Tokia moteris suviliojo buvusį vieną geriausių Lietuvos futbolininkų, dabar trenerį Valdą Ivanauską. Jiedu kartu – jau trejus metus. Nors Ugnės mylimasis vienmetis su jos tėvu, jauna moteris tikino, kad didelio metų skirtumo nejaučia ir paskui Valdą trauktų į bet kurį pasaulio kraštą.
Kai praėjusį rudenį V.Ivanauskas po ketverių metų pertraukos grįžo į Vokietiją, šalį, kurioje prabėgo geriausi jo, kaip futbolininko, karjeros metai ir kurioje iki šiol gyvena jo žmona Beatričė ir duktė Patricija, kartu su juo važiavo ir Ugnė. Jauna moteris įsitikinusi, kad poros turi gyventi kartu, o ne atskirai, nes atstumas dažnai žmones išskiria.
O tai, kad 41 metų futbolininkas nėra išsiskyręs su savo žmona, Ugnei jokia problema. „Juk tai tik formalumas“, – įsitikinusi Ugnė, svajojanti kada nors tapti teisėta V.Ivanausko gyvenimo moterimi.
– Kartu pirmą kartą viešai pasirodėte tik praėjusių metų vasarą, kai Valdas su didele baltų rožių puokšte atėjo jūsų pasveikinti gavus bakalauro diplomą. Iki tol savo santykius slėpėte?
– Nesislapstėme. Kartu esame anksčiau pasirodę ir Lietuvos futbolo rinktinės vakarėlyje. Jeigu būčiau norėjusi rodytis viešumoje su Valdu, tai būtų anksčiau atsitikę. Bet to niekam nereikia.
– Kai susipažinote, neišgąsdino 18 metų amžiaus skirtumas?
– Jis tikrai nemenkas. Bet susipažinus su žmogumi neprašai jo iš karto parodyti paso, kad galėtum patikrinti, kiek jam metų. Kai mudu susipažinome, neturėjau nė menkiausio su-pratimo, kas jis toks. Nežinojau, kad jis praeityje buvo garsus futbolininkas, o dabar treneris. Iki tol visiškai nesidomėjau futbolu. Jis buvo mano draugų draugas. Viename draugų susiėjime ir susipažinome.
– Meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Tikrai ne! Mačiau, kad jis vyresnis. Taip nebuvo, kad antrą kartą susitikome tik dviese. Bendravome bičiulių kompanijoje. Tada pajutau jo dėmesį. Iš pradžių nemaniau, kad bendrausime kaip pora. Jis tuo metu gyveno Kaune, treniravo „Kauno“ futbolo komandą. Aš gyvenau Vilniuje. Atvažiavęs į sostinę mane kviesdavo vakarieniauti.
Ta branda, išmintis žavi, ypač jaunas merginas. Man buvo įdomu su juo šnekėtis. Mūsų santykiai išsirutuliojo ne per vieną dieną. Nebuvo taip, kad susipažinome, o jau kitą dieną paskelbėme visiems, jog mylime vienas kitą. Ilgas draugiškas bendravimas virto rimtesniais santykiais.
Manau, daugelis mano amžiaus merginų įsitikinusios, kad futbolas – tik laisvalaikio leidimo būdas, bet ne darbas. Man tai buvo naujiena, todėl ėmiau per televizorių žiūrėti rungtynes. Vėliau pradėjau lankytis stadione, kai žaisdavo jo treniruojama komanda. Pamėgau futbolą. Dabar Valdui net pastabų po rungtynių pasakau. Jam būna labai juokinga.
– Kaip sužinojote, kad Valdas vis dar neišsiskyręs?
– Pats pasakė. Labai greitai. Aš neištariau: „O Dieve, kaip baisu“. Jei jis būtų bandęs tai nuslėpti, gal tuomet mano reakcija būtų buvusi kitokia. Aišku, tai nėra gerai.
