje poetinį romaną „Anglas ligonis" (1996) laimėjo viską, kas įmanoma kino pasaulyje. „Oskarų" lietus virto sėkmės uraganu. Kaip išlaikėte savo rankose tuos „Oskarus"? Ar ši sėkmė netapo jums, kaip kūrėjui, per sunki, nes kyla klausimas - kas po to?
- Sėkmė arba nesėkmė nėra tai, kas sutampa ir viešumoje, ir viduje. Daugelis dalykų, kuriuos darome viešumoje, kitaip atrodo iš vidaus.
Nepavykęs filmas lydės mane gal netgi metus kaip randas, kaip žaizda. Taip pat ir sėkmės negali suvokti iš karto, tad negali patirti ir kokio nors malonumo.
Aš suvokiu dvi tiesas: kad man labai pasisekė pasirinkti profesiją ir kad dėl tos sėkmės netampi nei jaunesnis, nei aukštesnis. Tebemiegi toje pačioje, o ne aukso lovoje.
Aš laimingas, nes nieko nenoriu keisti, nenoriu gyventi Holivude, naudotis apdovanojimų teikiamomis privilegijomis. Aš noriu tik kurti. Tai - mano gyvenimas.
Sakėte, kad jus ypač sukrėtė filmas „Šaltasis kalnas". O man jis reiškia ketverius mano gyvenimo metus.
- Ar tiesa, kad prieš imdamas kurti „Anglą ligonį" jūs 18 mėnesių gyvenote vienumoje rašydamas scenarijų? Ar jums, kaip kūrėjui, būtina vienatvė?
- Aš nepraleidau tų mėnesių visiškai vienas ar nesilankydamas Londone. Kai filmavau „Šaltąjį kalną", prieš kameras būdavo 2000 žmonių. Kartais to per daug, reikia ir gera pabūti vienam. Man patinka vienuma.
Pietų Anglijoje, Hampšyre, aš turiu tokią vietą netoli kaimo, kuriame dabar gyvena mano tėvai.
- Filme „Anglas ligonis" vaidino ne tik žymiausios Holivudo žvaigždės, bet ir jūsų tėvai. Su kuo sunkiau dirbti - su Gwyneth Paltrow, Renee Zellweger, Nicole Kidman, Jude'u Law ar su Edwardu ir Gloria Minghellomis?
- Prajuokinote mane. Aišku, kad daug sunkiau buvo dirbti su tėvais, jie labai reiklūs.
Pastaruosiuose keturiuose mano filmuose jie pasirodo po kelias sekundes - jie to reikalauja. Juos pamatyti gal reikėtų didinamojo stiklo, bet jie ir aš žinome, kad jie ten yra.
- Jūsų garsiausių kūrinių herojai - ne šių laikų žmonės. Ar todėl, kad anksčiau jums atrodo buvęs didelės sielos žmonių, dramatiškų jausmų laikas, kai mokėta laukti, laikytis pažadų, mirti už meilę ir garbę? Ir kad mūsų laikais nevyksta tokių sukrečiančių jausmų dramų?
- Tikrai - kodėl? Niekas iki šiol manęs to nepaklausė.
Londone ką tik baigiau filmą „Apiplėšimas su įsilaužimu". Jame pasakojama ir apie santuokos sulaužymą, jos
lipdymą iš naujo, kalbama apie dabartines moralines problemas.
Šiais laikais herojai labiau sutrikę, daro siaubingas klaidas, yra net žiaurūs.
Galbūt pasaulis per daug susipainiojęs? O gal jame yra ir didelės drąsos, bet aš apie tai nepakankamai rašau?
- Iš pirmosios santuokos jūs turite 27 metų dukterį, o su Carolyn auginate dvidešimtmetį sūnų Maxą. Kaip sekasi jūsų vaikams?
- Mes didžiuojamės savo vaikais, o mūsų sūnus nori tapti aktoriumi.
- Jūsų režisuotų kūrinių meilės istorijos visada baigiasi liūdnai. Ar jūsų susitikimas su Carolyn, priešingai, yra nuostabi meilės istorija su laiminga pabaiga?
- Atleiskite, mes su žmona esame sutarę nekalbėti apie privatų gyvenimą. Mums gana, kad turime vienas kitą. Galiu tik pasakyti, kad esu laimingas sutikęs ją, ypač talentingą žmogų.
Viena priežasčių, kodėl norėjau statyti operą „Madam Baterflai", buvo noras suteikti jai galimybę atsiskleisti.
- Kokia yra normali, neholivudiška, jūsų diena?
- Mano normali diena yra nenormali. Aš labai mėgstu vaikščioti. Mūsų biuras Londone yra netoli namų, senoje bažnyčioje, ir mes su žmona mėgstame eiti ten pėsčiomis.
Pastaruosius penkiolika metų aš nuolat keliauju, darbo yra per daug, bet nepaliauju galvoti - kokia laimė, kad jo per daug!
- Ar šiandien vis dar mėgstate ledus?
- Nelabai, nors tėvų ledai labai gardūs. Prisimenu Federico Fellini. Kai jis buvo vaikas, jo tėvas prekiavo kumpiais ir parėjęs namo girdavosi daug pardavęs. O Federico niršdavo - aš būsiu poetas ir niekada nepardavinėsiu kumpių!Aš galvodavau taip pat, kai mano tėvai pardavinėjo ledus. O dabar man tenka prašyti - pirkite mano filmus, jie puikūs.
Taigi nėra skirtumo, ką tu parduodi, tik gal ledai greitai tirpsta.