Taip suformulavęs savo atsiprašymą, E.Spitzeris leido suprasti, kad jo klaida buvo noras už pinigus gauti sekso. Nekyla net menkiausia abejonė, kad pastarajam pritartų dauguma žmonių, ypač tų, kurie brangina santuokos ištikimybę, yra nusistatę prieš prostituciją ar pasisako ir už viena, ir už kita.
Tačiau tai, kas neleido E.Spitzeriui likti savo pareigose, nepaisant jo pastangų šį įvykį perteikti kaip asmeninio gyvenimo detalę, buvo jo prisiimtas kovotojo už moralę vaidmuo visuomenės akivaizdoje.
E.Spitzeris buvo žinomas kaip aršus korupcijos priešininkas, kuris, Niujorko valstijos generalinio prokuroro žodžiais tariant, ne tik atskleidė finansines Volstryte vykdomas gudrybes, bet ir be gailesčio išardė du didelius prostitucijos tinklus, nepamiršdamas, beje, viešai paskelbti savo pasibjaurėjimo pastarųjų egzistavimu.
Trumpai tariant, didžiausias E.Spitzerio nusikaltimas buvo veidmainystė. Jeigu kam nors reikia akivaizdaus šios nuodėmės pavyzdžio, jau buvęs Niujorko valstijos gubernatorius jį mums pateikia kaip ant lėkštutės. Beje, taip pat galima būtų kalbėti ir apie televizijos laidos „Garbink Viešpatį“ pamokslininką Jimą Bakkerį, kuriam sparnus pakirto skandalai apie tariamus prievartavimus ir sukčiavimus, bei apie Jimmy Swaggartą, kuris, paviešinęs J.Bakkerio nuodėmes ir apibūdinęs jį kaip „vėžį Kristaus kūne“, kiek vėliau pats buvo pastebėtas besilankantis pas prostitutes.
Visais šiais atvejais minėtų asmenų visuomenėje užimta padėtis prieštaravo jų asmeninio gyvenimo avantiūroms. Peršasi tik viena išvada: jie sąmoningai nusižengė savo tarnystei, skelbtai visuomenės akivaizdoje, kilniems idealams, todėl juos galima kaltinti nesąžiningumu.
Beje, žodis „veidmainis“ (angl. „hypocrite“) senovės graikų kalba reiškė „aktorių“ ir buvo vartojamas kaip moraliai neutralus terminas. Neigiamą reikšmę jis įgijo dėl aktoryste prisidengusių asmenų pasibjaurėtino melo.
Taigi E.Spitzerio atvejis ir kiti, iš pirmo žvilgsnio panašūs į jį, dažniausiai apibūdinami kaip veidmainystė. Net ir tuomet, kai kam nors paprasčiausiai nepavyksta įgyvendinti savo skelbtų idealų. Be to, tokia išvada vis dažniau taikoma kalbant apie eilines žmonių silpnybes ar apie pačius natūraliausius žmogiškosios prigimties poreikius ir troškimus, nors pastarieji nė vienu žodžiu nebuvo užsiminę apie savo tariamą dorybingumą.
Politikai ir dvasininkai yra pagrindiniai kaltinimų veidmainyste taikiniai, kai kalbama apie seksą ir pinigus. Žinoma, jie gali kaltinti tik save, jeigu, viešai paskelbę savo pastangas gyventi vadovaujantis kilniausiais moraliniais standartais, vieną dieną save išvysta pirmuose laikraščių puslapiuose – nuotraukose, kuriose jie čiulpia ne savo žmonoms priklausančius kojų pirštus.
Tačiau būtina skirti asmenis, kurie, skelbdami savo tarnystę dorybei, slapta užsiima pastarajai prieštaraujančiomis avantiūromis, ir tuos, kurie niekada nėra išsakę jokių pareiškimų šiuo klausimu. Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad tam tikros visuomeninės pareigos automatiškai įprasmina tradicines seksualinio gyvenimo vertybes.
Žinoma, kartais jie yra teisūs, pavyzdžiui, kai kalbama apie dvasininkus, mokytojus, gydytojus, tačiau kartais ir klysta, pavyzdžiui, kai kalba nukrypsta ties politikais, jeigu tik šie, nepasiskelbia esantys nekalti kaip kūdikiai, verslininkais ar autobusų vairuotojais.
Per dažnai girdimi kaltinimai veidmainyste nuo mūsų nuslepia vieną išties svarbią tiesą – juk negalima žmonių, net ir tų, į kuriuos nukreiptos visuomenės akys, kaltinti nesąžiningumu ar juos viešai gėdinti, jeigu, nuoširdžiai siekdami įgyvendinti tam tikrus universaliai pripažintus idealus, jie paprasčiausiai užstrigo įkalnėje. Jiems paprasčiausiai nepasisekė, o nesėkmė – bendras žmonijos bruožas.
Antikos laikais filosofai be perstojo diskutavo apie tai, kaip žmonių idealistiniams siekiams ne visada lemta išsipildyti. Čia būtų galima kalbėti apie valios silpnumą, apie nusivylimą savimi, apie iškilusias kliūtis ar suvaržymus, apie žmogiškosios prigimties pagundas ar kitus jos trūkumus.
Esminis žodis yra „nuoširdumas“. Juk veidmainystė būtent ir pasižymi nuoširdumo trūkumu. Savaime suprantama, kur kas lengviau nenuoširdžiai teigti nuoširdumą, negu nuoširdžiai jį neigti. Tačiau, nors žmonės gali ilgai slėpti begėdiškiausias tiesas apie savo asmeninį gyvenimą, dažnas jaučia savotišką pasitenkinimą, žinodamas, kad ne kiekvienam tai pavyksta. Tai – vėlgi veidmainių bruožas.
Nepaliaujamai ieškodama sensacijų ir skandalų, žiniasklaida net nedvejodama eilines žmogiškas silpnybes gali apšaukti veidmainyste. Vis dėlto pastebime tam tikrus kultūrų skirtumus.
Prancūzijos laikraščiai vedusį politiką ar ištekėjusią politikę pavadintų veidmainiu (-e) tik tuo atveju, jeigu jis ar ji, viešai propaguodami santuokinę ištikimybę, būtų netikėtai pastebėti meilužės (meilužio) glėbyje. Mūsų anglosaksiška žiniasklaida, dar, regis, neperkopusi savo paauglystės amžiaus, taip pasielgtų su visais politikais, nerimtai žiūrinčiais į moralų seksualinį gyvenimą, ir visai nesvarbu, ar pastarieji būtų išsakę savo poziciją šiuo klausimu, ar ne.
Bet koks visuomenines pareigas užimančio asmens apsilankymas pas meilužę, pas prostitutę ar gėjų bare žymi karštojo sensacijų sezono atidarymą.
Išties būtų šis tas nauja, jeigu E.Spitzerio atvejis leistų atskleisti tikrąją veidmainystės reikšmę. Tuomet galbūt pagaliau pavyktų sudrausminti veidmainišką „veidmainystės“ – termino, kuris tapo savotišku moralės principams nusižengusių raganų medžioklės simboliu, – vartojimą. Galbūt tada mums pavyktų aiškiau mąstyti ir, savaime suprantama, atsikratyti moralinio šališkumo prieš paskelbiant nuosprendžius.