Kad jis turi žmoną, bėdos nemačiau. Šeima yra tuomet, kai žmonės myli vienas kitą. Mano atveju nebuvo taip, kad Valdas gyventų du gyvenimus.
– Neatbaidė tai, kad Valdas jau turėjo šeimą ir jos jam nepavyko išsaugoti?
– Moteris atbaido ne tai, kad vyras turėjo šeimą, o jo elgesys, požiūris. Jei manai, kad su tuo žmogumi kartu nebūsi dėl to, jog jis jau buvo vedęs, vadinasi, tavo jausmai nėra tikri.
– Kol galėjote vadovautis ne jausmais, o protu, jis nekuždėjo, kad geriau viską baigti, kol meilė neįsiliepsnojo?
– Jei būčiau maniusi, kad šitie santykiai – nesąmonė, niekas nebūtų pakeitęs mano nuomonės.
– Jums neskaudu, kad, nors drauge esate jau trejus metus, Valdas iki šiol nėra oficialiai išsiskyręs su žmona?
– Tai – tik teisiniai dalykai, jie yra išsprendžiami. Manęs tai neliečia. Jo gyvenimas – jo reikalas.
– Kiekviena moteris svajoja apie santuoką, šeimą. Jūs turbūt – ne išimtis?
– Taip. (Šypsosi.) Bet esu tos nuomonės, kad pirmiausia vyras to turi norėti. Jis turi žengti tą žingsnį. Apie tai, aišku, kalbamės. Bet nėra kur skubėti. Santuoka – tik formalumas, gyvenime jis nėra svarbiausias dalykas.
– Bet juk moterims norisi apsivilkti baltą suknelę.
– Ir man norisi. Esu tikra, kad taip kada nors atsitiks.
– Ar su Valdo žmona Beatriče yra tekę bendrauti?
– Ne. – Bet ji žino, kad jūs esate Valdo gyvenime?
– Be abejo.
– O kaip Valdo duktė Patricija jus priima?
– Mes nebendraujame, bet ji žino apie mane. Ji jau didelė mergaitė, jai – 15 metų. Valdas su dukterimi bendrauja.
– Vieną dieną ir jums teks su ja susipažinti, o paaugliai dažnai tokiais atvejais reaguoja labai karštai.
– Tarp mūsų amžiaus skirtumas nėra labai didelis. Esu komunikabilus žmogus, todėl nemanau, kad iškils problemų. Tuo labiau kad ne aš išskyriau jų šeimą.
– Valdo žmona ir duktė gyvena Vokietijoje. Kai pernai rudenį Valdas važiavo dirbti į Vokietiją, nekirbėjo mintis, kad galbūt jis sugrįš pas žmoną?
– Tikrai ne. (Juokiasi.)
– Širdies nesuspaudžia, kad yra teisėta žmona, o jūs – tik draugė? Pati sakėte, kad norite baltos suknelės.
– Tai nėra problema. Aš laiminga su juo.
– Nebijote, kad visą laiką taip ir liksite tik draugė?
– Ne, nebijau.
– Esate tikra, kad kada nors galėsite save vadinti teisėta Valdo žmona?
– Taip.
– Jūs jauna, apie vaikus dar negalvojate, bet laikui bėgant jų norėsis. Kai po dešimties metų ju
ms bus 33-eri, būsite pačiame žydėjime, jam bus 51-eri.
– Vyrai, manau, dėl to išgyvena labiau nei moterys. Kada nors, be abejo, bus vaikų. Kada? Nežinome. Nemanau, kad priėjome tą ribą, kai reikia labai skubėti, nes paskui bus per vėlu. (Juokiasi.) Tokių dalykų nereikia skubinti.
– Kaip jūsų tėvai reaguoja, kad jūsų mylimasis – jų bendraamžis?
– Nebuvo taip, kad vieną dieną kaip perkūnas iš giedro dangaus visus užgriuvo žinia: „Čia – mano draugas Valdas“. Nebuvo susipažinimo vakarienės, oficialaus pristatymo.
Mano mama jau anksčiau žinojo, kad draugauju su Valdu. Aišku, kai pasakiau, kad draugauju su Valdu Ivanausku, tėvai paklausė: „Ar čia tas futbolininkas?“ Iš pradžių jiems buvo keista, nes amžiaus skirtumo nepaslėpsi. Niekas to ir nesistengė daryti. Mes ne vieni tokie esame.
Esu vienturtė, bet mano tėvai nėra į mane įsikibę. Jie – tolerantiški žmonės. Jiems buvo svarbu pamatyti Valdą, pabendrauti su juo, pažiūrėti, kaip jis elgiasi su manimi ir ką apskritai galvoja. Mama pasakė, kad pati turiu nuspręsti, ką daryti, nes tai – mano gyvenimas.
– Psichologai, kalbėdami apie tokias poras kaip jūsų, dažnai pasako, kad mergina, pasirinkdama vyresnį vyrą, tarsi ieško tėvo, jo šilumos, kurios trūko vaikystėje. Kokie jūsų santykiai su tėvu?
– Mes labai artimai bendraujame. Visuomet taip buvo. Niekada netrūko tėčio meilės. Mano tėčiui – tiek pat metų kaip ir Valdui. Jie kartu nežvejoja, futbolo nežaidžia, bet bendrauja. Yra geri draugai. Vieni keturiasdešimtmečiai jau yra solidūs dėdės, o Valdas – labai jaunatviškas.
Ne dėl amžiaus skirtumo išgyvena tėvai, o dėl to, kad jų vaikai būtų laimingi. Aš – laiminga. Bet koks dėmesys moteriai yra svarbus, o vyresnis vyras jį moka labiau parodyti. Be abejo, yra dalykų, dėl kurių mūsų požiūriai išsiskiria.
– O kaip Valdo tėvai jus priėmė?
– Valdas labai greitai mamai papasakojo apie mane, o ji jam liepė atvesti mane parodyti. (Juokiasi.) Manau, kad išgyvenau kur kas labiau nei Valdas, prieš susipažindamas su mano tėvais. Bet buvau labai šiltai priimta. Valdo tėvai – nuostabūs.
– Ar esate pakliuvę į kurioziškas situacijas, kai kas nors jus yra palaikęs tėvu ir dukterimi?
– Juk Valdas neatrodo toks senas. (Juokiasi.) Gal kas nors akimis ir nulydi. Ir aš visą laiką atkreipiu dėmesį į tokias poras. Vis tiek tai nėra norma.
– Neretai tokiais atvejais aplinkiniai mano, kad vyresnis, turtingas, garsus nusipirko jaunesnę.
– Net neabejoju, kad taip mano. Bet nebėgsiu į gatvę, nesimušiu į krūtinę ir nesakysiu: „Ne, taip nėra, aš ne tokia“. Bendrauju su žmogumi, o ne su žvaigžde ar jo pinigais.
– Ar dovanomis Valdas jus lepina?
– Taip. Bet širdžiai mieliausia dovana – dėmesys, mielas poelgis.
– Kiek laiko praėjo, kol Valdas pirmą kartą prisipažino jus mylįs?
– Oi! Dabar tiksliai nepasakysiu. Jis – santūrus žmogus, todėl praėjo nemažai laiko. Valdas, kaip dauguma sportininkų, mažakalbis, nėra ir didelis romantikas.
– Tiesa, kad jis retai sako komplimentus?
– Ne taip dažnai, kaip norėčiau.
– Sportininkai dažnai garsėja kaip mergišiai. Paskui juos sekioja daugybė gerbėjų, o jie mielai naudojasi savo populiarumu. Draugystės pradžioje nekėlėte sau klausimo, kad galbūt jūs esate tik viena iš daugelio?
– Bendraudamas su žmogumi širdimi jauti, kodėl jis su tavimi. Moterys dažniausiai tai supranta. O bijoti, kad esu viena iš daugelio? Iš pradžių apie tai negalvojau, o dabar to jau nebijau.
Nemanau, kad naudotis populiarumu būdinga tik sportininkams. O gerbėjos prie stadiono laukia žaidėjų, ne trenerių, todėl tai aktualiau žaidėjų žmonoms. Treneriai sulaukia kur kas mažiau dėmesio, ypač Lietuvoje, kur futbolas nepopuliarus.
– Kai Valdas prieš porą metų važiavo dirbti į Škotiją, praėjusį rudenį – į Vokietiją, ar gyvenote atskirai?
– Ne. Pora turi būti kartu. Prieš jam išvažiuojant dirbti į Škotiją svarstėme, ką darysime toliau. Man reikėjo baigti mokslus, turėjau kažkiek laiko praleisti ir Lietuvoje. Bet mums viską pavyko suderinti.
Jis ne iš tų vyrų, kurie pasakytų: mesk mokslus ir būk visą laiką su manimi. Man mokslai – labai svarbus dalykas. Kitais metais ketinu mokytis toliau.
Šiuo metu gyvename Vilniuje. Būdami kartu nueiname į kiną, restoraną arba laiką leidžiame namie. Kai galime, važiuojame atostogauti. Neseniai viešėjome Dominikos Respublikoje.
– Kažkada Valdas yra pasakęs: „Jei tarp sutuoktinių yra abipusis pasitikėjimas ir meilė, laikini išsiskyrimai tik sutvirtina santykius ir nuspalvina juos ryškesnėmis spalvomis“. Sutinkate su tuo?
– Dabar sutinku. Anksčiau neįsivaizdavau, kaip taip gali būti. Dabar suprantu, kad išsiskyrimai suteikia žavesio. Kai nematai, pasiilgsti. Bet jei nėra pasitikėjimo vienas kitu, tai – kankynė. Ilgam išsiskirti nenorėčiau. Ilgiausiai – mėnesiui, pusantro. Ilgesniam laikui ir nesame išsiskyrę.
– Jeigu Valdas vėl važiuotų dirbti į užsienį, pamirštumėte savo siekius tęsti mokslus ir sektumėte paskui?
– Man priimtina tai, kad turiu sekti paskui jį. Renkiesi, kas svarbiau. Šeima ne ką mažiau svarbus dalykas nei darbas. Nemanau, kad Valdas dirbs Lietuvoje, todėl man teks važiuoti paskui.
Netikiu, kad gyvenant atskirai galima išlaikyti šeimą. Kol kas didelių ambicijų dėl savo karjeros neturiu.
– O kam dar norite mokytis? Juk esate aprūpinta, dėl nieko nereikia jaudintis.
– Ateitis niekada nėra garantuota. Negali manyti, kad esi graži ir to užtenka. Man tai atrodo kvaila. Niekada negali žinoti, kas atsitiks. Pinigai yra toks dalykas, kad vieną dieną jų yra, o kitą – nebe.
– Kodėl dažnai nutinka taip, kad garsus sportininkas, baigęs karjerą, palieka žmoną, lydėjusią visus tuos metus, ir išeina pas perpus jaunesnę moterį?
– Daug žalos pridaro atstumas tarp žmonių.
– Todėl ir neleistumėte Valdo vieno važiuoti dirbti į užsienį?
– Tai jis man neleistų pasilikti vienai. (Juokiasi.)
– Prieš aštuonerius metus Valdas atsisakė važiuoti žaisti į Volfsburgo klubą, nes jo žmonai nepatiko šis Vokietijos miestas. Vėliau jis pripažino, kad atsisakyti žaisti Vokietijoje ir važiuoti karjeros tęsti į Austriją buvo didžiausia klaida. Jūs sakote Valdui, kur norėtumėte, kad jis dirbtų?
– Nesijaučiu galinti pasakyti: „Aš nenoriu, todėl ir tu ten nevažiuok“. Man tai atrodo pernelyg kvaila. Valdas uždirba pinigus, jis geriau žino, kur naudingiau.
– Nenuobodu būti namų šeimininke?
– Tikrai nenorėčiau visą gyvenimą taip gyventi. Pirmiausia dar norėčiau įgyti magistro laipsnį. Dabar skaitau knygas, gaminu valgį. Į vyro širdį einu per skrandį. (Juokiasi.) Būna sunku ir nuobodu svečioje šalyje. Apsistojus vienoje vietoje ilgesniam laikui, gali susirasti darbą, draugų.
– Kaip manote, kuo sužavėjote Valdą?
– Oi, nežinau. (Koketiškai juokiasi.) Mažiausiai tuo, apie ką galvoja dauguma, – kad aš jauna. Daug jaunų.
– Kai esate kviečiama į draugų vakarėlius ateiti su antrąja puse, Valdas neatsisako jūsų lydėti, motyvuodamas tuo, kad jam nebus ką veikti tarp jauniklių?
– Tokiuose vakarėliuose jis gali dalyvauti labai retai – jo dažnai nebūna Vilniuje. Daugiau turime bendrų draugų. Mano draugai taip pat nėra vien mano bendraamžiai. O į savo artimesnių draugų vakarėlius galiu nueiti ir viena. Jis nelaiko manęs prisirišęs, duoda man visišką laisvę. Manau, pasitiki.
– Futbole dėl agresyvaus, karšto žaidimo Valdas buvo įgijęs Ivano Rūsčiojo pravardę. Ar tokia pravardė jam tinka ir tuomet, kai jis namie?
– Visą laiką Valdui sakydavau: „Tu per rungtynes isterikuoji, įdomu, ką žmonės mano apie tavo elgesį namuose“. (Juokiasi.) Bet namuose jis nesiautėja. Būna, kad pakelia balsą. O kas nepakelia? Jis – impulsyvus, greitai užsidega, bet greitai ir atsileidžia. Nors namie nėra visiška priešingybė tam Valdui, kuris stadione, bet tikrai ir ne toks pat.
– Viename interviu į klausimą, ar yra diktatorius, Valdas atsakė: „Taip“. Ar ir namuose jis mėgsta diktatą?
– Nesu rami mergaitė, kuri daro viską, kas jai liepiama. O Valdas nėra toks, kuris trenkia kumščiu ir sako: „Bus taip, kaip aš pasakiau!“ Bet vyras poroje turi dominuoti. Pas mus taip ir yra.
– Ar kilus ginčui Valdas pavartoja frazę: „Aš vyresnis, išmintingesnis, todėl esu teisus“?
– Jis man to nesako, bet pati dažniausiai suprantu, kad mano užsispyrimas vaikiškas. Tačiau Valdas to neakcentuoja. Abu esame dideli karštakošiai, užsispyrę, abu labai norime būti teisūs. Nors ir pasipykstame, bet nebūna taip, kad visą savaitę nesikalbėtume.
– Tvirtinate nesanti pavydi ir nekreipiate dėmesio į tai, kad kitos moterys žvalgosi į Valdą. Esate tokia užtikrinta jo jausmais jums?
– Nė vienas negali būti užtikrintas. Bet nesu iš tų, kurios seka ir žiūri, kad, neduok Dieve, kas nors nežvilgtelėtų.
– O Valdas?
– Konfliktų nekyla, bet matau, kad jis – pavydesnis.
– Nebijote, kad vieną dieną meilė baigsis, nusiimsite rožinius akinius ir pagalvosite: kodėl aš leidžiu savo jaunystę su vyresniu vedusiu vyru?
– Taip gali būti. Gal taip nutiks man, galbūt jam, gal – mums abiem. Niekas negali pasakyti, kad amžinai būsime kartu. Žmonės tuokdamiesi tai sako, bet man atrodo, kad niekada negali būti tikras.